Apie Gražulio ir Uokos neliečiamybę


Visų pirma turiu aiškiai pasakyti savo poziciją. Tai, ką darė Kazimieras Uoka ir dar aktyviau Petras Gražulis gegužės 8 dieną, pasibaigus homoseksualus palaikančioms eitynėms „Už lygybę“ yra apgailėtina. Civilizuotoje visuomenėje to neturėtų būti. Taškas. Tačiau…

Atsižvelgus į dabartinę situaciją ir į visus argumentus, kuriuos netrukus išdėstysiu, man akivaizdu, kad leidimas šiuos du seimūnus patraukti baudžiamojon atsakomybėn būtų didelė klaida. Kodėl aš taip manau ir kodėl taip balsavau? Pasiaiškinkim.

Buvau Seimo laikinosios tyrimo komisijos narys, todėl esu susipažinęs su visa pateikta medžiaga. Ikiteisminis tyrimas niekuo esminiu turimos informacijos nepapildytų, nes prasižengimas labai paprastas ir beveik momentinis. Gražulis ir Uoka, sakydami, kad saugomo renginio laikas jau pasibaigė, „neteisėtai perėjo policijos užtvarą“ ir „pasipriešino policijos pareigūnams“. Visi televizijos žiūrovai įvykį galėjo matyti daugelį kartų ir įvairiausiais rakursais. Visi galėjo susidaryti savo asmeninę nuomonę.

Susidariau vaizdą, kad komisijoje aš buvau vienintelis atėjęs be išankstinės nuomonės. Mat aš bandžiau išsiaiškinti, kai ką daugiau nei tai, ar du tautos atstovai peržengė „STOP POLICIJA“ juostą ir daugiau ar mažiau spurdėjo sugriebti pareigūnų. Mane domino kas kita. Ar šie du smarkuoliai provokavo už tvoros esančius žmones imtis neteisėtų prievartos veiksmų?  

Teisėsauga tokių įrodymų nepateikė, patys seimūnai tai neigė. Atvirkščiai! Jie sakėsi raminę žmones ir raginę juos elgtis civilizuotai. Faktas, kad žmonės liko už tvoros ir tik du teisėtus savo atstovus „delegavo“ pasiaiškinti, kas gi čia vyksta, patvirtina gynybos versiją.

Teigiama, kad tarp susirinkusių protestuotojų buvo provokatorių ir netgi aršių chuliganų su beisbolo lazdomis. Ar jie jau pagauti ir nuteisti? Nepavyko sužinoti. Maža to. Gražulis teigė, kad prieš konfliktą jis pats skambino policijos vadams, ragindamas nuraminti provokatorius. Policija nesureagavo.

Komisijai pavyko išsiaiškinti, kad vis dėlto eisena „Už lygybę“ buvo VIEŠAS RENGINYS. Nors dalyviai ir buvo įleidžiami tik su kvietimais ir akreditacijomis. Normalu, kad policija net ir viešame renginyje atskiria priešiškai nusiteikusias grupuotes, jei įtaria galimą smurto protrūkį. Tačiau ar toks protrūkis grėsė dėl Gražulio ir Uokos veiksmų? Šito niekas net nebandė įrodyti.

Jeigu policija būtų elgusis protingai, ji tiesiog būtų palydėjusi Seimo narius ir pažiūrėjusi, ar jie eina tik padiskutuoti, kaip teigia dabar, ar provokuoti ir smurtauti. Tik pastaruoju atveju baudžiamoji atsakomybė ir išmetimas iš Seimo būtų neabejotinai teisingas.

Čia mes susiduriame su labai svarbia konstitucine problema. Ir čia vėl turiu aiškiai pasakyti savo poziciją. Nusikaltimą padaręs seimūnas turi atsakyti prieš įstatymą tais pačiais pagrindais, kaip ir kitas pilietis. Tačiau atsakykime sau: kam apskritai reikalinga parlamentaro neliečiamybė?

Daugumoje Vakarų demokratijos šalių šis institutas egzistuoja, kaip ir Europos Parlamente. Tačiau jis skirtas tikrai ne nusikaltimams slėpti. Stabdyti teisinį procesą tautos atstovai gali tik tada, kai yra pagrindo manyti, jog ginamasis gali nukentėti kaip tik dėl savo statuso! Žodžiu, tada, kai procesas gali tapti politinis.

Taigi čia mes sprendžiame labai svarbų Seimo nario statuso klausimą. Ar du minimi asmenys galimai padarė paprastą buitinį nusikaltimą, ar čia yra ir politinis aspektas?

Pradėkime nuo to, kad jau pati šio proceso pradžia buvo politiškai motyvuota. Gegužės 17 dieną prokuratūra gavo Seimo narių grupės „Už lygybę“ kreipimąsi pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Gražulio ir Uokos veiksmų. Teisinės neliečiamybės naikinimą iniciavo kolegos parlamentarai, taip pat turintys labai aiškiai apibrėžtas politines ir vertybines nuostatas. Jos akivaizdžiai priešingos toms, kurias kartais per daug aistringai gina grupelė kraštutinai dešiniųjų politikų.

Taigi idėjinę konfrontaciją bandoma laimėti pasitelkus teismą ir politinį spaudimą. Žinoma, negalima ginti savo įsitikinimų smurtu. Tačiau abu apkaltinti Seimo nariai ir nesmurtavo. Ką jie darė labiau panašu į savo pažiūrų manifestaciją, nors ir politikui tinkamo elgesio ribas peržengiančiomis priemonėmis. Viskas, ką tokiu atveju būtų galima padaryti, tai svarstymas Seimo etikos ir procedūrų komisijoje.    

Šitų dviejų Seimo narių veiksmai, be jokios abejonės, buvo inspiruoti jų vertybinės orientacijos. Nesvarbu teisinga ta orientacija, ar ne – jie turi turėti teisę ją manifestuoti. Manifestuoti net ir iššaukiančiu būdu. Tokia laisvės kaina. Tą patį galima pasakyti ir apie eisenos „Už lygybę“ dalyvius.   

Ir vieni, ir kiti (išskyrus tuos kelis, kurie iš homoseksualų gynimo daro biznį) buvo susirinkę čia ne dėl neteisėto asmeninės naudos siekimo. Visi jie susirinko dėl viešojo intereso – kaip jie jį supranta. Tai jų demokratinė teisė. Tačiau tarsi ir demokratinį renginį gadino ne vien chuliganai, bet ir valdžios struktūros, kurios savo prieštaringais sprendimais jau parengiamuoju laikotarpiu  iki kraštutinumo supriešino visuomenę. Esminė klaida – neduotas leidimas alternatyviam renginiui visai kitoje vietoje. Gal kas atsakys, kodėl tai buvo padaryta? Pasipiktinę „alternatyvieji“ su dar didesniu įniršiu susirinko prie barjero, saugančio pačius pačius „lygiausius“.

Taigi politikams ir teisėsaugai reikia mokytis iš klaidų, o ne toliau kurpti politinius-teisminius procesus. Teismo procesas šiuo atveju tik dar labiau supriešintų visuomenę. To atsakingi politikai kaip tik ir turi labiausiai vengti.