Kas atsitiko Gediminui Kirkilui, įsiritus į antrus mažumos vyriausybės metus? Nuo prezidentinių svajonių galva apsisuko? Ar tiesiog nervai neatlaiko kylančios artėjančių Seimo rinkimų įtampos? Keistos klaidos pilasi viena po kitos. Jei advokatavimą rusiškų dujų įtakos agentams dar galima racionaliai paaiškinti, tai vaikiškas išsišokimas dėl nenoro grąžinti valstybės neteisėtai nusavintas pensijas netelpa į jokius rėmus. Atrodytų, ko čia spyriotis? Netgi atvirkščiai – rodyk entuziazmą, taisyk ankstesnių blogų liberalų pridarytas klaidas ir toliau sau ramiai rink kylančio reitingo taškus. Juk nuo Konstitucinio Teismo sprendimo vis tiek niekur nepabėgsi. Tačiau ne – atsistatydinsiu, jei biudžetą griausit! Žinoma, kaip ir visada, atsistatydinti net negalvoja, tačiau principingą politiką bando vaidinti. Tik šit – ant to principingumo kaip tik ir paslydo. Juk akivaizdu, principingas politikas visų pirma turi galvoti apie lygų teisingumą visiems. Jeigu jau įrodyta, kad valstybė neteisėtai nuskriaudė tam tikrą sluoksnį savo piliečių, reikia jų atsiprašyti ir padengti nuostolius. Elgtis taip, kaip elgėsi Gediminas Kirkilas, yra politiškai amoralu ir neprincipinga. Nebent premjeras laikytųsi visai kitų principų nei nurodo mūsų Konstitucijoje įtvirtinta liberalioji demokratija. Taigi pažiūrėkim, kokiomis vertybėmis mūsų rūpestingasis premjeras rėmėsi, bandydamas spręsti negrąžintų pensijų problemą. SKALDYK IR VALDYK – štai kokia taktika buvo pasirinkta, bandant atsipirkti kuo mažesnėmis išmokomis. Nuskriaustųjų pensininkų sluoksnis buvo padalytas į dvi dalis – dirbusius vėliau ir dirbusius anksčiau tam tikros datos, tarsi konstitucinį teisingumą ribotų laikas ir skundų padavimo datos. Tačiau tai dar ne viskas. Premjeras ir jo propagandistai pabandė sukiršinti šimtą tūkstančių nuskriaustųjų su beveik milijonu likusių pensininkų ir pagal gudrų išskaičiavimą karingai stojo pastarųjų pusėn. „Sumokėsim vieniems, neliks kitiems“ – štai koks buvo svarbiausias gąsdintojų šūkis. Tokia tad logika – teisingumo principą reikia aukoti daugumos interesui! Ir ši manipuliacija kažkiek pasiteisino. Štai TV „Forume“ apie 1000 žiūrovų pasisakė už teisingumo atstatymą, tačiau net apie 700 - prieš. Apeliacija į žemutinius instinktus veikia – jei daugiau klius kitam, mažiau liks man, ar ne? Ką gi, patyrusi nomenklatūra ypač gerai moka manipuliuoti grupių interesais ir priešinti visuomenę. Tačiau ar toks pensininkų kiršinimas gali atnešti ilgalaikės naudos? Visuomenės sąmoningumui augant, atsiras vis daugiau smalsučių, kurie užduos paprastą klausimą – o kiek gi mes apskritai skiriame savo pensininkams? Gal palyginkime su kitomis šalimis? Ir štai tada gali įvykti tikra PENSININKŲ REVOLIUCIJA. Rūpestingosios „socialdemokratų“ nomenklatūros globėjiškai valdomoje Lietuvoje pensijoms skiriama du kartus mažesnis bendrojo vidaus produkto procentas nei ES vidurkis! Tad ką jau kalbėti apie faktinį pensijų dydį, juk ir BVP palyginus dar nėra didelis. Tačiau vis dar spartų jo augimą pasiglemžia stambusis kapitalas, o viešasis sektorius ir visos kitos tiesioginio pelno „elitui“ nenešančios sritys degraduoja. Tikras stebuklas, kad esant tokiems drastiškiems skaičiams, visi premjerai sugeba puikuotis „nuolat keliamomis“ pensijomis, o pensininkų ministrė Vilija mėgaujasi populiarumu, tarsi būtų amžinoji vertybė pati savaime. Iš tikrųjų, šitų žmonių sugebėjimas manipuliuoti dauguma, o realią naudą nešti mažumai, yra unikalus. O kažkas dar sako, kad partinės mokyklos nieko neišmokydavo! Norite skaičių? Prašau. Štai verslo kapitalizacija per pastaruosius 4 metus išaugo 70 milijardų litų! Puiku, reikia tik džiaugtis. Tačiau ką iš to gavo visuomenė, valstybė? Štai visoje Neringoje neliko nei vieno paštininko ir nei vieno spaudos kiosko. Degradacija plečiasi net į turtingųjų pamėgtas teritorijas. „Elitui“ pamstant ir išsidirbinėjant, visa kita Lietuva lieka tik kontrastingu fonu. Tarsi varganas Alantos miestelis, po kurį žirglioja žurnalinės „Lietuviškų grožybių“ cypos. Ir nebežinai, kurios pusės skurdas čia baisesnis. Tačiau aišku viena, tarp jų – praraja. Stebėtinu greičiu vyksta turtingųjų izoliacija. Atskiros gyvenvietės, mokyklos, pramogos ir taip toliau. Formuojasi specifinė aukštuomenė, į kurią įsirašoma gavus kvietimą į svingerių vakarėlį gėjų klube. Naujieji turčiai, t.y. nuvorišai į paprastą žmogų žiuri tarsi Paryžiaus modelis į Alantos vištas prišiktam tvarte. Patys iš purvo, tačiau vaidina gerai. Ir bala jų nematė. Baisiausia, kad ir politikai jau perprato savo stebuklingos sėkmės formulę. Nori patekti į valdžią – galvok kaip įsiteikti turtingiesiems, o šie jau nupirks tau vietą aukštybėse, tarsi bilietą į VIP ložę. Ten yra galios centras, o ne žmonėse. Šiuos tiesiog reikia išmokti vedžioti už nosies ir viskas bus gerai. O vedžioti už nosies ypatingai sekasi tada, kai moki nutaisyti tokį nuoširdų rūpintojėlio veidą. Ir kai vadiniesi socialdemokratu, nors po kauke esi toks pat bailus prisitaikėlis ir galią turinčiųjų kolaborantas, kaip ir anais laikais. Tik galia dabar kitose rankose. Tad štai iš kur ta pasibaisėtina nelygybė ir neteisybė. Štai iš kur žmonių nusivylimas savo valstybe. Ir tikrai ne todėl, kad „mes gyvename labai liberalioje ekonomikoje“, kaip neseniai sakė vienas socialdemokratas. Čia tik jų noras nusimesti atsakomybę ir vėl apkaltinti sistemą, kai neturi drąsos bent pabandyti ją keisti. Apie kokį liberalumą jie taip mėgsta kalbėti? Ar mes turime laisvą, bet socialiai orientuotą rinką? O gal greičiau tai iškreipta, protekcionistinė, korumpuota ir kartelinių grupuočių reguliuojama rinka? Ar mes turime liberaliąją demokratiją, kas reikštų ne vien daugumos interesų tenkinimą, bet ir teisingumo principo viršenybę? Ne! Realybėje mes turime POSOVIETINĮ LIBERALIZMĄ, kas reiškia laisvę mažumai išnaudoti daugumą. Taip! Po socialdemokratine skraiste mes turime NOMENKLATŪRINĮ LIBERALIZMĄ, arba dirbtinai suformuotos mažumos laisvę pelnytis visų kitų sąskaita. Tai pačių save išrinkusiųjų laisvė. Ir tai - jų valdžia. Kol kas ši valdžia atrodo nepajudinama.