- Pradžia
- Vartotojų blogai
- sauliusstoma
- Kategorijos "Uncategorized" archyvas
Kai kurie žmonės būna tiesiog priblokšti. Jie negali patikėti, kad politikas neprašo jų parašo ar dar kažkokių papildomų duomenų. Jie ilgai žiūri į mane nustebę, kol supranta, kas iš tikrųjų vyksta.
„Čia aš dedu parašą, o ne jūs,“ – aiškinu. – „Aš tik prašau, kad jūs parneštumėte mano pasižadėjimą namo ir jeigu pasiūlymai jums tinka – balsuotumėt už mane. Jeigu aš būsiu išrinktas – jūs turėsite mano įdarbinimo sutartį. Raštišką! Ketverius metus aš būsiu priverstas vykdyti konkrečius įsipareigojimus savo darbdaviui, tai yra jums.“
Ir jeigu aš nevykdysiu to, ką esu pažadėjęs – darbdavys galės mane atleisti. Toks yra vienas iš sutarties punktų. Aš pasirašau, kad sulaužęs sutartį privalėsiu pats atsistatydinti iš Seimo narių.
Ar čia yra kokia apgaulės galimybė? Vargu. Surašyti įsipareigojimų punktai – pakankamai konkretūs. Taigi balsuodamas ar kaip kitaip elgdamasis ne pagal juos, būsiu lengvai atpažintas. Žurnalistai mane užpjaus, nes pasižadėjimo sutartis dalinu ir jiems.
Blogiausiu atveju kiekvienas pilietis, turintis su manimi tokią asmeninę sutartį, galės kreiptis ir į teismą. Manau, to neprireiks.
Kodėl sugalvojau tokį bent Lietuvoje negirdėtą dalyką? Yra net kelios rimtos priežastys. Visų pirma – didžiulis žmonių nepasitikėjimas politikų pažadais. Daug kartų apgauti ir išduoti, rinkėjai jau net nelabai domisi, kas ką geresnio gali pasiūlyti. Kas iš to? Juk vis tiek po rinkimų niekas nepasikeis.
Todėl išgirdę, kad atsirado politikas, kuris nebijo pasirašyti po konkrečiu pasižadėjimu, kai kurie net nelabai gilinasi, kas žadama. Jiems svarbiausia – pats parašas. Imdamas iš manęs pasižadėjimo sutartį, žmogus pajunta gavęs į rankas tam tikrą kiekį realios politinės galios. Ir kas svarbiausia – ši galia nedings, nepraeis kartu su rinkimais. Žmogus pajunta tapęs piliečiu – savo šalies šeimininku. Nes nuo šiol jis turės savo atstovą valdžioje. Atstovą, kurį galės kontroliuoti.
Kita paskata buvo mano asmeninė nuoskauda dėl lietuviškos žiniasklaidos primityvumo. Ištikimybė galios principu suformuotoms frakcijoms čia vis dar vertinama labiau nei ištikimybė kitiems principams. Taikymasis prie interesų grupės, o kartais tiesiog jos vado, pateikiama kaip vertybė didesnė nei bandymai elgtis pagal įsitikinimus ir sąžinę. Tokį požiūrį palaiko ir nemaža dalis angažuotų politologų.
Tad ką daryti? Mano pavyzdys - gana pamokomas. Nuo 1988 metų esu idėjinis, o kartais ir partinis krikščionis demokratas. Kai peržvelgiu senus savo tekstus, net stebiuosi, koks esu pastovus. Visą laiką esu tame pačiame idėjiniame sraute. Ir tai nesunku patikrinti.
Mano idėjinį nuoseklumą per ketverių metų kadenciją Seime geriausiai įrodo šiomis dienomis išleista knyga „POLITIKA MARO METU“ su mano tekstais bei platesne faktine medžiaga. Balsuodavau irgi nepažeisdamas savo esminių nuostatų. Tačiau kaip tik toks žmogus dabartinėje sistemoje tampa nepritapėliu. Bet ar tai jo kaltė?
Tautos prisikėlimo partijos programa nebuvo vien 10 Arūno Valinsko įsakymų. Nors taip neįvardyta, ji atitiko krikščioniškosios demokratijos kryptį. Juolab 2009 metų pradžioje pats vadovavau darbo grupei, kuri parengė išsamią partijos programą. Žinoma, ji niekam nebuvo įdomi.
O ji rėmėsi į tą patį vertybinį pagrindą, kaip ir dabartinė Drąsos kelio partijos programa. Tai – dar 1955 metais Antano Maceinos vadovaujamų išeivijos intelektualų parašyta programa būsimai laisvai Lietuvai „Į PILNUTINĘ DEMOKRATIJĄ“.
Taigi esu absoliučiai nuoseklus. Ir kaip tik dėl to – labiausiai pjaunamas.
Todėl ir šiuo požiūriu mano pasižadėjimas su parašu yra labai naudingas. Aš nepasižadu paklusti kokioms bebūtų galios grupuotėms. Aš paklusiu tik mūsų programinėms nuostatoms ir vykdysiu tik savo paties rinkimų pažadus.
Dabar, padėjęs parašą, aš net negalėsiu elgtis kaip nors kitaip. Tai garantija!
Ar to dar maža?
Pamirškime rinkimus. Prisiminkime tai, kas daug svarbiau – mergaitę.
Prisiminkime garsiausią pastarųjų dešimtmečių mergaitę – Deimantę, kurios pavardę žino visi, našlaitę, kuri daug kartų tyrėjams liudijo patirtą seksualinę prievartą ir kuri… dingo! Taip. Dabar ji ištrinta kaip kokio kompiuterių žaidimo nereikalingas simbolis. Galinga ranka paspaudė Delete, ir daugiau žmonės jos nematė.
Šios mergaitės drama ilgus metus vyko visos Lietuvos akivaizdoje. Šios mergaitės likimas, atrodo, nepaliko nė vieno abejingo žmogaus. Ji netgi didelę dalį išeivijos privertė labiau domėtis tuo, kas vyksta Lietuvoje. Kelerius metus ji buvo mūsų dėmesio fokuse. Ir staiga… išnyko.
Ji buvo ištrinta. Paslėpta nuo visuomenės pačiu brutaliausiu būdu. Jau nešdami klykiančią mergaitę iš gimtųjų namų prievartautojai bandė ją uždengti. Po pagrobimo viešumoje pasirodė tik keli grubiai surežisuoti filmukai, dar labiau skatinę įvairias spėliones ir nerimą.
Mergaitės grobikai patikino – ji tikrai liks Lietuvoje ir eis į paprastą mokyklą. Laukėme rugsėjo 1-osios, kai pagaliau turėjome sužinoti – jai neatsitiko nieko bloga. Ji, kaip ir prieš metus, gyvena daugmaž normalų gyvenimą, lanko mokyklą, žaidžia su bendraamžiais…
Deja. Mergaitė ir toliau liko paslėpta, ištrinta iš visuomenės, izoliuota nežinia kur. Kodėl?
Mums buvo paaiškinta – sužinoję, kur yra ši mergaitė, žmonės gali jai pakenkti. Jie gali mergaitę persekioti, šaipytis ir kitaip trukdyti jai normaliai gyventi.
Tokiai argumentacijai buvo pasirengta iš anksto. Netrukus po pagrobimo mergaitė su motina buvo atvežtos kaip tik į tą kavinę netoli Garliavos, kurioje dažniausiai pietauja nuolatinis įvykių Klonio gatvėje filmuotojas. Žinoma, jis padarė nuotraukų, ir garsas apie tai pasklido po Lietuvą. Niekam dėl to nebuvo padaryta žalos, tačiau triukšmas sukeltas – mergaitė persekiojama! Ji net negali ramiai pavalgyti kavinėje.
Prievartautojai šitos mergaitės atžvilgiu elgiasi kaip sekta. Apie vis dar pasitaikančias tokio tipo sektas pilna straipsnių pasaulio žiniasklaidoje. Paprastai vieno autokratiško lyderio valdoma žmonių grupė paslepia vaikus, kad visuomenė negalėtų daryti jiems neigiamo poveikio. Vaikai atribojami nuo blogos visuomenės ir sektos galingieji gali elgtis su jais, kaip panorėję.
Kartais totalitarinės sektos elgsena įsivyrauja ištisose valstybėse. Netgi labai didelėse ir galingose, kokia kažkada buvo Rusija. Ir tada svarbiausias argumentas būna tas pats – visuomenė bloga, todėl ją reikia perauklėti, kad ir smurtu. Mat valstybės galingieji viską supranta daug teisingiau nei visuomenės dauguma. Todėl valstybės galingieji turi teisę elgtis su žmonėmis taip, kaip nori.
Prievartautojų instrumentu tapusi Lietuvos valstybė Garliavos mergaitės istorijoje veikia kaip sekta. Ji ištrynė mergaitę iš visuomenės ir didžiuojasi, kad apsaugojo ją. Apsaugojo nuo ko?
Sektantiško, autokratinio, netgi totalitarinio mentaliteto žmogėnų Lietuvos valdžioje dar pasibaisėtinai daug. Dykuma tarp vergovės ir laisvės klampojame dar tik dvidešimt kelis metus. O vaiko teisių apsaugos sistema apskritai nedaug pakito nuo sovietinių laikų. Dideliai daliai ten dirbančių žmonių labiau tiktų dirbti kalėjimo prižiūrėtojais.
Galbūt situaciją šioje srityje geriausiai apibūdina paskutinis Laimutės Stankūnaitės liudijimas teisme. Pedofilija kaltinamą Andrių Ūsą pirmą kartą ji sutiko Kauno rajono vaiko teisių skyriuje, kuriame jis turėjo atskirą kabinetą.
Todėl akivaizdu – šitokia valstybe aklai pasitikėti pavojinga. Kaip ir visose demokratinėse šalyse, mūsų visuomenė turi teisę ir netgi pareigą stebėti, kaip galingieji atlieka savo prievoles. Jeigu tai neįmanoma tiesiogiai, tai turi būti daroma per patikimus nerimaujančios visuomenės dalies atstovus. Jeigu pati tikrinama valdžia parenka, kas ją turi tikrinti, rezultatas negali nieko įtikinti. Jeigu kas nors sako kitaip – jis laužo Konstituciją.
Deja, norėdamas įsitikinti, jog mergaitė saugi, išnaudojau visas galimybes ir nieko nepasiekiau. Rugsėjo mėnesį atsirado nauja viltis – švietimo ir mokslo ministras. Juk buvo paskelbta – mergaitė eina į paprastą mokyklą!
Tačiau mano bandymai pasiaiškinti mergaitės situaciją su liberaliu ministru baigėsi tuo pačiu – tai paslaptis, kurią žinoti – ne Seimo nario ir netgi ne ministro (!) nosiai. Yra daug galingesnių už mus, kurie čia viską sprendžia ir viską žino.
Tačiau kas tie galingieji? Jie taip pat slapti! Tad kas už visa tai atsakingas? Paslaptis!
Paslapties simbolis – kaukėti policijos kriminalinio biuro anonimai, kurių atsakomybėje dabar yra tiek mergaitė, tiek jos motina. Kam jie pavaldūs? Žinoma, savo viršininkui, kurio ilgai slėpta paslaptis apie darbą KGB net iki pat 1991 metų rugpjūčio neseniai buvo paviešinta. Beje, ši paslaptis buvo tik visuomenei ir politikams. Valstybės saugumo departamentas tai žinojo. Ir todėl ta paslaptis buvo įteisinta slaptame teismo posėdyje, kai šiam žmogui, nepaisant įstatymo, buvo leista užimti svarbias pareigas.
Kas žino tavo paslaptį, tas tave valdo. Ir kaip tik tokie slaptų struktūrų valdomi žmonės šioje paslaptingoje valstybėje gauna kertinius postus. Su tokia patogia paslaptimi, kurios paviešinimas būtų reiškęs išmetimą iš darbo, eilinis provincijos KGB pastumdėlis, nepriklausomoje (?) Lietuvoje padarė puikią karjerą.
Ir jo kontrolėje ilgą laiką buvo ne tik L. Stankūnaitė, bet ir Drąsiaus Kedžio likimas. Bent jau taip manyti leidžia Policijos departamentą supurtęs slapto liudininko pedofilijos byloje Mindaugo Žalimo pasirodymas. Tačiau kas iš tikrųjų kontroliuoja situaciją, žino tik patys kontroliuotojai.
Dabar šios paslaptingos jėgos valioje atsidūrė ir mažoji mergaitė.
Tačiau ministras mane užtikrino, kad mergaitei viskas gerai. Iš kur jis tai žino? Jam buvo garantuota…
Štai tokios liberalios žmogaus teisės Lietuvoje. Jos pakabintos ant anonimo plauko. Pasirodo, Lietuvoje viskas yra atvirkščiai nei kitose liberaliosios demokratijos šalyse. Valdžios veiksmų paslaptingumas yra geriausia priemonė žmonių teisėms ginti.
Bet juk ir patiklusis ministras supranta – neįmanoma leisti garsiausios Lietuvos antrokės į paprastą mokyklą ir tikėtis, kad niekas apie tai nesužinos, neatpažins, neišpliurps. Todėl ministras sako: matyt, jos išvaizda pakoreguota, vardas ir pavardė pakeista.
Ir viskas gerai?
Ankstesnės mergaitės jau nebėra. Ji išplėšta iš įprastos aplinkos. Ji negali pamatyti senelių, pusbrolio, tetos, su kuriais beveik visą laiką gyveno. Jos tapatybė sunaikinta. Ji tiesiog ištrinta.
Dabar ji – paslaptingos sektos nuosavybė.
Sauliaus Stomos blogas. Kodėl aš nepykstu ant to lenko
Antradienis, 2012-09-18 08:17 Uncategorized | 4 komentarų
Štai kaip kartais nutinka. Po sunkokos dienos važiavau šalia Kauno einančia Via Baltica magistrale Garliavos link. Skubėjau. Tačiau dar gerokai iki tilto per Nemuną, šalia Devintojo forto pamačiau, kad eismas pirmąja eile ima kimštis ir lėtėti.
Įsukau į antrąją eilę. Ir netrukus prieš save pamačiau lėtai slenkantį vilkiką, nors už jo visa juosta buvo tuščia. Vilkikas lenkiškasis numeriais važiavo šalia savo tėvynainio ir net neketino pasiskubinti ar persirikiuoti. Gerokai palaukęs ėmiau signalizuoti. Tačiau jokios reakcijos! Įsiutau. Negi jie tiesiog sumanė pasišnekėti!?
Už manęs tuoj pat susidarė ilga virtinė automobilių. Pasigirdo signalai. Juodas mersedesas, kuriame sėdėjo vairuotojas Budulio veidu, pralėkė šalia vos tilpdamas kelkraštyje tarp vilkiko ir atitvaro. Sekundę mąsčiau, gal ir man pasielgti taip pat. Užteko proto nerizikuoti.
Pagaliau automobilių virtinė pasiekė nuokalnę į Nemuno slėnį, ir aš viską supratau. Tiltas buvo remontuojamas, todėl automobiliai per jį judėjo tik viena juosta.
Paprastai tokiais atvejais sumaištis kyla priartėjus prie susiaurėjimo. Kaip čia užtikrinti teisingumą? Kada užleisti kelią gudruoliams iš antrosios juostos, o kada ne? Net ir rūpestingiausias kelio ženklinimas problemos iki galo neišspręs.
Taigi lenkas vairuotojas užtikrino teisingumą labai paprastai. Jo ir kolegos niekas negalėjo aplenkti. Galbūt egoistiškas, bet vis dėlto teisingumas, ar ne?
Ir tai netgi socialiai vertingas teisingumas, nes kartu buvo užtikrintas ir bendrasis gėris. Juk niekas be rizikos negalėjo aplenkti ir kitų ilga virtine važiavusių automobilių.
Beje, rimtas klausimas: ar tas lenkas pažeidė Kelių eismo taisykles?
Man tai buvo gera pamoka – PYKTIS PRAEINA, KAI SUPRANTI KITO ŽMOGAUS MOTYVUS. Tačiau dar linksmiau tapo, kai pamačiau šito paprasto teisingumo žmogišką veidą.
Dešinėje važiavęs lenkas, žinoma, praleido į priekį savo kolegą. Bet buvau labiausiai nustebintas, kai jis, iškišęs ranką per kabinos langą, šypsodamasis pamojo man važiuoti pirmyn.
Štai taip! Kiek žmogui nedaug reikia. Užtenka vienos šypsenos, vieno draugiško veiksmo, kad tam tikra prievarta prieš tave teisingumo labui taptų maloni.
Šioje situacijoje supratau ir dar vieną dalyką. Vien kelio ženklais, arba plačiau – vien taisyklėmis ir įstatymais teisingumo užtikrinti neįmanoma. Teisingumas visada būna pačių žmonių rankose. Žinoma, vieni turi daugiau, kiti mažiau galimybių tapti teisingumo vykdytojais. Tačiau mūsų visuomenėje gajus represinės valstybės mentalitetas, kad teisingumas yra kažkieno kito rankose, o mes čia „ne prie ko“, turi būti įveiktas.
Taip pat labai svarbu, kad teisingumo vykdytojas būtų geranoriškas, ne piktas. Ar mūsų policininkus ir visus kitus pareigūnus kas nors moko draugiškai bendrauti su žmonėmis? Negi niekas nesupranta, kiek daug žmonėms reiškia tokie dalykai?
Pažįstu vieną įvairių vyriausybių ministrą, kurio jau daugelį metų nesu matęs besišypsančio. Sunkus darbas, suprantu. Nors koks nors Erichas Frommas čia greičiau įžvelgtų nekrofiliško charakterio bruožų. O tokius žmones leisti į valdžią pavojinga. Būdami viršuje, jie apnuodija visą sistemą.
Šie asmenys gali manyti, kad yra labai teisingi, tačiau jų teisingumas negyvas. Taisyklės ir formalūs sprendimai jiems daug svarbesni už žmogų. Paprasto žmogiškumo jie tiesiog bijo.
Taigi šito pasakojimo moralas būtų toks. Mūsų valstybėje daug gerai nesutvarkytų įstatymų ir kvailų taisyklių. Visa tai reikia taisyti. Tačiau dar svarbiau suprasti, kad viskas priklauso nuo žmogaus.
Žmogus, kuriam suteikiami įgaliojimai valdyti, o tai reiškia – vykdyti teisingumą, visų pirma privalo turėti teigiamą nuostatą kitų atžvilgiu. Mizantropams čia ne vieta. Ir įvairaus lygmens taisyklių kūrimas, ir jų vykdymo priežiūra turi atitekti socialiai jautriems asmenims. Kitaip valstybė pamažu sustabarėja, virsta lavonu ir ima pūti.
Ir jautresni žmonės, tai užuodžia pirmieji.
Sauliaus Stomos blogas. Nemokamas miesto transportas - realu!
Trečiadienis, 2012-09-05 08:17 Uncategorized | 3 komentarų
Ne, tai ne rinkimų propaganda. Juolab kad sprendimą dėl nemokamo važiavimo miesto transportu turėtų priimti savivaldos politikai, o ne Seimas ar Vyriausybė. Dar geriau, kad taip nuspręstų patys miestiečiai, kaip neseniai atsitiko Taline.
Geras pavyzdys užkrečiamas. Ir štai apie nemokamą miesto transportą jau diskutuoja Rygos Dūmos deputatai. Pasirodo, tai jokia utopija. Pasaulyje yra apie šimtas miestų, kurie mažindami eismo kamščius ir oro taršą, skatina naudotis viešuoju transportu, darydami jį nemokamą.
Kodėl estai vis mus aplenkia? Gal jie tiesiog išmoko lanksčiau ir laisviau mąstyti? Nes suvokti tokio sprendimo naudą trukdo visų pirma mąstymo klišės. Bet kokia lengvata – tai populizmas! Arba: „Nemokamas būna tik sūris pelėkautuose.“
Tokie ir panašūs šūkiai skambėjo Seime šį pavasarį svarstant PVM miesto transportui sumažinimą nuo 21 iki 9 procentų. Nepaisant įnirtingo Andriaus Kubiliaus libertarų pasipriešinimo, lengvatą pavyko iškovoti. Tačiau kai iš tribūnos pasakiau, kad logiškai mąstant ir vertinant argumentus viešąjį transportą reikėtų padaryti apskritai nemokamą, buvau palydėtas juoko pliūpsniu.
Tada net ir pats suabejojau, ar tai realu. Nebuvau pakankamai informuotas, kas vyksta platesniame pasaulyje. Juk nesu tos srities specialistas.
O mano argumentų logika buvo labai akivaizdi. Nemokamas transportas didesniuose miestuose yra naudingas visiems. Jis naudingas net ir tiems, kurie juo beveik nesinaudotų, nes gerokai sumažintų individualių automobilių srautą. Žinoma, jeigu būtų tikrai gerai organizuotas.
Taigi protingi mokesčių mokėtojai turėtų sutikti atitinkamą bendro biudžeto dalį skirti viešam reikalui finansuoti. Daugiausia iš to sutaupytų važinėjantieji autobusais ir troleibusais. Tačiau tai nebūtų vien tam tikras turtingesniųjų solidarumo ženklas. Komfortiškesnį gyvenimą mieste patirtų ir jie. Ne vien dėl mažesnio eismo. Juk net ir užkietėjusiems individualistams, kartais prisireikia pasinaudoti viešąją paslauga. Ar būtinai visada kviesiesi taksi, kai bus galima nekompleksuojant, kad nežinai kiek, kaip ir kur mokėti, naudotis viešuoju transportu?
Panašų džiaugsmą patirtų ir miesto svečiai. Ir čia turiu pasakyti, kad Talino gyventojai padarė didelę klaidą palikdami mokamus bilietus atvykėliams. Tai jau kažkoks keistas ir neprotingas egoizmas. Juk geri svečių įspūdžiai taip pat yra miesto turtas.
Be to, apskaitos ir kontrolės užtikrinimas sudaro nemenką viešojo transporto sąnaudų dalį. Štai Vilniaus naujoji atsiskaitymo sistema atsiėjo apie 13 milijonų litų. (Beje, jauna lietuviška kompanija siūlė išmaniosiomis technologijomis grįstą sprendimą už 100 tūkstančių litų!) Dar kelis milijonus litų atima kontrolierių apmokėjimas.
Šiomis sąnaudomis labiausiai suinteresuoti paslaugų teikėjai ir juos palaikantys valdininkai ar politikai. Tikras viešasis interesas dėl to tik kenčia.
Kokių dar galėtų būti neigiamų argumentų? Tai bus per didelis smūgis miestų biudžetams? Taip, lėšų reikės gerokai daugiau nei skiriama dabar. Tad sprendžiant šią problemą, į pagalbą miestams galbūt galėtų ateiti ir centrinė valdžia. Tačiau akivaizdu, kad pastangos ir išlaidos atsipirktų.
Štai Kaune už bilietus į visuomeninį transportą surenkama ne tiek jau ir daug – apie 40 milijonų litų per metus. Suma dar sumažėtų, atmetus mokesčio aptarnavimo sąnaudas. Galbūt šį nuo intensyvaus transporto kenčiantį miestą būtų galima padaryti pilotinį nelaukiant ar eksperimentas pasiteisins Taline?
Rinkos fundamentalistai aiškina, kad apribojus privatų interesą, bet kokia veikla tampa neefektyvi. Tačiau juk Lietuvos miestų viešasis transportas ir taip beveik nėra privatizuotas. Įmonės priklauso savivaldai ir yra dotuojamos iš miestų biudžetų. Tas dotacijas tiesiog reikėtų padidinti ir gyvenimas visiems gerokai pagerėtų.
Nors pripažinti tai galima tik žvelgiant į problemą iš bendrojo intereso, o ne valdiško ar individualistinio egoizmo pozicijų.
Taigi čia turime kovoti su įsigalėjusiai libertariško mąstymo stereotipais. Vertybinis bendrojo gėrio kaip prioriteto atmetimas ženklina visą mūsų atkurtos nepriklausomybės istoriją. Primityvaus laukinio kapitalizmo simboliu galima laikyti privatizacijos aušroje apmokestintus viešuosius tualetus. Nei jie tapo gražesni, nei švaresni. Priešingai. Jų ir nepadaugėjo.
Štai Klaipėdoje jau keli metai kalbama, kad šimtai turistų iš kruizinių laivų neranda kur nusišlapinti, o Vilniuje naktimis jie gaudomi prie Prezidentūros sienų. Žinoma, ne todėl, kad šitos sienos būtų kažkuo ypatingai patrauklios. Jos tiesiog geriau stebimos ir saugomos. Mes nirštame dėl tokios nepagarbos, nors tiesiog reikėtų labiau gerbti save ir užtikrinti paprastą viešą interesą nusičiurkšti ne viešai ir be problemų.
Sulyginimas gal drastiškas, tačiau jis gerai atspindi esmę. Subtiliame santykyje tarp viešo ir privataus mes esame neprotingai toli pasislinkę į vieną pusę. Ir tai netgi apnuodijo gana didelės dalies žmonių protą. Bendrieji reikalai pradės gerėti, tik ištaisius šį pavojingą nuokrypį.
Diskusija apie nemokamą viešąjį transportą galėtų labai atšviežinti stereotipų suvaržytą mąstymą. O jau tada ateis ir teisingi sprendimai.
Sauliaus Stomos blogas. Apie klastotes ir šmeižtus
Antradienis, 2012-07-31 08:45 Uncategorized | 1 komentarų
Atnaujinti Lietuvos politinę sistemą bus nepaprastai sunku. Per kelis dešimtmečius vis tvirtėjantis valdomos demokratijos modelis yra per daug parankus įtakingoms grupuotėms, todėl jos kausis iki paskutinio kraujo lašo. Ir visomis priemonėmis. Juolab kad pralaimėjimas kai kam reikštų ne vien pasitraukimą iš politinės arenos, bet ir teisinę atsakomybę.
Naujosios politinės jėgos yra planingai skaldomos ir kompromituojamos. Atrodo tarsi veiktų galingas kontrolės ir griovimo mechanizmas. Viskas apskaičiuota ir numatyta iš anksto, jokios saviveiklos! O išsišokėliai greitai nugesinami.
Viešoji erdvė taip pat atidžiai kontroliuojama. Krizės ir mokesčių reformos nustekenta žiniasklaida, siekdama išlikti, priversta daugeliu atvejų nusileisti pinigų diktatui. Falsifikuojama net viešoji nuomonė, pasireiškianti per anoniminius straipsnių komentatorius. Veikiama ir per socialinius tinklus.
Imkime konkretų ir daug atskleidžiantį pavyzdį. Garliavos istorija – tarsi lakmuso popierėlis. Informacinių karų tyrinėtojai turės įdomaus darbo. Tokios visa apimančios, juodosiomis technologijomis paremtos propagandos neužtiksime jokioje demokratinėje šalyje. Tai totalitarinių ar bent jau judančių ta kryptimi visuomenių savybė.
Tačiau didelė dalis visuomenės atsispyrė masiniam manipuliavimui. Garbė jai! Deja, kol kas labai sunku pasakyti, ar tai turės rimtų politinių pasekmių.
Gali būti, kad bus klastojami ir Seimo rinkimų rezultatai. Tačiau dabar – apie viešosios nuomonės klastojimą.
Viename populiariame portale atsiradus galimybei reitinguoti anoniminius komentarus, buvo tikrai įdomu ir naudinga peržvelgti rezultatus. Tai jokiu būdu neprilygo tikroms sociologinėms apklausoms, tačiau leido suvokti ir įvertinti nuomonių tendencijas.
Domėdamasis įvykiais Garliavoje ir peržvelgdamas komentatorių nuomones ilgą laiką galėjau džiaugtis, kad mano nuomonė sutampa su daugumos. Tačiau prieš kokį pusmetį situacija drastiškai pasikeitė. Geriausius reitingus pradėjo gauti vaiko prievartinį paėmimą iš gimtųjų namų palaikantys, gana primityvūs, tarsi iš vieno šaltinio sklindantys komentarai. Buvo akivaizdu, kad kažkas dėl to labai stengiasi.
Įdomiausias klausimas čia yra: KAS? Vargu ar tokią plačią akciją galėtų vykdyti, tarkim, viena Laimutė Stankūnaitė su savo ir Andriaus Ūso artimaisiais.
Pastaruoju metu pavyko išsiaiškinti ir dokumentuoti, kad neigiami komentarai apie Neringą Venckienę ir jos politinį judėjimą yra reitinguojami įjungus specialias interneto adresų falsifikavimo programas. Akivaizdžiai užfiksuota, kaip per keletą minučių vienas komentaras gauna virš šimto geriausių įvertinimų, nors realiai tai visiškai neįmanoma.
Juk įdomu, KAS tai daro, ar ne? Čia ne šiaip sau koks šokėjėlių konkursas. Garliavos istorijos esmė: buvo pedofilija ar nebuvo? Padarytas kraupus nusikaltimas ar nepadarytas? Pasiektas šioje istorijoje teisingumas ar nepasiektas? Žmonės nerimauja, tačiau ją visaip bandoma dirbtinai nuraminti.
Jeigu visuomenei manipuliacijomis būtų suformuota nuomonė, kad viskas yra gerai tiek šioje istorijoje, tiek Lietuvos teisėsaugoje ir politikoje, nusikaltėliai galbūt galėtų triumfuoti.
Taigi, nustačius viešosios nuomonės klastotojus, būtų ne tik apgintas objektyvumas, kuo visų pirma turėtų rūpintis žiniasklaidos priemonės vadovai. Šiuo konkrečiu atveju būtų padaryta daug daugiau –nustatytas galimų nusikaltėlių pusėje veikiantis nuomonės formavimo tinklas.
Per tai galima išsiaiškinti ir patį nusikaltimą. Panašus atvejis jau buvo. Žuvus saugumo pulkininkui Vytautui Pociūnui ir visuomenei reikalaujant aiškesnių atsakymų, organizuota velionio šmeižimo kampanija. Jeigu tada teisėsauga būtų tinkamai atlikusi savo darbą ir įvardijusi šmeižto organizatorius, daug kas dabar būtų kitaip.
Visuomenėje ir dabar sklando gandai, kad nuomonės formavime apie Garliavos įvykius aktyviai dalyvauja Valstybės saugumo departamentas. Tad valstybės institucijoms juolab yra svarbu nustatyti tikruosius klastotojus ir šmeižikus. Antraip pati valstybė tampa bendrininke.
Tai dar vienas tarsi ir mažytis, tačiau labai svarbus testas šios valstybės teisinei ir politinei sistemai. Beje, ir žiniasklaidai. Jeigu viešosios nuomonės klastotojai bus išaiškinti – šiuo atveju tai padaryti tikrai nesunku, – žinosime, kad einame teisinga linkme. Jeigu ne – patys suprantate…
Sauliaus Stomos blogas. Trys srovės, viena banga
Antradienis, 2012-07-24 08:25 Uncategorized | 3 komentarų
Šiuo metu sprendžiasi naujųjų Lietuvos politinių jėgų ateitis. Laisvoje žiniasklaidoje pasipylė straipsnių, kurių autoriai šaukia vienu balsu: VIENYKIMĖS. Ta mintis sklando ir privačiuose pokalbiuose. Tačiau pasakyti daug lengviau nei padaryti.
Pradėkime nuo norų. Juolab kalbos gali ne visada juos atitikti. Ar visos su Teisingumo ir Tiesos vėliava pakilusios jėgos iš tikrųjų nori vienybės? Juk kai kurios jų iš pat pradžių skelbė, kad geriau į rinkimus eiti trimis sąrašais ir jungtis tik po pergalės.
Atrodo, šiuo metu jau einama blaivėjimo link. Didžioji dalis profesūros ir kitų intelektualų, pasiryžusių eiti į politiką su naujomis jėgomis, pasirinko „Drąsos kelio“ ir Neringos Venckienės sąrašą.
Tai natūralu. Besiformuojanti partija neprievartauja stoti į jos gretas, o svarbiausia – turi vėliavą ir aiškią kryptį, atitinkančią krikščioniškosios socialinės demokratijos vidurio kelią „Į pilnutinę demokratiją“.
Taip formuojasi plati idėjinė srovė, galinti atliepti didžiosios dalies žmonių interesams eiti socialinio teisingumo ir gerovės valstybės kryptimi. Interesą, kurio iki šiol nepaisė visų atspalvių valdžios, šokusios pagal Laisvosios rinkos instituto lobistų dūdelę.
Ar šitai srovei, turinčiai gerą potencialą tapti galinga banga, reikia dar labiau išsiplėsti ir priimti kitas dvi sroves – tautininkų vedamą kelių partijų aljansą ir Dariaus Kuolio laisvuosius menininkus, liberalus?
Mano manymu, taip! Ir ne tiek dėl idėjinių, kiek dėl pragmatinių sumetimų.
Viskas būtų labai paprasta, jeigu tiek tautinė koalicija „Už Lietuvą Lietuvoje“, tiek D. Kuolio „Lietuvos sąrašo“ partija turėtų realių šansų peržengti rinkimų barjerą ir patekti į būsimą Seimą. Tokiu atveju trys atskiri srautai pasiteisintų, o jau po rinkimų būtų galima formuoti bendrą Vyriausybę. Deja, deja… Realybė yra daug sunkesnė.
Visa laimė, kad didesnė dalis tiek tautinio, tiek ir liberaliojo sparno lyderių jau yra šitai supratę. Todėl vėl atsiveria palanki erdvė deryboms dėl bendro sąrašo.
Jis, žinoma, labiau reikalingas į potencialiai siauresnį elektoratą orientuotoms politinėms jėgoms, tačiau deryboms žlugus nukentės ir „Drąsos kelio“ sąrašas. Kad ir kaip svarstytum, tiek tautininkai, tiek naujieji liberalai, dalyvaudami rinkimuose atskirais sąrašais, atims po kelis procentus rinkėjų balsų iš „Drąsos kelio“. Formuojant Vyriausybę, tai gali liūdnai atsiliepti.
Jei patekus į Seimą norima tik įsitvirtinti opozicijoje, toliau plėtoti struktūras po visą Lietuvą ir ruoštis kitiems rinkimams – gerai. Tačiau padėtis valstybėje tokia apgailėtina, kad tiesiog būtina turėti realią įtaką jau dabar.
Todėl „Drąsos kelio“ ir Neringos Venckienės sąrašo lyderiams būtų protinga dar kartą altruistiškai atsitraukti ir priimti į savo gretas ne vien visuomenės autoritetus, bet ir partijų vadovus. Žinoma, tai gerokai apsunkintų gyvenimą po rinkimų, tačiau padėtų juos laimėti didesne persvara. Dabar teks rinktis, kas svarbiau.
Yra realus pavojus, sukėlus plačią bangą ir laimėjus rinkimus, subyrėti po to. Asmenines lyderių ambicijas stiprins idėjiniai skirtumai. Tačiau ir čia galima rasti vaistų. Tik reikia juos iš anksto aptarti.
Vienas galimas receptas – sutarti, kad nauja Vyriausybė vykdys intelektualų „Drąsos keliui“ rengiamą esminės reformos programą, kurioje nėra nei libertarizmo, nei per didelių tautinio uždarumo siekių.
Lyderių ambicijas neutralizuotų sutartis, kad bus formuojama nepartinė specialistų Vyriausybė. Reikėtų iš anksto suderinti premjero ir ministrų personalijas. Ir paskelbti jas visuomenei. Tarkim, Raimundas Kuodis jau dabar atrodo priimtinas daugeliui.
Taigi trijų srovių susiliejimui laiko dar yra. Be jo irgi galima gyventi. Tačiau tada Lietuvą atnaujinanti banga bus mažesnė, nors ir labiau koncentruota.
Sauliaus Stomos blogas. Evaldo Jurkevičiaus skrydis virš partijos lizdo
Pirmadienis, 2012-07-16 14:43 Uncategorized | 5 komentarų
Ir vis dėlto Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) yra geriausias pasirinkimas tarp senųjų sisteminių partijų. Paprasti jos nariai turi teisingas moralines nuostatas. Problema tik pats lyderis ir dalis partijos viršūnėje įsitvirtinusios nomenklatūros. Jie per ilgą laiką per daug susisaistė su šešėlinės įtakos grupuotėmis ir nebegali elgtis laisvai, taip, kaip lieptų sąžinė ir netgi protas.
Sveiką partijos daugumos nuovoką geriausiai atskleidė demokratiškas rinkimų sąrašo reitingavimas. Ir ypač - labai juokingo personažo Evaldo Jurkevičiaus atvejis.
Šis buvęs liberalcentristas Seime pasižymėjo tik tokiais keistais siūlymais, kaip reikalavimas pensininkams, tvirtinant sandorius pas notarus, pateikti medicinos pažymą dėl psichinės sveikatos. O labiausiai išgarsėjo gaudydamas tualetų maniaką Smiltynės paplūdimyje. Tiesa, pagavo ir policijai atidavė nekaltą žmogų.
Tačiau tikroji E. Jurkevičiaus „žvaigždės valanda“ išmušė praėjusioje Seimo sesijoje, kai jis netikėtai buvo paskirtas komisijos, sprendusios ar reikia atimti teisinę neliečiamybę iš teisėjos Neringos Venckienės, pirmininku. Žmogui tada tarsi sparnai būtų išdygę. Jis ne tik puolė entuziastingai vykdyti užduoties, bet netgi nusprendė pasidaryti iš to sau reklamą.
Šio skrydžio į išsvajotas aukštumas rezultatas – 152 vieta partijos narių reitingavimo lentelėje. Taigi partijos kolegos nemato jam vietos Seime, net jeigu ten sėdėtų vieni konservatoriai. Ir tai – visiškai suprantama.
Daug sunkiau suprasti partijos vadų elgesį. Juk jie gerai žino, kad Klonio gatvėje budėjo ir N. Venckienę palaikė ne kieno nors kito, o daugiausia TS-LKD rinkėjai ir netgi nariai. Garliava visada buvo dešiniųjų bastionas. Mat ji išaugo kaip grįžusių tremtinių, kuriems neleista kurtis didžiuosiuose miestuose, gyvenvietė. Tačiau partijos nomenklatūra nusispjovė į savo ištikimiausią elektoratą. Kodėl?
Paklauskite to Andriaus Kubiliaus.
Toliau dar gražiau. E. Jurkevičius, atlikęs partiją kontroliuojančių jėgų užduotį pačiu primityviausiu būdu ir net nepabandęs apsimesti, kad jo vadovaujama komisija vis dėlto bando ieškoti tiesos, partijos pirmininko nurodymu buvo pakeltas rinkimų sąraše net per 102 vietas! Puikus įvertinimas, argi ne?
Šitas jo skrydis per kitų galvas aukštyn, kuriam sukandusi dantis turėjo pritarti ir TS-LKD taryba, dar kartą įrodo, kad partijos pirmininką kažkas verčia nepaisyti ne tik moralės, bet ir politinės nuovokos. Dar daugiau – verčia peržengti ir asmeninę antipatiją, nes E. Jurkevičius tikrai nebuvo nei A. Kubiliaus gerbėjas, nei favoritas.
Taigi, vėl ir vėl tenka pripažinti, kad didžiausia valdančioji partija pati yra valdoma neaiškių jėgų, o jos vadai tapo nepajėgūs priimti situacijai adekvačius sprendimus.
Išsivaduoti iš korupcinių įtakų, apsivalyti ir vėl atsitiesti partijai dabar galėtų padėti tik triuškinamas pralaimėjimas per rinkimus. Gal ir gerai, kad partijos vadovybė pati daro viską, kad tą pralaimėjimą sustiprintų. Tik būtų gaila, jeigu jie persistengtų, ir daug gerų žmonių turinti politinė jėga net nepatektų į Seimą.
Beje, E. Jurkevičiaus pomėgis ieškoti bepročių savotiškai siejasi su korupcijos apraizgytų sisteminių partijų vadovų požiūriu į demokratiją. Jų manymu, demokratija turi būti valdoma ir kontroliuojama. Jie kaip velnias kryžiaus bijo referendumo ir visų kitų tautos balso pasireiškimų. Minia jiems visada - keiksmažodis.
Tuo jie primena garsiojo Milošo Formano filmo ir Keno Kesey romano „Skrydis virš gegutės lizdo“ Didžiąją Seserį, kuri manipuliuodama žmonėmis užtikrina tvarką beprotnamyje. Tai – gerai kontroliuojamos visuomenės metafora.
Nepaisydama partijos daugumos nuomonės ir pakeldama per šimtą vietų aukštyn E. Jurkevičių, TS-LKD vadovybė tarsi pasakė eiliniams nariams: „Jūs esate kvaili ir nesuprantate, kad toks žmogus turi būti pagerbtas. Mes žinome geriau. Mes taip tvirtai tai žinome, kad net nenorime jums pateikti kokių nors argumentų. Vis tiek jūs jų nesuprasite. Mums tiesiog taip reikia!“
Tad pasipūtęs gegužiukas šaltu veidu išstumia iš partijos lizdo kitus ir laimingas įsitaiso šiltoje vietelėje. Ir netgi bando išsikviesti į dvikovą savo apygardoje pačią N. Venckienę. Nors ir kvailiams aišku, kad dabar jį lengvai įveiks bet kas, atsistojęs su tiesos ir teisingumo vėliava.
E. Jurkevičius jau pasirašė sau politinės mirties nuosprendį, tačiau neturėtų liūdėti – alkanas neliks. Šeimininkai tokių neapleidžia.
Sauliaus Stomos blogas. Dariaus Kuolio abrakadabra LT
Antradienis, 2012-07-10 08:22 Uncategorized | 1 komentarų
Sunku būti viešu intelektualu . Štai sėdi prie stalo, rašai, mąstai, žvelgi į ilgas knygų lentynas realybėje ar savo galvoje ir jautiesi esąs pasaulio bamba. Tavo mintys gali išgelbėti jei ne visą žmoniją, tai bent Lietuvą – tikrai! Ir tiek nedaug trūksta – tik kad tauta patikėtų tavimi.
Bėda prasideda, perfrazavus Jeaną Paulį Sartre’ą, kai tu susiduri su kitais. Tie kiti turi savo minčių. Jie gali patikėti tavimi arba ne. Jie gali žavėtis arba nesuprasti ir šaipytis. Tokie jau jie yra – žmonės.
Rašyti ir patarinėti taip malonu – niekas kitas tau negali to sutrukdyti. Tačiau tik nusprendi pats realizuoti savo mintis politikoje, prasideda vargai.
Todėl intelektualai dažniausiai ir nesiveržia į politiką. O įsiveržę, kartais atrodo keistai. Taip, kaip šiandien atrodo Darius Kuolys.
Noriu atmesti visas sąmokslo teorijas dėl „Lietuvos sąrašo“ byrėjimo bent jau kol neatsiras daugiau aiškumo. Vis dar laikausi paprasčiausios nesusikalbėjimo versijos. Nors faktas, kad labai galingos jėgos veikia norėdamos išskaidyti ir sunaikinti naują visuomenės politinio aktyvumo bangą, akivaizdus.
Žinodamas gana daug užkulisinių dalykų, tačiau pats dar neturėdamas aiškios nuomonės, tiesiog pateiksiu faktus ir tam tikrus pasvarstymus, o išvadas tegul daro skaitytojai.
Kas iš tikrųjų atsitiko Lietuvos vienytojo – karaliaus Mindaugo – karūnavimo dienos išvakarėse? Aikštėje prie prezidentūros moksleiviams repetuojant šventinį pasirodymą kelios dešimtys žmonių, vadovaujami D. Kuolio įsteigė „Lietuvos sąrašo“ partiją. Atvykusi policija pareiškė, kad renginys nelegalus, tačiau naujasis partijos lyderis žurnalistus išdidžiai paklausė: „Kas jus auklėjo? Koks įstatymas draudžia susirinkti savo aikštėse?“
Ir tikrai. Kas gali uždrausti? Tačiau labai abejotina, ar tokia forma įsisteigusi partija bus registruota Teisingumo ministerijos. Nebent įsikištų pagal reikalą kartais labai griežtas, o kartais liberalus teisingumo ministras. Žinoma, tai jau būtų įkaltis sąmokslo teorijai. Liberalai ir konservatoriai suardė Neringos Venckienės paramos frontą, kuris vienintelis gali atnešti Lietuvai realių permainų.
Beje, D. Kuolio aistringai gintas, buvęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadas Vitalijus Gailius dalyvaus rinkimuose Liberalų sąjūdžio gretose. Čia jau negali neprisiminti, kad milijonus D. Kuolio vadovautai viešajai įstaigai skyrė liberalo Gintaro Steponavičiaus ministerija.
Prie ko čia konservatoriai? Taigi jų atstovas Naglis Puteikis dar pavasarį, spontaniškai kilus „Lietuvos sąrašo“ idėjai, suskubo registruoti šį ir dar tris panašius pavadinimus Registrų centre. Kodėl?
Iš anksto apgalvotas planas? Tačiau kam tada reikėjo žaisti su N. Venckiene ir žadėti jai, kad „Lietuvos sąrašas“ bus bendras visiems?
Įtikinamiausias atsakymas yra gana paprastas, bet labai nemalonus. Be N. Venckienės vardo per kelias savaites surinkti pusantro tūkstančio parašų partijai steigti būtų neįmanoma.
Iš karto po „Lietuvos sąrašo“ partijos steigimo ėmė skambinti žmonės ir klausti, kas čia vyksta. Kai kurie jų netgi buvo pasirašę kaip steigėjai, manydami, kad čia bus ir N. Venckienė. Žmonės jautėsi apgauti.
Paaiškinus ir paprašius, jie visi atsiimtų parašus, tad keistoji partija taptų dar labiau nelegali. Bet ar tikrai to reikia? Gal teisinga yra mintis į rinkimus žygiuoti trimis būriais – mat dar yra ir ambicingas tautininkų flangas, – o po to susijungti?
Graži vizija, bet realybėje ji – tik fikcija. Bent kiek politikos technologiją nutuokiantis žmogus žino, kad svarbiausia partijai - ryškus pirmasis sąrašo numeris. Naujos pertvarkos jėgos turi tik vieną tokią vėliavą – Neringą Venckienę. Todėl tik jos vedama partija ar koalicija turi realų šansą laimėti rinkimus.
Koalicija ar juolab partija, kaip gražiai ji besivadintų, vedama D. Kuolio, Gintaro Songailos, Romualdo Ozolo ar bent ko kito asmens, per šiuos rinkimus neturi jokių šansų patekti į Seimą. Ji tik gali nukąsti kažkiek balsų nuo N. Venckienės sąrašo.
Dėl ko kilo ši sumaištis ir skaldymasis? Vien dėl ambicijų ar ir dėl piktybiškumo, sužinosime vėliau.
Kol kas galime džiaugtis tik tuo, kad ši ABRAKADABRA LIETUVOS TAUTAI buvo pateikta iki rinkimų likus pakankamai laiko, ir visuomenė dar spės susigaudyti, kas yra kas.
„Drąsos kelio“ žmonės parodė daug daugiau altruizmo ir netgi politinės išminties, atsitraukdami iš pirmųjų pozicijų ir kviesdami visuomenės autoritetus, intelektualus eiti kartu į rinkimus. Kai kam to pasirodė maža.
Kai kas panoro ne tik eiti kartu, bet ir vadovauti paradui. Jeigu ne iš pirmos pozicijos, bent jau iš užkulisių. Nepavyko. Kiti galvojo kitaip.
Tad pabaigoje, kol kas atmetę sąmokslo teorijas vėl grįžkime prie liberalių ir kairės intelektualų pamėgto J. P. Sartre‘o. Tikslus jo posakis: „Pragaras- tai kiti“. Jis, žinoma, klydo, kaip ir visi ateistai. Kiti – tai skaistykla.
Kančia, kai savo siekius turi priderinti prie kitų, kai, anot Sigmundo Freudo, malonumo principą perkošia žlugdantis arba ugdantis realybės principas. Politinėje veikoje tai pasireiškia ypatingai aštriai.
Dabar šią politinę skaistyklą teks pereiti ne tik D. Kuoliui, bet visai Lietuvai. Pakeliui į demokratijos dangų, kuris visada kažkur ten aukštai.
Šitas tekstas galėtų vadintis taip: „Kas bijo Neringos Venckienės“. Tačiau toks straipsnis jau buvo. Be to, dauguma ir taip žino, kas bijo visuomenės pakilimo bangos ir naujos politinės jėgos. Tai TIE, kurie tiesą ir teisingumą šioje valstybėje bando nuplauti į kanalizaciją, kaip nuplaunami TIE-SOS užrašai miestų aikštėse.
JŲ baimė tokia stipri, kad priverčia daryti kvailystes, elgtis neteisiškai, šiurkščiai, o vėliau dar labiau bijoti. Baimė ir neteisėti veiksmai suriša, tarsi nusikaltėlių gaujoje. Prievartos sankcionavimas ir pritarimas jai sujungia stipriau nei pažiūros. Politinė kairė ir dešinė čia gali keistai sutapti.
Apsisprendimas dėl pritarimo ar nepritarimo prievartai vyksta kitoje, ne politinėje vertybių skalėje. Žinoma, kartu tai ir politinis apsisprendimas. Tačiau jis – vertikalus, ne horizontalus.
Prievartaujanti valdžia ima bijoti žmonių. Ir tada ji neišvengiamai ima slopinti pačią demokratiją. Pavojinga atrodo kiekviena laisva iniciatyva, kiekvienas judėjimas, kuris kyla iš apačios. Tiesa tampa baisi.
Todėl Seime įžūliai nutraukiama Visuomeninės komisijos smurtui Garliavoje tirti spaudos konferencija, nors joje kalba teisės profesoriai ir Nepriklausomybės Akto signatarai.
Jokių incidentų nesukėlę Seimo lankytojai, pareigūnų be įrodymų išvadinami nusikaltėliais vien todėl, kad susirinko Neringos Venckienės palaikyti. Ir nesvarbu, kad jų tarpe stovi pirmasis nepriklausomos Lietuvos kultūros ministras ir dabartinis Meno kūrėjų asociacijos prezidentas. Visi, kas priešinasi neteisingumui, tampa pavojingais marginalais!
Paskutinę akimirką Seime uždraudžiama spaudos konferencija, kurioje turėjo būti pristatomas visuomenės sudarytas „Lietuvos sąrašas“. Motyvas – tai rinkimų projektas! Tarsi prieš tai nebūtų vykusi konferencija, kurioje trijų partijų lyderiai dėstė rinkimų planus ir skelbė po rinkimų būsimas koalicijas. Tačiau tai visai kas kita. Mat tos partijos yra sisteminės ir turi galios viską kontroliuoti, nors ir vaidindamos opoziciją.
Įsidėmėtina, kad visuose šiuose neteisėtuose veiksmuose pagrindinio atlikėjo smuiku griežia Algimantas Salamakinas – Seimo procedūrų virtuozas ir etikos švyturys. Aną kadenciją jis buvo įtartas valstybės paslapties išdavimu, o visai neseniai - dokumentų klastojimu. Tyrimai lyg ir nesibaigę, todėl jis tvirtai pakabintas ant Valstybės saugumo departamento ir prokuratūros virvučių. Taigi, patikimas.
Nepatikimi tie, kurie nebijo. Kurie nėra nuo ko nors priklausomi. Laisvi, todėl pavojingi. Šitos valdžios viršūnėse tokių beveik nėra.
Lietuvą valdo „pakabintieji“. Bent jau žmonėms atrodo, kad tai jie valdo. Bet valdo jie bijodami. Dabar jau net sunku pasakyti, ko jie bijo labiau – savo lėlininkų ar Neringos Venckienės.
Tačiau pakalbėkime apie tuos, kurie Neringos Venckienės bijo visai be reikalo. Apie pasidavusius kryptingai propagandai, kad kyla kažkokia tamsi populistinė banga, kuriai atėjus į valdžią bus dar baisiau nei prie Seimo pirmininko Arūno Valinsko. Ar tikrai tai gali nutikti?
Imkimės faktų. Kitaip nei Tautos prisikėlimo partijoje, rinkimams skirtame „Lietuvos sąraše“ bus daug rimtų intelektualų ir visuomenės autoritetų. Tarp rėmėjų, kurie patys nenori eiti į politiką, – tokių dar daugiau.
Tačiau gal viską gadins sąrašo vedlė ir vėliava – Neringa Venckienė? Juk ji tokia kontraversiška asmenybė, ar ne?
Kaip jau kartais nutinka, tokį propagandos suformuotą įvaizdį šiomis dienomis netyčia paneigė patys jo formuotojai. Ir kas ypač vertinga - pasiremdami buvusios kolegės nemėgstančio teisėjo teiginiais. Tas žmogus patvirtino tiesą, kuri buvo akivaizdi, visiems bent kiek arčiau susidūrusiems su Neringa Venckiene. Ji – labai santūri ir veiksmus pasverianti asmenybė.
Ano kolegos nuomone, tokia ji buvo iki pedofilijos skandalo. Vėliau tapo nervinga…
Turbūt ne tik šis teisėjas, bet ir dalis kitų teisininkų, politikų, pareigūnų serga gana nemalonia liga. Tai – empatijos, gebėjimo tapatintis su kitu žmogumi stoka. Beje, mūsų valstybės aparate ši liga jau virto epidemija.
Juk užtektų įsijausti į būseną moters, kurios mylimas brolis greičiausiai po kankinimų nužudytas, prieš tai paverstas žmogžudžiu, nors rimtų įrodymų taip ir nepateikta. Maža to. Brolio mergaitė pasakoja baisius dalykus, tačiau visas galingas valstybės aparatas sukasi į priešingą pusę, nei būtų normalioje teisinėje valstybėje. Mergaitė plėšiama iš gimtųjų namų, o ją ginantys artimi žmonės verčiami nusikaltėliais. Vien dėl parodyto neabejingumo žlunga sėkminga teisėjos karjera ir netgi ima grėsti kalėjimas.
Kaip jūs atrodytumėte atsidūrę tokioje situacijoje? Ar tikrai visą laiką būtumėte ramūs kaip belgai?
Ir jeigu jums pavyko bent kiek įsijausti, pažvelkite iš naujo į žmogų, kuris patyrė visa tai realybėje. Ir ta baisi realybė tęsiasi jau ketverius metus!
Argi ši trapi moteris nėra tikra didvyrė? Pažiūrėkite, kaip oriai ji elgiasi ir netgi šypsosi. Argi tokiu žmogumi nebus galima pasitikėti esant kritinėms situacijoms?
Neabejingumas – esminė gero politiko savybė. Jeigu jis dera su protu ir išsilavinimu – tai jau išskirtinumas. Likimo smūgių patyrę žmonės visada gali geriau suprasti kitus. Žmogus, kuris po tokių smūgių nepalūžta, gali vesti į priekį.
Todėl Neringa Venckienė jau įgijo lyderio charizmą. Tai - Dievo dovana tam tikriems darbams atlikti. Ir ši charizma per ateinantį laiką tik stiprės. Kartu su visuomenėje kylančia neabejingumo, supratimo, tikėjimo ir drąsos banga.
Tad visi, norintys gerų permainų, neturi bijoti Neringos Venckienės. Nieko nebijokit!
Tegu bijo JIE.
Sauliaus Stomos blogas. Be mandato ir atsakomybės
Antradienis, 2012-06-26 07:41 Uncategorized | 3 komentarų
„Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.“ Tokie žodžiai parašyti mūsų Konstitucijoje. Jų prasmė aiški: svarbiausi sprendimai valstybėje turi atitikti jos piliečių valią ir teisingumo sampratą.
Lietuvoje, kaip ir kitose demokratinėse valstybėse, sprendimus dažniausiai priima tautos atstovai, o ne tiesiogiai pati tauta. Ne visada tie sprendimai sutampa su didžiosios visuomenės dalies norais. Tačiau kuo tas sutapimas didesnis, tuo demokratija yra tvirtesnė.
Rinkimai todėl ir vyksta gana dažnai, kad politikai galėtų pasitikrinti, ar jie vis dar turi tautos pritarimą ir ar jų priimti sprendimai ne per daug prieštaravo piliečių nuomonei. Piliečiai per rinkimus suteikia politikams naują pasitikėjimo mandatą.
Tačiau valdžia kartais imasi veiksmų, kurie nebuvo numatyti rinkimų pažaduose ir programose. Gerai, jeigu tai kokia smulkmė. Tačiau kas tada, kai priimamas sprendimas, kurio pasekmės lems visos žmonių kartos gyvenimą?
Kaip tik toks ir yra praėjusią savaitę Seime priimtas sprendimas įsteigti Visagino atominės elektrinės (VAE) projekto įgyvendinimo bendrovę ir pasirašyti koncesijos sutartį su „Hitachi“ kompanija. Tiek šalininkai, tiek priešininkai vadina tai amžiaus projektu. Tokio masto projekto nepriklausomoje Lietuvoje dar nebuvo ir artimiausiu metu nebus.
Tai daug daugiau nei verslo projektas. Jo pasekmės palies kiekvieną Lietuvos gyventoją ir visą valstybę. Šis projektas gali būti ir labai naudingas, ir žlugdantis. Kaip bus iš tikrųjų kol kas niekas negali tiksliai pasakyti.
Riziką prisiima Lietuvos valstybė, o tai reiškia – jos gyventojai. Strategine investuotoja vadinama „Hitachi“ nėra tikra investuotoja. Ši kompanija beveik niekuo nerizikuoja. Galimus jos nuostolius atsvers nauda, kuri bus gauta iš reaktoriaus pardavimo, o galbūt ir iš aptarnavimo bei priežiūros.
Kai kam labai negatyvus atrodęs amerikiečių kompanijos „Williams International“ atėjimas į „Mažeikių naftą“ šiuo požiūriu buvo daug korektiškesnis, nes jie vis dėlto rizikavo savo turtu. VAE atveju su lietuviais rizika dalysis tik estai ir latviai, kurie turės įnešti savo dalį pinigų ir pasiimti atitinkamą kiekį elektros, nesvarbu kiek ji tuo metu kainuotų. Žinoma, jei derėdamiesi neišsikovos lengvatų. Arba nepasitrauks.
Atrodo, didelė dalis Lietuvos visuomenės dar nesuprato svarbiausio rizikos faktoriaus. Energetinio ar net avarinio saugumo pavojus nėra toks didelis. Grėsmė kyla dėl finansinio saugumo ir finansinės nepriklausomybės. Kai VAE pradės veikti, jos elektros kaina gali pasirodyti gerokai didesnė už rinkos kainą. Juolab jei nebus sabotuojama, 2020 metais jau būsime vieningoje Europos elektros rinkoje. Ir atsiradęs kainų skirtumas guls ant vartotojų pečių. Kaip ir būtinybė grąžinti valstybės vardu paimtus kreditus.
Blogiausia, kai valdžia slepia informaciją ir manipuliuoja faktais. Propagandai iššvaisčiusi kelis milijonus, ji nepasivargino pati užsakyti sociologinių tyrimų, tačiau kitų užsakytus kritikuoja. Ir vis dėlto vienintelio reprezentatyvaus tyrimo rezultatai greičiausiai atitinka realybę. Atominės elektrinės nenori du trečdaliai Lietuvos gyventojų.
Priklausau tai mažumai, kuri tam tikromis sąlygomis nebūtų prieš atominę elektrinę. Tačiau beatodairiškai sutikti su viskuo, kas siūloma, yra visiškai neatsakinga.
Iki galo taip ir nepaaiškėjo, kodėl konservatorių premjeras, kaip sako garsi britų ekspertė Helene Ryding, „pasidavė sovietinio stiliaus gigantomanijai“‚ pamynė savo partijos rinkimų programą ir pasirinko gerokai galingesnį, o drauge ir visomis prasmėmis pavojingesnį, reaktorių. Vien todėl, kad bėdoje po Fukušimos avarijos atsidūrusi „Hitachi“ kompanija mokėjo gražiai įtikinėti? Ar kompanijos oficialiai skelbiamas 3 proc. sėkmės mokestis toks skalsus?
Galime guostis, kad galutinius sprendimus dėl milijardinių investicijų priimsime tik 2015 metais. Tačiau ir iki tol bus išleisti didžiuliai pinigai projektavimui ir parengiamiesiems darbams. Kartais atrodo, kad visas šitas baisus šurmulys ir pastangos yra skirtos tik tam, kad savi žmonės galėtų kuo greičiau užimti šiltas vietas ir pradėti įsisavinti pinigus. Kas bus vėliau – jau ne taip svarbu.
Ar po rinkimų atėjusi nauja valdžia vėl nesiims visko performuoti, kaip šita valdžia pasielgė su LEO LT? Greičiausiai taip ir bus. Tačiau kažkas, kaip ir ankstesniu atveju, jau bus gerai pasipelnę.
Taip ir sukamės tuo pačiu ydingu ratu. Kodėl? Todėl, kad „politinės partijos, atėjusios į valdžią, išnaudoja viešuosius resursus, kaip įrankius savo politiniams rėmėjams atsilyginti“. Tai citata iš Francio Fukuyamos pateikto Graikijos politinės sistemos apibūdinimo. Ne kitaip ir Lietuvoje. Tik tiek daug iššvaistyti mes dar nespėjome. Ir laiko buvo per mažai, ir išteklių.
Bet mes juk ne Graikija, mes taupūs! Kurgi ne. Taupyti žmonių sąskaita ir nukreipti finansinius srautus saviems – štai tokia išgirtoji „atsakinga fiskalinė politika“.
Tad grįžkime prie Lietuvos Konstitucijos: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.“ Niekas negali ginčyti, kad VAE projektas yra nacionalinės svarbos. Klausimas galėtų būti nebent toks: kada tą referendumą rengti? Ar šį rudenį kartu su Seimo rinkimais, ar palaukus 2015 metų, kai situacija bus aiškesnė ir žmonėms bus lengviau apsispręsti?
Deja, ši valdžia sako griežtai – atominė elektrinė bus. Ir bet kokia kaina! Žmonės per kvaili, kad galėtų spręsti tokius dalykus. Atrodo, per kvailais save laiko ir dalis Seimo narių, nusprendę pasikliauti partijų vadais ir net nesigilinę į projektus. Pasitikėjimas geras dalykas, tačiau ar jis nuoširdus? Ar protingas?
Viskas nulemta siaurame savųjų rate. Visuomenei, kaip mažam vaikui, duotas tik fiktyvus pasirinkimas: pritarti dabar ar po minutės.
Politikai taip drąsiai atsiriboja nuo tautos ir patys „prisiima atsakomybę“, nes gerai žino – atsakyti jiems nereikės. Ar tikrai?
