Buvau jau gerokai pasiilgęs “Delfi formato” egzistencinių pasignaibymų. Atrodo, ne aš vienas. Tad šio žanro lyderės Nidos Vasiliauskaitės, kaip visada, egzaltuota reakcija į Arvydo Šliogerio pašmaikštavimus pasirodė pačiu laiku.
Galima būtų ir nekreipti dėmesio. Elgtis protingai. Juk tai Vasiliauskaitė…
Bet šių dviejų didžiųjų Lietuvos nihilistų susidūrimas yra savaip reprezentatyvus. Taip, nei kiek nepersūdau. Šliogeris ir Vasiliauskaitė, nors ir būdami skirtingo kalibro, puikiai išreiškia dvi šiuolaikinio nihilizmo atmainas.
Dešinysis ir kairysis, liberalusis ir marksistinis, prasmės ir neprasmės (anot Baudrillardo) nihilizmai, įnirtingai grumiasi Lietuvos viešojoje erdvėje, patys savęs neapsibrėždami.
Žinoma, čia tik neklusni mokinė visu chunveibinišku rimtumu puolė ginčyti atsainius profesoriaus pajuokavimus. Tačiau kartais ir juokingi nesusipratimai būna labai pamokomi.
Nesiruošiu veltis į absurdišką, devynioliktu amžiumi atsiduodančią diskusiją, ar mergaitėms geriau skaityti Plutarchą, ar megzti. Daug įdomiau kas kita. Kuo skiriasi Vasiliauskaitės ir Šliogerio mąstymo tipas, jei atmesime “smulkmeną”, kad vienas jų yra kartais kvailiojantis rimtas filosofas, o kita – filosofiniu aparatu prisidengianti ideologinė propagandistė.
Beje, abu jie yra savaip genialūs savo srityje. Ir abu lietuviško interneto erdvėse yra vienodai garsūs ateistai.
Tačiau ar jų ateizmas yra vienodas?
Šliogeris garsus ir kažkada į viešosios erdvės platybes paleistu dviejų žodžių eilėraščiu: “patriotai – idiotai”. Vasiliauskaitė taip pat pasižymi negailestingu šaipymusi iš senamadiško patriotizmo.
Abu jie yra didieji provokatoriai. Abu “perkainuoja visas vertybes” ir griauna mitus. Kurio iš jų griovimo aistra yra labiau pavojinga, o kurio gal greičiau gydanti?
Arvydas Šliogeris atstovauja gilios kultūrinės tradicijos klasikiniam nihilizmui, kurį iki maksimumo užaštrino dar Friedrichas Nietzsche. Tai tragiškas, antikinių herojų vertas kelias.
Giliai mąstantis žmogus, paneigęs Dievą, žengia per išprotėjimo ribas. Tas žmogus, nužudęs Dievą, ne palengvina, o iki negalimumo apsunkina savo gyvenimą. Jis tarsi vaikšto lynu virš beprasmybės bedugnės. Vaikšto sukaupęs visą dėmesį ir pastangas išsilaikyti aukštumoje.
Jis ieško būties tiesos. Egzistencinio absurdo patirtis daro jį akimirkos valdovu ir auka. Jo žmogiškumas nardo tarp švytinčių viršūnių ir bedugnės tamsos.
Nidos Vasiliauskaitės tipo bedieviškumas yra simuliacinis ir bailus. Jis kyla ne iš maištingos dvasios pakilimų ir nuopuolių, o iš liguisto noro slėptis nuo gyvenimo. Tiksliau, slėptis nuo gąsdinančios egzistencinės paslapties, nuo nežinomybės. Tai – bėgimas nuo realybės ir tuo pačiu nuo tikrosios laisvės. Psichologai tai vadina egzistencijos baime. Iš tikrųjų tai – savęs baimė.
Kai vieni drąsiai žengia per proto ribas, kiti gelbstisi ideologinių mezginių vingrybėse. Pastarieji ne mąsto, o tik racionalizuoja ir teisina save.
Kai pirmieji žudo Dievą norėdami būti laisvi, pastarieji žudo Dievą iš baimės. Pirmieji yra drąsūs iš prigimties ir tik po to išsigąsta. Antrieji yra bailiai, todėl gyventi gali tik pasislėpę nuo gąsdinančio Dievo piršto ir būties tragizmo. Nužudyto Dievo lavoną jie slepia patys nuo savęs ir todėl mezga, mezga, mezga minčių užklotus… Kad tik niekas nieko negalėtų pamatyti.
Pirmieji nuskaidrina realybę iki pačios jos geluonies, antrieji viską uždangsto. Pirmieji skaito filosofus, kad patirtų būties pilnatvę. Antrieji naudojasi filosofija savoms manipuliacijoms.
Abiejų lyčių antruosius galima įvardyti filosofijos mergaitėmis. Taip, jos turi megzti! Šitas mezgimas – tarsi nereliginis rožinis. Jis nuramina.
Kai kurios(ie) net įtiki, kad tokių beprasmių (tiksliau, prasmę slepiančių) mezginių kūryba jas pačias(ius) daro dievais. Žinoma, pagoniškais dievais, kurie tik “ridet et odit” – juokiasi ir bjaurisi kitu žmogumi.
Pirmieji dažniau juokiasi iš savęs ir bjaurisi patys savimi.
Autoironijos stoka kaip tik ir rodo, koks ilgas atstumas iki šliogeriškų aukštumų dar likęs paaugliškam susireikšminimui. Ir jokie vinklūs išvedžiojimai čia nepadės. Tai tik mergaitiški mezginiai, bandantys paslėpti ir pajuokti nuogą Antikos herojaus torsą.
Herojai išlieka. Ir ne vien Plutarcho raštuose.
Tokios tad dvi maišto prieš Dievą formos – egzistencinė ir buitinė. Pastaroji skandina apžavėtas aukas fundamentalistinių ideologijų pelkėse. Ji iš tikrųjų yra “Philosophia pauperum” – filosofija prastuomenei. Ji skirta vidutinybėms, tam Nietzsches ir Fukuyamos ateities “žmogui be krūtinės”. Vulgariausio popso vartotojui.
Egzistencinis maištas, glūdintis pačiose Vakarų civilizacijos gelmėse, iš esmės yra pozityvus. Jis gali apvalyti ir išlaisvinti kraupiu Absurdo prisilietimu.
Tačiau tik patiems stipriausiems absurdas atveria Dievą.