- Pradžia
- Vartotojų blogai
- sauliusstoma
- 2012 Birželis
Sauliaus Stomos blogas. Be mandato ir atsakomybės
Antradienis, 2012-06-26 07:41 Uncategorized | 3 komentarų
„Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.“ Tokie žodžiai parašyti mūsų Konstitucijoje. Jų prasmė aiški: svarbiausi sprendimai valstybėje turi atitikti jos piliečių valią ir teisingumo sampratą.
Lietuvoje, kaip ir kitose demokratinėse valstybėse, sprendimus dažniausiai priima tautos atstovai, o ne tiesiogiai pati tauta. Ne visada tie sprendimai sutampa su didžiosios visuomenės dalies norais. Tačiau kuo tas sutapimas didesnis, tuo demokratija yra tvirtesnė.
Rinkimai todėl ir vyksta gana dažnai, kad politikai galėtų pasitikrinti, ar jie vis dar turi tautos pritarimą ir ar jų priimti sprendimai ne per daug prieštaravo piliečių nuomonei. Piliečiai per rinkimus suteikia politikams naują pasitikėjimo mandatą.
Tačiau valdžia kartais imasi veiksmų, kurie nebuvo numatyti rinkimų pažaduose ir programose. Gerai, jeigu tai kokia smulkmė. Tačiau kas tada, kai priimamas sprendimas, kurio pasekmės lems visos žmonių kartos gyvenimą?
Kaip tik toks ir yra praėjusią savaitę Seime priimtas sprendimas įsteigti Visagino atominės elektrinės (VAE) projekto įgyvendinimo bendrovę ir pasirašyti koncesijos sutartį su „Hitachi“ kompanija. Tiek šalininkai, tiek priešininkai vadina tai amžiaus projektu. Tokio masto projekto nepriklausomoje Lietuvoje dar nebuvo ir artimiausiu metu nebus.
Tai daug daugiau nei verslo projektas. Jo pasekmės palies kiekvieną Lietuvos gyventoją ir visą valstybę. Šis projektas gali būti ir labai naudingas, ir žlugdantis. Kaip bus iš tikrųjų kol kas niekas negali tiksliai pasakyti.
Riziką prisiima Lietuvos valstybė, o tai reiškia – jos gyventojai. Strategine investuotoja vadinama „Hitachi“ nėra tikra investuotoja. Ši kompanija beveik niekuo nerizikuoja. Galimus jos nuostolius atsvers nauda, kuri bus gauta iš reaktoriaus pardavimo, o galbūt ir iš aptarnavimo bei priežiūros.
Kai kam labai negatyvus atrodęs amerikiečių kompanijos „Williams International“ atėjimas į „Mažeikių naftą“ šiuo požiūriu buvo daug korektiškesnis, nes jie vis dėlto rizikavo savo turtu. VAE atveju su lietuviais rizika dalysis tik estai ir latviai, kurie turės įnešti savo dalį pinigų ir pasiimti atitinkamą kiekį elektros, nesvarbu kiek ji tuo metu kainuotų. Žinoma, jei derėdamiesi neišsikovos lengvatų. Arba nepasitrauks.
Atrodo, didelė dalis Lietuvos visuomenės dar nesuprato svarbiausio rizikos faktoriaus. Energetinio ar net avarinio saugumo pavojus nėra toks didelis. Grėsmė kyla dėl finansinio saugumo ir finansinės nepriklausomybės. Kai VAE pradės veikti, jos elektros kaina gali pasirodyti gerokai didesnė už rinkos kainą. Juolab jei nebus sabotuojama, 2020 metais jau būsime vieningoje Europos elektros rinkoje. Ir atsiradęs kainų skirtumas guls ant vartotojų pečių. Kaip ir būtinybė grąžinti valstybės vardu paimtus kreditus.
Blogiausia, kai valdžia slepia informaciją ir manipuliuoja faktais. Propagandai iššvaisčiusi kelis milijonus, ji nepasivargino pati užsakyti sociologinių tyrimų, tačiau kitų užsakytus kritikuoja. Ir vis dėlto vienintelio reprezentatyvaus tyrimo rezultatai greičiausiai atitinka realybę. Atominės elektrinės nenori du trečdaliai Lietuvos gyventojų.
Priklausau tai mažumai, kuri tam tikromis sąlygomis nebūtų prieš atominę elektrinę. Tačiau beatodairiškai sutikti su viskuo, kas siūloma, yra visiškai neatsakinga.
Iki galo taip ir nepaaiškėjo, kodėl konservatorių premjeras, kaip sako garsi britų ekspertė Helene Ryding, „pasidavė sovietinio stiliaus gigantomanijai“‚ pamynė savo partijos rinkimų programą ir pasirinko gerokai galingesnį, o drauge ir visomis prasmėmis pavojingesnį, reaktorių. Vien todėl, kad bėdoje po Fukušimos avarijos atsidūrusi „Hitachi“ kompanija mokėjo gražiai įtikinėti? Ar kompanijos oficialiai skelbiamas 3 proc. sėkmės mokestis toks skalsus?
Galime guostis, kad galutinius sprendimus dėl milijardinių investicijų priimsime tik 2015 metais. Tačiau ir iki tol bus išleisti didžiuliai pinigai projektavimui ir parengiamiesiems darbams. Kartais atrodo, kad visas šitas baisus šurmulys ir pastangos yra skirtos tik tam, kad savi žmonės galėtų kuo greičiau užimti šiltas vietas ir pradėti įsisavinti pinigus. Kas bus vėliau – jau ne taip svarbu.
Ar po rinkimų atėjusi nauja valdžia vėl nesiims visko performuoti, kaip šita valdžia pasielgė su LEO LT? Greičiausiai taip ir bus. Tačiau kažkas, kaip ir ankstesniu atveju, jau bus gerai pasipelnę.
Taip ir sukamės tuo pačiu ydingu ratu. Kodėl? Todėl, kad „politinės partijos, atėjusios į valdžią, išnaudoja viešuosius resursus, kaip įrankius savo politiniams rėmėjams atsilyginti“. Tai citata iš Francio Fukuyamos pateikto Graikijos politinės sistemos apibūdinimo. Ne kitaip ir Lietuvoje. Tik tiek daug iššvaistyti mes dar nespėjome. Ir laiko buvo per mažai, ir išteklių.
Bet mes juk ne Graikija, mes taupūs! Kurgi ne. Taupyti žmonių sąskaita ir nukreipti finansinius srautus saviems – štai tokia išgirtoji „atsakinga fiskalinė politika“.
Tad grįžkime prie Lietuvos Konstitucijos: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.“ Niekas negali ginčyti, kad VAE projektas yra nacionalinės svarbos. Klausimas galėtų būti nebent toks: kada tą referendumą rengti? Ar šį rudenį kartu su Seimo rinkimais, ar palaukus 2015 metų, kai situacija bus aiškesnė ir žmonėms bus lengviau apsispręsti?
Deja, ši valdžia sako griežtai – atominė elektrinė bus. Ir bet kokia kaina! Žmonės per kvaili, kad galėtų spręsti tokius dalykus. Atrodo, per kvailais save laiko ir dalis Seimo narių, nusprendę pasikliauti partijų vadais ir net nesigilinę į projektus. Pasitikėjimas geras dalykas, tačiau ar jis nuoširdus? Ar protingas?
Viskas nulemta siaurame savųjų rate. Visuomenei, kaip mažam vaikui, duotas tik fiktyvus pasirinkimas: pritarti dabar ar po minutės.
Politikai taip drąsiai atsiriboja nuo tautos ir patys „prisiima atsakomybę“, nes gerai žino – atsakyti jiems nereikės. Ar tikrai?
Nusikalstamas farsas tęsiasi, įgauna pagreitį. Ir kartu su karštligiška skuba atsiranda naujų įkalčių.
Skubantieji daro klaidų, nes juos gena galimų pokyčių valstybėje ir teisingo teismo baimė. Štai Laimutė Stankūnaitė pagaliau atskleidė, kodėl reikėjo jėga plėšti jos dukrą iš gimtųjų namų. Jeigu tą elementarią tiesą iki šiol suprato tik Neringos Venckienės šalininkai, dabar ji aiškėja visiems, kurie dar nori kažką suprasti.
Televizijos žinioms L. Stankūnaitė pranešė prašanti pakartotinai apklausti mergaitę pedofilijos byloje, nes ji jau neigia buvusi seksualiai išnaudota. „Mergaitė pradeda prisiminti savo ankstesnį gyvenimą, dėl ko atsirado ta melaginga istorija. Kai ji bus stipri dalyvauti apklausoje, tai bus padaryta.“
Kas dar neaišku? Mergaitės reikėjo ne mamai. Mergaitės reikėjo TIEMS, kurie nori teisme atgauti pedofilija kaltinamo Andriaus Ūso nekaltybę.
Velioniui to pažymėjimo jau tikrai neprireiks. Tai kam ir kodėl jis reikalingas? Akivaizdu, kad labiausiai TIEMS, kurie tik tada galės lengviau atsipūsti, kai ši pedofilijos byla bus galutinai numarinta. TIEMS, kurie bijo.
Deja, deja, bet galutinai pasitvirtina pati baisiausia versija. Už L. Stankūnaitės ir A. Ūso stovi ne šiaip sau kas, o labai galinga, valstybėje įsitvirtinusi iškrypėlių grupė. Mažosios Garliavos mergaitės byloje slypi siūlo galai, kurie atidengtų visą tinklą. Taigi šitą bylą JIEMS reikia sunaikinti bet kokiomis priemonėmis. Ir kuo greičiau. Dar iki rinkimų.
Taigi netrukus antstolė sadistės veidu surašys naujas faktines aplinkybes: „Meluoti mergaitę privertė tėvas, seneliai, teta, kaimynės ir taip toliau…“
Nesvarbu, kad ši versija įtikinama, tarsi marsiečių sąmokslas. Nesvarbu, kad civilizuotame pasaulyje penkis kartus tyrėjų kartu su psichologais dėl pedofilijos apklaustas vaikas negali būti dar kartą kankinamas teisme.
Niekas nesvarbu. Nes JIEMS to mirtinai reikia.
Žinoma, viešumas JUOS gąsdina. Bet JIE kovoja iš paskutiniųjų. JIE pasikliauja didžiule galiasklaidos įtaka. Gudriai žaidžia juoduosius informacinius karus. Juk JIEMS visa tai – gyvenimo ar mirties klausimas.
Simboliškas čia tas raudonas skuduras, kuris buvo metamas grobiamai mergaitei ant veido. Kas išsiaiškins šiuo ar kitu būdu mergaitė buvo paversta nuolankia, ankstesnę asmenybę praradusia būtybe?
Dabar galime tik su siaubu galvoti, kas vyksta su ta šaunia, labai savarankišką charakterį turėjusia mergaite visą pastarąjį mėnesį. Ir kas dar jos laukia? Iki teismo ir po jo? Kaip bandoma ją paveikti, įtikinti, performuoti atmintį?
Tai šlykščiausias siaubo filmas, kurį režisuoja visiški moralės luošiai su mūsų valdžios palaikymu!
Taip, su valdžios palaikymu. Nes mergaitė dabar yra „globojama“ valstybės.
Ką veikia teisėsauga? Ką veikia Valstybės saugumo departamentas (VSD)? Ką mąsto Kriminalinės policijos biuro pareigūnai, kurių priežiūroje mergaitei plaunamos smegenys? Aš jau net nekalbu apie „vaiko teisių apsaugos“ pareigūnus. Ką galima pasakyti apie sistemą, kuri leidžia savo žmonėms psichiškai žaloti vaiką, nes kažkas galingas to nori?
Apie VSD turėtų būti atskira sudėtinga šneka. Departamentas ne kartą buvo įvardijamas, kaip aktyvus įtariamo savo agento A. Ūso ir bendrininkų gynėjas. Buvo pateikta ir tam tikrų faktų. Jokių rišlių paneigimų ir paaiškinimų neteko girdėti.
Tiesa, pakankamai gerai žinomi VSD įtakos agentai ir jų kontroliuojami žiniasklaidos kanalai visą laiką kovoja A. Ūso šalininkų pusėje. Vieni tai daro aršiai, kiti subtiliai. Tačiau tendencija akivaizdi. Nors gal tai tik priešiškų tarnybų skleidžiami gandai? Tada juos reikėtų labai konkrečiai paneigti. Ir nustoti elgtis tarsi vis dar gyventume Sovietų Sąjungoje.
Kol kas VSD generalinis direktorius sugebėjo tiktai pasakyti, kad „į šeimos ginčus departamentas nesikiša“. Šeimos ginčas – A. Ūso gynėjų nuo pat istorijos pradžios peršama propagandinė klišė. Nieko sau šeimos ginčas, ar ne?
Tikra Konstitucinio Teismo deklaruotos naujosios šeimos koncepcijos iliustracija. Lietuvoje kovoja dvi didžiulės, neformaliais simpatijos ryšiais susijusios šeimos: kedofilai ir ūsofilai.
Kedofilai, Drąsiaus Kedžio šalininkai, – irgi gudri propagandinė klišė. Jeigu nesidžiaugi prievarta prieš vaiką, būsi apšauktas kedofilu. Jei džiaugiesi – padarysi karjerą. Juk tokiu būdu dabar deklaruojamas lojalumas valstybei.
Mūsų valstybei?
Kai iš milicininko mentaliteto taip ir neišaugę policijos viršininkai, suvažinėję vaiką, palieka jį mirti pakelėje, galima teisintis, kad tai – pavieniai atvejai. Tačiau kai vykdydami įsakymą jėga paimti mergaitę, į jos senelių namus policininkai veržiasi, tarsi šturmuotų teroristų irštvą, supranti, kad tai – sistema. Ta pati senoji represinė sistema, kuri jos sraigteliams leidžia jaustis virš visuomenės pakilusiais galingaisiais. Ir paprasti žmoniškumo kriterijai jiems negalioja.
Ar jiems kas nors paaiškino, kad laisvos ir demokratinės šalies policija taip nesielgia? Ar sakė, kad jie turi gerbti savo valstybės piliečius? Ar bent vienas viršininkas juos pabarė ir paaiškino, kad net ir sunkiausiomis sąlygomis negalima trypti Lietuvos trispalvės? Juk tai ne šiaip sau koks skuduras.
Ne, viršininkai juos pagyrė ir padėkojo už sunkų darbą. Jie atliko užduotį. O tikslas pateisina priemones.
Tačiau pats šlykščiausias sovietinių represijų recidyvo simbolis – raudonas skuduras ant mergaitės veido. Kokiu tikslu? Kad nuslopintų pasipriešinimą.
Ar ne todėl taip atkakliai slepiama filmuota mergaitės pagrobimo medžiaga? Atsisakoma ją pateikti net Seimo tyrimo komisijai dėl N. Venckienės imuniteto, nors kitų teisėjų atveju reikiama medžiaga būdavo pateikiama. Kodėl? Ką tokio šis vaizdas leistų suprasti, ko dar nesupratome iš garso įrašo?
Pasiteisinimas, kad taip saugomas mergaitės privatumas peržengia visas cinizmo ribas.
Iškrypėlių privatumas tikrai budriai saugomas. Bet tas privatumas – nusikalstamas. Negi tie klusnūs vykdytojai nebijo, kad ir jie bus teisiami? Žinoma, bijo. Tačiau kitos paskatos, kita baimė yra didesnė.
Todėl skuduras metamas ne tik ant mergaitės veido. Raudonas slopinimo skuduras metamas ant demokratijos ir pilietiškumo. Tai paniekos ir pasityčiojimo ženklas.
Sutrypta Trispalvė. Dvasiškai nualinta šalis. Ir kaip didžiausia brangenybė saugomas raudonas skuduras.
Ir visa tai dėl vieno iškrypėlių tinklo ramybės?
Sauliaus Stomos blogas. Atominė elektrinė: žlugdanti svajonė
Antradienis, 2012-06-12 08:14 Uncategorized | 5 komentarų
Praėjus metams po Fukushimos katastrofos įtakingas savaitraštis „The Economist“ paskyrė kovo 10-16 dienų numerį atominei energetikai. Viršelio tema taip ir vadinasi: „Atominė energija: žlugusi svajonė“.
Ne, ten nebuvo apokaliptinių nuotaikų ir gąsdinimo, o tik blaivi padėties analizė. Ir labai paprasta išvada: atominė energetika neišnyks, tačiau taps mažareikšme elektros gamybos sritimi. Atsitiks tai ne tiek dėl katastrofų baimės, kiek dėl ekonominio nepagrįstumo.
Pasaulis stovi ant staigaus dujų kainų kritimo ir atsinaujinančių energijos šaltinių revoliucijos slenksčio. Tačiau Lietuvai tai nė motais. Mes nesivarginame skaičiuoti. Mes juk esame romantikai ir turime didingą svajonę – likti atomine valstybe!
„Istorija mažoms šalims retai pasiūlo galimybę įgyvendinti idėjas, iš pirmo žvilgsnio viršijančias tų šalių galias ir valią. Ir net jei pasiūlo, retai tokia idėja nemiršta vos užgimusi. Užtenka išsigąsti: „per drąsu“, rasti pasiteisinimą: „ per brangu“ ir tokios idėjos patogiai atgula metraščiuose…“
Čia citata iš beletrizuotos 24 puslapių brošiūros, kurią radau šeštadienio laikraštyje. Propagandinį leidinį, kaip turbūt ir visą kitą šiuo metu labai intensyvią reklamą žiniasklaidoje, apmoka UAB Visagino atominė elektrinė, tiksliau – visi Lietuvos gyventojai. Juk tai – valstybės projektas, ar ne?
Mes susimokame, kad mus kažkas įtikintų. Ką gi, jeigu tai tikrai geras dalykas, tebūnie ir ši socialinė reklama. Tačiau, kas gi tie gudročiai, kurie anksčiau už mus nusprendė, kad šis dalykas yra toks būtinas, kaip atšvaitai tamsiame kelyje ar saugos diržai?
Nusprendė, matyt, pats UAB‘as. Valstybė ir visuomenė sprendimo dar nepriėmė. Žymiausi ekspertai priešinasi. Seimas už dabar visur kur reklamuojamą projektą dar nebalsavo. Dėl šio projekto dar reikia labai rimtai diskutuoti, o ne reklamuoti.
Tačiau štai bėda. Į diskusinę TV laidą UAB‘o atstovai kažkodėl neateina. Viešąją nuomonę norima tiesiog nupirkti.
Ir kaip čia neprisiminsi keturių penkių metų istorijos apie trigalvį slibiną, virtusį „Leo LT“. Privatininkai pirko ir žiniasklaidą, ir politiką, kad galėtų įgyvendinti lygiai tą pačią svajonę. Atominė elektrinė – grandiozinis, beveik visam Lietuvos metiniam biudžetui prilygstantis projektas. Koks kvailys galėtų atsisakyti jam vadovauti?
Juolab, kai visą verslo riziką prisiima valstybė, o tai reiškia – visuomenė. Mes.
Tad kas gi per tuos metus pasikeitė? Beveik niekas. Tiktai dviejų K kombinacijoje į priekį išėjo kitas K. Gediminą Kirkilą dirigento poste pakeitė Andrius Kubilius. Tačiau kas užsakė pačią muziką? Negi įtakingieji rusiškos elektros tarpininkai, kuriems atsivers kelias į daug platesnę Vakarų Europos rinką?
Beje, ar kas paskaičiavo, kiek valstybei kainavo „Leo LT“ projektas? Ir kiek iš jo uždirbo tam tikri asmenys? Jeigu nepaskaičiuota, tai kodėl? Juk įdomu, kiek Lietuvos žmonės jau yra susimokėję.
Ką gi, jeigu už gryną pinigą priimtume visas propagandines klišes apie atominės elektrinės būtinumą, dabar jau akivaizdu, kad „Leo LT“ ardyti nereikėjo. Nes dabartinis projektas už aną niekuo ne geresnis. Greičiau priešingai – prastesnis.
Tada gerą pelną sau būtų užsitikrinę keli apsukrūs Lietuvos verslininkai, tačiau privatininkų valdoma bendrovė bent jau būtų labiau apsaugota nuo nežabotos korupcijos. Dabar visą legalų pelną pasiims japonai. Ir net nepaisant, ar projektas bus atsiperkantis!
Lietuviams liks tik korupcinė nauda. Valstybinis UAB‘as – pati blogiausia valdymo forma, kai vartomi milijardai. Konfidencialumo širma jau dabar sunkiai peržvelgiama. Ir skaidrumo čia niekas net nežada.
Ar korumpuota Lietuvos politinė ir teisinė sistema pajėgi atsispirti tokio masto pagundoms? Kas galėtų įvardyti bent vieną stambų valstybės projektą, kurio nebūtų lydėję korupcijos skandalai? Užtenka paminėti Valdovų rūmus ir Nacionalinį stadioną, kurio šimtamilijoninės vertės griaučiai kaip simbolis vis dar stūkso virš Vilniaus.
Statybos – korupcijai pati patogiausia sritis. Užbetonavai, ir nieko nesimato. VAE statybos darbams (iš esmės vien betonavimui) planuojama skirti pustrečio milijardo litų. Kaip jau įprasta, suma greičiausiai padvigubės.
Galimas daiktas, bus dar blogiau. Gal kažkas panašaus į bakchanaliją, jau penkti metai vykstančią aplink senosios elektrinės uždarymą, kur jau išgaravo mažiausiai milijardas litų. Turbūt kažkiek milijonų iš ten atsirado ir vienos partijos, kurios ūkio ministras pasirašinėjo sutartis, juodojoje kasoje?
Jeigu valdžia neįstengia susitvarkyti su viena labai neaiškia kompanija, kuri pačiu įžūliausiu būdu siurbia elektrinei uždaryti Europos Sąjungos skirtus pinigus, kaip ji suvaldys daug kartų sudėtingesnį procesą?
Kaulas toks riebus, kad dėl jo verta kovoti bet kokiomis priemonėmis. Yra čia ir nuolatinių aistringų rėmėjų, kuriems labai tiko visi projektai – tiek „Leo LT“, tiek ir VAE.
Lyderis čia, žinoma, Liberalų ir centro sąjunga, kuri kaip paprastai nesidomi idėjinėmis kairės-dešinės kovomis, bet ieško naudingo vidurio kelio arba skylės, kurioje gali kažką iškapstyti.
Įdomesnis ir paslaptingesnis – Valstybės saugumo departamento (VSD) vaidmuo. Ir tada, ir dabar jis dalyvauja palaikymo komandoje. Nepateikus faktų abstrakčiai metama rusų korta.
Praeitą kartą, tiesa, vyriausias „Leo LT“ oligarchas netgi apkaltino kolegą, kurio žiniasklaidos priemonės labiausiai oponavo projektui, buvus KGB agentu ir tiesiogiai tarnaujant Rusijai. Žadėjo pateikti faktų, tačiau projektui žlugus atsiprašė.
Ar dabar VSD ir kai kurie politikai atsiprašys, tarkim, Lino Balsio, kurio vadovaujamas Žaliosios politikos institutas, mano žiniomis, gauna paramą iš Švedijos, o ne Rusijos? Ką gi, tiesiogiai jis nėra apkaltintas, tačiau užuominomis apie priešiškos šalies veikimą yra sudarytas negatyvus fonas, kuris suprimityvina bet kokią diskusiją.
Taigi, atsiprašyti tektų ir visos visuomenės, kuri tapo propagandinių manipuliacijų auka. Rimtos, argumentuotos diskusijos tiesiog nėra. Ir dėl to iš dalies kaltas VSD.
Jei atmesime su politika ir verslu susijusių korupcinių grupių interesą, liks institucinio egoizmo problema. Toks ypatingai pažeidžiamas objektas, kaip atominė elektrinė, reikalaus papildomo saugumo užtikrinimo, o tuo pačiu ir daug didesnio nei dabar VSD finansavimo.
Taigi dabar tiek visuomenė, tiek politikai turi susikaupti ir atsispirti propagandai iš įvairių pusių. Viską šaltai apmąstyti. Pasverti ir paskaičiuoti.
Kol kas neabejotinai galime pasakyti tik viena: šis projektas yra didžiai rizikingas.
Todėl dabar aš matau vienintelį protingą sprendimą. Neskubėti! Eiti į priekį labai atsargiai. Be reikalo nesustoti ir nepražudyti visko, kas jau padaryta ir investuota. Bet per daug nešvaistyti lėšų.
Svarbiausia – neperžengti ribos, už kurios nebebus galima sustoti. Nes jau per artimiausius kelis metus situacija elektros rinkoje taps daug aiškesnė.
Klysta ir geriausi ekspertai. Prognozės dėl atominės energijos nerentabilumo gali nepasitvirtinti. Tad kurį laiką dar reikia būti pasirengus atominiam startui.
Todėl reikia kiečiau derėtis su „Hitachi“ ir ieškoti tikro investuotojo, kuris prisiimtų verslo riziką, o ne perkeltų ją ant Lietuvos žmonių pečių. Tik toks investuotojas būtų garantija, kad projektas atsiperka. Visa kita – tuščios šališkų žmonių šnekos. Ne tik tuščios, bet ir pavojingos.
Sauliaus Stomos blogas. Apsisnorino iki ausų
Antradienis, 2012-06-05 08:13 Uncategorized | 1 komentarų
Atrodo, pildosi juodžiausios prognozės, kad įtariamas aferistas Vladimiras Antonovas ims pagal dūdelę šokdinti Lietuvos teisinę ir politinę sistemą.
Nors Londono teismas areštavo buvusio „Snoro“ savininko turto už 1,7 mlrd. litų, jam dar turėjo likti pakankamas kiekis neapskaitytų finansų. Neabejotina, kad tie pinigai bus ir jau yra naudojami visapusiškai gynybai.
Vargu ar kas galėtų pasiūlyti V.Antonovui geresnį gynybos planą, nei bandymas apkaltinti Lietuvą, kad su „Snoro“ savininkais buvo susidorota dėl politinių motyvų. Tas planas nuosekliai vykdomas.
Seimo laikinoji tyrimo komisija dėl „Snoro“ žlugimo baigė darbą, ir 6 iš 12 jos narių kartu su pirmininku Valentinu Mazuroniu pasiūlė priimti skandalingas išvadas. Svarbiausias išvadų punktas, dėl kurio šeši valdančiųjų atstovai paliko posėdį sugriaudami kvorumą, teigia, kad „Snoro“ nacionalizavimas buvo skubotas ir nepakankamai pagrįstas.
Jau dabar ši išvada tampa rimta paspirtimi įtariamų aferistų gynybai. Jeigu ją dar patvirtintų ir visas Seimas, Lietuvos žmonės rizikuotų prarasti dar kelis milijardus be to, ką jau yra praradę dėl laiku nesukontroliuotos „Snoro“ veiklos.
Juk akivaizdu: kuo didesnė žala banko kreditoriams atsirado dėl netinkamo banko veiklos stabdymo, kurio ėmėsi valstybės institucijos, tuo mažėja buvusių savininkų kaltė, o tuo pačiu ir suma, kuri kada nors būtų iš jų priteista.
Taigi, politikų kišimasis į teisingumo vykdymą čia daugiau nei akivaizdus. Šis avantiūristinis įsikišimas rodo neįtikimą atsakomybės stoką ir nacionalinio intereso išdavystę. Juk paklausius V. Mazuronio kartais atrodo, tarsi jis rėžtų ugningas kalbas Londono teisme, kaip dviejų iš Lietuvos pabėgusių „Snoro“ akcininkų advokatas.
Ar tai įmanoma, kaip nors pateisinti?
Taip, įmanoma. Milijardus litų Lietuvai kainuosiantį veiksmą pateisintų nieko nepaisantis tiesos troškimas. Juk tiesa brangiau už pinigus, ar ne?
„Snoro“ istoriją aukštyn kojomis verčiančią išvadą, kad bankas buvo stabdomas netinkamai, komisija turėjo gerai pagrįsti surinktais faktais. Turėjo, tačiau nepadarė.
Todėl labiau apgailėtinos komisijos nebuvo per visą Seimo istoriją. Ji niekingesnė net už nuolatinio tokių komisijų nario Juliaus Sabatausko vadovautą komisiją, tyrusią „galimai neteisėtą politinių ir interesų grupuočių poveikį teisėsaugos institucijoms“, kuri nutraukė darbą taip nieko ir nenuveikusi.
Deja, dabar bėda yra nepalyginamai didesnė. „Snoro“ komisijos darbas tikriausiai turės pasekmių. Skaudžių pasekmių valstybės biudžetui.
Reikia suprasti, kas gi čia iš tikrųjų vyksta. Seimo opozicija eina į pagalbą įtariamiems aferistams mėgindama įteigti, kad prieš juos buvo įvykdytas politinis susidorojimas. Reikalą iš esmės keičiančių naujų faktų nepateikta, tačiau vertinimas kardinaliai priešingas. Bankas perimtas ne per vėlai, kaip daugeliui atrodė iki šiol, o per anksti.
Ar tokį elgesį įmanoma kaip nors paaiškinti? Kas tai – piktybiškumas ar kvailumas?
Čia jau reikėtų specialaus tyrimo, kurį geriausiai atliktų specialiosios tarnybos, jei jos Lietuvoje dirbtų savo darbą, o ne pagal užsakymą žaistų poligrafais ir kitais daikčiukais.
Beje, ar yra kokių naujienų byloje dėl informacijos apie teisėsaugos veiksmus prieš „Snorą“ nutekinimo? Tik užsitęsusi tyla.
Ir labai įdomu, kodėl iš V. Mazuronio komisijos tyrimo lauko išnyko galima teisėsaugos institucijų atsakomybė dėl delsimo imtis realių priemonių. Ir šioje srityje viskas apversta aukštyn kojomis. Valstybės saugumo departamentas kaltinamas dėl birželio mėnesį pateiktos pažymos apie „Snoro“ rizikingumą, nors ir kvailiui aišku – kalta ne įspėjanti pažyma, o atitinkamų institucijų neveiksnumas, kuris truko ilgą laiką prieš tą pažymą ir po jos.
Kodėl su ta pažyma nebuvo supažindinti kiti atsakingi asmenys, ne vien Prezidentė? Ar jie gavo sunerimti verčiančius įspėjimus kokia nors kita forma? Jeigu negavo, tai kodėl? O jeigu gavo, kodėl nieko nesiėmė, kad apsaugotų Lietuvos žmonių pinigus?
Juk platinti apgaulingus indėlių sertifikatus, gavęs Vertybinių popierių komisijos (VPK) leidimą, „Snoras“ pradėjo tik praėjusią vasarą. Arba kažkas piktybiškai nesidalijo informacija, arba VPK pirmininkas, nuo šių metų pradžios komisijos funkcijas perdavus Lietuvos bankui (LB), neturėjo ramiai persėsti į tą pačią, tik kitaip pavadintą kėdę.
Išvadų rengėjai, žinoma, negalėjo išvengti nepaminėję ankstesnės LB vadovybės atsakomybės, nes faktai per daug akivaizdūs. Tačiau dėmesys ir šioje vietoje gudriai perkelti į banko veiklos stabdymą, o tuo pačiu – į naujajam LB vadovui Vitui Vasiliauskui tenkančią tariamą kaltę. Dėl jo veiklos komisija netgi norėtų kreiptis į prokurorus. Taigi, ir vėl toks pat bandymas apversti situaciją. Kalti ne tie, kurie tinkamai neprižiūrėjo įtartino banko, o tas, kuris galų gale ėmėsi ryžtingesnių veiksmų.
Maža to. Kadenciją baigiantis LB valdybos narys Vaidevutis Geralavičius šturmuos Seimą V. Mazuronio vadovaujamos partijos gretose! Gal tokiu būdu teisinę neliečiamybę partija suteiks ir Londone vargstančiam šiauliečiui Raimondui Baranauskui? Juodosios kasos tada galėtų dar gerokai išpampti. Ir politinio susidorojimo auka būtų apginta.
Reikiamą įtaką daryti galima ne vien per finansų srautus. Žymi Lietuvos politinio, teisinio ir biurokratinio elito dalis jau seniai buvo „Snoro“ akcininkų lepinama ir jaukinama. Kai kurie dar ir dabar jaučia nuoširdų dėkingumą arba tiesiog bijo išviešinimo.
Žinoma, V. Mazuronio komisija nerado jokių nederamų sąsajų tarp politikų ir „Snoro“. Ji to ir negalėjo padaryti. Nes nenorėjo. Juk tik kvailiai gali atsiskleisti patys.
Bet atsiskleidžia jie ir nenorėdami.
