„Pirmyn, vergai nužemintieji, išalkusi minia, pirmyn…“ – nedrąsiai ir tarsi juokaudamos prieš TV kameras giedojo „Alytaus tekstilės“ darbininkės, eidamos reikalauti prakaitu uždirbtų pinigų iš lengvą pelną skaičiuojančios direktorės. Po to direktorė paduos jas į teismą dėl laisvių suvaržymo ir greičiausiai laimės. Prieš tai Lietuvos valdžia nurašė jas į atliekas, subankrotino ir pardavė mėgėjams pelnytis iš kitų nelaimės.
Ta valdžia tarsi juokais vis dar vadinama socialdemokratais, nors visą ilgą savo valdymo tarpsnį uoliai tarnavo darbdaviams. Sakykime tiesiai šviesiai – išnaudotojams.
Iš kur tokia kairioji leksika? Iš pavydo. Štai pamačiau kolegą Karolį Klimką per „Panoramą“ dalijantį „Iki“ kasininkėms proklamacijas JŪS TURITE TEISĘ STREIKUOTI ir pasijutau savo naminio tingulio bei abejingumo vergas.
Gal jau iš tikrųjų atėjo laikas visiems šalia oligarchijos karavano be naudos lojantiems publicistams imtis radikalesnių veiksmų? Ir nesvarbu, ar jie būtų naujosios kairės, dešinės, ar centro atstovai.
Juk dabartinėje Lietuvoje įžūliai paminta ne tiek kairioji politika, kiek pati civilizuota, vertybinė, paprastą žmogų į priekį statanti liberalioji demokratija. Atvirai siautėja Dikenso laikų laukinis kapitalizmas, kurio naujieji turčiai diktuoja ne vien savojo STILIAUS, bet ir mūsų visų bendrabūvio madas.
Žuvis pūva nuo galvos. Posovietinės, ciniškai prisitaikėliškos, privilegijuoto vergo moralės valdžia sukūrė šalyje savęs vertą atmosferą. Žiniasklaidą tiesiogiai arba reklama ir viešaisiais (slaptaisiais) ryšiais perkantis verslas pamažu tampa tik privačiose virtuvėse kritikuojama sritimi, kaip kažkada komunistų valdžia.
Lietuva tapo darbdavių rojumi, nors ir pakankamai uždaru norintiems čia įsiveržti korupcinių ryšių neturintiems pašaliniams.
Nėra ko stebėtis, kad susiformavo ir specifiškai ciniška naujųjų vadybininkų klasė, į verslą žiūrinti tik kaip į savo interesų tenkinimą ir galimybę daryti pinigus bet kokia kaina.
Štai jaunas ir gyvenimo džiaugsmu trykštantis „Iki“ tinklo direktorius atviriausiai meluoja apie nediduko, lokalaus streiko priežastis ir tikrai net nesusimąsto, kad kas nors galėtų jį dėl to pasmerkti. Na, blogiausiu atveju žmonės internete išlies pyktį ir tiek. Juk vargu ar kas dėl to nustos vaikščioti į parduotuvę, ar dar mažiau tikėtina - susidomės kokia darbo inspekcija.
Šioje visuomenėje slėpti savo veidą ir vardą turi ne jis, o vargšė iš darbo išvaryta kasininkė. Tai jos, irgi norėjusios teisingumo, po to niekas niekur nepriims, kaip Dalios Budrevičienės, darbdavių persekiojimo ir visuomenės šnairavimo nuvarytos į reanimacijos palatą.
DIRBOME KAIP VERGĖS –
sako streiką dėl neteisėtai sumažintų atlyginimų bandžius organizuoti kasininkė. Iš kur mergaitei tiek drąsos? Taigi, prieš pusantrų metų grįžo iš Airijos, kur taip pat dirbo kasininke. Tad iš ten gal ateina visuomenės pabudimo ir kovos už savo teises viltis? Bet greičiau ji ten išeina – kartu su daugiau iniciatyvos turinčiais jaunais žmonėmis.
Pribloškė „valstybininkų“ ir apskritai oligarchijos ruporu tampančio nacionalinio TV reportažas iš „Iki“ parduotuvės. Balsas už kadro teigė, kad žlugusiu streiku bando pasinaudoti visokie neaiškūs veikėjai bei organizacijos. Požiūris vertas uspaskinės propagandos prieš D. Budrevičienės rėmėjus. Ir tuoj pat kažką postringauti ėmė „teisingos“, oficialios profsąjungos veikėjas. Žinoma, jis buvo prieš streikus, nes bibliotekininkės dar mažiau uždirba…
Įdomu, ką jis veblentų, atsėdėjęs kasoje dvylika (!) valandų su griežta instrukcija visą laiką šypsotis ir sveikintis. Bet čia juk tik kasininkės, pačios pasirinkusios savo nelaimingą dalią. Tai tiesiog žmogiškieji resursai, kurių kaštus reikia minimizuoti, pasitelkus ir valdžią, ir įstatymus, ir tas nupirktas nomenklatūrines profsąjungas, o jei reikės, ir patį velnią…
Jums rūpi teisingas darbo apmokėjimas? Na kvailiukai, jei tas apmokėjimas būtų bent kiek teisingesnis, argi prekybos tinklų savininkai puikuotųsi savo žaibiškai įgytais milijardais ir diktuotų gyvenimo būdo madas? Kas valdžiai tada padėtų kontroliuoti Lietuvą ir kurti visokius Trigalvius Slibinus? Gal jūs?
Ne, tai ne jūsų nosiai. Čia juk vis didėjančiu greičiu sukasi ydingas, uždaras ratas. Čia politika daroma iš pelno, o pelnas – iš politikos. Lietuviškas Perpetuum Mobile – slibinas, įsikandęs savo uodegą.
O ką daryti? Mes juk į parduotuvę einame ne kasininkių guosti, o maisto pirkti. Tai mes – išalkusi minia. Tačiau ne ta, kurios reikia bijoti šio pasaulio galingiesiems. Aprėkt mes drįstame tiktai silpnesnį.
Bet juk mes taip pat - pažemintieji ir nuskriaustieji. Mes irgi turime šiokį tokį teisingumo jausmą. Nes nereikia būti audėja ar kasininke, nebūtina asmeniškai vergauti darbdaviui, kad jaustumeisi pažemintas to absoliutaus nesiskaitymo su paprastais žmonėmis, kuris tapo gyvenimo norma tarsi ir mūsų pačių valdomoje, tarsi ir laisvoje Lietuvoje.
Tai gal susitinkame pagaliau kokioje nors viešoje vietoje, ne dėl savo privataus intereso, o kad apgintume kitų teises, nes tik taip apginsime patys save?
Susitinkame.
Tai gal iki kito karto? Iki.