1989 metais, byrant Sovietų imperijai, dabar garsus
politikos filosofas Francis Fukuyama paskelbė straipsnį „Istorijos pabaiga“.
Tada daugelį šokiravo mintis, kad pilnutinė demokratija yra žmonijos raidos
tikslas ir kad dar 19 amžiaus pradžioje „išrasta“ liberalioji demokratija idėjų
mūšyje jau pasiekė galutinę pergalę.
Nors straipsnis ir vėliau išleista knyga
turėjo didžiulį pasisekimą ir iki šiol yra plačiai diskutuojama, stebina
keistas svarbiausio Fukuyamos teiginio nesupratimas. Filosofas niekada nėra
teigęs, kad jo metaforiškai įvardyta istorijos pabaiga reiškia reikšmingų
politinių įvykių baigtį. Ne! Istorija baigėsi ne politikos, o idėjų srityje. Ir
dabar jau tik laiko klausimas, kada pilnutinė demokratija įsitvirtins visame
pasaulyje.
Subyrėjus Geležinei uždangai ir demokratijai
plintant domino principu, politinės istorijos pabaiga atrodė gana reali. Deja,
po kiek laiko procesas įstrigo. Vakarų demokratija žengė į nuolat
pasikartojančios krizės stadiją. Daugelis pokomunistinių šalių taip pat suko
atgal į autoritarizmą arba kūrė savotišką „valdomą demokratiją“.
Iš štai – netikėtas sprogimas arabų pasaulyje!
Visuomenės, kurios atrodė judą ne liberaliosios demokratijos, o musulmoniško
fundamentalizmo link, bunda ir tarsi atkartoja demokratines revoliucijas Rytų
Europoje. Nors vis dar girdisi skeptiškų balsų ir gąsdinimų islamistine
recesija, akivaizdu – arabai nebesileis toliau valdomi „faraonų“, kaip buvo
vadinamas nuverstas Egipto prezidentas Hosni Mubarakas.
„Faraonų“ istorija pamažu, bet neišvengiamai
baigiasi visame pasaulyje. Fukuyama vis dėlto teisus! Kelias į pilnutinę
demokratiją ilgas ir sunkus, tačiau patrauklesnio tikslo žmonija neturi.
Ir tai ne vien Vakarų, o viso pasaulio siekiamybė.
Žmonija nėra jau tokia negrįžtamai susiskaidžiusi, kaip teigia reliatyvistai.
Visi žmonės yra vienodos prigimties. Ir jeigu jie gyvens tame pačiame
informacijos lauke, anksčiau ar vėliau pasaulis taps vieningas. Ir draugiškas.
Islamas yra daug apribojimų žmogaus laisvei ir
orumui suteikianti religija, bet net ir jis nepajėgus ilgam uždaryti savo
pasekėjų pasauliniuose getuose. Internetui užtikrinus laisvo žodžio sklaidą,
atskirumo sienos griūva ir prievarta negali tęstis be galo.
Įsidėmėtinas dalykas. Arabų revoliucija kilo Tunise
nuo WikiLeakso paviešinimų. Egipto revoliucionieriai veiklą pradėjo Facebooke. Jų
lyderis Waelis Ghonimas yra interneto paslaugų milžinės Google Artimųjų Rytų
reklamos skyriaus vadovas. Ankstesnis nepavykęs maištas Irane irgi plito per
socialinius tinklus.
Informacijos laisvė žudo „faraonus“. Kaip rašė
Fukuyama, išmaniosios technologijos, mažyčiai „čipsai“ sugriovė galingą Sovietų
imperiją. Antras to paties proceso veiksmas dabar siaubia Artimuosius Rytus.
Ateis laikas ir tolimiesiems pakraščiams. Progresas užtikrina žodžio laisvę net
nepaisant šalies įstatymų. Tad neliko būdų apsiginti.
Slaptų dalykų viešinimas klibina ir demokratijos krizę
išgyvenančios Europos mažųjų Napoleonų kėdes. Įdomios paralelės. Kapitalistinės
santvarkos karikatūra pamažu virstančios Italijos premjeras, gelbėdamas vieną savo
nepilnametę gražuolę nuo deportacijos, apskelbė ją Egipto „faraono“ Mubarako
dukterėčia. Taigi Rytai tvirkina Vakarus jau nuo Kleopatros laikų…
Ir visų pirma tvirkina politiškai. Štai pasirodo,
valdantysis Prancūzijos elitas buvo pasirengęs padėti korumpuotam Tuniso
diktatoriui gintis nuo demokratinės revoliucijos. Paryžiaus oro uoste tik
paskutinę akimirką buvo sustabdyta ašarinių dujų ir kitų ypatingų priemonių
siunta, skirta Tuniso vidaus reikalų ministerijai. Ir tai - dieną, kai diktatorius
jau spruko iš šalies!
Iš kur toks rūpestis? Ogi prancūzų užsienio reikalų ministrė
šalyje, „kurioje būdamas pamiršti mirtį“ - kaip rašė prezidento Sarkozy
cituojamas Flaubertas - buvo ką tik praleidusi, manoma, nemokamas atostogas.
Argi po to rūpės, kad tokioje malonioje vietoje atsiranda kvailių, kurie iš
nevilties susidegina?
Teisi buvo mūsų Prezidentė Miuncheno saugumo
konferencijoje pareiškusi, kad visų šalių žmonės nusipelno turėti tokią
valdžią, kokios jie nori. Žlugo neseni Vakarų bandymai primesti kai kurioms
šalims laisvę jėga, tačiau daug didesnis nusikaltimas žmoniškumui yra nenoras
padėti visuomenėms, kurios akivaizdžiai bręsta demokratijai. Čia Vakarai neturi
likti neutralūs.
Beje, ir pats Fukuyama, kažkada pasirašęs JAV
dešiniųjų intelektualų laišką raginusį nuversti Irako diktatorių, atsiribojo
nuo neokoniškų revoliucijos eksporto idėjų. Islamišką fundamentalizmą gali
sunaikinti tik neišvengiamas pačių musulmonų visuomenių laisvėjimas. Prievarta fanatizmą
tik stiprina. Ir jokie moderniausi kariniai ginklai šioje kovoje nepadės.
Kaip rodo sociologiniai tyrimai, didžiausią poveikį
arabų visuomenėms daro Vakarų populiarioji kultūra. Juokais būtų galima sakyti,
kad žydai geriausiai neutralizuoja arabus Holivudo filmais.
Beje, kartais reikėtų prisiminti ir judaistinį
fundamentalizmą, kuris gali tapti ne mažiau grėsmingas. Ir šiuo metu jau atrodo,
kad Izraelis veikia musulmonų visuomenes ne demokratijos, o atvirkštine kryptimi.
Blogiausia, ką darytų Europos Sąjunga, būtų Turkijos
atstūmimas ir abejingumas Egipto demokratijos siekiams. Juk Egiptas gali tapti Vakarų
kryptimi gravituojančia antrąja Turkija. Šalys turi daug panašumų ir net gana
ilgą bendrą istoriją. Tad didele dalimi šiame regione spręsis artimiausia viso
pasaulio ateitis. Čia slypi ir atsakymas, kaip išvengti pražūtingo civilizacijų
konflikto.
Faraonų istorija eina į pabaigą. Karo lakūnas Hosni
Mubarakas 30 metų kariavęs su savo tauta išskrido. Bet nepaprastoji padėtis dar
tęsiasi.
Kelias nuo faraonų iki laisvų žmonių valdžios, kuris
neišvengiamai eina per visą mūsų civilizaciją, gali būti vingiuotas ir labai
sunkus. Tačiau jis – vienintelis.