Pirmasis oficialus Putino vizitas į Minską net po aštuonerių metų pertraukos vėl atnaujino šnekas apie Baltarusijos susijungimą su Rusija. Intrigos pridėjo ir savotiškas Rusijos politinės sistemos tarpuvaldis, tiksliau – jos transformacija, kurios rezultatas vis dar nėra pakankamai aiškus. Tad imta kalbėti net apie Putino ir Lukašenkos „personalinę uniją“. Kalbos liko kalbomis, tačiau greitai besikeičianti situacija verčia svarstyti įvairius variantus, kurių plėtotei darys įtaką ir šių dviejų žmonių asmeninės savybės. Kasmetinį diktatorių indeksą sudarinėjantis Parade.com tarp daugiau nei septyniasdešimties pasaulio diktatūrų ir Lukašenką, ir Putiną vertina gana rimtai. Pirmasis neseniai ir 14 vietos išstūmė patį Fidelį Castro, o antrasis yra 20 vietoje. Tačiau dabar imkime ir pakapstykime giliau. Putinas ir Lukašenka – kuo jie panašūs ir kuo skiriasi? Ir apskritai – ar jie gali rasti bendrą kalbą? Ar gali sudaryti sąjungą? Žinoma, abudu jie yra autokratai, nors ir atėję į valdžią formalios demokratijos keliu. Be to, jie yra dėsningi savo posovietinių visuomenių produktai. Juk jie neužgrobė valdžios karinio perversmo būdu, o nuosekliai ėjo į dabartinį dominavimą, naudodamiesi savo visuomenių polinkiu į autoritarizmą. Taigi jie yra savotiškas ANTIDEMOKRATIŠKAS nebrandžios DEMOKRATIJOS PRODUKTAS. Gali būti, kad jų iškilimas buvo neišvengiamas. Dar daugiau – akivaizdūs šitų dviejų autokratų skirtumai visiškai atitinka jų visuomenių ir politinių sistemų ypatybes. Būkim savikritiški. Ar daug trūko, kad ir Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, būtų nuslydusi švelnaus autoritarizmo keliu? Kaip ir dauguma pokomunistinių šalių. Nuo to apsaugojo ne tiek vidinis pasipriešinimas, kiek iš išorės nuleisti standartai ir integracija į euroatlantines sąjungas. Rusija, Baltarusija, Pietų Kaukazo ir Vidurinės Azijos valstybės tokios pagalbos beveik išvengė. Rezultatus matome. Tačiau tarp Rusijos ir kitų posovietinių šalių yra vienas didelis skirtumas. Rusijos autoritarizmas prisiėmė ir papildomą imperijos branduolio paveldą. Todėl Rusijos valdžios viršūnėje atsidūrė visai kitos atmainos lyderis nei įprasti autokratai. Panagrinėkime, ką tai galėtų reikšti. Ir kuo Putinas esmingai skiriasi nuo Lukašenkos ir panašių į jį posovietinių vadovų. Taip, Putinas ir Lukašenka yra dvi labai skirtingos autoritarinio arba AUTOKRATINIO CHARAKTERIO atmainos. Tačiau Lukašenka mums labiau įprastas. Panašių tipažų nesunkiai rastume ir Lietuvoje. Net ir mūsų „demokratiškasis“ Algirdas Brazauskas, susiklosčius palankioms aplinkybėms, būtų pasirinkęs tarkim Ševardnadzės tipo autokratiją. Juk mes turime ir prieškario prototipą – švelnų autoritetinį Antano Smetonos rėžimą. Taigi, koks tai tipažas – Aleksandras Lukašenka? Jo šaknys – komjaunuoliškoje partinėje veikloje. Po to jis tapo tarybinio ūkio (kažkas panašaus į kolūkį) direktoriumi. Tai tipiškas, nors ir labai gabus, partinio ūkinio aktyvo funkcionierius. Toks veikėjas gali nesunkiai atsisakyti bet kokios ideologijos ir transformuotis į susidievinusį biurokratų biurokratą. Jam svetima ir netgi baisi mintis, kad valdžia ateina iš apačios. Jis laikosi ir mums pažįstamo „valstybininkų“ mąstymo, pagal kurį liaudis, tauta yra tik priemonė valdžiai pasiekti. Tapęs valstybės vadovu, jie stengiasi įsitvirtinti ten visam laikui ir pamažu virsta tautos vadu ir „tėvu“. Tada jis jau nebesitenkina vien įprastais šalies vadovo reikalais, o bando globėjiškai kištis į visas gyvenimo sritis. (Kartais imasi ir poezijos.) Tai tipiškas eilinės šalies diktatoriukas. Dažniausiai tokios šalys net nebūna pavojingos kaimynėms, jei jų niekas neužkabina. Kai kurie teoretikai teigia, kad autoritarinis periodas gali būti naudingas nelabai brandžios nacijos formavimuisi. Praėjusio amžiaus autoritarinių rėžimų istorija rodo, kad didžioji jų dalis netrukdavo ilgiau nei vieno vado gyvenimas, o po to išaušdavo demokratija. Taigi, labai gali būti, kad Vakarai (ir Lietuva) padarė didžiulę klaidą izoliuodami „paskutinę Europos diktatūrą“. Ir jau vien todėl, kad ji nėra paskutinė! Dabar jau akivaizdu, kad šalia bręsta visai kito tipo ir daug pavojingesnė diktatūra. Taip, tai Rusija! Ir jeigu ji praris daug silpnesnę Baltarusiją, tai gali paveikti kaip galingas imperinis katalizatorius. Juk apetitas kyla bevalgant. Tada jau išsiplės į totalumą kreipiantis panslavizmo užkratas ir šioje pasaulio dalyje vėl sulauksime didelių bėdų. Didžioji totalitarizmo tyrinėtoja Hannah Arendt įrodė, koks pavojingas yra nacijos ištirpimas platesniame darinyje. „Kai rusai tampa slavais… šios permainos pačios savaime gali rodyti vakarietiško žmogaus pabaigą.“ Tačiau dabar pats laikas grįžti prie to, kuo taip įstabiai Putinas skiriasi nuo Lukašenkos. Ir toliau naudokimės šiems laikams pritaikyta Arendt teorija. Taigi, Putinas - daug sudėtingesnė autoritarinio charakterio atmaina. Tai tobulai imperinis charakteris. Tiesa, Lukašenka irgi turi šio charakterio bruožų. Jelcinui silpstant, jis net svajojo tapti Rusijos ir Baltarusijos sąjungos vadu. Tačiau iš esmės liko tik valstietiškai gudrus provincijos ūkvedys, kaip koks Sniečkus anais laikais, bandantis apgauti metropoliją ir išsiderėti naudos. Tačiau tada kilusi susijungimo idėja dabar atsisuko antru galu ir graso pasitarnauti jau nebe Lukašenkos, o Putino galios stiprinimui. Atrodo, Baltarusija dabar tiesiog prievartaujama šlietis prie didžiosios kaimynės. Ir nėra, kas ją užstotų… Bet kodėl Putiną laikau tobulu imperiniu charakteriu? Todėl, kad jis idealiai atitinka klasikinį Arendt apibrėžimą, pateiktą „Totalitarizmo ištakose“. BIUROKRATAS IR SLAPTASIS AGENTAS viename asmenyje. Ir tai yra ypatingai pavojingas lydinys. Tokiame žmoguje dera gebėjimai telkti valdžios svertus, biurokrato pedantiškumas su agento avantiūrizmu ir užsidegimu žaisti slaptus žaidimus. Tokie žmonės paprastai savo žaidimo patys neatsisako, nors jis taptų ir labai pavojingas. „Čekistas iki mirties“, kaip teigiama. Šis charakteris paprastai tiki tuo, ką daro, ir dėl savo tikėjimo yra pasiryžęs rizikuoti. Tai teikia jėgų ir charizmos. Tai uždegantis, todėl labai pavojingas tikėjimas, kokį liudininkų teigimu turėjęs ir Hitleris. Ir todėl partinio ūkinio aktyvo sugriauta imperija, tokių žmonių ir tokių slaptųjų struktūrų dėka, dar gali atgimti. Kitu pavidalu, žinoma. Ir Baltarusija čia gali būti pirmasis žingsnis. Kaip kažkada prie Trečiojo Reicho savo noru prijungta Austrija. Todėl matydami visas pavojingas tendencijas, Vakarai (ir Lietuva) dabar privalo keisti savo laikyseną Lukašenkos atžvilgiu. Nes kaip tik jo autokratiškumas gali tapti Baltarusijos suverenumo saugikliu. Šiuo metu Rusija bando spausti ir užvaldyti Baltarusiją ne tik energetiškai, bet ir finansiškai. Suteikta 1,5 milijardo paskola, daroma galinga invazija į bankų sektorių. Didžiulis išbandymas bus stambiųjų gamyklų privatizavimas, kur rusiškas kapitalas bandys tenkinti ir savo paties, ir Kremliaus interesus. Lukašenka dar kurį laiką spyriosis, tačiau artėjant 2011 metų prezidento rinkimams gali per daug nukraujuoti. Jam gali likti tik vienas pasirinkimas. Juk spaudimo priemonės bus naudojamos pačios subtiliausios, kokias tik žino kagėbistinė imperija. Be Vakarų pagalbos Baltarusija bus lengvai suvalgyta. Ir arogantiškai atstumdami pagalbos besišaukiantį Lukašenką, Vakarai bus prie to prisidėję…