Šią savaitę seimūnai baigia rudens sesiją ir, kaip visi normalūs žmonės, išeina švęsti Kalėdų. Tačiau Seimo nariai nėra tokie jau visai normalūs. Nors Seimas įstatymais nustatinėja taisykles visiems Lietuvos gyventojams, pasirodo, apsibrėžti save būna daug sunkiau. Vienas atvejis iš daugelio – metų metus besitęsiantis neaiškumas dėl atostogų.

   Dar 2004 metais Konstitucinis Teismas nurodė, kad Tautos atstovai privalo įstatymu įteisinti savo atostogas, tačiau Seimas šio nutarimo nepaiso iki šiol. Kodėl? Priežasčių daug, kaip ir pasiteisinimų. Dažniausiai jie visiškai nerimti ir tik slepiantys svarbiausią tikslą – nevaržyti savęs.  

   KT reikalauja, kad Seimo nariai išeitų atostogų vienu metu. Ir 2005.02.10. dienos papildomame ankstesnio nutarimo išaiškinime teigiama, kad to reikalauja Lietuvos Konstitucija. Ar tikrai?

   Kaip ir kai kuriais kitais atvejais, garbūs teisėjai čia prisiėmė daugiau Konstitucijos aiškinimo teisių nei derėtų. Deja, tokia jau yra visų institucijų prigimtis – siekti kuo didesnės galios. O kai tos galios siekia Konstitucinis Teismas, jam telieka vienas kelias – Konstitucijos siaurinimas. Atostogų reikalu tas perdėtai smulkmeniškas reglamentavimas yra ypatingai akivaizdus.

   Seime atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad tik nedaugelyje valstybių parlamentarų kasmetinės atostogos yra formaliai įteisintos. Ir tai yra tik buvusios SSRS (Rusija, Ukraina, Baltarusija, Moldova, Gruzija, Armėnija) ir buvusios Jugoslavijos (Slovėnija, Makedonija, Bosnija ir Hercegovina) respublikose. Visų kitų šalių parlamentarai pagal darbo teisę reglamentuojamų atostogų neturi. Mūsų Konstitucijos sargai turėtų labai aiškiai atsakyti sau į klausimą: kodėl?

   Štai kaip ta nuostata aiškinama Vakarų demokratijose: „deputatai savo laiką paskirsto savo nuožiūra“ (JAV), „jie yra laisvi ir nepriklausomi, kas taip pat reiškia, jog jie laisvai organizuoja savo darbo laiką“ (Europos Parlamentas), „jie nėra parlamento darbuotojai, o išrinkti tautos atstovai, todėl jų atlyginimo ir nedalyvavimo darbe klausimai grindžiami prielaida, jog jų įgaliojimai trunka 365 dienas metuose“ (Švedija), „jie nėra formaliai įdarbinti ir parlamentines pareigas atlieka savo nuožiūra“ (Jungtinė Karalystė), „jie neturi darbo sutarties (yra laisvos profesijos atstovai), tad jų darbo laikas ir poilsis yra jų pačių atsakomybė“ (Nyderlandai), „jie patys tvarko savo laiką ir gali poilsiauti, kada panorėję, kai tik įvykdo savo, kaip parlamentaro, pareigas“ (Izraelis), „jiems negalioja darbo teisės atostogų nuostatos“ (Lenkija).

   Vokietijos konstitucijos nuostata, jog Bundestago deputatai yra nesusaistyti pavedimais bei nurodymais ir vadovaujasi tik savo sąžine, taip pat kreipia į laisvo mandato principą. Parlamentarai nėra įdarbinti pagal viešąją ar privačią teisę, ir jų statusą nustato konstitucijos apibrėžtos teisės ir pareigos. Todėl jų nesaisto ir jokios specialios poilsiui skirtų atostogų taisyklės; deputatai iš esmės laisvai sprendžia, kada jie vykdo parlamentinį darbą Berlyne ar rinkimų apygardose.

   Ką visa tai reiškia? Ogi paprastą dalyką – mūsų Konstitucinis Teismas šlovingais Egidijaus Kūrio vadovavimo laikais ir šioje vietoje stipriai susimovė. Pasirodo, devynetas išminčių net nesivargindavo pasidomėti, kaip iškilusios problemos yra išspręstos tokios pačios konstitucinės sandaros valstybėse.

   TV diskusijoje vienas garbus teisininkas į šį priekaištą atsakė: “Matyt, atostogų klausimą Lietuvos Konstitucija apibrėžia kitaip nei Vakarų demokratijos šalyse.” Tačiau Konstitucija šiuo klausimu sako tiktai tiek: „Seimas kasmet renkasi į dvi eilines - pavasario ir rudens - sesijas. Pavasario sesija prasideda kovo 10 dieną ir baigiasi birželio 30 dieną. Rudens sesija prasideda rugsėjo 10 dieną ir baigiasi gruodžio 23 dieną. Seimas gali nutarti sesiją pratęsti.“ Viskas!

   Taigi, vėl buvo pasiremta “konstitucijos dvasia”, kuri Lietuvoje kažkodėl labai skiriasi nuo brandesnės demokratijos valstybių konstitucijos dvasių. Šnekos apie konstitucijų įvairovę šiuo „dvasios“ pažiūriu, yra netgi pavojingos. Juk akivaizdu – pats konstitucinis atstovaujamosios demokratijos principas visose liberaliosios demokratijos valstybėse yra toks pat. Ir konstitucija nekalta, jei kurioje nors šalyje atstovaujamoji demokratija taip ir nepradėjo tinkamai funkcionuoti.

   Priežastis, kodėl taip yra, geriausiai nurodo mūsų praeitis. O šiuo konkrečiu KT atveju – sovietinės garbiųjų teisės išminčių šaknys.

   Tačiau ką besakytum, skrupulingesniems seimūnams šventinis periodas bus neramus. Juk KT nutarimus kritikuoti galima, tačiau vykdyti reikia. Kol kas taip ir neaišku, ar būtina prašyti Seimo valdybos leidimo, tarkim, šventinei kelionei į užsienį? Juolab, netrukus sueis metai nuo pirmojo apkaltos būdu mandato netekusio Seimo nario vojažo į egzotinius kraštus.        

   Kad tik tokios problemos būtų, ar ne? Taip! Tačiau ir ši problemėlė akivaizdžiai rodo, kokioje vis dar netvarkingoje ir galios centrų draskomoje valstybėje mes gyvename. Bet svarbiausia čia kitkas. Tai visuomenės požiūris į teisėtus jos pačios atstovus.

   Juk apie Seimo reitingus geriau net negalvoti…