Linkėjimai geriausi ir Jums.
—–
Apie Poperį (dar nuo 1944 m) ir atvirą visuomenę. Tikrai nesimato, kad Lietuvoje valdžiai ir pavaldiniams viskas yra aišku, kad būtų galima sušukti: kritinė masė žinančių apie tai yra.
Ir kad nebeliktų tokių nusivilimų: "Mano Prezidentas niekada nebūtų kalbėjęs, kaip koks užkietėjęs ATVIROS VISUOMENĖS PRIEŠAS. "….
Žvigtelėkime į "atvirumo" istoriją sekundei:
1. Lietuvio Nr.1 pasisaskymas prieš rinkimus 1997:
"Laisvas žmogus
Atvira visuomenė
Stipri valstybė
Į XXI amžių Lietuva žengia, kildama pilnaverčiam gyvenimui. Noriu jai padėti, siūlydamas ryžtingą valstybės reformą.
Jos atramos: žmogaus pilietiškumas, laisvė ir atsakomybė, a t v i r a visuomenė ir demokratinė valstybės sankloda, grįsta įstatymo viršenybe. Lietuvoje turi įsivyrauti iš privačios iniciatyvos gimstanti gerovė bei socialinis teisingumas. Lietuva turi tapti lygių galimybių kraštu kiekvienam jo žmogui".
—–
Beveik po 10 metų Šveicarijoje jau Prezidentu esantis lietuvis Nr.1 sako:
"„Esame a t v i r a v i s u o m e n ė, gebanti kūrybingai dirbti ir bendrauti. Ypač daug galime nuveikti skatindami verslo ryšius. Patogi Tičino kantono geografinė padėtis, išplėtotos finansinės ir bankininkystės paslaugos turėtų patraukti Lietuvos verslo dėmesį“, BNS ir lrytas.lt inf.2006-11-08 18:41"
—–
Nei apie jokį Kantą ar Poperį nė žodžio, lyg Lietuva yra visko pertekusi išradimais bei inovacijomis…Kodėl tik verslo dėmesį? O ne dėmesį VALDŽIOS, kaip reikia tvarkytis valstybėje, kad ji atitiktų atvirumo standartams?
2. O ką sako kiti ES nariai apie tą atvirumą. Įdomus pvz kito Karlo (Carl Bildt, Švedijos URM. „Europa: 1957 - 2007 – 2057“)
pasisakymas ne taip seniai (2007-03-29,Bernardinai.lt) per 50-ąsiais ES metines. Ištraukėlė:
"Paskutinėje Pasaulio banko pasaulinės ekonomikos ataskaitoje – …– atkreipiamas dėmesys į naujos pasaulinės viduriniosios klasės nuo Šanchajaus iki San Paulo formavimąsi.
Per ketvirtį amžiaus ši naujoji vidurinioji klasė besivystančiose šalyse išaugs daugiau kaip tris kartus. Tada daugiau kaip 90 procentų visos pasaulio viduriniosios klasės gyvens šalyse, kurios ne taip seniai buvo vadinamos besivystančiomis. Tai sukurs geresnių esminių prielaidų ir a t v i r o m s visuomenėms, ir atviroms ekonomikoms. O kadangi tikime, kad Imanuelis Kantas neklydo savo nedidelėje esė apie „amžiną taiką“, tai turėtų sukurtos geresnes prielaidas taikai ir stabilumui.
Tačiau tuo pat metu matome, kaip telkiasi jėgos, siekiančios tai sutrukdyti. Todėl darydami viską, kad paskatintume šią globalizaciją su jos visais teikiamais privalumais, turime nepamiršti ir tvyrančios įtampos bei pavojų, kuriuos būtina atremti. …
Karlas Poperis, rašydamas apie a t v i r ą visuomenę ir jos priešus, kalbėjo apie „civilizacijos persitempimą“ ir tam tikrų jėgų grįžimą įsivaizduojamo senųjų u ž d a r ų gentinių pažiūrų teikiamo saugumo link.
Šiandien a t v i r a m pasauliui gresia pavojus, vėl juntame civilizacijos įtampą, girdime, užliūliuojančias tribalizmo {gentiškumo} giesmes.
Jokiu būdu negalima sumenkinti jėgų, siekiančių u ž d a r e s n i ų visuomenių, u ž d a r e s n ė s Europos ir pasaulio, kuriame vėl iškiltų nepasitikėjimo sienos. Jas nuolat jaučiame nepasitikėjime, tuo, kas yra kitoniška, baimėje to, kas neįprasta, girdime raginimuose saugumo ieškoti u ž d a r o s e bendruomenėse, kurių pagrindinis bruožas – nepasitikėjimas tais, kurie nenori, negali arba jiems neleidžiama į tas bendruomenes įsilieti.
Čia nesunku pastebėti, kad senas politikos skirstymas į vidaus ir užsienio politiką praranda prasmę.
Tiesus mūsų politikos kursas veda nuo a t v i r u mą skatinančios veiklos mokyklų kiemuose mūsų priemiesčiuose, per mūsų tikėjimą atvira Europa į mūsų įsitikinimą, kad laisvos prekybos ir globalizacijos jėgos sukuria geresnio pasaulio prielaidas.
Ateityje turėtume vadovautis a t v i r ų visuomenių, atviros Europos ir atviro pasaulio vizija. Praeityje – dar iki didžiosios Europos transformacijos – ramybės labiausiai mums nedavė Sovietų Sąjungos klausimas. Jokiais būdais nenorėdamas sumenkinti to susirūpinimo, su kuriuo turėtume stebėti dabartinę R u s i j o s politiką, nors visų pirmiausia didžiausią grėsmę ji kelia pačiai Rusijai, esu įsitikinęs, kad svarbiausias ateinančių dešimtmečių uždavinys bus mūsų santykiai su plačiuoju musulmonų pasauliu.
Jei pažvelgsime į didžiojo pasaulio didžiuosius žemėlapius, įsitikinsime, kad musulmonų pasaulis plačiąja prasme yra mūsų kaimynystėje, tačiau musulmonai vis dažniau yra mūsų kaimynai mūsų mažajame pasaulyje, juos sutinkame savo maisto prekių parduotuvėlėje, jie gyvena kitoje mūsų gatvės pusėje. Ir vėl matome, kaip nyksta ribos tarp vidaus ir užsienio reikalų. "
———
3. Taigi, iš mūsų Prezidento dažnai girdime, kad jis atsakingas tik už užsienio politiką. Vidaus eina sau, užsienio eina sau. Bet pastaroji, pasirodo, nelabai sėkmingai, kaip šiandien prisipažįsta užsienio politikos šefas Vaitiekūnas, kuris apie atvirumą net neužsimena.
Iki problemų tik su musulmonais mums dar toli toli, nes kaimyninei Rusijai kaip rakštis Lietuva, kai reikia per Lietuvos teritoriją nuvažiuoti į okupuotą Karaliaučiaus kraštą. Nei ES, nei NATO nepadeda išspręsti pastarojo gordijaus mazgo:
balsas.lt:
"Lietuvos santykiai su Rusija yra atsidūrę aklavietėje, nes nepasiekiamas sutarimas fundamentaliais klausimais, susijusiais su šalių santykių istorija, teigia Lietuvos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas.
"Mes esame aklavietėje savo dialoge su Rusija dėl žalos atlyginimo ir tai trukdo spręst kitus konkrečius klausimus. (…) Nėra to tokio didelio suinteresuotumo. Man atrodo, kad reikėtų pradėt kalbėt nuo principinių dalykų - nuo sutarimo istoriniais klausimais, nuo sutarimo vertybiniais klausimais ir tada judėt į priekį", - šeštadienį interviu Žinių radijui sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.
Pasak jo, esamus santykius iliustruoja faktas, kad nė vienas Rusijos prezidentas per 17 Lietuvos nepriklausomybės metų nėra joje apsilankęs. Ministro vertinimu, tai rodo, jog santykiuose tarp valstybių nėra sutarimo fundamentaliais klausimais, todėl visos kitos problemos lieka užmarštyje - jos tiesiog nepatenka į tarpvalstybinių santykių darbotvarkę.
"Valstybių santykiai, kai kaimyninės šalies prezidentas per 17 metų nebuvo Lietuvoje, indikuoja, kad yra labai gilios priežastys, labai giliai glūdi tam tikri fundamentalūs nesutarimai fundamentaliais klausimais. Nesant to teigiamo klimato, einančio iš pačio fundamento, daug klausimų tiesiog nesisprendžia, nesprendžiami, dėmesio nerodoma, resursų pakankamai neskiriama, nes šokiui reikia dviejų. Užsienio politikai irgi dažniausiai reikia partnerio - vienas negali daug ko padaryti", - kalbėjo ministras."
"
4. Todėl, ar galima laikyti, kad Lietuvai yra sudarytos ATVIROS VISUOMENĖS išorinės sąlygos? Manau, kad ne.
Ir todėl, galvoju, mums lygintis prie podiktatorine Ispanija dar ankstoka.