Pagaliau išmušė ta valanda. Seimas ima svarstyti vieną didžiausių šios kadencijos kebeknių. Tai – pensijų reforma. Tačiau atrodo, pasitvirtins sena išmintis. Kuo daugiau reformų, tuo labiau niekas nesikeičia.

Seimui pateiktos SODROS ir visos pensijų sistemos pertvarkos gairės yra ypatingai suveltos ir nekonkrečios. Greta to parlamentarams teks spręsti ir konkrečią buhalteriją: kokį pensijos skaičiavimo modelį pasirinkti – taškų ar virtualių sąskaitų.

Ši sumaištis dar kartą įrodo, kad mūsų valstybės viršūnėje lieka vis mažiau konkrečios politinės valios ir suvokimo, ką iš tikrųjų reikia daryti. Pasiklausius vedančiųjų politikų šnekų apie pensijas, ima šiauštis plaukai. Štai Kęstutis Glaveckas įvardija svarbiausią problemą: politikai anksčiau priėmė tiek įsipareigojimų pensininkams, kad valstybė jų jau nebegalės pakelti. Suprask – pensijos Lietuvoje per didelės!

Tačiau toje pačioje TV laidoje Raimondas Kuodis – tikrai ne kairysis, o greičiau sveiko proto dešinysis – sako: „mūsų ekonomika nebuvo tokia prasta, kokios mažos buvo pensijos“.

Ir jis visiškai teisus. Skaičiai iškalbingi. Pagal visus pensijų dydžio parametrus esame Europos Sąjungos dugne. O juk čia kalbame net ne apie realų, bet apie santykinį pensijų dydį. Lietuvoje vidutinė pensija sudaro tik 40 proc. vidutinio atlyginimo. Santykis su BVP taip pat daug žemesnis nei visoje ES.

Už skaičių – gyvi žmonės. Turbūt daugelis pažįstame miesto pensininkų, kurie šio šildymo sezono metu vien iš pensijos tiesiog negalėjo išgyventi, nors visą gyvenimą sąžiningai dirbo. Tad vargu ar pertvarkos kūrėjų iškeltas „ambicingas“ tikslas buhalterinėmis manipuliacijomis kaip nors išlaikyti tuos 40 proc., o ne kristi iki 26 proc., kaip prognozuojama 2050 metams, yra priimtinas visuomenei.

Visa bėda, kad Lietuvos politikai iki šiol taip ir nesuprato, ką reiškia atstovaujamoji demokratija. Jie labai mėgsta žaisti dievus, nuo kurių viskas priklauso, o ne mandato įgaliotus tautos atstovus. Vakarų demokratijose įprastas posakis „per rinkimus gavo mandatą tokioms ir tokioms reformoms“ šioje šalyje apskritai nežinomas. Išrinktieji pasidalija valdžią ir tik tada ima galvoti, ką gi čia nuveikus.

Juk tai taip smagu, ar ne? Daryti, ką nori. Spręsti tautos ateitį, su ja, kvailele, net nepasitarus. Būti dievais ar bent jau „įeiti į krizės įveikimo istoriją“.

Galbūt dar nebūtų taip graudu, jei tie aklą tautą per dykumą vedantys gelbėtojai patys turėtų aiškią viziją ir tikslą. Tačiau kai viskas suvedama į vis tą patį finansų deficito naikinimą, dievai virsta eiliniais buhalteriais. Antra vertus, šioje siauro akiračio plotmėje bent jau nėra kur per daug įsisiautėti.

Taigi, taigi… Kai net tokios visiems svarbios srities, kaip pensijų sistemos reforma, svarbiausiais tikslais tampa „deficito mažinimas“, „finansų tvarumas“ ar „skylių kamšymas“, soti senatvė laukia tik išrinktųjų.

Tačiau ką mūsų atveju darytų demokratiškos valstybės politikai? Žinoma, jie atsiklaustų tautos. Laikas netgi palankus. Bediskutuojant ateis ir rinkimai, iki kurių liko vos pusantrų metų. Taigi visos rimtos politinės jėgos dabar gali rengti siūlymus, kokią pensijų sistemą jie sukurtų nuo 2013 metų. Visuomenė tai ramiai apgalvotų ir įvertintų per rinkimus.

Sakysite, problemas reikia spręsti nedelsiant. Taip! Tačiau SODROS biudžeto skylės kamšymas negali užgožti esminių dalykų. Politikai turi atsiklausti visuomenės: 1. Kokio procentinio dydžio pensijų, palyginus su atlyginimais ir BVP, turime siekti? 2. Koks turėtų būti santykis tarp buhalterinio teisingumo ir socialinio solidarumo? Tai yra, kiek žmogaus pensija priklausys tiesiogiai nuo jo viso gyvenimo uždarbio? 3. Kokią pensijų kaupimo dalį atiduoti privatiems fondams ir ar tai apskritai tikslinga?

Ir taip toliau. Žinoma, kad žmonės galėtų spręsti sąmoningai, reikia pateikti aiškius modelius, o ne šūkius ir buhalterines abrakadabras. Apskritai, pats pensijų skaičiavimas turėtų būti kuo paprastesnis ir visiems suprantamas.

Tolimesnis klausimas – išėjimo į pensiją amžius. Jo vėlinimas yra neišvengiamas. Tai nėra malonu. Tačiau net ir čia galima siekti visuomenės pritarimo.

Pats tinkamiausias - neprievartinis kelias. Žmonės patys individualiai galėtų rinktis išėjimo į pensiją laiką, o ilgiau dirbti juos skatintų ir dabartinėje koncepcijoje minima bonusų sistema, taikoma Švedijoje. Kuo ilgiau dirbi, tuo didesnę pensiją gauni. Žmogus spręstų pagal savo situaciją ir sveikatos būklę. Juk esame labai įvairūs.

Tarsi teisingas, tačiau įtartinas yra ir moterų bei vyrų išėjimo į pensiją laiko sulyginimas. Taip, moterys gyvena ilgiau, tačiau dažnam vyrui išėjimas į pensiją yra psichologinis smūgis. Moteris pensininkė randa daugiau užsiėmimų namuose ir aplinkoje, lieka visuomeniškai naudinga. Todėl ir šiuo atveju laisvai pasirinktas ėjimo į pensiją amžius būtų pats geriausias.

Taigi, visuomenei visų pirma reikia pateikti aiškias alternatyvas ir išgirsti jos atsakymą. Toks dabar turi būti politikų tikslas.

Bet ar mes pasirengę duoti pasirinkimo laisvę žmonėms? Ar patys žmonės jau subrendę to reikalauti? Ar ir toliau plauksime įprasta vaga?