Tegu šis tekstas bus šiek tiek provokacinis ir diskusinis. Juk retkarčiais reikia pajudinti ir tas temas, dėl kurių nesi visai tikras.
Šiandien siūlau netikėtu kampu pažvelgti į demokratijos būklę Europoje (ir Lietuvoje, žinoma). Ir pagalvoti – ar kartais Europos Sąjunga nevirsta antidemokratiška BIUROKRATŲ IMPERIJA?
Europos Parlamentas neseniai paskelbė spalio 10-ąją Europos kovos su mirties bausme diena. ES Tarybai pirmininkaujanti Portugalija žada netrukus Jungtinėms Tautoms pateikti rezoliuciją dėl visuotinio mirties bausmės moratoriumo. Gruodį dėl to bus balsuojama šios organizacijos Generalinėje Asamblėjoje.
Europoje mirties bausmė vis dar vykdoma vienintelėje Baltarusijoje. Pasaulyje akivaizdžiai pirmauja Kinija, kurios mastai yra tūkstantiniai. Islamo šalys taip pat nevengia naudotis griežta šariato tradicija.
Štai Irano prezidentas neseniai teisinosi Kolumbijos universiteto studentams, kad jis nieko negali pasakyti apie mirties bausmes gėjams, nes Irane gėjų apskritai nėra.
Tačiau ne viskas taip paprasta. Mirties bausmė vykdoma ir kai kuriose liberaliosios demokratijos šalyse: JAV, Japonijoje, Indijoje… Taigi negalime neabejotinai teigti, kad ši bausmė prieštarauja prigimtinėms žmogaus teisėms.
Ypatingai daug diskusijų šiuo klausima vyksta JAV. Aštuntajame dešimtmetyje Aukščiausiasis Teismas netgi buvo pripažinęs mirties bausmės prieštaravimą konstitucijai, tačiau po ketverių metų, pasikeitus teisėjų sudėčiai, draudimas buvo atšauktas.
Beje, tai - geras pavyzdys ir pamoka mūsų Konstituciniam Teismui bei jo sudievintos galios klapčiukams. Kad ir kokie rūstūs bei paslaptingi teisėjai ten posėdžiautų, jie vis dėlto yra tiktai žmonės. Taigi jų sprendimais galima abejoti, o po kiek laiko netgi keisti.
Tas laikas gali ateiti jau pavasarį, kai (greičiausiai į politiką) pasitrauks KT pirmininkas - pats aktyviausias kovotojas prieš lietuvių prigimtines teises būti Lietuvos piliečiais.
Atėjus atsakingesniems ir geriau lietuviškus žodžius skiriantiems žmonėms, griežtas dvigubos pilietybės draudimas turėtų būti panaikintas. Tada nereikės ir valstybei pavojingo „valstybininkų“ referendumo.
Tačiau dabar – apie kitą konstitucinį kuriozą. Paskutinį kartą mirties bausmė Lietuvoje buvo įvykdyta 1995 metų liepos 12 dieną visiems žinomam Borisui Dekanidzei. (Ar tikrai įvykdyta, dar klaustukas. Mat tęsiant sovietines tradicijas, veiksmas buvo absoliučiai slaptas.
O kaip teigia sąmokslo teorijų mėgėjai, visi su tuo susiję asmenys padarė stebėtinas karjeras ir palaiko vienas kitą, kaip uždaras masonų ratelis, amžiams sujungtas pavojinga paslaptimi.)
Praėjus metams, 1996 metų liepą Prezidento Brazausko dekretu mirties bausmė buvo sustabdyta. Vėliau tai patvirtino ir Seimas. Baudžiamojo kodekso 105 straipsnio panaikinimo reikalavo visos europinės organizacijos, į kurias Lietuva norėjo įstoti.
Tačiau buvo viena problema – tai žmonių nuomonė. 1990 m. už mirties bausmę pasisakė 66 proc., 1996 – jau 75 proc. Lietuvos piliečių. (Dabar šis skaičius dar didesnis.) Ir čia į pagalbą politikams atėjo Konstitucinis Teismas.
1998 m. gruodžio 9 dieną jis priėmė nutarimą, “kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatyta mirties bausmė už nužudymą, padarytą sunkinančiomis aplinkybėmis, prieštarauja Konstitucijos 18, 19 straipsniams ir 21 straipsnio 3 daliai“.
KT reitingas buvo labai aukštas, ir aistros visuomenėje iškart nurimo. Niekas net negalvojo svarstyti, ar teisinga argumentacija buvo pateikta. Niekas neprisiminė JAV pavyzdžio.
Neatsirado ir drąsuolių, kurie paklaustų šalia vaikštančių Konstitucijos autorių (ir tolimesnių užjūrio konsultantų), ar 1992 metais jie, o tuo pačiu ir visa už Konstituciją balsavusi tauta suprato, kad mirties bausmei nuo šiol – galas!
Ne, nes ir taip buvo akivaizdu – tikrasis Konstitucijos supratimas atėjo šešiais metais vėliau. 1992 metų spalio 25 dieną žmonės tiesiog nesuprato, ką jie priima. Ką ten paprasti žmogeliai – nesuprato net ir patys autoriai, Seimo nariai, iškilūs teisininkai.
Taip buvo pradėta šlovinga voliuntaristinių Konstitucijos interpretacijų epocha. Ir baisiausias čia ne pats voliuntarizmas, o pasipūtimas ir susidievinusių teisėjų neklystamumo iliuzija.
Vakarų valstybės vis dėlto elgiasi šiek tiek protingiau. Esminis dalykas – bent jau savo šalyse elitas paiso žmonių nuomonės. Vakarų Europoje šiuo metu tik apie trečdalis piliečių norėtų mirties bausmės grąžinimo.
Kitas dalykas, kad eurobiurokratai savo žmonių nuomonę bando primesti galvojantiems kitaip. Ir tai yra ne kas kita, kaip seno imperinio mąstymo rudimentai.
Beje, savo konstitucijų jie neprievartauja. Tarkim, pokarinėje Vokietijos konstitucijoje yra atskiras straipsnis, kuriame sakoma, kad mirties bausmė negalima. Ir tada nereikia šauktis jokių paslaptingų dvasių.
Tačiau paradoksas! Net ir šito humaniško straipsnio atsiradimas, pasirodo, buvo labai prieštaringas. Jį pasiūlė kraštutinai dešiniosios partijos lyderis, norėdamas nuo mirties bausmės išgelbėti Niurnberge nuteistus ir dar nespėtus pakarti nacių karo nusikaltėlius. Krikščionys demokratai ir socialdemokratai, palaikomi viešosios nuomonės, pritarė.
Štai tokia potekstė šalyje, kuri šiuo metu labiausiai propaguoja mirties bausmės draudimą visame pasaulyje, o jos buvęs kancleris – didysis Putino ir „Gazpromo“ draugas Gerhardas Schroderis aistringai kritikavo mirties nuosprendį Sadamui Huseinui.
Tačiau grįžkime į šiandieną. Turiu pasakyti, kad esu mirties bausmės priešininkas. Priešinuosi tam daugiau emociškai nei racionaliai, kaip norėtų kairuoliškos ideologijos ir laisvai stumdomų prigimtinių teisių šalininkai.
Priešinuosi tam ir kaip krikščionis, kuris tačiau supranta, kad pati katalikybės tradicija nusisuko nuo mirties bausmės tik šventuoju tuoj skelbiamo Jono Pauliaus 2-ojo laikais.
Todėl būdamas sociologine mažuma, privalau gerbti daugumos nuomonę. Tauta turi teisę apsispręsti ir prisiimti atsakomybę. Nes tik tada galime kalbėti apie demokratiją, kuri yra geriausia ugdymo mokykla.
Kai viską sprendžia gudručių elitas, žmonės prievartaujami likti amžinais vaikais.