Tad iš
biurokratijos gelmių laimingai išnirusi Dalia Grybauskaitė yra beveik
stebuklas. Ji turi visas aukščiausiam politikos rangui reikiamas savybes.
Pasipraktikavusi Lietuvoje, ji galės būti puiki Europos prezidentė ar užsienio
reikalų vadovė. Juk komisarės darbą ji atliko išskirtinai gerai.
Tačiau yra
ir viena problemėlė. Ryžtingam politikui Lietuvos prezidentūra nėra pati
idealiausia vieta. Ne todėl, kad Prezidentui trūksta įgaliojimų. Tai netiesa. Šie
įgaliojimai yra kito matmens nei premjero. Ryžtingas ir protingas vyriausybės
ir valdančiosios partijos vadovas gali padaryti daug daugiau. Gali net iš esmės
atnaujinti valstybę (žinoma, turėdamas Prezidento pritarimą). Prezidentas gali
tik skatinti procesus.
Prezidento
institucija turi ir dar vieną geram lyderiui labai svarbų trūkumą. Tai palyginus
maža komanda. Premjeras ir netgi paprastas ministras čia įgyja didelį
pranašumą. Žinoma, jei nori ir sugeba tuo pasinaudoti.
Ryžtingai
ir greitai veikiant – o tai yra tikro lyderio požymiai – komandos stoka didina
klaidų galimybę. Problemos kyla iš daugelio sričių, o patarimai – vos iš kelių
lūpų. Smegenų šturmas apsiriboja dviem vieno žmogaus pusrutuliais.
Tačiau ir
tokiomis sąlygomis, mano požiūriu, Prezidentė per pusantrų metų padarė tik dvi
klaidas. Ir žinoma, visiškai ne tas dėl kurių nuolat rykauja išsigandę klaninių
grupių propagandistai.
Pirmoji
klaida sunkiai įvertinama, nes padaryta dar rinkimų kampanijos metu. 2009 metų
pavasarį bravūriška pretendentė mestelėjo, kad kreipimasis į Tarptautinį
valiutos fondą parodytų valstybės neįgalumą. Tuo metu vyriausybė skolinosi su
beveik tris kartus didesnėmis palūkanomis nei būtų davęs TVF.
Šią trigubą
naštą mes vilksime iki 2014 metų, kol baigsis paskolų terminas, nes niekas
nepardavinės finansus stabilizavusios valstybės vertybinių popierių, kai jie
neša tokį pelną! Pagal Seime pateiktą informaciją, tariamas savarankiškumo
išlaikymas mums daro 2,7 milijardo litų nuostolį.
Palyginę
save su Latvija, matome, kad kitų pliusų irgi nėra. TVF kartais rodo net
didesnį socialinį jautrumą nei mūsų pačių vyriausybė. Tarkim, jis rekomenduoja
įvesti progresinius mokesčius, kas Lietuvoje apskritai yra tapę tabu.
Tačiau
eikime prie visiškai šviežios ir aiškios antrosios klaidos. Praėjusį
ketvirtadienį, susidūrusi su įtaigiu Egidijaus Kūrio mokytinių spaudimu,
Prezidentė vetavo dvigubą pilietybę išplečiantį Pilietybės įstatymą.
Tenka
pripažinti, kad įstatymas toli gražu nėra tobulas. Galima įžvelgti ir
lygiateisiškumo principo pažeidimų. (Kuo Pietų Amerikos lietuviai prastesni už
ES ir NATO šalių lietuvius?) Ir netgi pritarti Vytauto Lansbergio kritikai, kad
„įstatyme esama senos konceptualios sumaišties“. Bet juk tą sumaištį kaip tik
ir sukėlė jau daugybę kartų apšnekėta ne tik filologinė KT klaida, kai
konstitucinė norma „atskiri atvejai“ buvo išaiškinta susiaurintai. Deja, tas
pats Konstitucijos iškraipymas pakartotas Prezidentės pranešime spaudai: „Pagal
Konstituciją dviguba pilietybė yra reta išimtis…“
Bet „reta“
ir yra „reta“ - „išimtinė“. Tačiau Konstitucijos 12 straipsnis kalba ne apie retą
išimtį, o apie „įstatymo numatytus atskirus
atvejus“. Taigi įstatymų leidėjams suteiktas pakankamai platus politinis
pasirinkimas, kokias ribas galima suteikti dvigubai pilietybei. Jeigu Prezidentė
savo veto motyvuotų politinėmis nuostatomis, kaip tai daro V. Lansbergis, būtų
galima suprasti. Teisinių, konstitucinių motyvų čia nėra. Išskyrus, žinoma, KT
sprendimą, kurį buvo tikimasi patikrinti iš naujo.
Galbūt
Konstitucinis Teismas, kuriame, atrodo, dar likę 5 (iš 9) E. Kūrio parinkti
valdomos demokratijos šalininkai, būtų dar keliems metams pratęsęs konstitucinę
klaidą. Tačiau net ir tada būtume turėję naudos. Žmonės, labiausiai laukę
galimybės gauti pilietybę, būtų spėję ją įgyti. KT sprendimai atgaline data
neveikia. Juokinga ir nerimta? Visai ne, kai liečia gyvus žmones.
Konkretus
pavyzdys. Pažįstu išsilavinusią, puikiausiai lietuviškai kalbančią jauną
moterį. Tikrą šviesiaplaukę mėlynakę lietuvaitę. Tėvai į JAV ją išsivežė
nepriklausomybės pradžioje dar vaiką. Žinoma, ji įgijo Amerikos pilietybę. Ištekėjo už
amerikiečio. Tačiau moterį kankino Tėvynės nostalgija. Šiaip ne taip ji
prikalbėjo mylintį vyrą pabandyti kartu laimę Lietuvoje. Prieš gerą pusę metų
jie abu atsikraustė čia ir bando kurtis. Ir vis klausinėja: „Kaip tas
įstatymas? Ar jau priėmėte?“
Gal koks
užkietėjęs rigoristas pasakytų jai: „Nori būti tikra lietuvė, atsisakyk JAV
pilietybės.“ Bet ar daug kas jos vietoje tai padarytų? Ypač kai ateitis nėra
visiškai aiški.
Žinau, kaip
ši moteris šokinėjo iš džiaugsmo, Seimui suteikus galimybę jai tapti Lietuvos
piliete. Kaip ji didžiavosi, kad pagaliau sugrįžo namo!
Ką ji
pagalvos apie savo šalį dabar? Neabejoju, kad bus ašarų. Ar tik šios mano
atsitiktinai pažintos moters?