Dešimtadalis?
Man pasiūlė pasirašyti, pasirašiau. Bet ten nereikalavo: ateik į Daukanto aikštę. Atėjau savanoriškai kartą - trečiadienį, kai balionus studentai leido į dangų. Graaaaaaaaaažu.———
Bet čia nukrypimas nuo temos. Kodėl virtualumas neveikia? VIRTUALUS Sąjūdis. Taip pat gražu. Bet kodėl jis, VIRTUALUS, Lietuvoje neveikia, bet reikalauja fiznio kūno įsikišimo?
Atsakymas nėra paprastas.
————-
Panagrinėkime, kam buvo išrastas virtualumo pagrindas Internetas?
Pakartosiu, ką esu rašęs internete, pasiremdamas Vakarų mokslininkais:
——————————-
"NAUJAS SKAITMENINIS PILIETIS
Dar 1960 metais M.McLuhanas mokė Vakarus galvoti apie visuomenės informavimo priemones ne turinio prasme, bet kiek tos priemonės keičia žmonių gyvenimo būdą. Tai paskatino sukurti skaitmeninius tinklus - INTERNETĄ, kuriuo mažesnė piliečių dalis naudojasi ir pas mus. Mažų mažiausiai INTERNETAS keičia piliečių viltis pasirinkimui: kokią informaciją jie gali gauti, kaip jie gali ją gauti ir kokiu greičiu valdžios organizacijos reaguoja į jų pasiūlymus. Dar daugiau, esminis skirtumas tarp INTERNETO ir ankstesnių elektroninių ir spausdintų visuomenės informavimo priemonių yra jo tarpusavio sąveikos (interaktyvi) prigimtis. Piliečiai pratinami sąveikauti su gaunamos informacijos šaltiniais visiškai nauju būdu. Būtent nuo šio momento pažangiame pasaulyje prasidėjo vyriausybių renovacija visų pirma dėl augančio piliečų nepasitenkinimo ir net valdžios cinizmo piliečių atžvilgiu. Žemiausiuose sluoksniuose tvirtinama, kad vyriausybinės institucijos kainuoja brangiai, ir daugelis piliečių nejaučia, kad jos adekvačiai atspindi jų lūkesčius. Bet šiandien INTERNETO pagalba skaitmeniniai piliečių jau prieina prie tos pačios informacijos kaip ir vyriausybinės organizacijos, tuo būdu suardydamos monopoliją į tam tą tikrą anksčiau piliečiams neprieinamą valdymo sferą. Aklo tikėjimo vyriausybiniais specialistais laikai pasibaigė.
Kartu neverta manyti, kad kiekvienas pilietis staiga taps politiku arba kasdien kreips didelį dėmesį į daugybę vyriausybinių rutininių dalykų. Bet neformalūs skaitmeniniai tinklai, kokiais yra INTERNETAS, sukuria kitas galimybes. Atsiradus daugeliui specializuotų ir dažniausiai tarptautinių tinklų, daugelis piliečių galės siekti naujų perspektyvų kasdieniniame gyvenime palyginus su tuo, kokias galimybes jiems sudarydavo laikraščiai, televizijos naujienos ir kitos publikacijos. Ne dėl to, kad piliečiai INTERNETO pagalba bus geriau informuoti, bet dėl to, kad jie bus informuoti labiau emocianaliai dėl dalykų, kuriais jie ypatingai domisi. O tai reikš, kad vyriausybės sprendimų priėmimo procesas turės pasikeisti taip, kad išlaikyti piliečių pasitikėjimą vyriausybės gebėjimais vadovauti. Ir priešingai, be tokio pasitikėjimo vyriausybėms lieka vienintelė alternatyva - didinti prievartos piliečiams laipsnį, kuri savo ruožtu ardytų demokratiją.
Į VISUOMENĖS GEROVĘ
Taigi, galima manyti, kad naujas požiūris siūlo dar vieną perspektyvą ne tiek vyriausybės kaip tokios gerinimui, bet piliečių pasitikėjimo išlaikymui. Priėjimas prie vyriausybės informacijos per INTERNETĄ yra tik pirmas žingsnis. Kaip jau minėjome, sekantis žingsnis būtų sprendimų priėmimo tobulinimas, padarant skaitmeniniams piliečiams jį labiau atviru ir prieinamu. Jau žinomi pavyzdžiai, kai vyriausybės vykdo atviros linijos forumus ir susitikimus, ir tai didina vyriausybės su skaitmeninias piliečiais tarpusavio sąveikos laipsnį, kas savo ruožtu skatina ir ekonominį augimą.
Šiandien greitas technologinis kitimas ir tas faktas, kad senosios ekonomikos teorijos nebetinka dabartinei situacijai, nulemia tai, kad vyriausybės jau nebegali valdyti savo ekonomikas vien per antreprenerines (verslininkiškas) inovacijas. Pastaroji doktrina nėra nauja. Dar 1907 metais J.Schumpeter’is tai rašė savo darbuose. Jis parodė, ir tai vyko iki šių dienų, kad ekonominės plėtros ir technologijų kaitos vairas yra antrepprenerių (verslo pirmaeivių) rankose. Šiuo atveju reali nauda sukuriama tik tada, kai antrepreneriai “inovuoja”, naudodami gamybos veiksnius naujiems tikslams arba darbo organizavimo tobulinimui veikiančiose bei naujai įsteigtose organizacijose.
Tačiau čia pat argumentuojama, kad šiandieninės vyriausybės “juda” perdaug lėtai lyginant, pvz., su technologiniais pasikeitimais. Tai iš tikrųjų yra fundamentali problema. Antrepreneriškumo (siauriau: versliškumo) modelyje gebėjimas inovuoti ir siekti pelno yra technologinio modelio esmė. Bet viešosios politikos požiūriu antreprenerizmas nėra visiškai pateisinamas vyriausybei, kaip visų piliečių atstovei. Akivaizdu, kad sunku atrasti kilnaširdžių antreprenerių ar verslininkų, kurie remtų politiką, ribojančią jų pelną. Ir vis dėlto vyriausybės gali mokytis iš antreprenerių. Turėtume vengti antreprenerystės ir iniciatyvios dvasios sąvokų supainiojimo. Antreprenerystė, kaip aiškina naujausia teorija, siejama su individualia iniciatyva. Tuo tarpu iniciatyvos dvasia, kuri taip pat svarbi ir technologiniams pasikeitimams, neapsiriboja vien privačiomis įmonėmis. Vakarų kultūrose laikoma, kad kultūros vertybės yra tik kaip instrumentai skatinant kaip technologinį progresą, taip ir politiką, mokslą ir techniką. Todėl ši kultūra ir iš jos išplaukianti politika, pirmiausia Amerikoje, skatina vyriausybę rūpintis ne tik antrepreneryste, bet ir iniciatyvos dvasia arba inovacijomis jos pačios struktūrose visuomenės LABUI. Vyriausybės privalo padėti piliečiams patiems spręsti savo problemas, nedarant meškos paslaugos, bandant jas spręsti tiesiogiai.
Ta pagalbą galima paaiškinti šiuo pavyzdžiu. Industrinio amžiaus modelio esmę sudarė tai, kad darbininkas ar pilietis turėjo prisiderinti prie šios sistemos. Jis arba ji turėjo įstengti prisiderinti prie konvejerio reikalavimų. Konvejeris daugelyje atvejų tapo mūsų visuomenių metafora. Mes galvojome, kad piliečiai turėjo socializuotis tapti vos ne atsarginėmis dalimis tokio gyvenimo konvejeriui: pasirinkti tam tikrą specialybę, įgyti įgūdžių, surasti nuolatinį darbą, progai pasitaikius, lipti firmos karjeros laiptais.
Bet šis senas mūsų suvokimas labai sparčiai keičiasi. Atsirado maištininkai - antrepreneriai, kurie siūlo daryti daiktus naujais būdais ir stengiasi būti visų įvykių priekyje. Net piliečiai, kurie linkę mažiau rizikuoti, agituojami mokymuisi visą gyvenimą. Šių dienų JAUNIMO per aktyvų jų gyvenimą laukia mažiausiai trys ar keturi specialybės pakeitimai. Tuo paremtas Amerikos patyrimas, kur iš tiesų pasiekta piliečių gerovė. Tačiau mes turime būti atsargūs, pasirinkdami teisingą patyrimą. Vis daugiau ir daugiau vyriausybių, norėdamos sėkmingai valdyti, privalo pripažinti, kad vertingiausias resursas ateičiai bus piliečių iniciatyva rengiant geriausius sprendimus.
NAUJAS VYRIAUSYBIŲ VAIDMUO
Šiandien jau mažai kas abejoja, kad skaitmeninė revoliucija ir globali ekonomika padarė pasaulį žymiai sudėtingesnį, kad jį toliau būtų galima valdyti su industrinio amžiaus mentalitetu. Žinių ekonomika funkcionuoja kitaip. Ne todėl, kad žinių produktai pasens jau kitais metais, bet kad tie produktai gali būti tokie, kurių nė vienas dar neįsivizduoja. Šiuo požiūriu piliečių galių sustiprinimas (arba įgalinimas) įgauna naują reikšmę. Vien informacijos kiekybė tokio sustiprinimo piliečiams nesuteikia. Be valios ir gebėjimų nors ir didžiausias informacijos kiekis beveik nieko nereiškia. Todėl visame pasaulyje vyriausybių reformuotojai užsidavė klausimą: kokį vaidmenį turėtų vaidinti vyriausybės naujame amžiuje? Tiems, kurie formuluoja šiuos klausimus tiek turto kūrimo globalioje žinių ekonomikoje, tiek ir pasaulio sudėtingėjimo požiūriais, dalis atsakymų, pasirodo, pakankamai aiškūs. Naujas vyriausybių vaidmuo pirmiausia siejamas per savo pačių tautų efektyvesnį padrąsinimą įvairovei ir gyvybingumui. Ir šis gyvybingumas, dalinai ekonominis ir dalinai socialinis, yra labiausiai nulemtas trimis veiksniais: žiniomis, gebėjimais ir piliečių iniciatyva, kas ir sudaro piliečių įgalinimo esmę. Niekas, kaip rašė Hugo, tampa galinga idėja, kuriai atėjo laikas. Vyriausybių svarbiausia misija yra sukurti aplinką, kuri padrąsina tokių naujų idėjų atsiradimą. Bet vykdoma reforma pradės veikti ne todėl, kad pasiūlytos idėjos labai vertingos, o dėl to, kad patys piliečiai įsitraukia įgyvendinti šitas idėjas.
Demokratijoje sprendimų rengimas yra toks pat svarbus, kiek ir patys sprendimai. Dar daugiau, argumentuojama, kad pats procesas yra net svarbesnis. Mes galime nežinoti, kaip gyvenimas atrodys ateityje. Bet jei vyriausybės su visomis savo institucijomis bei agentūromis vis labiau įgalins skaitmeninius piliečius, drąsindami juos imtis iniciatyvos tam, kad surasti vyriausybių geresnius sprendimus, ir jei vyriausybės mokysis įsiklausyti ir įtraukti piliečius interaktyvumui, demokratijos galimybės kelių šimtų metų perspektyvai yra labai didelės"
——————
Klausimas paprastas: ar tie procesai vyksta Lietuvoje? Gal lietuviškasis kapitalizmas yra toks, kurio Vakarai net neįsivaizduoja?