Šiuo metu daugelis bandome įvertinti praėjusius metus bei nuspėti ateitį. Štai ir aš drįstu siūlyti Jums savo subjektyvų žvilgsnį. Gal bus įdomu? Juk esu šioks toks valdžios namų gyventojas. Tačiau didžiuotis tikrai nėra kuo. Seimas jau sumušė visus nepopuliarumo rekordus ir tapo kone Prakeiktųjų namais.
Betgi pažiūrėkime, ką šitas Seimas ir jo sudaryta vyriausybė padarė gera ar bloga. Ir svarbiausia: ką reiktų daryti kitaip?
Kadangi būsiu pakankamai kritiškas, noriu iškart apsibrėžti kritikos ribas ir pateikti esminę nuostatą. Dabartinė valdančioji Seimo dauguma turi daugybę trūkumų. Tačiau paradoksas: ją palaikyti verčia jos problemiškumas.
Pokyčiai į geresnę pusę neįmanomi atmetus lemiančią dabartinės valdžios dedamąją – Tėvynės Sąjungą. Tuo nesunkiai įsitikintume, panagrinėję visas įmanomas valdžios dėliones be TS-LKD. Taigi, šitas garvežys turės traukti visą kadenciją, nors kai kuriuos koalicijos vagonus būtų galima ir pakeisti.
Prezidentė labai teisi teigdama, kad Andriaus Kubiliaus vyriausybė tiesiog neturi alternatyvos, nes „nė viena politinė jėga, kol kas nėra pateikusi konstruktyvių siūlymų.“
Kai kas sako – reikia naujų Seimo rinkimų. Išvaikykime didžiąją dalį „Kvailių laivo“ personažų! Gal ir būtų gerai, tačiau apsidairykime aplink. Kas ten stovi krante ir garsiausiai rėkia, kad tik jie būtų geriausi skęstančio laivo kapitonai? Tai – praeities veikėjai, seniai sudegusio teatro artistai.
Žinoma, šio Seimo personalinė sudėtis gana apgailėtina. Bet tai – visos politinės sistemos bėda. Tikros partinės demokratijos mechanizmas niekaip neįsisuka. Galbūt krizės iššauktas pilietinis aktyvumas pamažu sukurs sąlygas bent po trejų metų turėti kokybiškesnius rinkimus? Tačiau kol kas reikia tenkintis tuo, ką turime.
TS-LKD vadovavimas pateisina seną posakį: politikoje dažniausiai tenka rinktis iš visų galimų blogybių pačią mažiausią. Tarp didžiųjų politinių jėgų Tėvynės Sąjunga vis dėlto yra mažiausiai korumpuota. Be to, palyginus su rimčiausia konkurente - socialdemokratų partija, Tėvynės Sąjunga daug mažiau atstovauja mūsų valstybėje pernelyg įsigalėjusios biurokratijos interesams.
Tačiau ką daryti, kad to politinio blogio būtų dar mažiau? Akivaizdu, kad stalčiuose per ilgai užsigulėjo antikorupcinių įstatymų paketas. Pasiekus didžiąją pergalę – stebėtinai sėkmingai išardžius trigalvį Leo.lt slibiną – būtina sukurti sistemą, kurioje tokie dariniai apskritai negalėtų atsirasti.
Reikia pagaliau išeiti iš stresinės būsenos ir ryžtingai imtis ilgai žadėto teisingumo reikalų. Pirmieji žingsniai jau žengti. Tačiau 2010-uosius tiesiog reikėtų paskelbti TEISINGUMO METAIS. Susiveržę diržus, žmonės nebus tokie pikti, jei matys valdžios pastangas tvarkytis teisėsaugos ir teisėtvarkos srityse. Ekonomikos problemos čia neturėtų kenkti.
Būdama kompromisinėje koalicijoje TS-LKD turėtų labiau galvoti apie savo vertybes ir tapatybę. Konservatoriškoms nuostatoms svetimas formalių reformų šėlsmas, kuris dažniausiai tik pridengia vidinę tuštumą ir nežinojimą, ką daryti. Teisingumo ir kitos institucijos dirba blogai ne todėl, kad jų struktūra ar priklausomybė netinkama, bent dėl ten įsišaknijusio sovietinio mentaliteto. Struktūros keičiasi, tačiau žmonės ir jų prisitaikėliškos nuostatos lieka tos pačios. Lemia ne forma, o turinys.
Labiausiai permainų išsiilgusių sričių – sveikatos ir švietimo – atidavimas liberalams irgi kelia didelių problemų. Sveikatos sistema formaliai reformuojama, tačiau apie visuomenę nuodijančią korupciją net nebešnekama.
Mokslo ir studijų reforma, vykdoma pagal tarsi „liberalų“, tačiau tik posovietinėse šalyse žinomą „krepšelių“ principą, netrukus parodys savo vaisius. Jie gali būti tokie kartūs, kad jaunimui beliks užsienio universitetai arba juodadarbių dalia.
Atrodo, kad postsovietinis „liberalizmas“ apskritai yra didžioji šios koalicijos bėda.
Ar jau atsakyta į klausimą, kodėl kaip tik Baltijos šalys tapo didžiausiomis krizės aukomis? Prezidentė nurodė vieną svarbią priežastį. Pasaulinė krizė sutapo su Baltijos šalių ekonomikos perkaitimu, todėl recesijos smūgis padvigubėjo. Tačiau kodėl ne tik prastai valdytų Lietuvos ir Latvijos, bet ir visų giriamos Estijos ekonomika perkaito?
Bandydami suprasti, turime atsakyti sau, kuo gi mes skiriamės nuo tų vidurio Europos šalių, kurios krizę įveikia lengviau, tarkime, Lenkijos ar Slovėnijos? Sakoma, kad Lenkiją gelbsti svyruojantis zloto kursas. Tačiau Slovėnija turi eurą ir negali pati didinti pinigų emisijos.
Todėl atsakymas akivaizdus. Krizę lengviau įveikia šalys, kurios yra labiau socialiai atsakingos. Liaudiškai kalbant, į duobę mus įtraukė laukinis kapitalizmas. Tai tas pats postsovietinis „liberalizmas“, kuris į žmogų žvelgia tik kaip į instrumentą arba į kliūtį „teisingiems“ dėsniams įgyvendinti.
Verta susimąstyti, kodėl tarp pokomunistinių šalių geriausiai laikosi į gerovės valstybę orientuota ir didžiausią procentą BVP per biudžetą perskirstanti Slovėnija? Laukinio kapitalizmo ideologija patyrė fiasko visame pasaulyje. Tačiau Lietuvoje juo vis dar kai kas tiki taip pat aklai, kaip ir Laisvosios rinkos instituto dogmomis su jų kasmet sizifiškai ridenamu laisvės nuo mokesčių akmeniu.
Todėl ir šiai vyriausybei 2010-aisiais būtina drąsiau vadovautis sveiko konservatizmo ir socialiai jautrios krikščioniškosios demokratijos vertybėmis. Ar į dogmatinį liberalizmą labiau linkusiam Andriui Kubiliui tai pagal jėgas? Ar jis sugebės įveikti savo užsispyrimą ir daugiau atsižvelgti į partijos bei frakcijos apačiose bruzdančių kitaminčių nuomonę? Pagaliau – į šoko terapiją jau kelis kartus iškentusios visuomenės šauksmus?
Į šį klausimą aiškaus atsakymo neturiu, tik viltį. Tačiau akivaizdu, kad artimiausiu metu kai kieno labai geidžiamas nepopuliaraus premjero pakeitimas yra neįmanomas. Nelygstamas ir jo autoritetas partijoje. Iš tikrųjų, Andrius Kubilius turi daug gerų savybių. Svarbiausia, yra sąžiningas, o tai mūsų politikoje jau labai daug.
Išskyrus Ireną Degutienę, labiau krikdemiškame flange tinkamų lyderių nematyti. O pastaroji garbingoje Seimo pirmininkės kėdėje jaučiasi geriau nei alinančiame politinių kovų fronte. Galbūt realios naudos ims duoti parlamentinės kontrolės stiprinimas ir didesnė vykdomosios valdžios atskaitomybė Seimui?
Beje, Irena Degutienė yra labai tiksliai įvardijusi didžiausią šios vyriausybės problemą. Tai – bloga komunikacija. Tiek vidinė, tiek išorinė.
Atrodo, kritika buvo išgirsta ir premjero aplinkoje atsirado tikrų tos srities specialistų. Rezultatus pamatysime. Artimiausių savaičių uždavinys – atkurti tinkamus ryšius su visuomene.
Nemažiau svarbus ir vidinis komunikavimas partijoje, sprendimų išdiskutavimas, gerų iniciatyvų palaikymas. Jau dabar akivaizdus pavojus pakartoti valdžią paėmusio Sąjūdžio ir Tėvynės Sąjungos, laimėjusios 1996 metų rinkimus, klaidas.
Po triuškinamų pergalių sekdavo skaudūs pralaimėjimai. Viršūnei atitrūkus nuo apačių, prasidėdavo skaidymasis ir byrėjimas. Lyderiams pasinėrus į valdžios problemas, antrasis ir trečiasis ešelonai tapdavo niekam nereikalingi. Dabar situacija ima grėsmingai kartotis. Ir čia artimiausias laikas gali tapti lemiamas.
Tai nėra siauros partinės problemos. Manau, kad dabar konservatoriams ir krikščionims demokratams ypatingai reikia visuomenės dėmesio ir palaikymo. Viešoji nuomonė turi būti griežta, bet teisinga. Ilgai lauktas pilietinis aktyvumas turi būti kuriantis, o ne griaunantis.
Antraip ne tik šitas Seimas, bet ir visa mūsų valstybė taps Pasmerktųjų namais.
Gerų Jums atsigavimo metų! Ir teišsipildo šviesiausios mūsų visų viltys.