„Lietuvai reikia naujos Vyriausybės ir naujo Seimo. Vyriausybė privalo atsistatydinti, Seimas turi paskelbti pirmalaikius rinkimus. Tai yra vienintelis būdas įveikti dabartinį Vyriausybės paralyžių, jos negebėjimą spręsti grėsmingomis tampančias Lietuvos problemas… ()“ Taip prieš kelias dienas rašė autoritetingas politinio gyvenimo analitikas Kęstutis Girnius. Iš tikrųjų, „virš Lietuvos tvyro dvi milžiniškos problemos – nacionalinio investuotojo, vadinamojo „trigalvio slibino“ formavimas ir bręstanti ūkio krizė“. Autorius įtikinamai parodo, kad nei vienos jų išspręsti ši vyriausybė neįstengs. Čia dar būtų galima pridėti ir daugelį kitų problemų, kurios lieka įšaldytos arba „atšildytos“ ir pamirštos, kol ima dvokti. Tarkim, švietimas, kurio degradavimas (vėliausias pavyzdys – ketvirtokų gebėjimo skaityti nuosmukis) jau tampa pavojingas tautos ateičiai. Taigi beliktų pritarti buvusiam visos „Laisvosios Europos“ žinių tarnybos vadovui, jei ne keli jo siūlymo trūkumai. Pirmasis yra labai akivaizdus. Kaip supranta ir pats Autorius, šio Seimo pasileidimo galimybė yra beveik lygi nuliui. (Pajuokausiu: politiniai pasileidėliai patys nepasileidžia.) Vargu ar padėtų ir Prezidento bandymai inicijuoti susitarimą dėl pasileidimo. Vienintelė partija, kuriai būtų naudingi paankstinti rinkimai, yra socialdemokratai. Naudingi politiškai, bet ne ekonomiškai. Pasirinkimas toks: Arba atsisakyti Trigalvio Slibino projekto ir tikėtis - kad ir su nuostoliais - likti didžiojoje politikoje. Arba likti su Slibinu, tačiau galbūt visai be vietų būsimame Seime. Visoms kitoms partijoms naudingiau laukti. Vienoms todėl, kad beveik nėra šansų vėl ką nors laimėti. Kitoms (Tėvynės Sąjungai ir liberaldemokratams) – nes valdžiai žlungant, jų populiarumas nuosekliai auga. Taigi pirmalaikių rinkimų galimybė tokia menka, kad beveik nėra prasmės nagrinėti antrojo trūkumo. Bet trumpam žvilgterkim. Svarbus klausimas: Kurio Seimo kokybė gali būti geresnė – išrinkto po kelių mėnesių, ar po metų? Akivaizdu, kad daugiau vilčių turėti normalesnį Seimą teikia kito rudens rinkimai. Atrodo, tai supranta ir siūlymo Autorius, tačiau visai pagrįstai argumentuoja, kad „metus sėdėti sudėjus rankas yra per didelė prabanga“. Tikimasi, kad ir nelabai pagerėjusio Seimo naujai suformuota vyriausybė bus daug efektyvesnė nei dabartinė. Ir čia yra tiesos. Nors vyriausybės vienerių metų praktiniam veiksnumui aukojama ilgų ketverių metų politinė kokybė. Tačiau dabar jau norėčiau priminti, kad be Seimo paleidimo yra ir dar vienas, o galbūt ir vienintelis būdas nieko daug nelaukiant suformuoti veiksmingą vyriausybę. Šitą būdą jau buvau pasiūlęs praėjusių metų birželį, žlugus socialdemokratų ir Darbo partijos koalicijai. Ir dar prieš Gediminui Kirkilui tampant Prezidento favoritu. Nors jau tada buvo atsiradę pritariančių politikų ir politologų, iliuzijos dėl socialdemokratų mažumos vyriausybės buvo pakankamai stiprios. Be to, daugelį gąsdino pats idėjos išskirtinumas. Ne visi pritarė ir krizės gilumo diagnozei. Dabar jau daugumai akivaizdu, kad tuščiai praradę gerus metus, stovime dar arčiau gręsiančios bedugnės. Paradoksas, bet ši mažumos vyriausybė turėjo išskirtinai geras sąlygas. Vietoje įprasto 100 dienų medaus mėnesio ji gyveno beveik be kritikos ištisus metus! Visi tarsi laukė stebuklo. Tačiau paaiškėjo, kad Gediminas Kirkilas tikrai nėra tas žmogus, kuris galėtų peržengti pats save ir senuosius nomenklatūrinės-oligarchinės valdžios įpročius. Tokios simuliakrinės, darbą tik imituojančios vyriausybės mes turbūt dar neturėjome. Buvo iššvaistytas ir šioks toks žmonių pasitikėjimo kreditas, ir laikas, kuris krizės akivaizdoje yra aukso vertės. Stovime ties paskutine riba. Arba – arba! Ar dar turime valios priimti ryžtingus sprendimus? Ar jau esame galutinai užhipnotizuoti ir paralyžiuoti kažkokių nematomų, tačiau galingų jėgų veikimo? Jei vis dar norime rasti išeitį, dabar jau tiesiog privalome grįžti prie nacionalinio susitarimo, nacionalinės vienybės, ar NACIONALINIO PASITIKĖJIMO VYRIAUSYBĖS idėjos. Žinoma, tai būtų laikina išeitis – iki būsimų eilinių rinkimų. Ši nepartinė vyriausybė jokiu būdu nestabdytų demokratinio proceso. Atvirkščiai! Partijos gautų labai svarbius metus susitvarkyti viduje, išgryninti savo tapatybes ir ateiti į rinkimus ne kaip į kokį skandalų šou – be isterijos ir be tuščių rietenų dėl kokio riebesnio kąsnio vyriausybės dalybose. Tai būtų tik į naudą būsimai partinei demokratijai. Juk vis dar didžiausią visuomenės pasitikėjimą turinčio mūsų politinio autoriteto - Prezidento inicijuota ir palaikoma nepartinė vyriausybė galėtų ne tik ramiai ir skaidriai spręsti visas anksčiau minėtas problemas. Šios dvi institucijos galėtų parengti ir Seimui pasiūlyti naujas, partinės konjunktūros neiškreiptas rinkimų taisykles, kurios verstų partijas tapti labiau demokratiškas ir atskaitingas visuomenei, o ne verslo grupuotėms. Ir dar – kas labai svarbu. Kitaip nei priešlaikiniai rinkimai, nacionalinio pasitikėjimo vyriausybė, gerai pagalvojus, būtų naudinga daugeliui politinių jėgų. Taigi dabar ši idėja jau tapo visai reali, praktiška, o ne tarsi netyčia užklydusi iš kito – idealių sprendimų pasaulio. Ši idėja naudinga ir tiems beviltiškiems politikams, kurie tiesiog dar nori pabūti Seime ir nieko daugiau. Ji naudinga ir tiems viltingiesiems, kuriems reikia laiko toliau auginti savo reitingų raumenis. Ir žinoma, ji naudinga socialdemokratams, kuriems gresia beveik gyvybiškai lemtingi sprendimai. Tačiau prie siaurų realybės vartų gražios idėjos laukia ir vienas labai galingas priešininkas. Tai – Trigalvis Slibinas. Tiksliau, ta jo satanistinė hipostazė (kaip išaiškino vienas semiotikas), kuri sukurta savanaudžiam rijimui, naikinimui, o ne kūrybai. Gerajam Slibinui, jei toks būtų, nacionalinio pasitikėjimo vyriausybė ypatingai reikalinga. Nes tik ji galėtų užtikrinti reikiamą sprendimų teisėtumą. Tokio masto nacionalinis investuotojas negalės išgyventi be nacionalinio pasitikėjimo.