Daug karčių žodžių pasakyta apie savivaldą Lietuvoje. Mūsų politinės sistemos ydingumas čia atsiskleidžia dar grubesnėmis formomis nei parlamentiniame lygmenyje. Tačiau tokio atstovaujamosios demokratijos nuosmukio, kokį matome po pastarųjų rinkimų, dar nėra buvę.

Nenoriu kartoti visiems žinomų bėdų, apie kurias ir pats rašiau prieš 6 savaites. Tada buvo aptarti ir būtini pakeitimai. Tačiau dabartiniai vietos valdžios rinkimai, jau nedalyvaujant rinkėjams, verčia ieškoti papildomų vaistų. 

Taip, visiškai teisingai. Jau antrą mėnesį mes galime stebėti rinkimus po (ir be) rinkimų. Valdančiosios koalicijos sudaromos beveik visai nepaisant rinkėjų valios. Didelėje dalyje savivaldybių merai bus ne iš tos politinės jėgos, kuri ten gavo didžiausią rinkėjų pasitikėjimą. Maža to. Dalyje tarybų laimėtojai apskritai lieka opozicijoje.

Dar daugiau. Koalicijos sudarinėjamos absoliučiai nepaisant deklaruotų vertybių. Gražiausias, nors irgi sisteminis pavyzdys – Vilnius. Kas galėjo įtarti, kad labiausiai patriotinė partija - Tėvynės Sąjunga - čia bandys integruotis į koaliciją su Valdemaru Tomaševskiu, Rolandu Paksu ir Viktoru Uspaskichu.

„Kompania nie wielka, ale bardzo pszyjemna“ (kompanija nedidelė, bet maloni), kaip sakydavo mano kaunietė močiutė. Juolab lenkų šovinistų ir revanšistų lyderis, naudodamasis proga, virtualiai išspardė visiems lietuviams užpakalius. Taigi: „Wilno nasze!“  Mokykitės skaityti ir rašyti kultūringa kalba, niekingi ateiviai!

Beje, cinišką tiesą dažnai pasakantis V. Uspaskichas nurodė ir dar vieną veiksmingą koalicijų sudarymo metodą. Pasirodo, partijų vadai abipusiai naudingais susitarimais dalijasi valdžią visoje Lietuvoje. „Nori paramos čia, paremk mus ten.“ Tad nėra ko stebėtis, kad valdžia vietose kartais įgauna visiškai netikėtus pavidalus. Viską lemia ciniški verslo grupių ir partijų interesai.

Atrodo, tarsi politikai, vos gavę iš rinkėjų mandatus, ima su jais žaisti kažką panašaus į pokerį iš pinigų. Jau sunku ir susigaudyti, kas, kur ir kodėl sudarinėja koalicijas. Rinkėjai tik padalijo kortas, o po to ateina užkulisinių žaidimų metas. Ir laimi čia apsukriausias.       

Tokio masto rinkėjų apgaudinėjimo dar nesame patyrę. Atstovaujamoji demokratija virto savo pačios parodija.

Ir čia dar ne viskas. Iš 1526 politikų, kuriems rinkėjai suteikė mandatus, 312 jau atsisakė dirbti tarybose. Taigi, daugiau nei kas penktas iškart nuvylė jais patikėjusius žmones.

Štai žiupsnelis statistikos. Ignalinos rajone iš 21 išrinkto tarybos nario mandato atsisakė 14, Rokiškio – irgi 14, Šakių – 13, Radviliškio ir Tauragės – po 12 ir taip toliau. Dažniausiai tai savivaldybei pavaldžių institucijų vadovai ar kitaip susieti asmenys.

Taigi, matome akivaizdžias įstatymų klaidas, kurių prieš metus taip ir nepavyko ištaisyti. Nėra jokios prasmės neleisti posėdžiauti taryboje, tarkim, mokyklos, poliklinikos ar ligoninės vadovui, kai tą patį interesą, tik labiau užmaskuotai, gali ginti jų pavaldiniai.

Galbūt vietos bendruomenių autoritetai yra tyčia atstumti nuo dalyvavimo savivaldoje? Juk tokiu būdu didžiausią svorį įgyja vietos verslininkai, kurie gali būti ir tarybų nariai, ir užkulisiniai lobistai.

Tokioje situacijoje nėra ko stebėtis, kad kai kurie Seimo nariai renkasi savivaldą, nors ten ir gaus mažesnį atlyginimą. Žinoma, ne mažesnė bėda ir tie seimūnai bei europarlamentarai, kurie tik papuošė rinkimų sąrašus.

Įdomu, kad normaliame pasaulyje šios problemos jau seniai išspręstos. Ir labai lengvai. Beveik visur – net ir kaimyninėje Latvijoje – galioja vadinamas „paskutinio mandato“ principas. Į bet kokias pareigas išrinktas politikas automatiškai netenka ankstesnio mandato. Paprasta, efektyvu ir jokios apgaulės. Tad kas gi trukdo mums?

Nusistovėjusios politinės kultūros įstatymais taip lengvai nepakeisi, tačiau… Kita įstatymo pataisa būtų galima stabdyti ir rinkėjų valią pažeidžiančių koalicijų kūrimą. Kai kuriose šalyse privalu, kad valdančiąją koaliciją formuotų daugiausiai balsų pelniusi politinė jėga.

Tačiau kraštutiniais atvejais tai gali būti ne visai teisinga. Gal užtektų bent jau to, kad meras privalėtų būti iš didžiausios tos koalicijos frakcijos? Dabar gi mes dažnai matome rinkėjus nuviliantį intrigų šėlsmą, kai nedidukė frakcija, flirtuodama su visais, gali šokdinti didžiąsias partneres vien todėl, kad kažkam pritrūko vieno ar kelių balsų.

Kauno pavyzdys iškalbingas. Miestui vadovaus vos keturis (iš 41) mandatus laimėjusios „Tvarkos ir teisingumo“ partijos atstovė. Iš mieste balsavusių 102 tūkstančių rinkėjų ji gavo vos 2,5 tūkstančio pirmumo balsų. Už visą šią partiją balsavo 7080 kauniečių - apie 6 procentus nepatingėjusių ateiti į rinkimus.

Panašiai ir Plungėje, kur meru tapo vos 2 mandatus (iš 25) laimėjusios tos pačios TTP atstovas. Beje, 59 metų studentas, iki šiol teturėjęs vidurinį išsilavinimą.

Ir tai vyksta tuo metu, kai absoliuti dauguma piliečių liūdnai svajoja apie tiesiogiai renkamus merus…

Taigi mūsų taip vadinama savivalda kuo toliau, tuo labiau virsta išrinktųjų saviveikla. „Rob co chcesz,“ (daryk, ką nori) – kaip sako Vilnių galimai valdysiantys lenkai. Jokios atskaitomybės ir jokios kontrolės iš apačios. Ir ko gali pareikalauti, kai viskas taip susimaišę?

Atrodo, rinkėjams jau net priešrinkiminių pažadų nebereikia. Kam vargintis? Politinė sistema veikia pati savaime, tarsi gerai suteptas mechanizmas. Toks perpetuum mobile. Valdžia dėl valdžios.