Mūsų Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra ryžtinga ir protinga moteris. Žinoma, ji nori būti populiari, tačiau nesibijo kalbėti aštriai ir elgtis, kaip jai pačiai atrodo teisinga. Ji stebina, o kartais net šokiruoja.  

Štai neseniai ji daugelį pribloškė prezidentūroje pasikabindama didžiulį Šarūno Saukos paveikslą „Lietuvos tūkstantmetis“. Komentaras irgi buvo originalus: „Norėjau, kad Lietuvos tūkstantmetis Prezidentūroje būtų paminėtas netipiškai, kad truputį visus sukrėstų.“

Šis Prezidentės žingsnis man patiko, tačiau žinau, kad ne visiems. Pikti liežuviai plakė, kad Dalia Grybauskaitė paveiksle įžvelgė pačią save.  Ten pavaizduota mergaitė, kuri žvelgia į didybės ir tragizmo kupiną mūsų istoriją ir tarsi simbolizuoja gražesnės ateities viltį, o gal ir pačią Lietuvą. Tačiau simbolika čia gali būti ir kita.

 Prisiminkime, kas Lietuvą labiausiai sukrėtė jos tūkstantaisiais metais? Sociologai sako, kad tai - Kauno pedofilijos byla. Sukrėtimas dar tęsiasi, tad galbūt Prezidentė, eidama pro paveikslą, galėtų įžvelgti ir naujų prasmių?

Esminėje paveikslo figūroje - nuo žiūrovų veidą slepiančioje ir į bjauriai apnuogintą Lietuvą žvelgiančioje mergaitėje - galėtume įžvelgti ir valstybės neteisingumo simboliu jau tampančią Drąsiaus Kedžio dukrą. Juk tragiškas šios mergaitės likimas liečia patį giliausią mūsų ligotos visuomenės gyvasties nervą.

Ką reiškia visas tūkstantmetis priešais tiriamą vienui vienos mergaitės žvilgsnį? Gal šią simbolinę sandūrą – mergaitė ir visuomenė, mergaitė ir valstybė, mergaitė ir mes – galime laikyti ta TIESOS AKIMIRKA, ties kuria sustingo ne tik didingo paveikslo siužetas, bet ir mūsų visų ateitis?

Ką mes, visuomenė galime pasakyti tai mergaitei. Kaip mes apsispręsime ir kas bus toliau? Ar tai ne mes kiekvienas atskirai ir visi kartu su savo praeitimi stovime dabar priešais mergaitės teismą?

Gal Prezidentė jaučia, kad šiame siužete ji yra ne tiek teisėja, kiek teisiamoji? Ką jai šnibžda maža mergytė, esanti ne vien vaikystės prisiminimuose?  

    

Mažos mergaitės šlykštaus išnaudojimo byla mus visus verčia išgyventi ribinę tiesos poreikio būseną. Kaip ir Šarūno Saukos paveikslas, kuris bando atskleisti tiesą, nepaisančią pompastikos, grožio ir tariamo padorumo. Galbūt, tiesa gali sugriauti visą bizantinį valstybės rūmą, tačiau tik ji ir yra amžinoji vertybė.

Jeigu rinktis reikės tarp tiesos ir rūmų grožio, kurioje pusėje būsi tu?

Ar pamatę save nemaloniai nuogus, mes norėsime pasikeisti? Ar įstengsime pakilti naujam, teisingesniam gyvenimui? Ar mūsų abejingumas nepasmerkia kartu su auka ir mūsų pačių?

Visa tai, kas dabar vyksta aplink Drąsiaus Kedžio mergytę, yra daug plačiau nei teisingas vienos bylos sprendimas. Esame tiesiog verčiami pasirinkti, ar ir toliau norime murdytis purviname piktnaudžiavimų, apgaulių, šmeižtų, kompromatų ir šantažo liūne, ar pagaliau drįsim pasakyti: GANA.

Ar ir toliau įvairiausi klanai klaneliai, dangstydami vienas kitą, kurs mūsų šalyje savo specifinį „teisingumą“? Ar pagaliau sveikoji visuomenės ir politikų dalis imsis ryžtingų veiksmų? Vardan mūsų vaikų ateities.

Vardan tos vienišos mergaitės. Kurioje pusėje stovi Tu, didingų rūmų Prezidente?