Pusę metų nesuteikęs nė mažiausio pėdsako, valstybės labiausiai ieškomas įtariamasis pasiima svariausią jam inkriminuojamų nužudymų įkaltį, nugertą degtinės butelį ir su 3,8 promilėm alkoholio kraujyje krenta veidu žemyn netoli savo dėdės namo. Kad visiems viskas būtų aišku! Kad visuomenė pagaliau nusiramintų. Jis ne herojus! Jis tik degradavęs kliedesių skleidėjas, kurį net giminės galbūt buvo priversti laikyti užrakintą rūsyje, kad vėl ko nepridirbtų.

Dar geriau, jei Drąsiaus Kedžio kūnas, palaidotas kaip neatpažintas, tik vėliau, pagal iškart paimtus DNR ir pirštų antspaudus, pagal pistoletą, būtų sensacingai identifikuotas. Ant supuvusio kūno niekas nepamatytų nei kraujosruvos, nei sumušimų. TEISĖSAUGA KVAILIAMS toliau sėkmingai pūstų miglą ir slėptų savo pačios supuvimą.

Tačiau norėdamas patikėti tokiomis versijomis turi turėti ypatingų savybių. Arba - labai svarų interesą. Didžioji visuomenės dalis tuo netiki. Ir nepanašu, kad artimiausiu metu patikės. Drąsius Kedys - valstybės neįgalumo auka – po mirties dar labiau sustiprino visuomenės herojaus statusą.

Drąsiaus Kedžio laidotuvės virto didinga žmogiškojo solidarumo manifestacija. Nebuvau to patyręs jau kelis dešimtmečius. Skirtingų, tačiau vienu kilniu tikslu krūvon susitelkusių paprastų žmonių jėga! Nuostabus reginys ir jausmas. Didinga atmosfera, kuriai, atrodė, padeda netgi pati gamta.

Juk šita minia susirinko apginti tai, kas šventa kiekvienam normaliam žmogui. Todėl tai jau nebuvo minia. Čia susibūrę žmonės patyrė tikrą nuskaidrinantį tragedijos katarsį.

Ir šalia atviro tėvo kapo stovinti maža trapi mergaitė. Ta pati, kuri ilgus mėnesius buvo rodoma per TV su uždengtu veidu, tarsi tai ji ir būtų didžiausia nusikaltėlė, kuriai turėtų būti gėda. Jai?

Ne! Iškrypėlių nuskriausta mergaitė šioje tūkstantinėje minioje neturėjo ko gėdytis. Čia ji buvo saugi kaip niekur. Ir prisimins tai visą gyvenimą. Nes ji matė stebuklingą vaizdą - virš žmonių galvų link kapo plaukiantį begalinį baltų gėlių srautą. Ji girdėjo tėčiui, it kokiam prezidentui, skirtus paskutinės pagarbos plojimus ir šūksnius: „Lietuvos didvyris“. Geriau taip mirti, nei kai kam gyventi su šlykštaus nusikaltimo našta.

Mergaitė atėjo čia procesijos priekyje ir iškelta galva. Laimei, ji negirdėjo prieš tai minioje vis nuskambėdavusios frazės: „Pedofilų valstybė“. Tolesnis šios mergaitės likimas parodys, ko verta mūsų valstybė. Ir ko verta mūsų visuomenė.

Gėda šioje minioje buvo sprunkančiam, į „Kaspervizijos“ laikus žiūrovus grąžinusios laidos operatoriui, kuris galėjo chrestomatiškai guostis: „Aš tik vykdau užduotį.“ Ir vis dėlto ši, Sąjūdžio laikus primenanti, minia liko ori iki galo.

Ši bendruomenė buvo liūdna, tačiau ne palūžusi. Atrodė - kaip ir prieš kelis dešimtmečius - kad čia gimsta naujos, teisingesnės, solidaresnės valstybės pradmenys. Galbūt drastiško Romo Kalantos poelgio ir maišto metais gimęs Drąsius Kedys - dabartinės valstybės auka - tapo tuo herojumi, kuris įkvėps apmirusią visuomenę pakilti į kovą už teisingesnę Lietuvą? Juk ir jis galėjo parašyti kažką panašaus: „Dėl mano mirties kaltinkit tik santvarką“.

Jonučių kapinėse, kaip kažkada Muzikinio teatro sodelyje, gimė naujos - ne tik laisvos, bet ir moraliai švarios, teisingos Lietuvos viltis. Aš tai mačiau žmonių veiduose, jų akyse, kuriose žvilgėjo ašaros. Ir net gyvenimo užgrūdinti, valingi vyrai to nesigėdijo. Nes jie verkė ne iš gailesčio sau.

Galbūt šitas viltis tuoj apdergs koks nors oficialus „pedofilų valstybės valstybininkų“ organas, įnirtingai saugantis supuvimo status quo, kaip svarbiausią savo gerovės sąlygą. Galbūt dar bus surasta daugybė legendą griaunančių įrodymų. Galbūt. Tačiau šitų įvykių įskelto žmonių vienybės ir pasipriešinimo jausmo jau niekas neatims.

Baisios tragedijos herojus Drąsius Kedys padarė daugiau nei bet kuris politikas. Minią jis pavertė už bendrą tikslą kovoti besirengiančia visuomene.

Valstybės auka. Auka valstybei.