Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie kapitalizmo krizę. Galima manyti, kad krizė ištiko visą liberaliąją demokratiją. Europos saulėlydį pranašavęs Oswaldas Spengleris beveik po šimto metų susilaukia rimtų šalininkų. Teorijas ima sekti veiksmai.

Ar buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje besiformuojančiai Eurazijai vienintele artima Vakarų alternatyva netrukus netaps Eurabija? Ir nesvarbu, kad ji vadinsis Europos Sąjunga.

Šiame kontekste išskirtinio dėmesio verta politinio žudiko Anderso Breiviko istorija. Kodėl klestinčioje, laimingoje, pagal daugelį kriterijų visame pasaulyje pirmaujančioje Norvegijoje praėjusią vasarą galėjo įvykti tokia tragedija? Teisingi atsakymai gali išgelbėti Europą.

Štai profesionalūs psichoanalitikai ir komentatoriai Utojos žudynėse mato labiau seksualinę nei idėjinę motyvaciją. Liudininkų teigimu, Breivikas visų pirma šaudęs į gražiausias merginas. Tad kas jis: tiesiog liguistas moterų nekentėjas? Apie tai galima spręsti ir pagal 1500 puslapių manifestą, kuriame šlovinama patriarchalinė tvarka, o karingasis feminizmas skelbiamas kone svarbiausia Vakarų žlugimo priežastimi.

Daugiau pasiskaičius, akivaizdu viena: žudiką Breiviką formavo iki simbolio tipiški šiuolaikinės vartotojų visuomenės nariai: patologinis egoistas tėvas ir lengvabūdė feministė motina. Kartu tai ir sociologiškai reikšmingas fenomenas. Savo vertybes prarandanti liberalioji demokratija išsigimsta į lėkštą, vulgarią ir bedvasę santvarką, gimdančią abu karingus kraštutinumus: kairįjį ir dešinįjį.

Žudikui Breivikui pirminį postūmį davė kairuolė mama, kuri auklėjo sūnų, anot jo paties, superliberaliai ir matriarchališkai. Štai ką jis rašo savo manifeste įmantriu pavadinimu „2083. EUROPOS NEPRIKLAUSOMYBĖS DEKLARACIJA“:

„Pastaraisiais dešimtmečiais moterų manipuliacija vyrais buvo institucionalizuota ir tapo vienu iš vyrų feminizavimo Europoje pagrindų. (…) Būtina atmesti destruktyvų ir pražūtingą „Sekso ir miesto“ gyvenimo būdą (modernusis feminizmas, seksualinė revoliucija, …). Tokioje aplinkoje vyrai jau nebėra vyrai, o tik metroseksualios ir emocionalios būtybės, tarnaujančios naujojo amžiaus feministės moters deivei, kaip niekuomet nekritikuojantys sielos draugai.“

Breivikas įvardija save kaip šių laikų kryžiuotį, Patricko Buchanano ir kitų konservatyvių autorių mintis apie gręsiančią Vakarų mirtį nuvesdamas iki menkavertiškumo kompleksų inspiruotos politinės ideologijos, kuri leidžia žudyti nekaltus žmones dėl „švento“ tikslo. Tačiau labai klystume visa tai priskirdami išimtinai liguistai psichikai. Labai gali būti, kad žudynės Utojoje ir kiti menkesni dešiniojo ekstremizmo proveržiai – tai tik pirmieji būsimų galingų sukrėtimų ir tragedijų ženklai.

Liberalioji demokratija patiria krizę, labai panašią į kilusią XX amžiaus pradžioje. Prisidėjus dar ir ekonomikos depresijai, naujojo Hitlerio atėjimas tampa visai galimas.

Ir tada, ir dabar kapitalizmą žlugdo peržengtos laisvės ribos, kai besivaikantys maksimalios naudos egoistai praranda atsakomybę, o valdžia ir visuomenė – galinguosius tramdantį teisingumo jausmą. Griaunamoji reakcija į tai kyla iš ekstremistinio užribio – nesvarbu, kairiojo ar dešiniojo. Kai sveikas protas neranda vaistų, į areną išeina beprotybė.

Todėl plačiuose liberaliosios demokratijos rėmuose išsitenkantiems dešinės ir kairės polemistams reikėtų nustoti demonizuoti vieniems kitus. Nes tikrieji demonai vaiposi stovėdami už argumentuotos diskusijos ribų.   

Mes čia, Lietuvoje taip pat turėtume suprasti, kad Breivikas nėra mums svetimas. Komiška, nors ir šleikštu, kai jo poelgiu gąsdina iš „Snoro“ – kuris, beje, yra ir žlungančio laukinio kapitalizmo simbolis – limuzino pasieniečių išsodinta ir dėl to įniršusi Raimondo Baranausko matrona: „Man norisi kaip tam norvegui Breivikui pasiimti automatą ir pakeliui visus veikėjus Lietuvoje iššaudyti…“ Tragiška, nors ir graudu, kai naujojo kryžiuočio Breiviko ideologija persiima išplerusia dabartimi nusivylę, tikros aistros ne daiktams, o kažkam nesuvoktai didesniam kamuojami jaunuoliai. 

Todėl apie Breiviką, jo idėjas ir tų idėjų šaltinius ne tik galima, bet ir būtina kalbėti viešai. Ekstremizmą gimdo nepasakyti ir neišgirsti žodžiai. Dialogo stoka. Tokio dialogo nebuvo tarp būsimo žudiko ir jo tėvo. Ir tėvo kaltė čia didesnė.

Kokia likimo ironija! 76 metų buvęs aukštas diplomatas Jensas Breivikas gyvenimo pabaigoje pagaliau įsikuria savo svajonių lizdelyje Prancūzijos pietuose ir po keleto dienų sužino, ką padarė jo nemylėtas sūnus. Ir pribloškianti pirmoji reakcija – gėda prieš kaimynus! Svarbiausias komfortą aukštinančio egoisto jausmas!

Ar ne tokia tampa ir visa Vakarų visuomenė? Tuščiavidurė ir priklausoma tiktai nuo įvaizdžio: žmogaus, banko, valstybės. Ši visuomenė  – pasenusi ir ieškanti tik malonios ramybės. Labiau už viską vertinanti fizinį ir dvasinį komfortą. Subyrėjusi į pavienius individus, kuriuos jungia tik siekis būti pamalonintiems ir pripažintiems.

Buvau beparašąs: „ekstremistai yra tam, kad pažadintų mus iš infantilaus ar seniokiško snaudulio“. Bet išsigandau. Juk ir Andersas Breivikas sakosi, žudynėmis siekęs pažadinti Vakarų visuomenes. Tad ar kalbėdami apie jį savotiškai neįprasminame baisaus poelgio?

Gal reikia viską nutylėti, tarsi nieko nebuvę? Žinoma, tai būtų didžiausia kvailystė ir neatsakingumas. Bandymas suvokti, kodėl Norvegijoje įvyko kraupi tragedija, nėra tarnavimas Breiviko idėjoms. Priešingai. Tik supratimas, iš kur atsiranda tokie liguisti žmonės ir kaip jie paveikia kitus, gali mus apsaugoti. Pavojingas tendencijas reikia analizuoti, o ne ignoruoti.

Ar tikrai Europa yra gerai išmokusi fašizmo, nacizmo ir juolab stalinizmo pamokas? O gal tiesiog norima viską kuo greičiau pamiršti, kaip blogą sapną? Tačiau tai nebuvo sapnas.

Man sunku suprasti, kodėl iki šiol daugelyje Vakarų šalių draudžiama Hitlerio „Mein Kampf“? Dar Sovietų laikais skaičiau ją rusiškai ir labai nusivyliau. Labiau nei Lenino rašliavomis. Ten nėra nieko didingo ir baugiai jaudinančio kaip, tarkim, Friedricho Nietzsches raštuose. Tad nuo kokių vaikų ta pretenzinga ir šiuolaikiniam žmogui pati save demaskuojanti knyga slepiama? Ar tokiomis bailiomis paslaptimis ir menkybės sureikšminimu kaip tik ir neugdomi breivikai?     

Baimė žvelgti į blogį neleidžia nuo jo apsiginti, kai atsiranda tokia būtinybė. Norvegijos politinis elitas sumokėjo už tai 77 gyvybėmis ir didžiuliu visuomenės sukrėtimu.

Ar tai nėra tik pradžia?

Kokios Europos reikia Lietuvai? Šios savaitės pradžioje vaikščiodama gerai pažįstamais Briuselio koridoriais apie tai turėjo mąstyti Dalia Grybauskaitė. Galvoti reikia ir visiems mums. Ko mes norime iš Europos? Kas mums naudinga, o kas kenkia? Gal tada pagaliau sukursime aiškią valstybės politiką, kaip elgtis permainų krečiamoje Europos Sąjungoje (ES).

Pasistengti reikia jau dabar. Mat mažos ir silpnos valstybės vis dar turi neproporcingai didelę galią Europos Sąjungos struktūrose. Taigi mūsų įtaka - ypač kai nesame vieni - gana reikšminga. Reikia tuo naudotis kol dar turime jėgų. Nes padėtis gali gerokai keistis. Krizė verčia Europą galvoti apie didesnę integraciją. Kiek toli bus einama šiuo keliu, nežino niekas.

Pirmiausia privalome įsisąmoninti vieną nenuginčijamą ir labai svarbų faktą. Kuo ES bus labiau integruota, tuo Lietuvos balsas joje bus mažiau svarbus. Kodėl? Atsakymas paprastas: pagal gyventojų skaičių, ekonominį ir visokį kitokį pajėgumą esame daug mažesni, nei atrodo pažvelgus į žemėlapį. Konfederacinėje valstybių sąjungoje esame svarbūs, federacijoje mūsų nelabai kas klausys.

Vadovų taryboje esame vieni iš 27 su veto teise. Europos Parlamente (EP) – tik absoliučiai nereikšminga saujelė, sudaranti maždaug vieną šešiasdešimtąją dalį. Ir tai dar gerai, nes dabartiniame EP mažos valstybės turi didesnes kvotas nei joms priklausytų pagal gyventojų skaičių.

Jungtinių Amerikos Valstijų tipo federacinėje Europos Sąjungoje demokratijos principai reikalautų proporcingesnio piliečių atstovavimo. Galbūt parlamente atsirastų dveji rūmai ir tik vienuose jų buvusios valstybės, virtusios valstijomis, turėtų neproporcinį atstovavimą. Taigi ES virstų naująją Tarybų Sąjunga, gal tokia, apie kokią svajojo perestroikos federalistai. Tik jų socializmas žmogišku veidu virstų į žmogiško veido kapitalizmą. Apie kaip tik tokį buvo kalbama Davose praėjusią savaitę.

Lietuvoje šiuo metu steigiama Europos federalistų sąjunga deklaruoja tikslą „siekti Europos, kuri turėtų vieną bendrą Konstituciją, viršvalstybinę valdymo struktūrą bei efektyvius transnacionalinės demokratijos pagrindus“. Tokia iniciatyva atrodo labai savalaikė, kai didesnė visuomenės dalis, pasak  sociologų, sutinka keisti valstybės nepriklausomybę į ekonominę gerovę. Briuselyje vykstančios diskusijos taip pat juda šia kryptimi.

Tiesa, galime ramintis, kad kol kas kalbama apie didesnę koordinaciją, o ne integraciją. Štai ir Dalia Grybauskaitė sako, kad „šiuo metu Europoje vyksta ne konceptuali diskusija dėl Europos ateities ir vizijos, bet dėl Europos ekonominės situacijos ir galimų išeičių iš skolų krizės. Lietuvos interesas – kad Europoje būtų sustiprintas koordinavimas ekonomikos, finansų valdymo srityje, būtų judama link vieningos ES išorinės politikos tokiose srityse kaip energetika, tarptautinė prekyba, saugos standartai“. Ir viskam šitam galima pritarti, bet…

Reikia modeliuoti tolimesnę ateitį ir nusibrėžti ribas, kurių peržengti nevalia. Iš tikrųjų, tai bus nepaprastai sunku. Jau ir dabartiniai žingsniai didesnės koordinacijos link atskleidė, kad šioje slinktyje neišvengiamai augs dviejų didžiųjų valstybių – Vokietijos ir Prancūzijos – vaidmuo. Naujadaras „Merkozy Europa“ reiškia ne tiek pagarbą dviem asmenybėm – Angelai Merkel ir Nicolas Sarkozy, kiek jų valstybių įtaką. Kuo ES bus labiau integruota, tuo Berlyno-Paryžiaus ašis labiau lems Europos reikalus.

Ypač pavojinga būtų Didžiosios Britanijos atskirtis. Be jos ES virtimas biurokratų imperija taptų gana realus.

Kokia čia dar imperija? Argi Europoje tai įmanoma?

Tačiau pasigilinus rimčiau akivaizdu - taip ir atsitiktų. Analitikai pabrėžia, kad gyvybingai demokratijai atsirasti būtinas vieningas demosas – tapati sau politinė bendruomenė. JAV jinai veikia nuo pat federacijos susikūrimo ir todėl yra pajėgi integruoti net didžiulius ateivių srautus.

Dėl istorinių priežasčių Europoje vieninga politinė bendruomenė nėra įmanoma. Demosų čia - per daug. Todėl Europos federalistai kuria dar vieną Utopiją. Čia didesnė integracija niekada negalės reikšti didesnės demokratijos. Priešingai.

Pirmo Europos piliečio Erazmo Roterdamiečio („Utopijos“ autoriaus Tomo Moro draugo) svajonė apie vieną europiečių tautą žlugo dar renesanso laikais. Kaip tik tada ėmė formuotis atskiros tautos. Prievarta jų sunaikinti nepajėgė net absoliučią valdžią turėjęs Stalinas.

Laisvanoriškas tautų susiliejimas bendrame Europos katile neįmanomas. Amerikiečių tauta formavosi aiškiai vyravusiu anglosaksišku pagrindu. Europa tokio pagrindo neturi ir neturės. Žinoma, kai kurios tautos gali ir išnykti. Tačiau jų įvairovė yra gėris, o ne blogis, kurį reiktų slopinti. Ir visi tą supranta.

Todėl Europa gerą ateitį turi tik kaip laisvų tautų ir valstybių sąjunga. Tikiu, kad maksimalios koordinacijos ribos bus nustatytos ir nepažeidžiamos ilgiems laikams. Valstybių konstitucijos liks  svarbesnės (!) nei ES teisės aktai ar kokio europinio teismo sprendimai.

Tautos nebus izoliuotos viena nuo kitos ir laisvai bendraus, tačiau tai ne silpnins, o stiprins jų tapatybes. Joms tai svarbu, kaip ir kiekvienam pavieniam žmogui. Daugės migruojančių ir kelioms tautoms priklausančių žmonių, tačiau jie nesukurs ir net nenorės kurti kažkokios betautės tautos.

Pati ES, priėmusi dar kelias nares, taip pat neturėtų atsitverti geležine uždanga. Ji turi visada likti atvira naujoms kandidatėms, kurios tik įstengs atitikti aukštus kriterijus. Tik taip Europa bus reikšminga ir patraukli visam pasauliui. Tik taip ji galės atlikti savo misiją: užkariauti pasaulį gerumu.

Ir tik tokioje ES Lietuva bus laiminga ir klestinti.

Esu atsargus žmogus (nepatikėsit?). Tad išgirdęs šokiruojančią žinią, visų pirma pamanau: gal tai gandas? Gal tai tik provokacija, šmeižtas ar šiaip skandalų mėgėjų iš piršto laužta nesąmonė? Gal informacija netrukus bus paneigta?

Taip galvojau ir praėjusį gruodį, kai žiniasklaida pranešė apie įtartinus generalinio prokuroro pavaduotojo Andriaus Neveros sandorius. Vasarą, praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai ėmė eiti aukštas pareigas, jis su žmona gavo mažiausiai 300 000 litų paskolą iš garsiojo pokerio lošėjo Antano Guogos. Kaip tik tomis dienomis Generalinė prokuratūra sužlugdė šiam asmeniui labai svarbią teisminę bylą dėl azartinių lažybų internete.

Tada pagalvojau: jeigu tai tiesa, Prezidentei netrukus vėl teks sunkiai ieškoti naujo pavaduotojo. Klydau. Ne dėl faktų. Dėl pasekmių. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija tuo metu pagal rimtą užsakymą tyrinėjusi (ir niekaip nepabaigusi) palyginti nekaltus Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo veiksmus, prokuroro atveju buvo rami. Įstatymas nepažeistas. Juk viskas deklaruota!

Ką gi, vargšai STT gaudomi valdininkai dabar turės aukščiausio lygmens pavyzdį. Tiesiog reikia viską deklaruoti! O jeigu kokie priekabiautojai bandys pripaišyti kyšio ėmimą, teisinis mechanizmas atsisuks prieš juos pačius. Juk Lietuva teisinė valstybė, ar ne? Svarbiausia čia – laikytis procedūrų.

Taigi ponui A. Neverai liko dar vienas formalumas ir istorija bus pamiršta. Jis jau kreipėsi į Prokurorų etikos komisiją. Cituoju: „Siekiu, kad su paskolos gavimu susijusi situacija būtų įvertinta pagal teisinėje valstybėje nustatytas procedūras ir nebekiltų jokių diskusijų dėl galimai pažeistų viešųjų ir privačių interesų. Visada elgiausi ir elgiuosi pagal įstatymą, todėl sandorį deklaravau įstatymuose nustatyta tvarka. Kreipdamasis į Prokurorų etikos komisiją siekiu aiškaus ir teisinio situacijos įvertinimo, kad neliktų prielaidų įvairioms interpretacijoms.“

Taškas. Taigi pagaliau ir prokurorai susiprato eiti gerai išbandytu teisėjų keliu, kai savi teisia savus. O visuomenė ir toliau galės grožėtis jų solidžiai neperžvelgiamais pokerio lošėjų veidais. Juk jie visada viską žino geriau.

Tačiau išmanaus lošėjo paskolos istorija yra vieni niekai, palyginus su tuo, ką jūsų nuolankiam tarnui visai netikėtai pavyko atskleisti. Taigi eikime prie svarbiausios šio teksto dalies. Ji skirta jau turbūt kelių milijardų litų vertės lošimui – pokeriui aplink „Snoro“ banką.  

Praėjusių metų lapkričio viduryje, per patį „Snoro“ žlugimo įkarštį, nusiunčiau raštą į Generalinę prokuratūrą, prašydamas ištirti, ar iš jos nebuvo nusikalstamai nutekinta informacija apie ruošiamus veiksmus prieš banko akcininkus. Tai įtarti leido skandalingas straipsnis „Lietuvos ryte“ ir tuo pačiu metu abiejų nusikaltimais įtariamų akcininkų pabėgimas iš Lietuvos bei didžiulių sumų dingimas prieš pat banko nacionalizavimą.

Ir štai jau šių metų pradžioje gavau atsakymą: ikiteisminis tyrimas nebus pradėtas. Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Irmantas Mikelionis labai mandagiai paaiškino:

„Generalinė prokuratūra netoleruoja, kad dalykinių pasitarimų turinys ar atskiri jo fragmentai tretiesiems asmenims taptų žinomi pažeidžiant nustatytą tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad 2011.11.15. dienraščio „Lietuvos rytas“ straipsnio „Įsakymas: sutrypti lietuviškus bankus“ kai kurie teiginiai gali būti vertinami kaip dalinai atitinkantys 2011 lapkričio 9-14 dienomis Generalinėje prokuratūroje vykusias iš Lietuvos banko gautos medžiagos vertinimo ir organizacines procedūras, kuriose dalyvavo kelių institucijų pareigūnai, buvo atlikti tam tikri patikrinimo veiksmai. Duomenų apie tai, kad minėtame straipsnyje esančią informaciją dienraščiui pateikė valstybės tarnautojai, negauta.“

Taigi informaciją kažkas nutekino, tačiau kas – nenustatyta ir byla nepradėta. Štai taip! Tačiau mane pribloškė ne tiek šis atsakymas, kiek šalia pridėtas prokuroro Antano Stepučinsko nutarimas su detalesniu pagrindimu. Pasigilinus į jo detales tampa akivaizdu: informaciją galimiems aferistams nutekino kažkas iš Generalinėje prokuratūroje lapkričio 14 dieną vykusio pasitarimo dalyvių. Kaip tik tada, pralaukus beveik savaitę, pagaliau buvo nutarta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl „Snoro“ didelės vertės turto iššvaistymo, piktnaudžiavimo, klastojimo, nusikalstamo legalizavimo ir apgaulingos apskaitos.

Kodėl dedukciniu būtu nustatyti tai visai nesunku? Spręskite patys. Retai žiūriu „Lietuvos ryto“ televiziją, tačiau tą lapkričio 14 d. prieš 22 val. (datos ir laikas čia labai svarbu!) man pasisekė. Netyčia įsijungiau kanalą, kai „Reporterio“ pabaigoje pristatomas kitos dienos laikraštis. Pamačiau gražiai sumaketuotą pirmąjį puslapį, kurio straipsnis mane sudomino. Įsiminiau jį. Tačiau kitą dieną toje vietoje jau puikavosi skandalingasis tekstas apie „žlugdomus bankus“:

Cituoju laikraštį: „Šiomis dienomis Generalinė prokuratūra jau pasirašė leidimus atlikti kratas viename bankų ir jo vadovų namuose. Pirmuoju teisėsaugos taikiniu tapusio banko, kurio pavadinimas itin slepiamas, vadovus leista iš pradžių sulaikyti, o po to teismo prašyti, kad jie būtų suimti. Šią slaptą operaciją patikėta įvykdyti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) pareigūnams (…) šiai operacijai dar rengiamasi (…) „Lietuvos rytui“ (…) aukštas teisėsaugos pareigūnas, nenorėjęs, kad jo pavardė būtų skelbiama (…) tvirtino, kad šiuo metu iš tiesų lietuviškų bankų atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas (…) D. Valys nesutiko pasirašyti leidimo sankcijoms prieš bankus. Tai padarė vienas jo pavaduotojų (…)“.

Taigi informacija, nors pateikta tendencingai, buvo tiksli. Dar daugiau. Kai kur ji bėgo įvykių priekyje. Iš tikrųjų, generalinio prokuroro pavaduotojas D. Raulušaitis paves tyrimą atlikti FNTT tik 15 dieną, kai laikraštis jau bus išėjęs! Bet aišku, kad viskas buvo aptarta „slaptame“ 14 dienos pasitarime. Jau pagal neoficialius šaltinius, tame pasitarime dalyvavo tik penki pareigūnai: trys iš prokuratūros ir du iš FNTT.    

Taigi kažkam labai gerai pasitarnavus, Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko sulaikymas tapo neįmanomas. Jie tiesiog labai laiku dingo iš Lietuvos. Kaip ir didžiulės pinigų sumos.

Aišku, jie tas vertingas žinias perskaitė ne laikraštyje (ką, atrodo, padarė Irenos Degutienės sūnus). Redakcija negalėjo skubiai spausdinti tokio teksto, nesuderinusi jo su bendrovės akcininkais.  

Tad jei kažkas norėtų ištirti, kas išdavė informaciją, kuri mums visiems kainuos kelis milijardus ir labai ilgą nervų tampymą, atliktų tai gana lengvai. Juk įtariamųjų ratas siauras, o judėjimo kanalai akivaizdūs. Tačiau, kaip Lietuvoje dažnai būna, didžiausiu kaltininku daromas problemos sprendimo iniciatorius – tik pasikeitus vadovams ėmęs tinkamai veikti Lietuvos bankas.

Mūsų teisėsauga nekalta. Ji tik labai mėgsta azartinius lošimus. Ir visada laimi, nes moka blefuoti ir saugoti paslaptis, kaip niekas daugiau šioje šalyje.

P.S.: Pabėgęs Antonovas be kitko dar spėjo Ukrainoje už vieną griveną  parduoti visą banką. Tad gynybai pinigų tikrai pakaks. Ar prieš juos atsilaikys garsioji mūsų teisinė, o gal ir politinė sistema netrukus matysime. Žiniasklaida irgi bus labai įdomi…

Viename garstyčių grūdelyje telpa visas pasaulis, sako senoji išmintis. Kaip ir vienoje vaiko ašaroje. Kartais vienos mergaitės istorija gali lemti visos valstybės ateitį. Ir ta maža mergaitė gyvena gimtuosiuose namuose Garliavoje. Kol kas. Kur ji gyvens po kelių dienų ar savaičių, niekas šioje kreivų stebuklų šalyje nežino. Kai kurie net ir nenori žinoti.

Dabar kaip tik ir noriu kreiptis į tuos, kurie nesivargina žinoti. Kreiptis į jų protą, o jau po to gal ir į širdį. Kadangi jie bent jau nuduoda esą neutralūs, aš irgi pasistengsiu atriboti jausmus ir pamiršti ankstesnes nuostatas. Pateiksiu tik loginius argumentus.

Taigi, kodėl šioje istorijoje neįmanomas kompromisas? Ir kodėl gudriai atsargi nesikišimo politika čia nedovanotina? Atsakymas paprastas: nes tai nėra koks paprastas ginčas, kur abi pusės gali turėti savo tiesas. Čia tiesa yra tik viena. Ir tik vienoje pusėje.

Kodėl? Kad man būtų lengviau, į šį klausimą paskubėjo atsakyti vienas iš tariamo neutraliteto skelbėjų – Dainius Pūras. Deja, po to jis nenorėjo ar negalėjo padaryti loginių išvadų, nors yra labai protingas žmogus. Kas jį stabdė, galėsime paspėlioti vėliau, o dabar imkimės nepaneigiamų argumentų.

Taigi, atsispirkime nuo tos visiems priimtinos minties, kad Garliavos ginče tiesa gali būti tik viena. Antros šalies „tiesa“ yra ne kažkoks kitas požiūris ir netgi daug daugiau nei paprastas melas. Tai – melas, kuris slepia kraupų nusikaltimą.

Čia galimos tik dvi versijos: arba motinai žinomi pedofilai išnaudojo mergaitę, arba kita pusė apšmeižė mergaitės mamą ir kitus nekaltus žmones, įžūliai fabrikuodama visą pedofilijos istoriją. Trečio pasirinkimo tiesiog nėra!

Štai todėl čia negalima neutralumo ar nesikišimo politikos. Toks elgesys iš dalies galėjo būti pateisinamas iki tol, kol Kėdainių teismas nusprendė atiduoti vaiką motinai. Net jei ir teisūs mamos šalininkai, mergaitė iki išsiaiškinant tikrąją tiesą būtų gyvenusi įprastą, jau nusistovėjusį gyvenimą. Žala būtų minimali. O juk kaip tik to ir turi siekti tiek teisininkai, tiek psichologai.

Net jei teisėsauga nieko taip ir neišsiaiškintų –  o tai šioje valstybėje visai įmanoma –  užaugusi mergaitė vis vien pasakytų savo tikrąją tiesą. Ir jokie psichologijos ar teisės šamanai negalėtų jos paneigti.

Tačiau atidavus mergaitę motinai, kai buvusios pedofilijos galimybė nėra paneigta, žala tiesiog akivaizdi ir nepataisoma. Ji dviguba: tiek mergaitei, jei pedofilija buvo, tiek ir tiesai nustatyti. Juk galimai pedofilų tarpininkei ir gynėjai tapus aukos atstove, byla iš tikrųjų uždaroma. Žinoma, lieka viltis, kad užaugusi mergaitė viską papasakos iš naujo. Bet kaip tik dėl to, jei pedofilijos versija tikra, valstybė šią mergaitę siunčia į siaubingą pavojų.  

Todėl emocijų neturintis teisinis kompiuteris, mąstydamas vien loginėmis kategorijomis, neabejotinai būtų palikęs mergaitės likimo klausimą iki išsispręs pedofilijos byla. Nebent tą kompiuterį būtų paveikęs koks specifinis virusas. Kiekvienam, kas nepatingės susimąstyti ir atsiribos nuo išankstinių nuostatų, tai taps akivaizdu.

Atiduoti mergaitę motinai buvo galima tik pateikus Neringai Venckienei įtarimus pedofilijos fabrikavimu. Tai buvo bandyta daryti lapkričio mėnesį, dar iki Kėdainių teismo sprendimo. Aiškėjant faktams, kaip buvo apdorojamas šokiruojančius liudijimus teikęs galimas žmogžudys ir teisto pedofilo brolis Mindaugas Žalimas, klostosi vaizdas, kad tokia ir buvo svarbiausia jo misija. Ar tiesa, kad vos jam apkaltinus N. Venckienę dalyvavimu planuojant žudynes, bylą tyręs prokuroras bandė inicijuoti jos imuniteto naikinimą ir areštą? Tada mergaitės perėmimo planas tampa akivaizdus.

Net ir nepavykus greitai pašalinti mergaitės globėjos, Kėdainių teismas užduotį turėjo atlikti. Delsti neleido nenumaldomai artėjanti vasario 13 diena, kai bus iš esmės pradėta nagrinėti pedofilijos byla, o kažkas galingas norėtų, kad mergaitę tuo metu atstovautų jos motina.

Bet situacija jau komplikavosi. „Švarus“ planas tapo įtartinas. Sukilo ne tik plačioji visuomenė, bet ir intelektualai, garsūs rašytojai, signatarai, senieji disidentai – žmonės, kurie mąsto savo galva ir kurių neapkaltinsi pigiu politikavimu ar populizmu. Neteisingumas tapo per daug nuogas, kad nekeltų pasišlykštėjimo.  

Praėjusią savaitę abejose pusėse pasirodė ir sunkioji artilerija. Tikėkimės, kad lemiamas bus Prezidentės šūvis. Nors situaciją komplikuoja vyraujanti teisininkų korpuso pozicija. Atrodo, profesinis solidarumas jiems svarbesnis už pareigą prieš reiškiant nuomonę iš esmės įsigilinti į absoliučiai neeilinę situaciją. Kol kas šiai tendencijai atsispirti gali tik bendruomeninės paramos karjerai jau nereikalingi autoritetai, kaip Kazimieras Motieka.

Dar labiau įtartinas atrodo bandymas manipuliuoti pažeistomis vaiko teisėmis. Taip, sutinku su jau minėtu psichiatru D. Pūru – dabartinė mergaitės situacija yra visiškai nenormali. Tačiau tokią ją padarė nenormalus teismo sprendimas, o ne globėja, kuri pagal oficialias psichologų pažymas, iki šiol užtikrino tinkamą mergaitės gyvenimą ir ugdymą.

Nebent koks psichiatras ir tą moterį pripažintų psichiškai nesveika. Juk koks sveikas žmogus sugalvotų įteigti savo brolio dukrai tokias kraupias pedofilines istorijas? Maža to. Nuspręstų pražudyti „jai labai artimą ir paklusnų brolį“, skatindama jį „eiti ir šaudyti tuos velnius“. Ir kokiu gi tikslu? Vienintelis motyvas - pašalinti kolegą teisėją, kuris netgi nebuvo jai karjeros konkurentas?

Ši versija savo nelogiškumu primena net nebe kokį paslaptingą trilerį, o komediją, panašią į „Eisas Ventura. Naminių gyvūnėlių detektyvas.“ Tačiau tokiomis nesąmonėmis šioje byloje grindžiamas mūsų valstybės teisingumas ir vaiko teisės!

Kai protingi žmonės perša kvailas versijas, įtarti nesuvaldomą interesų šėlsmą visai logiška. Tad verta priminti, kad bandymas piktnaudžiauti psichiatrija šioje byloje jau buvo. Iškart po pirmųjų Kauno žudynių aukšto prokuroro (atrodo, jis buvo informuotas apie tas žudynes iš anksto!)  paliepimu mergaitė buvo staigiai paimta iš namų ir nuvežta į Vilnių, į Vaiko raidos centrą, kuriame izoliuojami psichinę negalią turintys vaikai.

Mergaitė zonoje, kurioje blokuojamas net mobilusis ryšys, pralaikyta savaitę ir labai nenoromis paleista, tik sukėlus triukšmą bei įsikišus politikams. Vėliau medicinos auditas nustatė, kad toks uždarymas buvo neteisėtas, tačiau realiai niekas nenubaustas. Teisingumo ministro partijos narys D. Pūras tuo metu dirbo (ir atrodo, tebedirba, nors Vikipedijoje įrašas panaikintas) šio centro Klinikos  vadovu.

Štai toks neutralumas ir tokios vaiko teisės. Bet šviesesnei pabaigai, neatmesdamas egzistencinio arba-arba, pasiūlysiu ir vieną kompromisą. Jis būtų skirtas Laimutei Stankūnaitei. Protinga teisėsauga jai galėtų leisti tapti ypatingąja liudytoja pedofilijos byloje ir garantuoti teisinį imunitetą, jei sutiktų pasakyti tiesą. Juk nei vienas žmogus nėra sugedęs negrįžtamai. O bylos medžiagoje yra mergaitės liudijimas, kaip jos mama, supykusi dėl to ką pamatė, iššluosto „sysalo kremą“ ir meta skudurą savo draugui į veidą…   

Kintančių ir bręstančių valstybių istorijoje būna bylų, kurios sukrečia visuomenes ir tampa savotiškais atspirties taškais. Tokios bylos liečia ne vien kelių konkrečių žmonių likimus. Jos gali keisti esminius dalykus: didelės žmonių dalies mąstymą ir netgi socialinę sąrangą.

Dabar jau esu visiškai tikras, kad kaip tik tokia yra ir Kauno pedofilijos byla. Ji bus likiminė ne tik mažai mergaitei, jos artimiesiems, bet ir mums visiems, vis dar siejantiems save su Lietuva.

Jeigu tiesa šioje byloje nepaaiškės, jei akivaizdaus teisingumo nebus pasiekta, valstybė negrįžtamai slys degradavimo keliu. Valdžios ir visuomenės susvetimėjimas taps pražūtingas. Žmonės vis didesniu greičiu bėgs ten, kur tikisi daugiau teisingumo, kur nebus galingesnių nuolatos žeminami ir „statomi į vietą“.

Likusieji Lietuvoje užsidarys savo pasaulėliuose ir galutinai nusišalins nuo bendrųjų reikalų. Juk rūpestis jais yra ne tik per daug skaudinantis, bet ir pavojingas! Sektinu pavyzdžiu taps pagarsėjusios vaiko teisių biurokratės, kurioms jų pačių ramybė ir gerovė yra šimtą kartų svarbesnės nei koks svetimas vaikas. Valstybė, res-publika pamažu išnyks. Arba ji bus nebe mūsų.

Todėl nuolatinis dėmesys šiai bylai yra tiesiog būtinas. Ir ypatingai svarbus čia - visuomenės dėmesys. Aukščiausių viešos ir slaptos valdžios bei žiniasklaidos sluoksnių įtraukimu panaši Vytauto Pociūno byla vis dėlto neužkabino  pačių visuomenės gelmių. Tad nebuvo ir rimtesnių padarinių.   

O dabar atsakykime į klausimą: kiek į tokią  rezonansinę bylą gali kištis politikai? Ką apie tai sako demokratinio pasaulio teorija ir praktika?

Dalis miglų ims sklaidytis politiką įvardijus tautos ar visuomenės atstovu. Jeigu kažkas gyvybiškai domina visuomenę, tai turi dominti ir gerą politiką. Ne tik dominti, bet ir kelti rūpestį. Tai elementaru. Bet Lietuvoje net labai įtakingi žmonės nesupranta, o gal tik apsimeta nesuprantą, demokratijos pradžiamokslio. Ir netgi tuo didžiuojasi!

Šiai pavojingai klaidai įteisinti iškreiptai cituojama Lietuvos Konstitucija, tarsi draudžianti politikams bet kokiu būdu kištis į teismų darbą. Tačiau dažnai minimą Konstitucijos sakinį reikia skaityti iki galo: „Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę.“

Taigi kištis į teisėjo darbą draudžiama visiems: nuo aukščiausių politikų iki eilinio žmogaus. Akivaizdu, kad čia kalbama ne apie paprastą nuomonės reiškimą, o apie NETEISĖTĄ poveikį teisėjui, kuris rengiasi priimti sprendimą. Tačiau ar jūs esate girdėję bent vieną teisėjų asocijuotų struktūrų pareiškimą dėl vis dar gyvuojančios „telefoninės teisės“ ar kitų panašių neteisėto poveikio atvejų? Ir kiek bylų buvo iškelta dėl pačių teisėjų kreipimosi? Šioje tamsioje srityje kol kas dirba tik STT, o teisėjai vien ginasi.

Vieša paslaptis yra ir kai kurių reikalingų teisėjų priklausomybė nuo specialiųjų tarnybų. Ir čia net viešas įvardijimas nepadeda apsivalyti. Tad kas ištirs tokio neteisėto poveikio atvejus?

Ne tik aistros dėl Kauno pedofilijos bylos, bet ir paūmėję bandymai kritikuoti Konstitucinio Teismo sprendimus kelia teisėjų pasipiktinimą. Didžiąja dalimi tai rodo, kad labai inertiškas ir užsikonservavęs teisėjų korpusas vis dar nesupranta, ką reiškia veikti demokratinėje visuomenėje. Blogiausia, kai įprastą uždarumo dvasią propaguoja teisėjų lyderiai ir autoritetai.

Atrodo, kad teisėjų bendruomenės ir visuomenės interesai ima kardinaliai skirtis. Teisėjai pakilo į kovą už savo TEISĘ TEISTI ir niekam dėl to neatsiskaityti. Šviesuomenė reikalauja TEISĖS ŽINOTI, kaip vykdomas teisingumas.     

Kai ne tik ikiteisminis tyrimas, bet ir lemtinga teismo proceso dalis tampa slapta, piktnaudžiavimo galimybės pavojingai išsiplečia. Šokiruojantis pavyzdys – Eglės Kusaitės byla, kelianti rimtų įtarimų, kad Lietuva vėl slysta į priklausomybę nuo Rusijos. O gal mūsų teisingumo sistema iš tokios priklausomybės niekada ir nebuvo išsivadavusi? Tada čia jau nebe teisingumo, o kontrolės sistema.

Galbūt konkrečių asmenų nusikalstami ryšiai anksčiau ar vėliau išlįs į paviršių, o kol kas tvirtai galime kalbėti apie vyraujantį mentalitetą, kuris kaip tik ir sudaro piktnaudžiavimo terpę. Ką daryti, kad visi teisėjai suprastų, kaip teisingumas veikia demokratinėje valstybėje? Čia juk reikia išsiugdyti supratimą, kad TEISĖ TEISTI nenukrenta iš dangaus. Ji nėra deleguojama ir prižiūrima Komunistų partijos ir KGB.

TEISĘ TEISTI pagal demokratinės valstybės Konstituciją suteikia visuomenė, tauta, piliečiai. Jie yra teisėjų darbdaviai ir prižiūrėtojai. Kontrolė ir priežiūra atliekama per tautos atstovus ir žiniasklaidą. Veikimo mechanizmai turi būti labai aiškūs, skaidrūs ir visų vienodai suprantami. Kol kas, deja, to nėra. Ir tai – didžiausias mūsų demokratijos trūkumas.

Kol visuomenės TEISĖ ŽINOTI, kaip vykdomas teisingumas, bus panaši į tokio paties pavadinimo laidą, grupelės žmonių beveik užvaldytoje nacionalinėje televizijoje, gero tikėtis negalime. Daugumos TEISĘ ŽINOTI čia uzurpuoja interesų saistomos mažumos TEISĖ TEISTI visus, kurie nepatinka ar trukdo.

Kodėl taip sunku išsivaduoti iš grupuočių įtakos?

Regis, mes taip ir neatradome visiems vienodos TEISINGUMO SAMPRATOS, be kurios neįmanoma kurti šiuolaikinės valstybės. Todėl pamažu išsivaikštome. Arba užsidarome savo pavieniuose ir grupiniuose gardeliuose.

Teisingos gerovės valstybės teorinius pagrindus dėjęs Johnas Rawlsas rašė: „Visuomenės vienybė nebėra grindžiama gėrio samprata, kurią duoda bendras religinis tikėjimas arba filosofinė doktrina. Jos pagrindas yra visų pripažįstama vieša teisingumo samprata, atitinkanti demokratinės valstybės piliečių – laisvų ir lygių asmenų – koncepciją.“     

Gal giliausią egzistencinį tautos nervą pasiekusi ir aršius ginčus dėl teisingumo įžiebusi Kauno pedofilijos byla – byla žudikė ir byla kankintoja - bus tas postūmis, kuris privers mus visus atsibusti? Ir tada suprasti, kad prieš vykdant teisingumą visų pirma reikia žinoti tiesą. O tiesos mes niekada nesužinosime, kol kažkas turės į ją išskirtinių teisių.

„Kai neteisingumas virsta teise, pasipriešinimas tampa pareiga.“ Ši JAV prezidento ir konstitucijos  autoriaus Thomo Jeffersono mintis buvo populiariausia praėjusių metų pabaigos interneto komentaruose. Kalbėta, žinoma, apie įvykius Garliavoje ir galimą prievartinį mergaitės paėmimą iš gimtųjų namų. Didžiulį žmonių pasipiktinimą sukėlė žinia, kad įtariamos pedofilijos auka atiduodama žmogui, su kuriuo gyvendama, pagal niekaip nepabaigiamą bylą, ji ir patyrė seksualinę prievartą. Aktyviausieji prabilo apie pilietinį pasipriešinimą.

Netruko atsišaukti ir kita pusė. Kaip jau įprasta, keli vis tie patys teisės profesoriai ėmė rūsčiai grūmoti iš savo nelygstamo autoriteto bokštų. Pabandykime išgirsti jų argumentus. Gal jie iš tikrųjų teisūs bent jau teisine prasme?

Deja, tenka pripažinti, kad ši profesorių ataka yra remiama ne tiek argumentų, kiek įtakos galia. Ir ta didžiulė įtaka sprendimų priėmėjams yra labai pavojinga, nes iš pat pradžių bando griauti pagarbios diskusijos ir sutarimo galimybę. O juk iki sprogimo įkaitusioje situacijoje privalu ieškoti bendrų sprendimų. Kitaip demokratinė valstybė tiesiog negali egzistuoti.

Pradėkime nuo klausimo, kodėl taip grubiai buvo užsipulta Prezidentė? Ar ji pasakė kažką neleistina ir neteisinga? Štai citata: „Mergaitės interesai yra svarbiausia. Vykdant priimtą teismo sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo prievartos naudojimas - netoleruotinas". Viskas! Nieko daugiau! Tai kas ne taip, ponai profesoriai? Jūs už prievartą prieš septynmetį vaiką?

Čia jau šlubuoja ne vien moralė, bet ir teisė. Gerai, kad šalia Vilniaus universiteto yra ir Mykolo Romerio universitetas, kurio Teisės fakulteto Civilinio proceso katedros profesoriaus Vigintas Višinskis nurodė, kad net ir pagal netobulus Lietuvos įstatymus prievartinį vaiko paėmimą teismas turi sankcionuoti specialia nutartimi su paaiškinimu ir tik esant išskirtinėms aplinkybėms. Negi nebaigta pedofilijos byla ir yra ta aplinkybė?

Bet grįžkime prie pilietinio pasipriešinimo, kurio turėtume išvengti, galimybės. Vargu ar labai užsiėmę teisės profesoriai kada nors skaitė pasaulio raidai didžiulę įtaką padariusį Henry Davido Thoreau klasikinį veikalą „Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą“. Tačiau apie didžiausią šių dienų teisės filosofą Ronaldą Dworkiną jie tikrai yra girdėję. Galbūt net laiko jo tomus savo knygų lentynoje. Tik ar skaito?

Nes tada žinotų, kad jų formalistinis, dehumanizuotas, gėrio ir blogio kategorijas eliminuojantis (Vytautas Nekrošius: „gražu ar negražu, o sprendimai turi būti vykdomi") požiūris į teisingumą niekaip nesiderina su Vakarų teisės tradicija. Jis yra posovietinis ir labai primityvus. Kodėl? Štai įrodymai:

R. Dworkinas veikale „Rimtas požiūris į teises“ pilietinio nepaklusnumo galimybę demokratinėje (!) visuomenėje pradeda nagrinėti štai taip: „Kaip valdžia turi elgtis su tais, kurie dėl sąžinės motyvų nepaklūsta teisės aktams? Daugelis žmonių mano, jog atsakymas yra akivaizdus: valdžia privalo teisiškai persekioti disidentus ir, jeigu jie yra pripažįstami kaltais, privalo juos bausti. Kai kurie žmonės šią išvadą prieina lengvai, nes laikosi primityvaus požiūrio, jog nepaklusnumas dėl sąžinės motyvų yra tas pat, kas neteisėtumas.“

Toliau vienas garsiausių pasaulio teisės teoretikų per visą skyrių aiškina, kuo nepaklusnumas dėl sąžinės, kitaip tariant, moralės motyvų skiriasi nuo paprasto įstatymų laužymo ir kodėl jis yra ne tik toleruotinas teisine prasme, bet ir naudingas visuomenei. JAV netgi prokurorai turi teisę spręsti, ar įgyvendinti įstatymus tam tikrais atvejais. Stipri visuomenės kritika bei masinis nepaklusimas teisiniam sprendimui yra vienas iš tokių atvejų.

Žinoma, pasipriešinimo motyvai turi būti nesavanaudžiai ir nukreipti į bendrąjį gėrį. Tad paklauskime: ar siekdami asmeninės naudos žmonės renkasi į Klonio gatvę Garliavoje?

Manau, atsakymas aiškus. Galbūt abejonių kyla dėl Neringos Venckienės elgesio motyvų? Bet jeigu ji žiūrėtų tik savo naudos, seniai būtų nutraukusi kovą dėl brolio mergaitės. Tad akivaizdu, kad ir N. Venckienę veda moralinės pareigos jausmas. Nebent tikėtume visiškai absurdiška versija, kad ji pati sugalvojo pedofiliją dėl kažkokio sveiku protu nesuvokiamo intereso.

Kaip žmogus N. Venckienė gali patikti ar nepatikti, bet jos reikalas yra šventas. Paprasti žmonės tą jaučia. Todėl nepaisant įnirtingų bandymų apjuodinti, jos pusėje stovi didžioji dalis visuomenės.

Ar valdžios institucijoms nereikia atsižvelgti į visuomenės nuomonę? Posovietinės teisės autoritetai rėkia griežtą „NE!“ Visuomenę būtina kuo greičiau tramdyti. Visomis priemonėmis! Jokių sutarimų ir nuolaidų čia būt negali.

Demokratinės Vakarų teisės profesorius R. Dworkinas teigia priešingai: „…beveik kiekvienas teisės aktas, kuriam reikšmingas žmonių skaičius bus linkę nepaklusti dėl moralinių priežasčių, būtų ginčytinas, - jeigu ne tiesiog akivaizdžiai neteisėtas, - taip pat ir konstituciniais pagrindais. Konstitucija mūsų konvencinę politinę moralę pripažįsta sprendžiant teisėtumo klausimą; bet koks teisės aktas, kuris atrodo aukojęs tą moralę, kelia konstitucingumo klausimų…“

Beje, R. Dworkinas kalba jau apie galutinius ir neskundžiamus Aukščiausiojo Teismo sprendimus. Net ir jais galima abejoti! Taip, ponai profesoriai, „dėl teisės teisėtumo visada galima abejoti“. Tai kertasi su jūsų peršama nuostata, kad paskutinis žodis ne tik visą laiką priklauso teisėjui, bet yra tarsi Dievo verdiktas. Tačiau tiesa yra kita. „Žmonės dažnai laimi ar pralaimi labiau dėl vieno teisėjo galvos linktelėjimo, negu dėl kokio nors bendro Kongreso ar Parlamento akto.“ Čia citatos jau iš kitos R. Dworkino knygos „Teisės imperija“.

Ir dar: „Mes negalime tarti, kad konstitucija visuomet yra tai, kas ji yra Aukščiausiojo teismo manymu.“ Čia tik pridursiu, kad JAV Aukščiausiasis teismas kartu atlieka ir Konstitucinio teismo funkcijas.

Taigi buvęs Lietuvos Konstitucinio teismo pirmininke, įtakingasis profesoriau Egidijau Kūri, kodėl Jūs neskaitote klasikų? Ar čia mano darbas – aiškinti teisės subtilybes? Todėl daug citavau, nors galėjau perpasakoti tai savais paprastais žodžiais. Bet tada Jūs būtumėte net nesusimąstęs. Juk Jums ir panašiems į Jus įspūdį daro tik galia ir autoritetas.

Jūs taip išauklėtas. Jums sunku įveikti savyje tą nomenklatūrinės arogancijos paveldą - panieką paprastam žmogui, kuris anot jūsų visų, net negali turėti valdžios nereglamentuoto teisingumo jausmo. O jeigu toks jausmas ir yra, tai tik ne viešumai. Nes viešuma – valdžios karalija.

Jūs visais laikais bandote tapatintis su valdžios galia. Ji yra jūsų gyvenimo dominantė. Todėl moralinio sprendimo teisėje Jūs nepripažįstate. Ir tokiais principais auklėjate jaunąją Lietuvos teisininkų kartą…

Taip jūs griaunate mūsų bendros demokratinės valstybės ir visuomenės ateitį.

Prieš pat Naujuosius sueis 14 dienų terminas, per kurį tariamo ar tikro, tariamų ar tikrų pedofilų medžiotojo, keistomis aplinkybėmis žuvusio ar nužudyto Drąsiaus Kedžio dukrelė turi būti perduota savo motinai. Atrodytų, kas čia tokio? Teisinį ginčą laimėjo viena iš konkuruojančių pusių – mama. Kėdainių teismo sprendimą reikia vykdyti ir nusiraminti. Savaime viskas susitvarkys.

Susitvarkys? Susitvarkytų, jei šioje istorijoje nebūtų tiek klaustukų ir protu nesuvokiamų dalykų. Joks pasaulio rašytojas dar nėra sukūręs paslaptingesnio siužeto, kuris niekaip negali pasiekti atomazgos ir vis pildosi naujais pribloškiančiais vingiais.

Sakytume, kaip įdomu, jei šio kraupaus trilerio svarbiausias personažas nebūtų labai reali septynmetė mergaitė. Ir jei visas valstybės aparatas nesisuktų viena kryptimi: kad tiesa kuo ilgiau neišaiškėtų. Ir kad maža mergaitė būtų toliau draskoma į visas puses, tarsi kokia žiauraus likimo įkaitė.

Taigi klausimai, klausimai, klausimai… Ir jie yra tokie, kurie gali iš vidaus susprogdinti valstybę.

Pedofilijos byla bus pradėta nagrinėti iš naujo, o galimos pedofilijos aukos likimas sprendžiamas, tarsi kažkas degtų. KODĖL?

KODĖL Kėdainių teismas, kurio ankstesnis sprendimas atiduoti mergaitę motinai jau buvo vieną kartą panaikintas, pasirinko tokį keistą metą ir tokį trumpą terminą? Teismas kalba ne kažkokio teisėjo, o valstybės vardu. Tad KODĖL valstybė nepasirūpino, kad mama, kuriai atiduodamas vaikas, gyventų normalų visavertį gyvenimą, turėtų darbą, saugią aplinką ir bent jau dalį to, ko reikia laimingai vaikystei? Juk visiems akivaizdu, kad nežinia kur gyvenanti, ką veikianti ir nuo kokių grėsmių pareigūnų būrio saugoma mama nėra pakankamai geras variantas.

Matyt, teismas manė, kad dabartinė mergaitės aplinka yra dar blogesnė. Kuo remiantis taip nuspręsta? Ar su šia skandalingiausia byla dirbo garsiausi Lietuvos vaikų psichologai? Ne, jie tik postringauja laikraščiuose ir dargi iš tų pačių laikraščių semdami informaciją. Mergaitės jie nematė, kaip jos nėra mačiusi ir savo nuomonę reikšti nesigėdinti vyriausia vaiko teisių kontrolierė.

Su byla dirba vieni anonimai. Ir savo lemtingas nuomones reiškia taip pat anonimiškai. Viskas fragmentiška ir iki šleikštumo formalu. Žmonių čia tarsi nėra. Ir tarsi ne žmonių likimai būtų dedami ant svarstyklių.

Įvairios bylos ir tyrimai klaidžioja atskiruose labirintuose. Ir atrodo, niekas jų nesieja. Nors visiems akivaizdu, kad pedofilijos byla ir teisė į vaiką yra neatskiriami dalykai. Kėdainių teismui tai pasirodė nesvarbu. KODĖL?

Kas tai? Ar tik primityvus, nors ir labai žmogiškas kerštas juos išbarusiai ir balta varna tapusiai kolegei, ar kažkas gerokai baisiau? Juk sprendimas yra ne tik nelogiškas teisine prasme, bet ir absoliučiai nejautrus mergaitės atžvilgiu.

Dabar mergaitė prieš jos norą bus prievarta plėšiama iš įprastos aplinkos, iš gimtųjų (!) namų  ir atiduota į nežinią. Seneliai, tą pačią mokyklą lankantis pusbrolis, draugai – viskas liks praeityje ir viską reikės kurti iš naujo. Ir vien todėl, kad būtų patenkinta motinos teisė į vaiko nuosavybę? Ar tikrai vien todėl?

Iš šiltos aplinkos (taip, aš ten buvau ir susidariau asmeninę nuomonę) mergaitė išplėšiama ir siunčiama nežinia kiek truksiančiai vienatvei su mama, kuri net negali ar nenori pripažinti, kad kažkada jos dukrai yra nutikę baisių dalykų. Ir kas dabar gali pasakyti, koks sprendimas bus pedofilijos byloje ir kaip dar pasisuks ši tamsi istorija. Tad KODĖL negalima palaukti? KODĖL mergaitė turi būti paimta kaip tik dabar? Be tikro jos noro ir streso?

Niekas negali atsakyti ir į daugelį kankinantį klausimą, ar tikrai mergaitė liks Lietuvoje? Atrodo, kažkas šito labai nenorėtų. KODĖL?

Ar Kėdainių teisėjai ir kiti pareigūnai nėra skaitę Vaiko teisių konvencijos? Ar Lietuvoje tikrai niekas atsakingas nežino, kad civilizuotame pasaulyje jau senokai vaiko teisė į saugią aplinką keliama aukščiau nei tėvų teisės į vaikus? Ir KODĖL nuolat girdime keistai šioje istorijoje angažuotų pareigūnų, psichologų ir teisės profesorių teiginius, kad net ir blogiausia mama yra geriau nei globėja. Jei per sunku skaityti konvencijas ir psichologijos traktatus, gal bent išgirskime, ką apie savo gyvenimą pasakoja Radžis.

Taip, teismo sprendimus, net ir absurdiškus, reikia vykdyti. Tačiau komentuoti juos – kiekvieno teisė. KODĖL kai kas nori uždrausti Lietuvoje žodžio laisvę?

KODĖL aplink šią istoriją taip agresyviai iškreipiama viešoji erdvė? Ir KODĖL kažkas nori padaryti, kad tikros žurnalistikos Lietuvoje jau nebeliktų?

KODĖL kai kuri žiniasklaida elgiasi taip, tarsi pedofilija įtariamas velionis Andrius Ūsas ir jo draugė Laimutė Stankūnaitė būtų buvę svarbiausi jų akcininkai? Gal net svarbesni už kokį žlugusį banką.

Ir KODĖL mūsų visuomenę kažkas bando paversti abejinga avinų banda, kuriai gali įpiršti bet kokią gerai ištransliuotą „tiesą“?

KODĖL net paaiškėjus, kad į šią kraupią istoriją buvo įsivėlę aukščiausi policijos pareigūnai bei atsakingi prokurorai, netrukus viskas nurimo, tarsi nieko nebuvę? Bylos iškeltos, bet ar jas kas nors tiria? Tiksliau: ar nori ištirti? Gal tiesiog bijoma tiesos, kuri supurtytų pačius pamatus?

Bet svarbiausia: KODĖL niekas jau negali ar nenori padėti valstybės abuojumo kankinamai mergaitei? Kas atsakys? Kas?     

Pasaulio ekonomika rodo tendencijas, būdingas Didžiajai depresijai. Baisūs žodžiai, tačiau jie ne mano. Tai pasakė garsiausi pasaulio ekonomistai, o dabar pakartojo ir Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) vadovė Christine Lagarde. Čia jau nebe juokai… Ir kaip tyčia Lietuvoje klostosi chaotiška situacija, kai nebežinai, kokie sprendimai bus priimami rytoj ir kas tai darys.

Tiesa, ekspertai sako, kad naujai krizės bangai esame pasiruošę daug geriau nei 2008 metais. Tuomet Lietuvos ūkis smigo žemyn 15 proc., sprogo nekilnojamo turto ir vartojimo burbulai. Lietuva, per pastaruosius kelerius metus sumažinusi biudžeto deficitą ir darbo sąnaudas, patyrusi vidinę devalvaciją, finansų rinkose vertinama geriau už Italiją ar Ispaniją.

Stipresni tapo ir verslo subjektai. Įmonių finansiniai įsipareigojimai - žemiausi per septynerius metus. Jų skolinto ir nuosavo kapitalo santykis nuo 100 proc. leidosi iki 70 procentų. Geriau galimam nuosmukiui pasiruošę ir namų ūkiai, ėmę taupyti keturis kartus daugiau nei prieš krizę. Dabar lietuviai sutaupo apie 8 proc. metinių pajamų, kai –  prieš krizę šis statistinis rodiklis siekė vos 2,5 proc. Beje, ES vidurkis buvo ir yra apie 12 procentų.

Tačiau Lietuva turi ir labai pažeidžiamų vietų. Visų pirma, esame pernelyg priklausomi nuo eksporto. Todėl krizė svarbiausiose eksporto rinkose neišvengiamai smogs ir mums. To išvengti jau neįmanoma. Belieka vienintelė išeitis: kuo geriau tam pasiruošti.

Dabar atsakykime sau, kur yra tie smegenų centrai šiuo metu kuriantys išeičių planus? Jų nėra! Į save susikoncentravusi politinė sistema iki šiol taip ir nepasirūpino intelektualiniu užnugariu. Yra tik būrelis pavienių žinovų, dirbančių dažniausiai bankuose, ir kelios lobistinės organizacijos. Tikra idėjų kova beveik nevyksta.

Tad politikai ir vartosi per galvas kaip išmano. Ypač artėjant rinkimams, kurie didelei jų daliai žada nebūtį ar liūdną atsarginių suolelį.

Ką galima pasakyti apie du ministrus, kurie organizuoja ir dalyvauja liberalaus jaunimo protesto akcijoje prieš valdžios politiką? To pasaulyje, turbūt, dar nėra buvę. Tai juk ne šiaip kokie partijų disidentai, vidiniai kitokių sprendimų šaukliai, įprasti ir pateisinami brandžiose demokratijose. Tai ministrai, kurie nei atsistatydina, nei siūlo kokius iš tikrųjų realius sprendimus. Nebent tokiu sprendimu laikytume vieno jų pasiektą „pergalę“ dėl taupumo atsisakyti tradicinės moksleivių dainų šventės.

Disidentai paprastai atlieka pozityvią funkciją. Jie skatina vidinę demokratiją, o susimovusiai vadovybei žlugus, leidžia partijai išlaikyti bent dalies visuomenės paramą ir atsinaujinimo viltį. Tačiau visokiomis formomis sprendimus priimti trukdantys partijų lyderiai demonstruoja tik demokratijos taisyklių laužymą ir grupinį egoizmą.

Nedaug geresnį vaizdą gausime ir po galimo liberalų pasitraukimo iš valdžios. Beje, šį variantą gali skatinti ir atnaujintas partijų finansavimo įstatymas, kitais metais drausiantis paramą iš verslo. Ministrų postai nebebus tokie saldūs.

Mažumos vyriausybė taps per daug pažeidžiama. Opozicija prieš rinkimus leis jai būti valdžioje, tačiau neatsispirs pagundai kaišioti pagalių į ratus. Nacionalinių susitarimų vyriausybė su dabartiniu premjeru vargu ar įmanoma. Svarbiausi antikriziniai sprendimai nuolatos strigs.

Sąmyšis garantuotas. Prezidentei irgi truks konstitucinių galių primesti savo sprendimus. Tad kokia išeitis?

Manau, vienintelis realus situacijos stabilizavimo būdas dabar – kuo greičiau kreiptis paramos į TVF. Tiesa, Prezidentė tokį žingsnį prieš kelis metus įvardijo, kaip valstybės neįgalumo požymį. Ko gero, tai tiesa. Tačiau argi toks neįgalumas nėra prognozuojamas, o pasakius aštriau  – matomas jau dabar? Todėl pats laikas konstatuoti: taip, politinė situacija yra tokia. Ir ji nepasikeis mažiausiai iki kitų metų rudens.

Wikileaks aprašo, kaip 2009 metų pradžioje kreiptis į TVF Lietuvą ragino JAV diplomatai. Tada buvo pabijota neigiamos visuomenės reakcijos. Griežtomis TVF sąlygomis gąsdinama iki šiol. Bet ar tai – vis dar tiesa? Ko už lengvatines paskolas reikalauja „baisusis“ fondas? Ogi to paties, ko norėtų, tačiau dėl politinės sumaišties negali ramiai ir tvarkingai atlikti pati valstybė – labiau apmokestinti turtą. Ir tada nereikėtų jokių drastiškų socialinės srities karpymų!

Atrodo, Lietuvoje taip ir nebuvo pastebėta, kad TVF nuo praeito amžiaus gerokai pasikeitė. Jis atsisakė ankstesnių libertariškų nuostatų, kurios sugriovė kai kurių Lotynų Amerikos šalių ekonomikas. Taigi baubo įvaizdis gerokai paseno.

Tuo tarpu Lietuva ilgametėmis libertarų pastangomis galutinai įsitvirtina paskutinėje vietoje ES pagal visuomenės reikmėms skiriamą BVP dalį ir socialinę atskirtį.

Net pagal optimistinę prognozę 2012 metais turėsime skolintis 10 milijardų litų. Pirma didelė suma bus reikalinga jau pavasarį. O jeigu pasaulinė krizė ne tik sumažins mūsų eksportą, bet ir ženkliai apsunkins skolinimąsi tarptautinėse rinkose? Jei kils visuotinė finansų griūtis? Ko gero, tada ir TVF negalės padėti, nes bus jau iki dugno išsemtas protingesnių už mus.

Kas bus kaltas tada?

„Snoro“ afera vėl visu ryškumu atskleidė svarbiausią mūsų valstybės ydą: neveiksnią kontrolę. Prašau suprasti teisingai. Įvairių kontrolierių tikrai pakanka. Dažnai net per daug. Mat jie turi savybę daugintis ir plėstis, kur tik įmanoma. Tačiau visa tai jie gali daryti pirmiausia todėl, kad patys yra beveik nekontroliuojami.

Valstybės mechanizmas nuolat stringa dėl tos pačios vienos priežasties: prižiūrėtojai neprižiūrimi, tikrintojai netikrinami. Teoriškai lyg ir viskas tvarkinga, tačiau realybė apgailėtina.

Štai paaiškėjo, kad net ir tokia jautri vieta, kaip bankų kontrolė, buvo palikta savieigai. Natūralu, kad tokiomis aplinkybėmis institucijos pamažu užpelkėja ir ima parazituoti. Tikrintojai tampa laisvi nuo atsakomybės, bet priklausomi nuo tikrinamųjų ar kokių kitų neteisėtos įtakos darytojų.

Kas kaltas, kad Lietuvos bankas ir Vertybinių popierių komisija leido „Snorui“ piktnaudžiauti žmonių pasitikėjimu? Kodėl pavojingos tiesos neatskleidė ir privati auditą dariusi bendrovė? Kodėl snaudė teisėsauga? Tikėkimės, kad konkretūs kaltieji bus nustatyti. Tačiau reikia kalbėti ir apie politinę atsakomybę. Šiuo atveju, matyt, nepavyks gana tiksliai įvardyti konkrečių žmonių, tačiau kuo greičiau taisyti padėtį tiesiog būtina.

Seimo nariai įpratę vos iškilus kokiai problemai griebtis įstatymo pataisų. Mūsų įstatymai nėra pavyzdiniai, tačiau daug silpnesnė vieta – jų vykdymas. Parlamentinė kontrolė ir toliau lieka sunkiausiai įsisavinama demokratijos sritis. Ji labai dažnai baigiasi savų žmonių paskyrimu į svarbius postus, o šie po to tegul jau tvarkosi kaip išmano.

Kai politikai nevykdo demokratinės institucijų kontrolės, tą darbą perima užkulisinės grupuotės. Valstybė korumpuojasi.

Neutralūs užsienio ekspertai gana gerai vertina jau trejus metus išsilaikiusios vyriausybės pastangas suvaldyti krizę. Ir jie yra teisūs. Vyriausybė darė tai, kas buvo būtina. Ji užgesino visus gaisrus. Tačiau atsiritant antrai krizės bangai matome, kad to buvo per maža.

Šiai vyriausybei niekaip nesiseka atlikti galbūt pačios svarbiausios užduoties: užtikrinti skaidrų ir veiksmingą valstybės institucijų funkcionavimą. Labai svarbus korupcijos indeksas iš esmės negerėja. Šešėlis nesitraukia.

Kankinančių aistrų dėl biudžeto fone pateiksiu vieną iškalbingą faktą. Atsigavimo požymius demonstruojanti teisėsauga neseniai sulaikė vieną aukščiausios lygos kontrabandininkų grupuotę. Skaičiuojama, kad valstybei ši grupuotė per metus padarė du šimtus milijonų litų žalos. Ji įvardijama kaip viena iš penkių didžiausių. Taigi 200 padauginkime iš 5 ir štai jums – milijardas litų! Kaip tik tokio dydžio skylė kitų metų biudžete gali sugriauti vyriausybę, kuri kaitina visuomenę galimais naujais mokesčiais ir išlaidų karpymais.

Ką  jau kalbėti apie sunkiai sprendžiamą neskaidrių viešųjų pirkimų problemą. Dėl jos kasmet į šešėlį nueina bent jau keli milijardai litų. Štai ir dabar verda aršus mūšis dėl institucinio skaidrumo keliu  bandančios sukti Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo posto. Čia irgi didžiausia bėda – kas kontroliuos vyriausią kontrolierių.   

Turėdama panašaus dydžio mokesčius Estija į biudžetą surenka daug didesnę dalį bendrojo vidaus produkto. Tai - tiksliausias prasto mūsų valstybės organizuotumo rodiklis. Ir atsilikimas čia nei kiek nemažėja.

Tad reikia pagaliau suprasti, kad kaip nors sudėlioti valstybės išlaidas ir pajamas yra būtinas, bet ne pats reikšmingiausias valdžios tikslas. Svarbiausia – užtikrinti gerą valstybės funkcionavimą.

Ką reikėtų daryti jau dabar? Visų pirma: turi nelikti skaidrios kontrolės išvengiančių prižiūrėtojų. Laikai, kai, tarkim, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovas, kurio institucija keturis metus „dirbo“, tačiau nieko blogo nerado „Snoro“ banke, galėjo įslaptinti savo pajamų ir turto deklaracijas, turi baigtis galutinai. Kitaip vis dar nepasenusi atrodys sovietinių laikų istorija apie naujai įdarbintą sandėlininką, kuris atėjus laikui atsiimti avansą nustebęs klausia: „O čia dar ir algą moka?“

Todėl opozicijos iniciatyva steigti laikinąją tyrimo komisiją dėl bankų priežiūros sistemos problemų yra visai suprantama. Seimo biudžeto ir finansų komitetas neatliko savo pareigos vykdyti jam priskirtų institucijų kontrolę. Ar dabar galima juo pasitikėti?

Esant dabartinei sudėtingai situacijai  rėksmingas politikavimas gali labiau pakenkti nei padėti. Visų pirma – visos bankų sistemos stabilumui. Todėl sprendimai turi būti labai atsakingi, o formuluotės atsargios. Ir žinoma, pirmiausia reikia sutarti dėl biudžeto. Tai dabar svarbiausia.

Tenka pripažinti, kad politinis tikrintojų tikrinimas vis dar nėra toks, koks turėtų būti –  skaidrus visuomenės instrumentas. Lengva atsakyti, kodėl taip yra. Mat politikai, norėdami būti įvairių institucijų kontrolieriai, patys turi sudaryti sąlygas visuomenei juos kontroliuoti. Dėl to svarbu turėti skaidrią, nekorumpuotą, sąžiningą žiniasklaidą, kuri būtų sarginis, bet ne siundomas šuo ar lengvo grobio ieškantis vilkas.

Reikia taip pat didžiulių pastangų siekti veiksmingos demokratijos kol kas atskirų grupuočių kontroliuojamose partijose.        

Taigi reikalai tikrai nėra geri. Ar dabar įmanoma juos bent kiek pataisyti? Įmanoma, jei krizę suprasime kaip galimybę keistis, o ne vien kaip sunkmetį, kurį reikia kaip nors iškentėti.

Susiveržti diržus daug proto nereikia.   

Ne, tai nebus komentaras apie homoseksualų teises į šeimą. Manau, turime daug didesnių problemų. Sako, visa Europa stovi ties žlugimo riba, o euras beveik pasmerktas. Jei ne išnykimui, tai bent jau ženkliam nuvertėjimui.

Apokaliptinės pranašystės, greičiausiai neišsipildys. Tačiau Europa ir galbūt visas pasaulis akivaizdžiai klimpsta į ekonominio sąstingio fazę. Bent jau tokia tikimybė šiuo metu yra pati didžiausia. Taigi Lietuvai reikia būti pasirengusiai atlaikyti dar vieną smūgį iš išorės. Po 2008-2009  metų krizės visą laiką augęs eksportas, nuo kurio esame labai priklausomi, traukiantis rinkoms, vėl ims mažėti. Sunkiau bus pasiskolinti ir pinigų.

Ką esant tokiai situacijai turi daryti racionali visuomenė? Be jokios abejonės – susitelkti ir pasiruošti labiausiai tikėtiniems raidos scenarijams, kokie nemalonūs jie būtų. 

Sąmoningai pabrėžiu: visuomenė, o kartu su ja ir valdžia. Jeigu naują krizės bangą pasitiksime su tokiu pačiu susiskaldymu ir nepasitikėjimu visų visais, Lietuvos laukia liūdni laikai. Prie ir taip valstybės tvarumui pavojingo kasmetinio 50 tūkstančių emigrantų srauto prisidės naujų nusivylėlių.

Taigi politikams reikia geresniems laikams atidėti  partines kovas ir ambicijas būti vieninteliais tautos gelbėtojais. Šį kartą jau nepadės atskirų asmenų ar grupių ryžtingi veiksmai, kad ir kaip juos vertintume. Pavienis ar grupinis ryžtingumas padėtį tik pablogins, o gal ir visiškai destabilizuos.

Deja, vyriausybė vėl daro grubias viešųjų ryšių klaidas tuo metu, kai bendravimas su visuomene tampa ypatingai svarbus. Žiniasklaidoje iš valdančiosios koalicijos lyderių pasipylė įvairiausių siūlymų, kaip blogėjančių prognozių akivaizdoje spręsti kitų metų biudžeto problemas. Ir čia jau ne taip svarbu, kas pirmas pasakė nesuderintą „miau“. Svarbu, kad visi atrodo vienodai kvailai.

O juk elgtis buvo galima kitaip. Neramios žinios iš Europos sklido gana seniai. Jau vasaros pabaigoje buvo akivaizdu, kad pavasarį pradėtas dėlioti kitų metų biudžetas yra per optimistinis. Todėl rengiant pirmąjį Seimui pristatytą projektą, lygiagrečiai reikėjo aptarti ir pesimistiškesnį jo variantą. Tokiu būdu žmonės nebūtų buvę gąsdinami, kol dar būta šviesesnių vilčių, ir kartu visuomenė būtų psichologiškai parengta priimti blogas naujienas.

Ir kas ypatingai svarbu - diskusiją apie susiveržimo būdus turėjo pradėti ne politikai. Apibrėžus blogojo scenarijaus skylę biudžete, reikėjo kreiptis į visuomenę ir geriausius ekspertus. Tai jie privalėjo sakyti savo nuomonę pirmiausia. Tik taip demokratinėse valstybėse priimami svarbiausi, visus liečiantys politiniai sprendimai.

Ne politikų darbas patiems tuščioje vietoje kažką išmąstyti. Protingi politikai tiktai įvertina ir, pasitarę su visuomene, atrenka geriausius tos srities žinovų siūlymus. Lietuvoje vis dar –priešingai. Valdžia mano esanti pati protingiausia visose srityse. Nes ji juk valdžia!

Taigi vedančioji politinė jėga staiga pateikia kokią idėją, o tada jau visi kiti ima ją taršyti ir tyčiotis. Net kai sprendimas yra teisingas, net kai jis galų gale vis dėlto priimamas, nuosėdos lieka ilgam. Kam tokia atvirkštinė eiga naudinga ir kodėl tai vyksta, suprasti labai sunku.

Bet grįžkime prie minčių apie vaivorykštę. Politikoje ji reiškia laikiną kelių konfrontuojančių jėgų sąjungą ir bendrą veikimą. Vaivorykštės koalicija paprastai sudaroma krizės metu. Tai kažkas panašaus į nacionalinį susitarimą – ypač jeigu tam pritaria nemenka dalis visuomenės.

Šios kadencijos metu jau kelis kartus buvo pasigirdę panašių siūlymų. Manau, kad dabar vienijantys sprendimai tampa aktualūs kaip niekada. Niekas nežino, ar artima realybė nepasirodys dar grėsmingesnė, nei prognozuoja tik nuogus skaičius matanti Finansų ministerija. Gal biudžeto skylė bus ne vieno milijardo? Ko imsimės tada, jei jau dabar susitarti taip sunku?

Akivaizdu, kad situacijai drastiškai blogėjant, dabartinė trapi valdančioji koalicija bus nepajėgi imtis ryžtingų veiksmų. Ypatingai nestabilus ir sunkiai prognozuojamas yra liberalų flangas. Dvi liberaliomis besivadinančios partijos balansuoja ties išnykimo riba,  todėl rinkimų metais įvairiomis priemonėmis stengsis atkreipti į save dėmesį. Be to, jų bandomos įgyvendinti kraštutinės, tik siauram turtingųjų sluoksniui palankios Laisvosios rinkos instituto idėjos socialiai jautrioje situacijoje pačios savaime tampa labai pavojingos.

Todėl Tėvynės sąjunga turi imtis iniciatyvos ir pradėti konsultacijas su kairėje esančiomis partijomis. Tai galbūt nesibaigs koalicijos performavimu. Gal jo ir nereikia. Bet kokia valdžios kaita gali pakenkti finansinių rinkų požiūriui į Lietuvą. Svarbiausia – užtikrinti stabilią paramą būtiniems sprendimams.

Pamatę, kad be jų galima apsieiti, liberalai nurims. Juk turėti didžiąją dalį lėšų kontroliuojančias ministerijas yra tokia vertybė, didesnės už kurią jie vargu ar pajėgūs rasti.

Opozicinėms partijoms atvirkščiai – veržtis į valdžią šiuo metu jiems visiškai nenaudinga. Nebent tiems, kurie per ateinančius rinkimus jau mažai ko tikisi. Šiuos būtų galima prijungti jau ir tiesiogiai. Žinoma įrodžius, kad bendri sprendimai bus tikrai naudingi visuomenei.

Ar opozicija norės „teptis rankas“ remdami kai kuriuos valdžios sprendimus? Sunku pasakyti. Tačiau aiškėja, kad krizė per metus nepasibaigs. Tad rimtai galvojantys apie būsimą valdžią, turi elgtis atsakingai jau dabar. Tik taip jie sudarys geresnes sąlygas ir sau patiems.

Taigi bendras interesas - akivaizdus. Vienokios ar kitokios formos susitarimai tiesiog būtini. Žinoma, jei ši politinė sistema dar turi pakankamai gyvybinės energijos ir proto.