Kokios Europos reikia Lietuvai? Šios savaitės pradžioje vaikščiodama gerai pažįstamais Briuselio koridoriais apie tai turėjo mąstyti Dalia Grybauskaitė. Galvoti reikia ir visiems mums. Ko mes norime iš Europos? Kas mums naudinga, o kas kenkia? Gal tada pagaliau sukursime aiškią valstybės politiką, kaip elgtis permainų krečiamoje Europos Sąjungoje (ES).

Pasistengti reikia jau dabar. Mat mažos ir silpnos valstybės vis dar turi neproporcingai didelę galią Europos Sąjungos struktūrose. Taigi mūsų įtaka - ypač kai nesame vieni - gana reikšminga. Reikia tuo naudotis kol dar turime jėgų. Nes padėtis gali gerokai keistis. Krizė verčia Europą galvoti apie didesnę integraciją. Kiek toli bus einama šiuo keliu, nežino niekas.

Pirmiausia privalome įsisąmoninti vieną nenuginčijamą ir labai svarbų faktą. Kuo ES bus labiau integruota, tuo Lietuvos balsas joje bus mažiau svarbus. Kodėl? Atsakymas paprastas: pagal gyventojų skaičių, ekonominį ir visokį kitokį pajėgumą esame daug mažesni, nei atrodo pažvelgus į žemėlapį. Konfederacinėje valstybių sąjungoje esame svarbūs, federacijoje mūsų nelabai kas klausys.

Vadovų taryboje esame vieni iš 27 su veto teise. Europos Parlamente (EP) – tik absoliučiai nereikšminga saujelė, sudaranti maždaug vieną šešiasdešimtąją dalį. Ir tai dar gerai, nes dabartiniame EP mažos valstybės turi didesnes kvotas nei joms priklausytų pagal gyventojų skaičių.

Jungtinių Amerikos Valstijų tipo federacinėje Europos Sąjungoje demokratijos principai reikalautų proporcingesnio piliečių atstovavimo. Galbūt parlamente atsirastų dveji rūmai ir tik vienuose jų buvusios valstybės, virtusios valstijomis, turėtų neproporcinį atstovavimą. Taigi ES virstų naująją Tarybų Sąjunga, gal tokia, apie kokią svajojo perestroikos federalistai. Tik jų socializmas žmogišku veidu virstų į žmogiško veido kapitalizmą. Apie kaip tik tokį buvo kalbama Davose praėjusią savaitę.

Lietuvoje šiuo metu steigiama Europos federalistų sąjunga deklaruoja tikslą „siekti Europos, kuri turėtų vieną bendrą Konstituciją, viršvalstybinę valdymo struktūrą bei efektyvius transnacionalinės demokratijos pagrindus“. Tokia iniciatyva atrodo labai savalaikė, kai didesnė visuomenės dalis, pasak  sociologų, sutinka keisti valstybės nepriklausomybę į ekonominę gerovę. Briuselyje vykstančios diskusijos taip pat juda šia kryptimi.

Tiesa, galime ramintis, kad kol kas kalbama apie didesnę koordinaciją, o ne integraciją. Štai ir Dalia Grybauskaitė sako, kad „šiuo metu Europoje vyksta ne konceptuali diskusija dėl Europos ateities ir vizijos, bet dėl Europos ekonominės situacijos ir galimų išeičių iš skolų krizės. Lietuvos interesas – kad Europoje būtų sustiprintas koordinavimas ekonomikos, finansų valdymo srityje, būtų judama link vieningos ES išorinės politikos tokiose srityse kaip energetika, tarptautinė prekyba, saugos standartai“. Ir viskam šitam galima pritarti, bet…

Reikia modeliuoti tolimesnę ateitį ir nusibrėžti ribas, kurių peržengti nevalia. Iš tikrųjų, tai bus nepaprastai sunku. Jau ir dabartiniai žingsniai didesnės koordinacijos link atskleidė, kad šioje slinktyje neišvengiamai augs dviejų didžiųjų valstybių – Vokietijos ir Prancūzijos – vaidmuo. Naujadaras „Merkozy Europa“ reiškia ne tiek pagarbą dviem asmenybėm – Angelai Merkel ir Nicolas Sarkozy, kiek jų valstybių įtaką. Kuo ES bus labiau integruota, tuo Berlyno-Paryžiaus ašis labiau lems Europos reikalus.

Ypač pavojinga būtų Didžiosios Britanijos atskirtis. Be jos ES virtimas biurokratų imperija taptų gana realus.

Kokia čia dar imperija? Argi Europoje tai įmanoma?

Tačiau pasigilinus rimčiau akivaizdu - taip ir atsitiktų. Analitikai pabrėžia, kad gyvybingai demokratijai atsirasti būtinas vieningas demosas – tapati sau politinė bendruomenė. JAV jinai veikia nuo pat federacijos susikūrimo ir todėl yra pajėgi integruoti net didžiulius ateivių srautus.

Dėl istorinių priežasčių Europoje vieninga politinė bendruomenė nėra įmanoma. Demosų čia - per daug. Todėl Europos federalistai kuria dar vieną Utopiją. Čia didesnė integracija niekada negalės reikšti didesnės demokratijos. Priešingai.

Pirmo Europos piliečio Erazmo Roterdamiečio („Utopijos“ autoriaus Tomo Moro draugo) svajonė apie vieną europiečių tautą žlugo dar renesanso laikais. Kaip tik tada ėmė formuotis atskiros tautos. Prievarta jų sunaikinti nepajėgė net absoliučią valdžią turėjęs Stalinas.

Laisvanoriškas tautų susiliejimas bendrame Europos katile neįmanomas. Amerikiečių tauta formavosi aiškiai vyravusiu anglosaksišku pagrindu. Europa tokio pagrindo neturi ir neturės. Žinoma, kai kurios tautos gali ir išnykti. Tačiau jų įvairovė yra gėris, o ne blogis, kurį reiktų slopinti. Ir visi tą supranta.

Todėl Europa gerą ateitį turi tik kaip laisvų tautų ir valstybių sąjunga. Tikiu, kad maksimalios koordinacijos ribos bus nustatytos ir nepažeidžiamos ilgiems laikams. Valstybių konstitucijos liks  svarbesnės (!) nei ES teisės aktai ar kokio europinio teismo sprendimai.

Tautos nebus izoliuotos viena nuo kitos ir laisvai bendraus, tačiau tai ne silpnins, o stiprins jų tapatybes. Joms tai svarbu, kaip ir kiekvienam pavieniam žmogui. Daugės migruojančių ir kelioms tautoms priklausančių žmonių, tačiau jie nesukurs ir net nenorės kurti kažkokios betautės tautos.

Pati ES, priėmusi dar kelias nares, taip pat neturėtų atsitverti geležine uždanga. Ji turi visada likti atvira naujoms kandidatėms, kurios tik įstengs atitikti aukštus kriterijus. Tik taip Europa bus reikšminga ir patraukli visam pasauliui. Tik taip ji galės atlikti savo misiją: užkariauti pasaulį gerumu.

Ir tik tokioje ES Lietuva bus laiminga ir klestinti.

Esu atsargus žmogus (nepatikėsit?). Tad išgirdęs šokiruojančią žinią, visų pirma pamanau: gal tai gandas? Gal tai tik provokacija, šmeižtas ar šiaip skandalų mėgėjų iš piršto laužta nesąmonė? Gal informacija netrukus bus paneigta?

Taip galvojau ir praėjusį gruodį, kai žiniasklaida pranešė apie įtartinus generalinio prokuroro pavaduotojo Andriaus Neveros sandorius. Vasarą, praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai ėmė eiti aukštas pareigas, jis su žmona gavo mažiausiai 300 000 litų paskolą iš garsiojo pokerio lošėjo Antano Guogos. Kaip tik tomis dienomis Generalinė prokuratūra sužlugdė šiam asmeniui labai svarbią teisminę bylą dėl azartinių lažybų internete.

Tada pagalvojau: jeigu tai tiesa, Prezidentei netrukus vėl teks sunkiai ieškoti naujo pavaduotojo. Klydau. Ne dėl faktų. Dėl pasekmių. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija tuo metu pagal rimtą užsakymą tyrinėjusi (ir niekaip nepabaigusi) palyginti nekaltus Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo veiksmus, prokuroro atveju buvo rami. Įstatymas nepažeistas. Juk viskas deklaruota!

Ką gi, vargšai STT gaudomi valdininkai dabar turės aukščiausio lygmens pavyzdį. Tiesiog reikia viską deklaruoti! O jeigu kokie priekabiautojai bandys pripaišyti kyšio ėmimą, teisinis mechanizmas atsisuks prieš juos pačius. Juk Lietuva teisinė valstybė, ar ne? Svarbiausia čia – laikytis procedūrų.

Taigi ponui A. Neverai liko dar vienas formalumas ir istorija bus pamiršta. Jis jau kreipėsi į Prokurorų etikos komisiją. Cituoju: „Siekiu, kad su paskolos gavimu susijusi situacija būtų įvertinta pagal teisinėje valstybėje nustatytas procedūras ir nebekiltų jokių diskusijų dėl galimai pažeistų viešųjų ir privačių interesų. Visada elgiausi ir elgiuosi pagal įstatymą, todėl sandorį deklaravau įstatymuose nustatyta tvarka. Kreipdamasis į Prokurorų etikos komisiją siekiu aiškaus ir teisinio situacijos įvertinimo, kad neliktų prielaidų įvairioms interpretacijoms.“

Taškas. Taigi pagaliau ir prokurorai susiprato eiti gerai išbandytu teisėjų keliu, kai savi teisia savus. O visuomenė ir toliau galės grožėtis jų solidžiai neperžvelgiamais pokerio lošėjų veidais. Juk jie visada viską žino geriau.

Tačiau išmanaus lošėjo paskolos istorija yra vieni niekai, palyginus su tuo, ką jūsų nuolankiam tarnui visai netikėtai pavyko atskleisti. Taigi eikime prie svarbiausios šio teksto dalies. Ji skirta jau turbūt kelių milijardų litų vertės lošimui – pokeriui aplink „Snoro“ banką.  

Praėjusių metų lapkričio viduryje, per patį „Snoro“ žlugimo įkarštį, nusiunčiau raštą į Generalinę prokuratūrą, prašydamas ištirti, ar iš jos nebuvo nusikalstamai nutekinta informacija apie ruošiamus veiksmus prieš banko akcininkus. Tai įtarti leido skandalingas straipsnis „Lietuvos ryte“ ir tuo pačiu metu abiejų nusikaltimais įtariamų akcininkų pabėgimas iš Lietuvos bei didžiulių sumų dingimas prieš pat banko nacionalizavimą.

Ir štai jau šių metų pradžioje gavau atsakymą: ikiteisminis tyrimas nebus pradėtas. Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Irmantas Mikelionis labai mandagiai paaiškino:

„Generalinė prokuratūra netoleruoja, kad dalykinių pasitarimų turinys ar atskiri jo fragmentai tretiesiems asmenims taptų žinomi pažeidžiant nustatytą tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad 2011.11.15. dienraščio „Lietuvos rytas“ straipsnio „Įsakymas: sutrypti lietuviškus bankus“ kai kurie teiginiai gali būti vertinami kaip dalinai atitinkantys 2011 lapkričio 9-14 dienomis Generalinėje prokuratūroje vykusias iš Lietuvos banko gautos medžiagos vertinimo ir organizacines procedūras, kuriose dalyvavo kelių institucijų pareigūnai, buvo atlikti tam tikri patikrinimo veiksmai. Duomenų apie tai, kad minėtame straipsnyje esančią informaciją dienraščiui pateikė valstybės tarnautojai, negauta.“

Taigi informaciją kažkas nutekino, tačiau kas – nenustatyta ir byla nepradėta. Štai taip! Tačiau mane pribloškė ne tiek šis atsakymas, kiek šalia pridėtas prokuroro Antano Stepučinsko nutarimas su detalesniu pagrindimu. Pasigilinus į jo detales tampa akivaizdu: informaciją galimiems aferistams nutekino kažkas iš Generalinėje prokuratūroje lapkričio 14 dieną vykusio pasitarimo dalyvių. Kaip tik tada, pralaukus beveik savaitę, pagaliau buvo nutarta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl „Snoro“ didelės vertės turto iššvaistymo, piktnaudžiavimo, klastojimo, nusikalstamo legalizavimo ir apgaulingos apskaitos.

Kodėl dedukciniu būtu nustatyti tai visai nesunku? Spręskite patys. Retai žiūriu „Lietuvos ryto“ televiziją, tačiau tą lapkričio 14 d. prieš 22 val. (datos ir laikas čia labai svarbu!) man pasisekė. Netyčia įsijungiau kanalą, kai „Reporterio“ pabaigoje pristatomas kitos dienos laikraštis. Pamačiau gražiai sumaketuotą pirmąjį puslapį, kurio straipsnis mane sudomino. Įsiminiau jį. Tačiau kitą dieną toje vietoje jau puikavosi skandalingasis tekstas apie „žlugdomus bankus“:

Cituoju laikraštį: „Šiomis dienomis Generalinė prokuratūra jau pasirašė leidimus atlikti kratas viename bankų ir jo vadovų namuose. Pirmuoju teisėsaugos taikiniu tapusio banko, kurio pavadinimas itin slepiamas, vadovus leista iš pradžių sulaikyti, o po to teismo prašyti, kad jie būtų suimti. Šią slaptą operaciją patikėta įvykdyti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) pareigūnams (…) šiai operacijai dar rengiamasi (…) „Lietuvos rytui“ (…) aukštas teisėsaugos pareigūnas, nenorėjęs, kad jo pavardė būtų skelbiama (…) tvirtino, kad šiuo metu iš tiesų lietuviškų bankų atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas (…) D. Valys nesutiko pasirašyti leidimo sankcijoms prieš bankus. Tai padarė vienas jo pavaduotojų (…)“.

Taigi informacija, nors pateikta tendencingai, buvo tiksli. Dar daugiau. Kai kur ji bėgo įvykių priekyje. Iš tikrųjų, generalinio prokuroro pavaduotojas D. Raulušaitis paves tyrimą atlikti FNTT tik 15 dieną, kai laikraštis jau bus išėjęs! Bet aišku, kad viskas buvo aptarta „slaptame“ 14 dienos pasitarime. Jau pagal neoficialius šaltinius, tame pasitarime dalyvavo tik penki pareigūnai: trys iš prokuratūros ir du iš FNTT.    

Taigi kažkam labai gerai pasitarnavus, Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko sulaikymas tapo neįmanomas. Jie tiesiog labai laiku dingo iš Lietuvos. Kaip ir didžiulės pinigų sumos.

Aišku, jie tas vertingas žinias perskaitė ne laikraštyje (ką, atrodo, padarė Irenos Degutienės sūnus). Redakcija negalėjo skubiai spausdinti tokio teksto, nesuderinusi jo su bendrovės akcininkais.  

Tad jei kažkas norėtų ištirti, kas išdavė informaciją, kuri mums visiems kainuos kelis milijardus ir labai ilgą nervų tampymą, atliktų tai gana lengvai. Juk įtariamųjų ratas siauras, o judėjimo kanalai akivaizdūs. Tačiau, kaip Lietuvoje dažnai būna, didžiausiu kaltininku daromas problemos sprendimo iniciatorius – tik pasikeitus vadovams ėmęs tinkamai veikti Lietuvos bankas.

Mūsų teisėsauga nekalta. Ji tik labai mėgsta azartinius lošimus. Ir visada laimi, nes moka blefuoti ir saugoti paslaptis, kaip niekas daugiau šioje šalyje.

P.S.: Pabėgęs Antonovas be kitko dar spėjo Ukrainoje už vieną griveną  parduoti visą banką. Tad gynybai pinigų tikrai pakaks. Ar prieš juos atsilaikys garsioji mūsų teisinė, o gal ir politinė sistema netrukus matysime. Žiniasklaida irgi bus labai įdomi…

Viename garstyčių grūdelyje telpa visas pasaulis, sako senoji išmintis. Kaip ir vienoje vaiko ašaroje. Kartais vienos mergaitės istorija gali lemti visos valstybės ateitį. Ir ta maža mergaitė gyvena gimtuosiuose namuose Garliavoje. Kol kas. Kur ji gyvens po kelių dienų ar savaičių, niekas šioje kreivų stebuklų šalyje nežino. Kai kurie net ir nenori žinoti.

Dabar kaip tik ir noriu kreiptis į tuos, kurie nesivargina žinoti. Kreiptis į jų protą, o jau po to gal ir į širdį. Kadangi jie bent jau nuduoda esą neutralūs, aš irgi pasistengsiu atriboti jausmus ir pamiršti ankstesnes nuostatas. Pateiksiu tik loginius argumentus.

Taigi, kodėl šioje istorijoje neįmanomas kompromisas? Ir kodėl gudriai atsargi nesikišimo politika čia nedovanotina? Atsakymas paprastas: nes tai nėra koks paprastas ginčas, kur abi pusės gali turėti savo tiesas. Čia tiesa yra tik viena. Ir tik vienoje pusėje.

Kodėl? Kad man būtų lengviau, į šį klausimą paskubėjo atsakyti vienas iš tariamo neutraliteto skelbėjų – Dainius Pūras. Deja, po to jis nenorėjo ar negalėjo padaryti loginių išvadų, nors yra labai protingas žmogus. Kas jį stabdė, galėsime paspėlioti vėliau, o dabar imkimės nepaneigiamų argumentų.

Taigi, atsispirkime nuo tos visiems priimtinos minties, kad Garliavos ginče tiesa gali būti tik viena. Antros šalies „tiesa“ yra ne kažkoks kitas požiūris ir netgi daug daugiau nei paprastas melas. Tai – melas, kuris slepia kraupų nusikaltimą.

Čia galimos tik dvi versijos: arba motinai žinomi pedofilai išnaudojo mergaitę, arba kita pusė apšmeižė mergaitės mamą ir kitus nekaltus žmones, įžūliai fabrikuodama visą pedofilijos istoriją. Trečio pasirinkimo tiesiog nėra!

Štai todėl čia negalima neutralumo ar nesikišimo politikos. Toks elgesys iš dalies galėjo būti pateisinamas iki tol, kol Kėdainių teismas nusprendė atiduoti vaiką motinai. Net jei ir teisūs mamos šalininkai, mergaitė iki išsiaiškinant tikrąją tiesą būtų gyvenusi įprastą, jau nusistovėjusį gyvenimą. Žala būtų minimali. O juk kaip tik to ir turi siekti tiek teisininkai, tiek psichologai.

Net jei teisėsauga nieko taip ir neišsiaiškintų –  o tai šioje valstybėje visai įmanoma –  užaugusi mergaitė vis vien pasakytų savo tikrąją tiesą. Ir jokie psichologijos ar teisės šamanai negalėtų jos paneigti.

Tačiau atidavus mergaitę motinai, kai buvusios pedofilijos galimybė nėra paneigta, žala tiesiog akivaizdi ir nepataisoma. Ji dviguba: tiek mergaitei, jei pedofilija buvo, tiek ir tiesai nustatyti. Juk galimai pedofilų tarpininkei ir gynėjai tapus aukos atstove, byla iš tikrųjų uždaroma. Žinoma, lieka viltis, kad užaugusi mergaitė viską papasakos iš naujo. Bet kaip tik dėl to, jei pedofilijos versija tikra, valstybė šią mergaitę siunčia į siaubingą pavojų.  

Todėl emocijų neturintis teisinis kompiuteris, mąstydamas vien loginėmis kategorijomis, neabejotinai būtų palikęs mergaitės likimo klausimą iki išsispręs pedofilijos byla. Nebent tą kompiuterį būtų paveikęs koks specifinis virusas. Kiekvienam, kas nepatingės susimąstyti ir atsiribos nuo išankstinių nuostatų, tai taps akivaizdu.

Atiduoti mergaitę motinai buvo galima tik pateikus Neringai Venckienei įtarimus pedofilijos fabrikavimu. Tai buvo bandyta daryti lapkričio mėnesį, dar iki Kėdainių teismo sprendimo. Aiškėjant faktams, kaip buvo apdorojamas šokiruojančius liudijimus teikęs galimas žmogžudys ir teisto pedofilo brolis Mindaugas Žalimas, klostosi vaizdas, kad tokia ir buvo svarbiausia jo misija. Ar tiesa, kad vos jam apkaltinus N. Venckienę dalyvavimu planuojant žudynes, bylą tyręs prokuroras bandė inicijuoti jos imuniteto naikinimą ir areštą? Tada mergaitės perėmimo planas tampa akivaizdus.

Net ir nepavykus greitai pašalinti mergaitės globėjos, Kėdainių teismas užduotį turėjo atlikti. Delsti neleido nenumaldomai artėjanti vasario 13 diena, kai bus iš esmės pradėta nagrinėti pedofilijos byla, o kažkas galingas norėtų, kad mergaitę tuo metu atstovautų jos motina.

Bet situacija jau komplikavosi. „Švarus“ planas tapo įtartinas. Sukilo ne tik plačioji visuomenė, bet ir intelektualai, garsūs rašytojai, signatarai, senieji disidentai – žmonės, kurie mąsto savo galva ir kurių neapkaltinsi pigiu politikavimu ar populizmu. Neteisingumas tapo per daug nuogas, kad nekeltų pasišlykštėjimo.  

Praėjusią savaitę abejose pusėse pasirodė ir sunkioji artilerija. Tikėkimės, kad lemiamas bus Prezidentės šūvis. Nors situaciją komplikuoja vyraujanti teisininkų korpuso pozicija. Atrodo, profesinis solidarumas jiems svarbesnis už pareigą prieš reiškiant nuomonę iš esmės įsigilinti į absoliučiai neeilinę situaciją. Kol kas šiai tendencijai atsispirti gali tik bendruomeninės paramos karjerai jau nereikalingi autoritetai, kaip Kazimieras Motieka.

Dar labiau įtartinas atrodo bandymas manipuliuoti pažeistomis vaiko teisėmis. Taip, sutinku su jau minėtu psichiatru D. Pūru – dabartinė mergaitės situacija yra visiškai nenormali. Tačiau tokią ją padarė nenormalus teismo sprendimas, o ne globėja, kuri pagal oficialias psichologų pažymas, iki šiol užtikrino tinkamą mergaitės gyvenimą ir ugdymą.

Nebent koks psichiatras ir tą moterį pripažintų psichiškai nesveika. Juk koks sveikas žmogus sugalvotų įteigti savo brolio dukrai tokias kraupias pedofilines istorijas? Maža to. Nuspręstų pražudyti „jai labai artimą ir paklusnų brolį“, skatindama jį „eiti ir šaudyti tuos velnius“. Ir kokiu gi tikslu? Vienintelis motyvas - pašalinti kolegą teisėją, kuris netgi nebuvo jai karjeros konkurentas?

Ši versija savo nelogiškumu primena net nebe kokį paslaptingą trilerį, o komediją, panašią į „Eisas Ventura. Naminių gyvūnėlių detektyvas.“ Tačiau tokiomis nesąmonėmis šioje byloje grindžiamas mūsų valstybės teisingumas ir vaiko teisės!

Kai protingi žmonės perša kvailas versijas, įtarti nesuvaldomą interesų šėlsmą visai logiška. Tad verta priminti, kad bandymas piktnaudžiauti psichiatrija šioje byloje jau buvo. Iškart po pirmųjų Kauno žudynių aukšto prokuroro (atrodo, jis buvo informuotas apie tas žudynes iš anksto!)  paliepimu mergaitė buvo staigiai paimta iš namų ir nuvežta į Vilnių, į Vaiko raidos centrą, kuriame izoliuojami psichinę negalią turintys vaikai.

Mergaitė zonoje, kurioje blokuojamas net mobilusis ryšys, pralaikyta savaitę ir labai nenoromis paleista, tik sukėlus triukšmą bei įsikišus politikams. Vėliau medicinos auditas nustatė, kad toks uždarymas buvo neteisėtas, tačiau realiai niekas nenubaustas. Teisingumo ministro partijos narys D. Pūras tuo metu dirbo (ir atrodo, tebedirba, nors Vikipedijoje įrašas panaikintas) šio centro Klinikos  vadovu.

Štai toks neutralumas ir tokios vaiko teisės. Bet šviesesnei pabaigai, neatmesdamas egzistencinio arba-arba, pasiūlysiu ir vieną kompromisą. Jis būtų skirtas Laimutei Stankūnaitei. Protinga teisėsauga jai galėtų leisti tapti ypatingąja liudytoja pedofilijos byloje ir garantuoti teisinį imunitetą, jei sutiktų pasakyti tiesą. Juk nei vienas žmogus nėra sugedęs negrįžtamai. O bylos medžiagoje yra mergaitės liudijimas, kaip jos mama, supykusi dėl to ką pamatė, iššluosto „sysalo kremą“ ir meta skudurą savo draugui į veidą…   

Kintančių ir bręstančių valstybių istorijoje būna bylų, kurios sukrečia visuomenes ir tampa savotiškais atspirties taškais. Tokios bylos liečia ne vien kelių konkrečių žmonių likimus. Jos gali keisti esminius dalykus: didelės žmonių dalies mąstymą ir netgi socialinę sąrangą.

Dabar jau esu visiškai tikras, kad kaip tik tokia yra ir Kauno pedofilijos byla. Ji bus likiminė ne tik mažai mergaitei, jos artimiesiems, bet ir mums visiems, vis dar siejantiems save su Lietuva.

Jeigu tiesa šioje byloje nepaaiškės, jei akivaizdaus teisingumo nebus pasiekta, valstybė negrįžtamai slys degradavimo keliu. Valdžios ir visuomenės susvetimėjimas taps pražūtingas. Žmonės vis didesniu greičiu bėgs ten, kur tikisi daugiau teisingumo, kur nebus galingesnių nuolatos žeminami ir „statomi į vietą“.

Likusieji Lietuvoje užsidarys savo pasaulėliuose ir galutinai nusišalins nuo bendrųjų reikalų. Juk rūpestis jais yra ne tik per daug skaudinantis, bet ir pavojingas! Sektinu pavyzdžiu taps pagarsėjusios vaiko teisių biurokratės, kurioms jų pačių ramybė ir gerovė yra šimtą kartų svarbesnės nei koks svetimas vaikas. Valstybė, res-publika pamažu išnyks. Arba ji bus nebe mūsų.

Todėl nuolatinis dėmesys šiai bylai yra tiesiog būtinas. Ir ypatingai svarbus čia - visuomenės dėmesys. Aukščiausių viešos ir slaptos valdžios bei žiniasklaidos sluoksnių įtraukimu panaši Vytauto Pociūno byla vis dėlto neužkabino  pačių visuomenės gelmių. Tad nebuvo ir rimtesnių padarinių.   

O dabar atsakykime į klausimą: kiek į tokią  rezonansinę bylą gali kištis politikai? Ką apie tai sako demokratinio pasaulio teorija ir praktika?

Dalis miglų ims sklaidytis politiką įvardijus tautos ar visuomenės atstovu. Jeigu kažkas gyvybiškai domina visuomenę, tai turi dominti ir gerą politiką. Ne tik dominti, bet ir kelti rūpestį. Tai elementaru. Bet Lietuvoje net labai įtakingi žmonės nesupranta, o gal tik apsimeta nesuprantą, demokratijos pradžiamokslio. Ir netgi tuo didžiuojasi!

Šiai pavojingai klaidai įteisinti iškreiptai cituojama Lietuvos Konstitucija, tarsi draudžianti politikams bet kokiu būdu kištis į teismų darbą. Tačiau dažnai minimą Konstitucijos sakinį reikia skaityti iki galo: „Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę.“

Taigi kištis į teisėjo darbą draudžiama visiems: nuo aukščiausių politikų iki eilinio žmogaus. Akivaizdu, kad čia kalbama ne apie paprastą nuomonės reiškimą, o apie NETEISĖTĄ poveikį teisėjui, kuris rengiasi priimti sprendimą. Tačiau ar jūs esate girdėję bent vieną teisėjų asocijuotų struktūrų pareiškimą dėl vis dar gyvuojančios „telefoninės teisės“ ar kitų panašių neteisėto poveikio atvejų? Ir kiek bylų buvo iškelta dėl pačių teisėjų kreipimosi? Šioje tamsioje srityje kol kas dirba tik STT, o teisėjai vien ginasi.

Vieša paslaptis yra ir kai kurių reikalingų teisėjų priklausomybė nuo specialiųjų tarnybų. Ir čia net viešas įvardijimas nepadeda apsivalyti. Tad kas ištirs tokio neteisėto poveikio atvejus?

Ne tik aistros dėl Kauno pedofilijos bylos, bet ir paūmėję bandymai kritikuoti Konstitucinio Teismo sprendimus kelia teisėjų pasipiktinimą. Didžiąja dalimi tai rodo, kad labai inertiškas ir užsikonservavęs teisėjų korpusas vis dar nesupranta, ką reiškia veikti demokratinėje visuomenėje. Blogiausia, kai įprastą uždarumo dvasią propaguoja teisėjų lyderiai ir autoritetai.

Atrodo, kad teisėjų bendruomenės ir visuomenės interesai ima kardinaliai skirtis. Teisėjai pakilo į kovą už savo TEISĘ TEISTI ir niekam dėl to neatsiskaityti. Šviesuomenė reikalauja TEISĖS ŽINOTI, kaip vykdomas teisingumas.     

Kai ne tik ikiteisminis tyrimas, bet ir lemtinga teismo proceso dalis tampa slapta, piktnaudžiavimo galimybės pavojingai išsiplečia. Šokiruojantis pavyzdys – Eglės Kusaitės byla, kelianti rimtų įtarimų, kad Lietuva vėl slysta į priklausomybę nuo Rusijos. O gal mūsų teisingumo sistema iš tokios priklausomybės niekada ir nebuvo išsivadavusi? Tada čia jau nebe teisingumo, o kontrolės sistema.

Galbūt konkrečių asmenų nusikalstami ryšiai anksčiau ar vėliau išlįs į paviršių, o kol kas tvirtai galime kalbėti apie vyraujantį mentalitetą, kuris kaip tik ir sudaro piktnaudžiavimo terpę. Ką daryti, kad visi teisėjai suprastų, kaip teisingumas veikia demokratinėje valstybėje? Čia juk reikia išsiugdyti supratimą, kad TEISĖ TEISTI nenukrenta iš dangaus. Ji nėra deleguojama ir prižiūrima Komunistų partijos ir KGB.

TEISĘ TEISTI pagal demokratinės valstybės Konstituciją suteikia visuomenė, tauta, piliečiai. Jie yra teisėjų darbdaviai ir prižiūrėtojai. Kontrolė ir priežiūra atliekama per tautos atstovus ir žiniasklaidą. Veikimo mechanizmai turi būti labai aiškūs, skaidrūs ir visų vienodai suprantami. Kol kas, deja, to nėra. Ir tai – didžiausias mūsų demokratijos trūkumas.

Kol visuomenės TEISĖ ŽINOTI, kaip vykdomas teisingumas, bus panaši į tokio paties pavadinimo laidą, grupelės žmonių beveik užvaldytoje nacionalinėje televizijoje, gero tikėtis negalime. Daugumos TEISĘ ŽINOTI čia uzurpuoja interesų saistomos mažumos TEISĖ TEISTI visus, kurie nepatinka ar trukdo.

Kodėl taip sunku išsivaduoti iš grupuočių įtakos?

Regis, mes taip ir neatradome visiems vienodos TEISINGUMO SAMPRATOS, be kurios neįmanoma kurti šiuolaikinės valstybės. Todėl pamažu išsivaikštome. Arba užsidarome savo pavieniuose ir grupiniuose gardeliuose.

Teisingos gerovės valstybės teorinius pagrindus dėjęs Johnas Rawlsas rašė: „Visuomenės vienybė nebėra grindžiama gėrio samprata, kurią duoda bendras religinis tikėjimas arba filosofinė doktrina. Jos pagrindas yra visų pripažįstama vieša teisingumo samprata, atitinkanti demokratinės valstybės piliečių – laisvų ir lygių asmenų – koncepciją.“     

Gal giliausią egzistencinį tautos nervą pasiekusi ir aršius ginčus dėl teisingumo įžiebusi Kauno pedofilijos byla – byla žudikė ir byla kankintoja - bus tas postūmis, kuris privers mus visus atsibusti? Ir tada suprasti, kad prieš vykdant teisingumą visų pirma reikia žinoti tiesą. O tiesos mes niekada nesužinosime, kol kažkas turės į ją išskirtinių teisių.

„Kai neteisingumas virsta teise, pasipriešinimas tampa pareiga.“ Ši JAV prezidento ir konstitucijos  autoriaus Thomo Jeffersono mintis buvo populiariausia praėjusių metų pabaigos interneto komentaruose. Kalbėta, žinoma, apie įvykius Garliavoje ir galimą prievartinį mergaitės paėmimą iš gimtųjų namų. Didžiulį žmonių pasipiktinimą sukėlė žinia, kad įtariamos pedofilijos auka atiduodama žmogui, su kuriuo gyvendama, pagal niekaip nepabaigiamą bylą, ji ir patyrė seksualinę prievartą. Aktyviausieji prabilo apie pilietinį pasipriešinimą.

Netruko atsišaukti ir kita pusė. Kaip jau įprasta, keli vis tie patys teisės profesoriai ėmė rūsčiai grūmoti iš savo nelygstamo autoriteto bokštų. Pabandykime išgirsti jų argumentus. Gal jie iš tikrųjų teisūs bent jau teisine prasme?

Deja, tenka pripažinti, kad ši profesorių ataka yra remiama ne tiek argumentų, kiek įtakos galia. Ir ta didžiulė įtaka sprendimų priėmėjams yra labai pavojinga, nes iš pat pradžių bando griauti pagarbios diskusijos ir sutarimo galimybę. O juk iki sprogimo įkaitusioje situacijoje privalu ieškoti bendrų sprendimų. Kitaip demokratinė valstybė tiesiog negali egzistuoti.

Pradėkime nuo klausimo, kodėl taip grubiai buvo užsipulta Prezidentė? Ar ji pasakė kažką neleistina ir neteisinga? Štai citata: „Mergaitės interesai yra svarbiausia. Vykdant priimtą teismo sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo prievartos naudojimas - netoleruotinas". Viskas! Nieko daugiau! Tai kas ne taip, ponai profesoriai? Jūs už prievartą prieš septynmetį vaiką?

Čia jau šlubuoja ne vien moralė, bet ir teisė. Gerai, kad šalia Vilniaus universiteto yra ir Mykolo Romerio universitetas, kurio Teisės fakulteto Civilinio proceso katedros profesoriaus Vigintas Višinskis nurodė, kad net ir pagal netobulus Lietuvos įstatymus prievartinį vaiko paėmimą teismas turi sankcionuoti specialia nutartimi su paaiškinimu ir tik esant išskirtinėms aplinkybėms. Negi nebaigta pedofilijos byla ir yra ta aplinkybė?

Bet grįžkime prie pilietinio pasipriešinimo, kurio turėtume išvengti, galimybės. Vargu ar labai užsiėmę teisės profesoriai kada nors skaitė pasaulio raidai didžiulę įtaką padariusį Henry Davido Thoreau klasikinį veikalą „Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą“. Tačiau apie didžiausią šių dienų teisės filosofą Ronaldą Dworkiną jie tikrai yra girdėję. Galbūt net laiko jo tomus savo knygų lentynoje. Tik ar skaito?

Nes tada žinotų, kad jų formalistinis, dehumanizuotas, gėrio ir blogio kategorijas eliminuojantis (Vytautas Nekrošius: „gražu ar negražu, o sprendimai turi būti vykdomi") požiūris į teisingumą niekaip nesiderina su Vakarų teisės tradicija. Jis yra posovietinis ir labai primityvus. Kodėl? Štai įrodymai:

R. Dworkinas veikale „Rimtas požiūris į teises“ pilietinio nepaklusnumo galimybę demokratinėje (!) visuomenėje pradeda nagrinėti štai taip: „Kaip valdžia turi elgtis su tais, kurie dėl sąžinės motyvų nepaklūsta teisės aktams? Daugelis žmonių mano, jog atsakymas yra akivaizdus: valdžia privalo teisiškai persekioti disidentus ir, jeigu jie yra pripažįstami kaltais, privalo juos bausti. Kai kurie žmonės šią išvadą prieina lengvai, nes laikosi primityvaus požiūrio, jog nepaklusnumas dėl sąžinės motyvų yra tas pat, kas neteisėtumas.“

Toliau vienas garsiausių pasaulio teisės teoretikų per visą skyrių aiškina, kuo nepaklusnumas dėl sąžinės, kitaip tariant, moralės motyvų skiriasi nuo paprasto įstatymų laužymo ir kodėl jis yra ne tik toleruotinas teisine prasme, bet ir naudingas visuomenei. JAV netgi prokurorai turi teisę spręsti, ar įgyvendinti įstatymus tam tikrais atvejais. Stipri visuomenės kritika bei masinis nepaklusimas teisiniam sprendimui yra vienas iš tokių atvejų.

Žinoma, pasipriešinimo motyvai turi būti nesavanaudžiai ir nukreipti į bendrąjį gėrį. Tad paklauskime: ar siekdami asmeninės naudos žmonės renkasi į Klonio gatvę Garliavoje?

Manau, atsakymas aiškus. Galbūt abejonių kyla dėl Neringos Venckienės elgesio motyvų? Bet jeigu ji žiūrėtų tik savo naudos, seniai būtų nutraukusi kovą dėl brolio mergaitės. Tad akivaizdu, kad ir N. Venckienę veda moralinės pareigos jausmas. Nebent tikėtume visiškai absurdiška versija, kad ji pati sugalvojo pedofiliją dėl kažkokio sveiku protu nesuvokiamo intereso.

Kaip žmogus N. Venckienė gali patikti ar nepatikti, bet jos reikalas yra šventas. Paprasti žmonės tą jaučia. Todėl nepaisant įnirtingų bandymų apjuodinti, jos pusėje stovi didžioji dalis visuomenės.

Ar valdžios institucijoms nereikia atsižvelgti į visuomenės nuomonę? Posovietinės teisės autoritetai rėkia griežtą „NE!“ Visuomenę būtina kuo greičiau tramdyti. Visomis priemonėmis! Jokių sutarimų ir nuolaidų čia būt negali.

Demokratinės Vakarų teisės profesorius R. Dworkinas teigia priešingai: „…beveik kiekvienas teisės aktas, kuriam reikšmingas žmonių skaičius bus linkę nepaklusti dėl moralinių priežasčių, būtų ginčytinas, - jeigu ne tiesiog akivaizdžiai neteisėtas, - taip pat ir konstituciniais pagrindais. Konstitucija mūsų konvencinę politinę moralę pripažįsta sprendžiant teisėtumo klausimą; bet koks teisės aktas, kuris atrodo aukojęs tą moralę, kelia konstitucingumo klausimų…“

Beje, R. Dworkinas kalba jau apie galutinius ir neskundžiamus Aukščiausiojo Teismo sprendimus. Net ir jais galima abejoti! Taip, ponai profesoriai, „dėl teisės teisėtumo visada galima abejoti“. Tai kertasi su jūsų peršama nuostata, kad paskutinis žodis ne tik visą laiką priklauso teisėjui, bet yra tarsi Dievo verdiktas. Tačiau tiesa yra kita. „Žmonės dažnai laimi ar pralaimi labiau dėl vieno teisėjo galvos linktelėjimo, negu dėl kokio nors bendro Kongreso ar Parlamento akto.“ Čia citatos jau iš kitos R. Dworkino knygos „Teisės imperija“.

Ir dar: „Mes negalime tarti, kad konstitucija visuomet yra tai, kas ji yra Aukščiausiojo teismo manymu.“ Čia tik pridursiu, kad JAV Aukščiausiasis teismas kartu atlieka ir Konstitucinio teismo funkcijas.

Taigi buvęs Lietuvos Konstitucinio teismo pirmininke, įtakingasis profesoriau Egidijau Kūri, kodėl Jūs neskaitote klasikų? Ar čia mano darbas – aiškinti teisės subtilybes? Todėl daug citavau, nors galėjau perpasakoti tai savais paprastais žodžiais. Bet tada Jūs būtumėte net nesusimąstęs. Juk Jums ir panašiems į Jus įspūdį daro tik galia ir autoritetas.

Jūs taip išauklėtas. Jums sunku įveikti savyje tą nomenklatūrinės arogancijos paveldą - panieką paprastam žmogui, kuris anot jūsų visų, net negali turėti valdžios nereglamentuoto teisingumo jausmo. O jeigu toks jausmas ir yra, tai tik ne viešumai. Nes viešuma – valdžios karalija.

Jūs visais laikais bandote tapatintis su valdžios galia. Ji yra jūsų gyvenimo dominantė. Todėl moralinio sprendimo teisėje Jūs nepripažįstate. Ir tokiais principais auklėjate jaunąją Lietuvos teisininkų kartą…

Taip jūs griaunate mūsų bendros demokratinės valstybės ir visuomenės ateitį.