Keista profesija – politikas. Vieni sako, kad tai apskritai ne profesija, kiti įrodinėja specifinių žinių bei ilgametės patirties būtinumą. Ir visi jie savaip teisūs. Tačiau iš tikrųjų svarbiausias gero politiko bruožas – socialinis jautrumas. Kai žmogus šitos savybės beveik neturi – prie viešųjų reikalų jo geriau neprileisti.
Toks žmogus gali turėti lyderio charizmą, kovotojo charakterį, gilias ekonomikos ir finansų žinias, būti puikus teisininkas, tačiau atėjęs į politiką pridarys daugiau žalos nei naudos. Socialinio jautrumo ypatingai reikia priiminėjant nepopuliarius sprendimus krizių laikotarpiu, kai visiems būtina “susiveržti diržus”.
Dabartinės kadencijos Seimas, nesulaukęs nė pirmųjų metinių, tapo pats nepopuliariausias visoje ES. Ar neatėjo laikas susimąstyti kodėl? Juk nepopuliarius sprendimus šiuo metu priiminėja ir kitų valstybių politikai. Be to, mūsiškė opozicija visą laiką šaukia, kad tai tik dabartinė valdžia smaugia visuomenę, o jie elgtųsi atvirkščiai. Tačiau ir opozicija yra lygiai taip pat nepopuliari ir nekenčiama.
Atrodo, einame į laikus, kai buvimas Seimo nariu bus didesnė biografijos dėmė nei tarkime teistumas. Kas dėl to kaltas? Manau – politinės klasės socialinio jautrumo ir solidarumo jausmo stoka. Šią mirtiną nuodėmę mes ryškiausiai demonstruojame per niekaip nepabaigiamą parlamentinių lėšų švaistymo skandalą.
Pasiteisinimų daugiau nieko nekeisti arba apsiriboti kosmetiniais padailinimais yra daugybė. Tikra teisybė – šios kadencijos Seimas pajudėjo reikiama linkme. Parlamentinės išlaidos buvo gerokai sumažintos. Svarbiausia – jos jau nėra tas papildomas “atlyginimas vokelyje”, kuriuo niekam neatsiskaitydami galėjo džiaugtis ankstesni seimūnai. Tačiau kas iš to? Atsiradus šiokiam tokiam viešumui, skandalas tapo nuolatinis. Ir jokia kosmetika čia nepadės.
Toli gražu nesu šventasis ir žinau – laisva valia mažinti savo paties gerovę yra sunku. Tačiau dabar tai jau net ne socialinio jautrumo problema. Nenumaldomai artėjant socialiniams neramumams kiekvienas sveiko proto Seimo narys turėtų suprasti – tik maksimalus solidarumas ir savęs apribojimas gali dar mus išteisinti visuomenės akyse. Širdis ir protas čia kalba tuos pačius žodžius.
Jeigu gyvenimui gerėjant politikų lakstymas po provinciją prašmatniais limuzinais ir tankus primenančiais džipais dar galėjo būti pateisinamas, tai dabar – jau tikrai ne. Deja, Lexus mėgėjo, Etikos ir procedūrų komisijos pirmininko vadovaujama darbo grupė Seimo valdybai įstengė pasiūlyti tik visiškai juokingus parlamentinių lėšų leidimo apribojimus. Žavusis Algimantas Salamakinas netgi išdrįso žurnalistams visiškai rimtai pareikšti, kad visuomenei “labiausiai užkliūdavo kanceliarinės prekės”.
Ir jis čia nėra vienišas. Irenos Degutienės siūlymų pastebimiau apkarpyti parlamentines išlaidas vis dar nepalaiko nei viena frakcija. Tai – didžiausia šio Seimo klaida. Tokie dalykai, nors biudžetui ir kainuoja vos keletą milijonų, žmones siutina labiau nei tarkim iš pensininkų sutaupytas trečdalis milijardo. Racionalius veiksmus žmonės anksčiau ar vėliau supranta.
Suprasti juos turėtų ir Seimo nariai.
P.s.: Straipsnio pavadinimą įtaigojo iš parlamentinių lėšų nusipirkta turbūt geriausio šiuolaikinio politikos apžvalgininko Thomas L. Friedmano knyga “Lexus ir alyvmedis”.