Gera metus pradėti viltingai. Dar geriau, kai gražesnės ateities viltis turi realų pagrindą. Ir visų geriausia, kai pagaliau imi suprasti, ką turi dėl to padaryti. Sociologų akimis, lietuvių visuomenė šiuos metus pradeda mažiau optimistiškai nusiteikusi, nei praėjusius. Galima tarti netgi taip - 2007-ieji buvo paskutinių politinių iliuzijų žlugimo metai. Ir mąstanti visuomenė, ir visi rimtesni apžvalgininkai pagaliau konstatavo tautai ir valstybei pavojingą politinės sistemos degradavimą. Be to, visi laisvesni komentatoriai vieningai nurodo ir degradacijos priežastį. Tai – absoliutus stambiojo kapitalo įsigalėjimas. Supratimas – jėga! Todėl dabar kaip tik ir galime rasti realių politinio atgimimo kelių. Juk dabartinė apgailėtina politikos būklė iš dalies yra nulemta ir objektyvių sąlygų. Perėjimas į kapitalizmą buvo per daug greitas, kad valdančioji sistema būtų galėjusi transformuotis tinkamai atsižvelgdama į viešąjį interesą. Išskyrus Sąjūdžio pirmeivius, gabiausi lyderiai ėjo į verslą, o ne į politiką. Nebent politika taip pat buvo suprantama kaip verslas. Taigi dabar svarbiausia visuomenės užduotis – atskirti verslą nuo politikos. Aišku viena – lengva nebus. Ir todėl kad verslo santykiai yra persmelkę visą politinę sistemą. Ir todėl, kad šis įsismelkimas yra būdingas visoms kapitalistinėms demokratijoms. Nors sėkmingiausiose iš jų jis turi aiškiai nubrėžtas ribas. Štai to mums ir trūksta – ribų nusistatymo. Praėję metai čia ypatingai pamokomi. Tokio akivaizdaus valstybės užvaldymo (prichvatizavimo) mes dar nematėme. Pilkojo oligarchijos ambasadoriaus Kirkilo vyriausybė pasiekė patį dugną. Toliau jau atrodo nėra kur. Nebent „Dujotekanos“ prezidentas Stonys būtų paskirtas VSD vadu, o gudrųjį „Maximos“ suvalkietį Marcinkevičių išrinktume naujuoju Prezidentu. Taigi turime nuo ko atsispirti. Ir politinių vertinimų skalė gana aiški. Visi veiksmai, kurie apribotų pinigų įtaką politikai, turi būti vertinami teigiamai. Bent jau artimiausiu metu. Šią nuostatą gerai išgryninus, permainos ateis savaime. O juk prieš akis – Seimo rinkimai. Begalinis permainų ilgesys! Ar galime tikėtis bent kiek rimtesnio politinio atsinaujinimo? Būsiu liūdnas realistas – vargu. Tenka pritarti kategoriškam Radžvilo teiginiui – geriausia išeitis būtų naujos nesisteminės partijos atsiradimas. Šią idėją reikia visokeriopai palaikyti, tačiau kartu nepamirštant, kad greitas jos sustiprėjimas yra visiška utopija. Naujai galingai partijai sukurti dabar yra visos prielaidos, tačiau tam reikėtų ir didelių pinigų. Iš kur ateitų tie naujieji uspaskichai ar borisovai? Ar sąžiningas, lietuviškas kapitalas pasirengęs tokiai aukai? O jeigu tai nebūtų patriotinė auka, kas ir kaip turėtų atidirbti? Kitaip nei greitas oligarchinis projektas, sąmoningų piliečių remiama partija gali įsisiūbuoti tik pamažu ir todėl – tik iki dar kitų rinkimų. Ir todėl šiam darbui reikia tikrų pasišventėlių, o ne greitos valdžios mėgėjų. Iš čia ateitų ir tokios partijos stiprybė. Nauja partija nuo pat pradžių susidurtų ir su vertybinio apsibrėžimo sunkumais. Juk nomenklatūrinių-oligarchinių, o tai reiškia surogatinių partijų pasaulyje, trūksta ne kokios nors vienos partijos, o ištiso partijų spektro! Labiausiai, žinoma, trūksta tikros kairiosios partijos. Tačiau staigus jos atėjimas į valdžią būtų netgi pavojingas. Bandymas greitai pakeisti dabar kraštutinai iškreiptą darbo ir kapitalo balansą galėtų netgi apversti nežinion skriejantį valstybės laivelį. Palankiausias dabar būtų centristinis krikščioniškosios demokratijos socialinis modelis, kuris pamažu atstatytų pažeistą teisingumą ir paprasto žmogaus orumą. Tačiau paradoksas – kaip tik dabar krikščioniškoji demokratija Lietuvoje išnyksta galutinai. Gaila, nors jos gyvastis ir buvo tik nominali. Taigi galvojant apie artimiausių ketverių metų kadenciją tenka žvelgti į tas pačias iki gyvo kaulo įgrisusias politines jėgas. Ir taikant neišvengiamos realybės principą galvoti, kurios iš jų dar pajėgios bent kiek atsinaujinti. Pastangos demokratizuotis – štai koks būtų geriausias vertinimo testas. Pasinaudodama ikirinkimine situacija, visuomenė gali priversti politikus bent šiek tiek pajudėti teisinga linkme. Dabar turi susiformuoti veiksminga NEABEJINGŲJŲ SĄJUNGA, kuri pradėtų spaudimą visais frontais. Spausti reikia ir iš išorės, ir iš vidaus. Todėl pavojingas yra noras marginalizuoti ir iš aukšto nurašyti visas be išimties partijas. Tokiu antipartiniu patosu mes tampame panašūs į Rusiją. O juk elgtis reiktų atvirkščiai – skatinti žmones dalyvauti partijų veikloje ir jų visuomeninėje kontrolėje. Kol kas atiduoti į istorijos šiukšlyną galima tik Darbo partiją. Nebent paaiškėtų, kad ją finansavo koks trinktelėjęs filantropas, turėjęs vienintelį tikslą – atimti korupcinius pelnus iš „Dujotekanos“. Gera priemonė partinei nomenklatūrai įveikti būtų absoliutus (o ne dalinis, kaip dabar) rinkiminių sąrašų reitingavimas. Tai neabejotinai padidintų ir balsuotojų skaičių. Taigi išvada tokia. Koncentruoti jėgas vien į naujos partijos kūrimą būtų pavojinga. Veikti reikia visomis įmanomomis kryptimis. Reikia priversti partijas egoistinių interesų kovą keisti vertybių kova. Rinkimų metai turi tapti siūlomų sprendimų ir aiškių įsipareigojimų varžytuvėmis. Partijos turi pajusti reiklų visuomenės alsavimą sau į nugarą. Tik tada valstybę užvaldęs kapitalas atsitrauks ir ims dirbti bendram labui. Siena tarp žmonių ir politikos nebebus tokia aukšta. Griauti šitą sieną reikia plyta po plytos. Žingsnis po žingsnio. Ilgai ir kantriai. Žinoma, jei vis dar norime būti už savo likimą atsakinga tauta. Čia, Lietuvoje…