39a8e
Lenkų elito žūtis Smolenske – virpulį kelianti simbolika. Likimo simbolika. Koks rašytojas galėtų tai sugalvoti fantastinėje istorijoje? Ta pati Katynė po 70 metų! Panašus smūgis į tautos galvą. Prakeikta nuolatinių pralaimėjimų vieta.
Tokios tragedijos vienija. Ir ne vien jos sukrėstą tautą. Visas pasaulis – didžioji jo dalis pirmą kartą – išgirdo ne vien apie šiandienos, o ir apie ilgai slėptą 1940-ųjų tragediją. Tai, ką buvo bandoma paneigti, iškilo viešumon su didžiuliu trenksmu. Lenkija ir Rusija vėl stojo akistaton. Ar mums tai ką nors reiškia?
Lietuva visą savo tūkstantmetę istoriją plūkėsi tarp Lenkijos ir Rusijos, tarp Vakarų ir Rytų. Pamiršome, kad tarp Katynėje nužudytų buvo ir lietuvių. Ir netgi generolų.
Smolenskas irgi yra savotiškas ženklas. Ilgą laiką šis miestas buvo svarbiausias Lietuvos forpostas Rytuose. Už trijų mėnesių amžiną atilsį Lechas Kačynskis ir Dalia Grybauskaitė turėjo vadovauti Žalgirio pergalės 600 metų jubiliejaus šventei. Vytauto vedami ten kovėsi ir Smolensko pulkai.
Simboliški apvalių datų tarpsniai. Žuvusių skaičiai: 96, iš kurių 88 aukščiausi oficialūs asmenys. Nejučiomis prisimeni puikią Normano Davieso knygą, kuri vadinasi: „DIEVO ŽAISLAS. Lenkijos istorija.“ Dievas ir toliau žaidžia.
Žaidžia norėdamas sukrėsti? Besti į kažką pirštu? Duoti pamoką?
Lenkams tai tikrai nenueis perniek. Galbūt ir daugiau rusų ims suvokti, kad visi bent iš dalies yra atsakingi už nusikaltimus, net jeigu jie padaryti esant diktatūrai. Galbūt ir mes kai ką pajutome. Galbūt šiandien pajutome, kad su lenkais esame susiję daug labiau nei su kokia kita tauta.
Ir vėl likimo pirštas. Kaip ir beveik visi didieji lenkai, su lietuviais giminystės ryšiais susietas prezidentas Lechas Kačynskis dvi paros iki žūties lankėsi Lietuvoje. Gavo sprigtą iš mūsų Seimo dėl lenkiškos asmenvardžių rašybos. Priėmė tai su liūdesiu, tačiau santūriai, be krislelio tulžies. Kitaip nei kai kuri lenkų spauda.
Prisipažinsiu – ir aš prie to kiek prisidėjau. Diskutuodamas ir balsuodamas buvau įsitikinęs, kad turiu labai svarių argumentų. Galbūt reikės juos dar kartą pergalvoti.
Buvau beveik parašęs straipsnį, kuris turėjo vadintis kažkaip taip: „STOMA AR STOMMA?“ Įrodinėjau, kad žmogus sąmoningai pasirenka savo priklausomybę. Ir jeigu tu pasirinkai būti Lietuvos, o ne Lenkijos pilietis, privalai laikytis taisyklių. Tapti lietuviu! Kad ir lenkų ar rusų kilmės, bet lietuviu. Mano manymu, svetimos abėcėlės invazija ne šiaip į kasdienį raštą, o į pilietybės dokumentą griauna konstitucinę įvairiakilmės Lietuvos Tautos idėją.
Kad būtų įdomiau, šį požiūrį grindžiau savo giminės istorija. Nors Renesanso lenkų istorikas Strijkovskis mini Herkui Mantui į pagalbą atskubėjusį Žemaitijos kunigaikštį Stumą, jau nuo 17 amžiaus imta rašyti Stomma. Matyt, taip atrodė didingiau.
Prasidėjus tautiniam atgimimui, skirstantis į litvinofilus ir kitus, mano senelis vėl tapo Stoma. Kitos atšakos išsiblaškė po pasaulį, taip ir likusios su dviem „m“. Stanislovas Stomma, kilęs nuo Kėdainių, Česlovo Milošo kaimynas, draugas ir bendramokslis Vilniaus universitete užsitikrino sau garbingą vietą Lenkijos istorijoje. Jis buvo vienintelis senatorius balsavęs prieš santvarkos pakeitimą Rusijos valia.
Giminės istoriją tada norėjau baigti moralu. Pasirinkęs Lietuvos pilietybę, turi būti Tomaševskis, Talmontas ar Stoma, o ne Tomaszevski, Talmont ar Stomma. Nes nei vienas čia, kiek žinau, nėra atvykėlis iš Lenkijos. Visi mes esame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikuonys. Problema atsirado tik dėl trumpos istorinės klaidos. Juk per visą ilgą tūkstantmetį Vilnija Lenkijai yra priklausiusi tik kelis dešimtmečius.
Nežinau ar blaivia galva galėsiu paneigti šiuos ir dar kitus argumentus, tačiau šiandien aš linkęs būti lenku. Iš pagarbos visiems žuvusiems Katynės apylinkėse. Iš pagarbos Lechui Kačinskiui – vienam didžiausių Europos politikų, kurių dabartinė Europa nesuprato ir nepripažino.
Iš pagarbos kovai UŽ MŪSŲ IR JŪSŲ LAISVĘ. Juk mes esame iš vieno kelmo.
Todėl šiandien manęs visai nepiktina baltų ir raudonų žvakių kilimas prie Aušros vartų. Ir gėlės – baltos, raudonos, baltos, raudonos… Atvirkščiai. Mane tai jaudina ir įkvepia, tarsi tikrą lenką.
Šiandien aš ir esu lenkas su nuleista Trispalve.