Štai ir prasideda! Transeksualai jau gali švęsti pergalę. Strasbūro teismas antradienį
nusprendė , kad
Lietuva pažeidė vyru siekiančios tapti moters teises, priteisė jai kompensaciją ir įpareigojo Lietuvą skubos tvarka priimti Lyties keitimo įstatymą.
Galime spėti, kad netrukus pasipils panašūs skundai, o vėliau ir sprendimai dėl gėjų santuokų, jų propagandos draudimų ir galimybės auklėti vaikus. Po to seks eutanazija, kamieninės lastelės, klonavimas ir t.t.
Taigi ir Lietuva jau neišvengiamai yra įtraukta į tą pavojingą sūkurį, kurį Francis Fukuyama taikliai įvardijo savo knygos pavadinimu – MŪSŲ POSTŽMOGIŠKOJI ATEITIS („Our posthuman future“).
Šitos ateities žmogus bando tapti laisvas ne tik nuo Dievo (ir jo grūmojančio Piršto), bet ir nuo savo paties prigimties, tai yra nuo Gamtos!
Taigi atėjo laikas, kai išsipildo Frydricho Nietsches žodžiai ir POLITIKA ĮGAUNA KITĄ PRASMĘ. Dabar jau pats žmogus, neatsižvelgdamas į nieką kitą, nusistato žaidimo taisykles.
Tegul neįsižeidžia ponas (ponia) L, tačiau jis (ji) tapo puikiausiu pavyzdžiu, kaip modernieji laikai, jau anksčiau nužudę Dievą, dabar imasi naikinti ir žmogaus prigimtį.
Informacija apie Europos žmogaus teisių teismo sprendimą gana sausa, tačiau prieš tai vienas laikraštis pasistengė, kad apie poną (ponią) L mes sužinotume kai ką daugiau. Ir ką gi mes galėjome perskaityti paskutiniame jo (jos) interviu?
Taigi šitas žmogus gimė kaip fiziškai absoliučiai sveika mergaitė. Nebuvo jokių apsigimimų ar genetikos klaidų. Sutrikimai atsirado vėliau. Ir kaip galima spręsti iš tikrai užuojautą keliančio pasakojimo – tai buvo viduramžiškai primityvaus auklėjimo šeimoje kaltė.
Mergaitė buvo klupdoma į kampą ant žirnių, todėl dabar nori atkeršyti ne tik artimiesiems, bet ir visai visuomenei, kuri taip pat ją skriaudė. „Gal Strasbūro teisėjai parklupdys Lietuvą ant žirnių, visam pasauliui parodydami, kad ši šalis tyčiojasi iš savo piliečių?“ – klausia ji (jis).
Nereikia būti didžiu psichologu, kad iš šito ir ankstesnių pasirodymų žiniasklaidoje suprastum, - matome ekstremalų lygį pasiekusį aukos kompleksą, kurį suformavo ypatingai autoritariška aplinka.
Tačiau psichologinė pagalba čia jau nepadės – prieš kelis metus mergina vartojo stiprius hormoninius vaistus (tačiau buvo gydyta priešingai jos prigimčiai) ir Lietuvoje (nelegaliai?), pasidarė krūtų šalinimo operaciją.
Taigi iš dalies Strasbūro teismo sprendimą galima suprasti. Šita išplerusi valstybė, bet kokios atsakomybės vengianti jos valdžia, korumpuoti gydytojai sudarė sąlygas liguistai asmenybei pakliūti į spąstus. Dabar jau tikrai reikia jai padėti ir sudaryti sąlygas tapti patenkinta savimi.
Tačiau esu kategoriškai prieš Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininko Armino Lydekos siūlymą kuo greičiau priimti Lyties keitimo įstatymą, kad būtų galima sutaupyti tuos 40 000 eurų, kuriuos kitaip reikės sumokėti p. L lyties keitimo operacijai.
Siūlau elgtis atvirkščiai – sumokėti pinigus vargšei moteriai, tačiau kvailu, išprievartautu įstatymu negriauti kitų žmonių likimų.
Juk galime neabejoti, kad vertybiškai pasimetęs, visko bijantis ir pats beveik neįgalus dabartinis Seimas priimtų tik klaikiai suveltą ir iškrypėlišką įstatymą. O čia reikia ypatingos atsakomybės ir sveiko proto. Nes pakanka bent kiek rimčiau susimąstyti, kad suprastum į kokį kuriozų pasaulį esame stumiami.
Užuojautos ir supratimo būdu išsprendę individualų atvejį, pažvelkime abstrakčiau. Ar normalu įstatymu pripažinti vadinamą PSICHOLOGINĘ LYTĮ, kuri jau yra įteisinta kai kuriose Vakarų valstybėse ir kuria iš anksto, be teisinių diskusijų rėmėsi Strasbūro teismas, įregistruodamas Lietuvos pilietės panelės L skundą ne jos, o kažkokio abstraktaus, kol kas dar niekur neegzistuojančio pono L vardu?
Tai geriausias pavyzdys, kad dalis europinės, kontinentinės teisės jau yra įkėlusi koją į ideologizuotos politikos, o tuo pačiu – į juokingų kuriozų sritį. Ką reiškia ta psichologinė lytis? Tai galimybė bet kuriam žmogui keisti lytį pagal savo norą, o ne fiziologinę būseną ir genetiką.
Laisvės triumfas, sakysite? Gal ir taip. Tačiau kur tada brėžti ribą ir stabdyti laisvą asmens judėjimą tarp dviejų lyčių? O jeigu stabdyti negalima, tai kodėl valstybė turi apmokėti dar ir tokių savotiškų kaprizų medicininį aptarnavimą? Ypač ta valstybė, kurioje diskutuojama, ar verta apmokėti iš biudžeto labai brangius vaistus, net jei jie išgelbėtų ne vien garsaus, bet ir nežinomo žmogaus gyvybę!
Tai pasibaisėtina. Šitame liguistai neurotiškame, ekstremistinių mažumų pamažu užvaldomame pasaulyje kuriozas tiesiog lipa ant kuriozo. Juk jeigu pripažįstame asmens laisvę būti tuo, kuo jis psichologiškai jaučiasi, turėtume išduoti jo prašomus dokumentus ir psichiatrinės Napoleonui.
Čia jau išsitrynė riba tarp ligos ir normalumo. Tiksliau – tą ribą galima laisvai kilnoti pagal reikalą. Pati prigimtinė LYTIS IMAMA LAIKYTI LIGA, kaip ir tose tariamai intelektualiose karingojo feminizmo ir „antiseksizmo“ sapalionėse. Nors suklusti turėtų ir tikrieji homoseksualai. Juk pono (ponios) L pripažinimas ligoniu kėsinasi į jų dar taip neseniai išsikovotą teisę būti sveikais.
Štai į kokią teisinių abrakadabrų sritį esame stumiami. Ar Europos žmogaus teisių teismas dar gina PRIGIMTINES žmogaus teises, ar jau kažkokias kitas?
Minėtoje knygoje vienas ryškiausių šiuolaikinės politinės filosofijos veikėjų Fukuyama siūlo išeitį, kuri tiktų ir religingiems žmonėms ir ateistams. Nebegalima toliau eiti į nežinią ir į galutinį žmogiškumo praradimą. Žmogaus teisės turi kilti iš jo prigimties, o ne iš beorėje erdvėje plūduriuojančių abstrakčių ideologijų, kurių karščiausi apologetai darosi vis labiau panašūs į bolševikus.
Naująjį fundamentalizmą irgi vienija panieka sveikam protui, daugumos nuomonei, tradicijai ir voliuntaristinis santykis su gamta. Juk ir mūsų viešojoje erdvėje matome vis labiau įsigalintį rėksmingą a la Vasiliauskaitė ekstremizmą, kuris savo neurotinį liguistumą, negebėjimą laisvai mąstyti ir diskutuoti kompensuoja aštriu geluonimi ir nepramušamais ideologinių dogmų šarvais.
Ar šita pseudointelektualinė terpė nėra dar viena ir galbūt pati didžiausia pono (ponios) L tragedijos kaltininkė?
Ir ar šitie tariamos laisvės gynėjai nenori parklupdyti visos Lietuvos į tamsios ideologijos kampą, iš kurio nematyti nieko, kas galėtų suteikti žmogui didingumo perspektyvą ir tikrąją Laisvę?
Laisvas žmogus gali atsiklaupti prieš bet ką. Jis gali atsiklaupti prieš silpnesnį ar ligotą, kad jį paguostų; gali atsiklaupti prieš tą, ką myli; gali atsiklaupti prieš idealą, kuris padeda įveikti jo ribotą ego.
Tačiau nei žmogus, nei laisva tauta ar visuomenė neturi būti PRIEVARTA verčiama klauptis prieš išorinės valdžios galią, prieš jai svetimą ideologiją ir gyvenimo supratimą.
Nežinau, ar Lietuvoje galime kalbėti apie vadinamą MORALINĘ DAUGUMĄ, kuri Amerikoje lemia rinkimų baigtį. Tačiau sveiko proto dauguma vis dar egzistuoja. Ir jei dar esame demokratinė valstybė, ši dauguma neturi būti klupdoma.
Atėjo laikas iš tikrųjų ginti prigimtines ir pilietines žmogaus teises!