Partijų finansavimas – prakeikta Lietuvos politikos tema. Šnekų daug, o patenkinamo rezultato nėra. Skiriami pinigai iš valstybės biudžeto reikalų irgi nepataisė, nes taip ir nebuvo užkirsti keliai į juodąsias partijų kasas. STT tyrimas Trakų savivaldybėje rodo, kad net ir deklaruota parama gali būti korupcinė. Tą patį nesunku įžvelgti ir plika akimi patyrinėjus neseniai paskelbtas 2007 metų finansinės veiklos deklaracijas. Statybų verslui vis dar žeriantis fantastinius pelnus, jis tapo bene dosniausias finansuotojas. Ir žinoma, didžiausią paramą gauna kaip tik tos partijos, kurios gali daryti įtaką priiminėjant sprendimus. Neatsilieka ir kitos, su valdžia reikalų turinčios, verslo sritys. Taigi partijos kaip sėdėjo, taip ir tebesėdi stambiojo kapitalo kišenėje. Verslininkai perka politikus ir todėl politikai turi jiems atidirbti. Ar dar įmanoma ką nors pakeisti? Ar visuomenėje dar gali atsirasti jėgų, kurios įstengtų nutraukti šitą ydingą ratą? Seime jau senokai guli du nauji partijų finansavimo įstatymai. Vieną parengė Teisingumo ministerija, kitą – Seimo valdybos sudaryta darbo grupė. Abu projektai visiškai draudžia partijas finansuoti juridiniams asmenims ir riboja fizinių asmenų aukų dydžius. Taigi norima iš esmės visą partijų išlaikymo naštą permesti mokesčių mokėtojams. Tačiau toks modelis demokratiniame pasaulyje nėra labai populiarus. Mat jis sumažina konkurenciją ir prisideda prie politinės stagnacijos. Abejonių atsiranda ir žvelgiant iš paprasto piliečio pozicijų. Lietuvoje tas ypatingai aktualu. Kodėl aš turėčiau šelpti visokias niekdirbių organizacijas? Kodėl aš turiu iš savo kišenės apmokėti rinkiminę reklamą, kuri mane kvailina? O juk kaip tik tokio tipo propagandai partijos ir išleidžia didžiąją dalį savo lėšų. Štai čia man ir atėjo išganinga mintis. Taip, aš sutikčiau nedidelę dalį savo lėšų skirti organizacijai, kuri dirbtų man ir gintų ne kieno nors kito, o mano teises ir interesus. Tokiu būdu aš tarsi nusipirkčiau jos paslaugas. Jeigu tokių kaip aš būtų pakankamai daug – netgi visa visuomenė – tuoj pat atsirastų ir pasiūla. Įvairiausių pakraipų organizacijos kurtųsi ir augtų tarsi grybai po lietaus. Tada jau įsipliekstų ir tikra politinė konkurencija, ir idėjų kova. Juk žmonės labai įvairūs, ir jiems reikia įvairių politinių jėgų. Čia tik oligarchijai visos partijos vienodos. Turtingieji remtų vienus, skurdesnieji kitus. Ir panašiai. Viskas būtų paprasta, skaidru ir suprantama. Svarbiausia, jokios apgaulės. Nes šitos organizacijos – naujosios partijos – tiesiog bijotų netekti paramos ir bankrutuoti. Utopija? Visiškai ne. Sukurti skaidrią sistemą labai paprasta. Tereikia suskaičiuoti, kiek dabartiniu metu finansų surenka visos Lietuvos partijos ir dar pridėti šiek tiek magaryčių. Gautą sumą reikėtų palyginti su visų Lietuvos piliečių sumokamais mokesčiais ir nustatyti kokį procentą turėtų skirti kiekvienas žmogus. Tiesą sakant, kažką panašaus dabar ir norima padaryti. Tačiau viskas apversta aukštyn kojomis. Žiūrima ne iš žmogaus, o iš valdžios pozicijų. Žmonės turės (jau dabar turi!) išlaikyti partijas ne todėl, kad jos jiems naudingos, o todėl, kad taip nori valdžia – tos pačios partijos. Dabar jau laikas pasakyti pačią esmę. KIEKVIENAS PILIETIS PRIVALO TURĖTI LAISVĘ FINANSUOTI TIKTAI TĄ PARTIJĄ, KURI JAM IŠ TIKRŲJŲ PATINKA. Taigi turi būti suteikta pasirinkimo teisė. Sakysite, žmonės išreiškia savo paramą per rinkimus? Iš dalies taip. Tačiau tarp rinkimų yra per dideli tarpai ir visuomenė praranda partijų kontrolę. Jeigu piliečiai galėtų kasmet, o dar geriau kartą per ketvirtį, paskirti nustatytą dalį savo mokesčių konkrečiai partijai, mūsų politinis gyvenimas pasikeistų iš esmės. Politikai pagaliau suprastų nuo ko jie yra iš tikrųjų priklausomi ir kam jie turi dirbti. Tik tada jie imtų tarnauti žmonėms, o ne oligarchijai. Be to, partijos turėtų labai aiškų ir konkretų ryšį su savo rėmėjais. Kiekvienas finansinių rezultatų suvedimas būtų tarsi papildomi rinkimai pačiu objektyviausiu būdu atskleidžiantys politinę situaciją šalyje. Aš, tu, MES visi turėtume nusipirkę savo partijas. Ir jos mums tarnautų. Nes kitaip mes ieškotume pirkti kitų, geresnių partijų. Jeigu tarp senųjų nebeliktų nieko gero, tuoj pat atsirastų nauja partija, kuri nesunkiai susirinktų lėšų savo veiklai dar net ir nedalyvavusi rinkimuose. Politinė sistema taptų labai gyvybinga, lanksti ir tuoj pat reaguojanti į visuomenės lūkesčius. Tiesiog – priešingybė dabartinei! Net ir senosios sistemos sugadinti politikai galėtų atgimti, nes kiekvienas žmogus nori būti gerbiamas ir vertinamas. Tad kas gali trukdyti tokią finansavimo sistemą susikurti? Atvirai šnekant – nežinau. Gal tik ta prakeikta naujovių baimė? Ir, žinoma – oligarchijos drakonas.