Pasitikėjimas yra svarbiausias dalykas, kuriuo remiasi demokratija ir kapitalizmas. Pirkdamas prekę ar paslaugą tiki, kad nebūsi apgautas. Lygiai taip pat rinkdamas aukščiausią ar žemiausią valdžią manai, kad ji atsižvelgs į tavo lūkesčius. Žinoma, netiki visu šimtu procentų, tačiau jei visai netikėtum, elgtumeisi kitaip.

Tiek prekių, tiek ir politinė rinka verčia jos dalyvius stengtis dėl pasitikėjimo. Konkuruoti ir kovoti dėl jo. Juk žinai, kad netekęs pasitikėjimo neteksi visko. Apgaulės kelias yra trumpalaikis.

Pasitikėjimas ypatingai svarbus bankams ir visai finansų sistemai. Vyriausybės neriasi iš kailio, kad tik nepablogintų pasitikėjimo finansų rinkose ir drebėdamos laukia reitingų agentūros sprendimo. Blogas įvertinimas gali sužlugdyti valstybę. Ypatingai šiais krizės laikais.

Sakoma, kad banką, kaip musę, galima užmušti laikraščiu. Kažką tokio buvo bandoma padaryti per 2003 metų Lietuvos Prezidento rinkimus. Tiesa, taikinys tada buvo ne tiek bankas, kiek antros kadencijos siekęs Valdas Adamkus. Tačiau juodosios technologijos pasiteisino. Kilusi sumaištis mobilizavo Rolando Pakso rinkėjus. Po nešvarios jo pergalės, visa valstybė tapo manipuliacijų objektu.  

Dabartinė „Snoro“ krizė dar pavojingesnė. Juodųjų technologijų specialistai gerai žino, kad bankų sistema - jautriausia valstybės vieta. Finansų krizės metu tas jautrumas tampa maksimalus. Netikrumo, baimės dėl ateities ir visuotinio nepasitikėjimo atmosferoje politinėms manipuliacijos atsiveria plati erdvė.

Matyt vėliau bus atsakyta į klausimą, kas slypi už „Snoro“ aferos: tiesiog gudrūs sukčiai ar Lietuvai priešiškos tarnybos? Galbūt tai susiję. Tačiau šiuo metu aišku viena: jau ilgą laiką šis bankas veikė kaip slapta finansų piramidė. Pinigai buvo spėriai renkami ir naudojami vis naujoms geroms palūkanoms mokėti. Visa kas likdavo bankui – o tai buvo milijardai – išplaukdavo neaiškia kryptimi.  

Tai įrodo patys elementariausi skaičiai. Banke buvo 4 milijardai litų gyventojų indėlių ir dar apie 2,5 mlrd. litų įmonių ir organizacijų lėšų. Taigi iš viso surinkta apie pusseptinto milijardo litų. Gyventojams buvo išduota 700 milijonų, privačioms įmonėms – 2,39 mlrd. litų paskolų. Iš viso vos daugiau nei 3 milijardai litų. Iš 6,5 atimkime 3,1. Tų maždaug 3,4 milijardų dabar ir pasigesta.

Tad kalbėti čia reikia ne apie blogą ar rizikingą banko veiklą, o apie gerai apgalvotą finansų piramidės auginimą ir pinigų išvežimą iš Lietuvos. Vadinasi, tai buvo daroma sąmoningai.

Tokią išvadą grindžia ir „Latvijas Krajbanka“ veikla. „Snoro“ akcininkai pirko ne tik seniausią, bet ir kažkada didžiausią kaimynų banką – mūsų Taupomojo banko analogą. Jiems svarbiausia buvo gauti visoje šalyje geriausiai išplėtotą smulkiosios bankininkystės – indėlių surinkimo sistemą. Indėliai buvo toliau sėkmingai renkami, tačiau pagal bendras veiklos apimtis „Latvijas Krajbanka“ nusmuko net į 10 vietą šalyje! Kodėl? Ogi todėl, kad šiame banke, kaip ir motininiame „Snore“, paskolų gauti buvo daug sunkiau nei kur kitur.

Schema tiesiog genialiai paprasta. Pinigams rinkti siūlomos daug geresnės sąlygos nei konkurentų, tačiau skolinimo sąlygos – daug blogesnės. Pinigai kaupiasi banke. Ir po to kažkur iškeliauja, palikdami tik beverčius popierius.

Ar to tikrai nebuvo galima pastebėti anksčiau? Manau, tik tokiu atveju, jei pastebėti buvo labai nenorima.

Galima teisintis, kad vertybinių popierių trūkumas buvo aptiktas tik šiais metais. Galbūt. Tačiau ar pats banko veiklos balansas nebuvo panašus ir anksčiau? Juk ši finansų piramidės schema sukurta ne pastaraisiais metais. Ji veikė ilgą laiką.

Galbūt finansų sistemos prievaizdai galėjo stebėti situaciją atmestinai, kol visus buvo apėmusi kilimo euforija, o į Lietuvą pinigai plūste plūdo. Tačiau sėdėti užsimerkus 2009 ir 2010 metais jau įsisiūbavus krizei? Miegoti kaip sotiems katinams šiltose vietose, kai pinigai tirpsta? Ar tai nėra nusikaltimas?

Ką ilgą laiką veikė Lietuvos specialiosios tarnybos? Juk akivaizdu, kad plėtojantys tokią finansų piramidę, kaip kitados EBSW“ vyrukai, turėjo mesti nemažus pinigus palankiai aplinkai kurti. Jie turėjo pirkti ne tik įvaizdį, bet ir reikiamus sprendimus. Taip pasitikėjimas buvo kuriamas pačių apgautųjų pinigais. Ir niekas tam nesutrukdė.

Tad gal Raimondo Baranausko riksmas iš Londono:  „norima, kad aš nieko nekalbėčiau, nors deklaravau, kad kalbėsiu apie viską…“ reiškia ne tiek desperaciją, kiek šantažą?

Kodėl abiem akcininkams buvo leista taip lengvai pabėgti iš Lietuvos? Ir ką reiškia ta skandalinga „Lietuvos ryto“ žinia, kad kai kurie gailestingi teisėsaugininkai netgi ruošėsi mesti darbą, nenorėdami dalyvauti „atakoje prieš lietuviškus bankus“?

Beje, mes jau žinome vieną prokurorą, kuris prieš pora metų pasitraukė iš darbo, nes nenorėjo teptis rankų pedofilijos byloje. Kitas dabar ilsisi Kanaruose. Teigiama, kad apie tuomečius įvykius jie buvo gerai informuoti, tačiau su tomis žiniomis, kaip ir policijos viršūnėlė, elgėsi labai keistai. Ir toli gražu nedarė to, ko iš jų tikėtųsi visuomenė.

Vladimiras Antonovas, gavęs informacijos iš pareigūnų ir su bendrininku pabėgęs iš Lietuvos, dar spėjo už vieną griviną parduoti visą banką Ukrainoje! Juk žinojo, kad gynybai reikės daug daug pinigų. Apgautieji dabar dar susimokės ir už galimą apgavikų išteisinimą ar bent minimalią bausmę. Ir žinoma, už jų turtingą gyvenimą po to.

Pasitikėjimas kartais labai brangiai kainuoja…

Nors štai Gedvydas Vainauskas sako, kad prarasti pinigus yra mažesnė bėda nei prarasti pasitikėjimą. Ir jis žino, ką kalba. Nors jau kuris laikas didžioji dalis žmonių skaito „Lietuvos rytą“ panašiai kaip senąją „Komjaunimo tiesą“ – tarp eilučių. Taip protingesni žmonės skaitė visą sovietų spaudą – netikėdami, tačiau ir neturėdami kito pasirinkimo bent kažką sužinoti.

Deja, ir dabar tas kitas pasirinkimas gana menkas. Nemažą dalį kaltės čia turi prisiimti ir dabartiniai valdantieji, prieš kelis metus gerokai apsunkinę žiniasklaidos gyvenimą mokesčių reforma. Po to, kas įstengė, bandė pirkti redaktorių prielankumą milijoniniais užsakymais. Tad ir taip suvaržyta rinka tapo dar labiau iškreipta. Galiasklaidos milžinams nuo to tik geriau, tačiau visuomenei – bėda.

Taigi vėl – pasitikėjimo krizė. Apklausos rodo, kad kol kas ji smogė tik policijai ir bankams, o politikų beveik nepalietė. Tačiau tikrai palies, jei po pirmų ryžtingų žingsnių bus bailiai sustota.

Žmonės dabar kaip niekada laukia aiškių atsakymų. Jeigu artimiausiu metu jų nebus, kaltinti teks tik save.

Taigi valdantieji ir ypač konservatoriai turi suvokti momento svarbą ir atsakomybę. Žinoma, jei nenori kartoti “Williamso“ pamokos ir patirti panašaus žlugimo kaip 2000 metais.

Pasitikėjimui atkurti būtinas skaidrumas. Pradėti galima nuo lengviausio dalyko. Reikia kuo skubiau skelbti sąrašą įtakingų veikėjų, prieš "Snoro" nacionalizavimą atsiėmusių pinigus. Ir žinoma, po nuodugnaus tyrimo, turi būti įvardyti visi kaltieji dėl valstybei padarytos milijardinės žalos. Tik tada visuomenė ims tikėti, kad daugiau tokie dalykai nepasikartos.

Ne taip seniai politologai ėmė plačiai vartoti sąvoką „žlugusi valstybė“ (failed state). Įtakingas JAV žurnalas „Foreign Policy“ kasmet skelbia „Žlugusių valstybių indeksą“, kuriame pagal 12 kriterijų klasifikuojamos visos 177 pasaulio valstybės. Lietuva šiame gana formaliame sąraše atrodo visai neblogai. Dabar užimame 149 vietą, aplenkę kaimynus Estiją (140), Latviją (135), Lenkiją (146) ir netgi Italiją (147).

Geriausiai veikianti valstybė yra Suomija (paskutinė: 177 vieta). Šalia – kitos Skandinavijos šalys ir Šveicarija (174),Naujoji Zelandija (172), Airija (171). Šis indeksas dar kartą įrodo ir vieną įsidėmėtiną dalyką. Nėra svarbu, ar valstybė turi plačią įtakos zoną, kaip skandinaviškoje sistemoje, ar yra daugiau apribota ir liberali. Svarbu, kaip ji veikia: efektyviai ir skaidriai, ar suveltai ir priešiškai savo žmonėms.

Gerą Lietuvos vertinimą (28 nuo galo),  matyt, lėmė formalūs kriterijai, o žmonių savijauta liko nuošaly. Mat pagal subjektyvų požiūrį į pačius save, tai yra pagal vadinamąjį Laimės indeksą mes esame 86 vietoje. Nors tarptautiniai ekspertai šiais metais pagal gyvenimo kokybę –vadinamąjį Gerovės indeksą Lietuvai skyrė 40 vietą. Ir čia, beje, jau aplenkėme Portugaliją.

Tad kodėl į savo valstybę mes žiūrime taip pesimistiškai? Ar tai tik psichologinė problema, ar kažkas daugiau? Gal teisus Vytautas Radžvilas, dabartinę Lietuvą pavadinęs „neįvykusia valstybe“?

Tenka pripažinti, kad pesimistinis vertinimas turi daug argumentų. Daugelis žmonių mąsto ir jaučia panašiai: „mes ne to tikėjomės“. Tai reiškia: „Mes tikėjomės daug geresnio valstybės funkcionavimo“. Taigi: „Visų pakraipų buvusi ir esama valdžia dirba blogai“.

Imkime du didžiausius pastarojo laiko skandalus: Kauno pedofilijos bylą ir „Snoro“ žlugimą. Pirmoji istorija jau kelerius metus rodo įvairiausių institucijų neįgalumą. Čia valstybė susimovė absoliučiai. Netgi esant tokiam didžiuliam visuomenės dėmesiui ir ažiotažui, įvairių lygių valdžia atrodė tarsi paralyžuota. Galbūt jau greitai sužinosime kodėl? Juk ledai lyg ir pajudėjo? Atsiranda vilčių, kad teisėsaugą apraizgęs aštuonkojis bus išvilktas į dienos šviesą. Atrodo, to siekia ir naujieji policijos bei prokuratūros vadovai.

O ką mums pasakoja nykštuko trumpomis kojomis, kuris bandė pabėgti su dideliu pinigų maišu, istorija?

„Snoro“ bankas turbūt ner nuo pat savo įkūrimo buvo probleminis. Gerai ir tvarkingai veikiančioje valstybėje jis net nebūtų galėjęs taip išbujoti ir tapti penktuoju šalyje. Šiais metais jis bandė tapti net trečiuoju banku pagal dydį, dar kartą pasiūlęs registruoti naują neaiškios kilmės ir dar neaiškesnio tvarumo pinigų emisiją. Tačiau, mūsų visų laimei, šį kartą valstybė pasirodė jau visai kitaip. Ji ėmė elgtis kaip įprasta civilizuotuose Vakaruose, o ne klanų valdomoje Eurazijoje.

KGB aplinkoje brendęs ir turtėjęs Rusijos pilietis Vladimiras Antonovas tik išplerusiose posovietinėse valstybėse galėjo drąsiai sukti savo neskaidrų verslą. Bandydamas skverbtis į Vakarus, jis patyrė fiasko. Didžioji Britanija neleido įsteigti banko filialo, Švedija neregistruoja net ir bankrutuojančios „Saab“ bendrovės akcijų pardavimo Olandijos bendrovei, kol joje dalyvauja V. Antonovas.

Beje, ir šioje srityje mūsų valstybė ginti save realiai pradėjo tik šių metų balandį, Lietuvos banko vadovu paskyrus Vitą Vasiliauską. Šį pusmetį nebuvo registruojama ir nešvarių pinigų emisija. Iki tol niekas net nedavė pakankamai aiškaus ženklo žmonėms, kad „Snoro“ bankas yra labai rizikingas.

Juk dar 2007 metais Generalinės prokuratūros pavedimu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamu būdu įgytų pinigų legalizavimo perkant banko „Snoras“ akcijų. Byloje liudytoju apklaustas ir banko valdybos pirmininkas Raimondas Baranauskas. Tačiau tyrimas užstrigo dėl Rusijos kaltės – šios šalies teisėsaugininkai neatsakė į Lietuvos teisinės pagalbos prašymus. Pritrūkus duomenų, ikiteisminis tyrimas 2011 metų pradžioje buvo nutrauktas.

Maža to. Nors įstatymas formaliai ir draudžia bankams valdyti žiniasklaidos priemones, valstybė 2009 metais neužkirto kelio „Snorui“ realiai tapti stambiausiu įtakingo „Lietuvos ryto“ akcininku. Tai leido sėkmingai kurti respektabilaus ir patikimo banko įvaizdį. Visuomenė ir toliau buvo vedžiojama už nosies. Savo sąskaitas, ne be tam tikro spaudimo, o gal ir korupcijos elementų, į „Snorą“ perkėlė nemažai valstybės institucijų ir savivaldos įmonių. Čia užstrigo dalis ES finansuojamų projektų, pensininkų ir studijų paskolų pinigų.

Bankas net ir dabar įžūliai vadinamas lietuvišku, nors jį beveik vienvaldiškai kontroliavo 68,1 proc. akcijų turėjęs Antonovas, savo tėvynėje Rusijoje taip pat įsivėlęs į didžiules aferas. Ar iki šiol tai niekam nebuvo žinoma?

Kodėl Vertybinių popierių komisija iki pat šių dienų leido bankui platinti rizikingas obligacijas ir jokie ekspertai neįspėjo, kaip tai pavojinga? Beje, „Snoras“ buvo vienintelis (!) šalyje naujo produkto – indėlių sertifikatų platintojas, kurių spėjo išleisti net už tris šimtus milijonų litų. Kodėl „nepriklausomi“ auditoriai iš „Ernst and Young“ šių metų kovo 10 dieną pateikė teigiamą banko veiklos vertinimą, nors dar sausį Lietuvos Bankas – tiesa, per daug neafišuodamas – nusprendė taikyti “Snorui“ tam tikrus veiksmų laisvės apribojimus?

Taigi visokiausių „kodėl“ ir šioje istorijoje kyla daugybė. Tačiau akivaizdu viena: praėjusią savaitę valstybė pagaliau ėmė veikti. Tiek Kauno pedofilijos, tiek „Snoro“ byloje.

Galime teigti, kad banko aferoje tarpinė pergalė jau pasiekta. Nepabijojusi nacionalizavimo, valstybė įrodė, kad NORĖDAMA ji gali veikti efektyviai. Lietuvos žmonių pinigų gelbėjimo operacija buvo atlikta tiesiog pavyzdingai. Tai reiškia – su mažiausiais nuostoliais. Visoje bankų sistemoje panikos pavyko išvengti, nors kai kas ir bandė ją sukelti.

Taigi išvada: net ir tokioje makalynėje pasiekti pergalę nėra neįmanoma. Jai reikia visai nedaug. Tik aiškiai suvokti bendrą interesą, atsispirti grupuočių įtakai ir veikti koordinuotai.

Jei šios pastangos vyraus ir toliau, žmonės supras, kad valstybė ima veikti jų pusėje. O tokia valstybe jau galima pasitikėti ir net pasididžiuoti. Rytoj šiek tiek labiau nei vakar.

Netrukus Lietuvoje gali įvykti recidyvas, kokio jau nebuvo, regis, nuo 1993 metų. Tada lengvai kvaištelėjusi posąjūdinė Vilniaus miesto taryba uždraudė Jurgos Ivanauskaitės knygą „Ragana ir lietus“. Beje, dabar kaip tik minime šviesaus atminimo rašytojos ir dailininkės penkiasdešimtmetį. Dailės akademijos „Titaniko“ parodų salėse atidaroma išsami jos darbų paroda.

Valdas Adamkus buvo didelis Jurgos talento gerbėjas. Jis visada stengdavosi aplankyti jos parodas, įsigydavo darbų. Ko gero, juos siejo tam tikras dvasios artumas. Ir ne vien todėl, kad abu gimę tą patį mėnesį. Kaip J. Ivanauskaitė Lietuvos kultūroje, taip V. Adamkus politikoje buvo savotiška anomalija: pusiau atsargus diplomatiškas biurokratas, pusiau aistringas meno ir kultūros žmogus.

Ir štai dabar buvęs Prezidentas gali atsidurti maištingosios rašytojos kailyje. Tik ką per 85-ąjį gimtadienį pasirodžiusi knyga „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ sukėlė audringą reakciją. Kalbama, kad netrukus ji bus uždrausta.

Maža to. Generalinė prokuratūra kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą prašydama išaiškinti, ar V. Adamkus šioje knygoje neatskleidžia valstybės paslapties. Tai rimčiau, negu uždrausti knygą. Gavus teigiamą atsakymą, bus pradėtas ikiteisminis tyrimas, tad Prezidentui gresia baudžiamoji atsakomybė.

Beje, Vilniaus knygynuose knygos jau neįmanoma gauti, todėl spausdinamas antras tiražas. Žiniasklaida atliko puikų reklaminį darbą. Prokuratūra taip pat.

Plačiai viešinami fragmentai kelia ne vien politikų, bet ir apžvalgininkų rūstybę. Kai kas knygą jau vadina lietuvišku „Wikileaksu“. Autorius kaltinamas net amoralumu. Paralelės su J. Ivanauskaite dar stiprėja.

Tad kas gi čia vis dėlto vyksta? Ar knyga tikrai peržengia leistinas ribas?

Čia turėtume atskirti du dalykus: paprastą knygos kritiką ir bandymus susidoroti su autoriumi teisiniu keliu, ką dabar bando daryti prokurorai ir grasina kai kurie politikai, žadantys kreiptis į teismus. Pirmasis atvejis - kritika yra visiškai suprantama ir netgi pageidautina. Juk knyga pateikia tik vieno subjektyvaus, nors gal ir labai informuoto, žmogaus požiūrį. Tas požiūris ir jį grindžiančių faktų parinkimas turi būti nagrinėjamas ir ginčijamas. Niekas čia negali būti galutiniu arbitru.

Taip, knyga sudaro labai prastą vaizdelį apie mūsų politinę sistemą, tačiau taip jau yra. Žinoma, tas vaizdas knygoje labai nepilnas, gal net tendencingas. Kai kurių asmenybių kritinės charakteristikos šiurkštokos, labiau tinkančios privatiems pokalbiams. Tačiau besiaiškindami žmonės turės naudos, ką jau sakyti apie ateities istorikus, kuriems palyginimui bus prieinami ir slapti archyvai.

Juk ir paties V. Adamkaus veikla vertinama šiame kontekste. Priekaištų tikrai bus. Juolab jiems gali daryti įtaigą ir šios knygos įrašai. Štai kad ir išgarsėjęs Aniceto Ignoto atvejis, kai bjaurūs dalykai trejus metus buvo vieša paslaptis, o įtartinas veikėjas ir toliau ėjo įtakingas pareigas.

Taigi kritikos reikia. Abipusės. Tačiau sakyti, kad knyga peržengia demokratiniam pasauliui būdingas ribas, yra nesusipratimas. Tai tarsi nuskendusio sovietinio „Titaniko“ sirenų aidas.

Galbūt, V. Adamkus nėra tokio masto politikas ir rašytojas, kaip Winstonas Churchillis už 6 tomų atsiminimų knygą „Antrasis pasaulinis karas“ gavęs Nobelio premiją. Tačiau jo dienoraščius galima lyginti su dar neseno britų premjero Tony Blairo memuarais „Kelionė: Mano politinis gyvenimas“, kurie buvo parašyti tuoj po pasitraukimo iš posto ir tapo praėjusių metų bestseleriu. Pikantiškų detalių ir intriguojamų užkulisių juose dar daugiau. Beje, solidus literatūros žurnalas T. Blairą nominavo vienai  „premijai“ už blogiausią sekso scenos aprašymą. Bet knygą skaityti tikrai įdomu. Ir naudinga.

Tokie dabar laikai. Net ir juos galima kritikuoti, tačiau uždrausti knygą ir teisti autorių… Demokratiniame pasaulyje tai būtų visiškas leistinų ribų peržengimas. Nesvarbu, ar jis buvęs Prezidentas, ar kas nors kitas.

Nebent atskleidus tam tikrus faktus, valstybei būtų padaryta akivaizdi žala. Nebent faktai būtų sufalsifikuoti, o kai kurie žmonės - apšmeižti. Tačiau kol kas to niekas neįvardijo.

Ar valstybei pakenkė atskleistas apsikeitimas žvalgybininkais? Ar pakenkė žinia apie aukščiausius teisėjus, kurie nesuvokia valstybės intereso kontroliuoti diplomatais apsimetusius šnipus? Aišku, kad ne!

Beje, Prezidento įrašą apie tai, kaip jis privertė teisėjus duoti sekimo sankciją, galima būtų traktuoti kaip neleistiną kišimąsi į teismų nepriklausomumą. Nuolatiniai dabartinės Prezidentės kaltintojai tokių faktų jos veikloje neranda, tačiau vis tiek triukšmauja. Bet juk akivaizdu, kad neįtikėtinai ilgai užtrukus teisinės sistemos perėjimui iš sovietinės į demokratinę būtinos politinės priemonės pertvarkai skatinti.

Čia vėl savotiškas paradoksas. V. Adamkui dabar graso smogti ta pati formalistinės teisės logika, kuri vis dar vyrauja Lietuvoje ir kurios, deja, tuometis Prezidentas nesugebėjo įveikti sisteminėmis priemonėmis. Galbūt per mažai stengėsi. Per daug pasikliovė asmenine įtaka. Tai ir yra rimčiausias tikrai iškilios asmenybės dviejų kadencijų darbo trūkumas, kuris dabar grįžta bumerangu…

Todėl šio straipsnio pavadinimas gali tapti aktualus ir net virsti šūkiu. Tikėkimės, kad to neprireiks. Ir kad skandalų visada vengęs žmogus nebus galų gale įveltas į vieną didžiausių skandalų, koks dar galėtų kilti Lietuvoje.

Ir žinoma, reikia palinkėti, kad pats V. Adamkus nesileistų traukiamas į naujus politinius žaidimus, kuriuos norės žaisti tam tikra įtaką darančių asmenų grupuotė. Jeigu ši knyga ir jos autorius bus panaudoti per artimiausius rinkimus, teisūs pasirodys pikčiausi kritikai. Taigi: „Šalin rankas nuo Valdo Adamkaus!“      

Demokratijos pavojai buvo žinomi dar jos lopšyje – senovės Graikijoje. Kai dėl daugumos sprendimo turėjo nusižudyti Sokratas, jo mokinys Platonas metėsi aristokratijos link. Tačiau pastarojo mokinys Aristotelis atkūrė pusiausvyrą, sukurdamas vertybinės demokratijos – politėjos teoriją. Iš jos atsirado ir modernioji konstitucinė demokratija, kurioje mes visi tariamės gyveną.

Tai – apribota demokratija. Joje reikia laikytis tam tikrų iš anksto sutartų taisyklių. Bet tos taisyklės neturi prieštarauti paprastų žmonių valdžios idėjai.

Deja, paprastų žmonių valdžios idėja šiuo metu patiria rimtą krizę. Ekonomikos krizė kaip tik ir kilo dėl tam tikro demokratijos iškrypimo. Pamažu galios svertai vėl ėmė telktis labai nedidelės mažumos rankose, o ta mažuma neparodė reikiamos išminties dosniau dalytis su dauguma.

Nors problema galbūt ne vien čia. Globaliu mastu formuojasi vartotojų visuomenė, kuri yra per daug vaikiška, kad galėtų atsakingai užsikrauti sau sprendimų naštą. Kol prekių gausa lengvai pasiekiama, visi džiaugiasi gyvenimu. Kai ekonomika ima stoti ir gėrybių ragas išsenka, kyla įniršis. Ir štai pasaulis vėl stovi galimo masių maišto akivaizdoje.

Likimo ironija: demokratija tapo ypač pavojinga toje pačioje Graikijoje. Prieš keletą dienų atrodė, kad Europa (graikiškas žodis) jau ima galutinai byrėti. Ir tai todėl, kad premjeras nusprendė atiduoti lemtingo sprendimo galią visai tautai. Žinia apie skelbiamą referendumą dėl Graikijos gelbėjimo plano sukrėtė pasaulio finansų rinkas, o Europos galingieji taip supyko, kad referendumas buvo tuoj pat atšauktas.

Visa tai dar kartą ir akivaizdžiausiu būdu išryškino rimtą paradoksą: demokratija gali sugriauti Europos Sąjungą (ES). Kodėl?

Gal kalti nelabai demokratiški pamatai? Gal ES - tai tik elito projektas? Juk neigiami referendumai dėl Konstitucijos Europai jau apsunkino tolesnę integraciją, nors jų rezultatai ir buvo politikų gudriai apeiti.

Manau, šiuo metu turėtume matyti abiejų gana atitrūkusių pusių problemą. Politinis Europos elitas, virsdamas vis labiau biurokratiniu, o ne atstovaujamuoju, įprato nebekreipti dėmesio į žmonių nuomonę. Briuselis tampa formaliosios demokratijos, tai yra demokratijos be realaus turinio, lopšiu.

Antra vertus, ir paprastas „gerovės visuomenės“ žmogus vis labiau eina Friedricho Nietzsches nubrėžtu „paskutiniojo žmogaus“, lėkšto „žmogaus be krūtinės“ keliu. Tai tas pats Jose Ortega y Gasseto aprašytas masės žmogus. Atiduok į jo rankas valdžią, ir bėdos neišvengsi.

Toli gražu ne vien graikai tokie. Vokiečiai referendume taip pat pasisakytų, kad Graikijos remti nereikia, nors tai suduotų skaudų smūgį pačiai Vokietijai…

Žinoma, graikai lengvabūdiškumo ir laikinai visiems naudingos netvarkos srityje akivaizdžiai pirmauja. Du milijonai neegzistuojančių pensininkų, kuriems esą buvo skirta 3 milijardai eurų, 10 milijonų gyventojų šalyje atrodo įspūdingai. Kaip ir nelegalūs Graikijos turčių 200 milijardų eurų, laikomų Šveicarijos bankuose. Juk dabar aistros verda „tik“ dėl 100 milijardų eurų paskolos nurašymo.

Taigi Europai būtinas bent jau psichologinis sukrėtimas. Kaip atkurti gyvybingą demokratiją? Atrodo, 1968 metų maišto pamokos vėl buvo pamirštos. Gerovė nuramino revoliucionierius, tačiau pasirodė, kad ji nebus amžina.

Slėgė ir neatsikratytas beprasmybės jausmas. Todėl antroji maišto banga kyla ir iš tam tikro egzistencinio nuobodulio. Kalbama net apie „revoliuciją iš neturėjimo ką veikti“.

Europai kunkuliuojant, Lietuva patirs nuostolių dėl žlungančio eksporto, tačiau greičiausiai liks rami. Aktyviausieji emigruoja, kur gyvenimas geresnis, o revoliucionieriai - kur įdomesnis. Likusieji susirūpinę išlikimu.

Tačiau masių maišto baimė stiprins įvairių atspalvių „valstybininkų“ įtaką. Juk jų įsitikinimas dėl demokratijos pavojingumo tarsi vis labiau pasitvirtina. Todėl Lietuvai gresia atkrytis į euroazijinį valdomos demokratijos glėbį. Iš pradžių tai gali būti tik neoficialus politinis modelis, kuris po to ims traukti į Rytus visą valstybę.  

Tad ką daryti? Vaistus jau buvo išradęs tas pats Aristotelis. Jis aiškino, kad teisingai demokratijai maža vien gerų taisyklių. Kiekviena santvarka, norėdama išlikti, privalo ugdyti savo piliečius. Ugdyti pagal tas politines vertybes ir pagal tą santvarką, kurią išlaikyti, tobulinti arba sukurti norima.

Jeigu mes siekiame tikros ir teisingos demokratijos, turime ugdyti ne masės žmogų, o demokratijos aristokratą. Tą kuris mąsto savo galva, tačiau galvoja ne vien apie save. Ir ne todėl, kad jis yra pamišęs altruistas, o todėl, kad supranta: savo gerovę jis gali kurti tik atsižvelgdamas į kitus. Nes kitaip viskas subyrės. Anksčiau ar vėliau. 

Šitas švietimosi kelias yra vienintelis išsigelbėjimas Lietuvai. Kaip ir visam demokratiniam pasauliui.

Ar jis gali išgelbėti dabartinės formos Europos Sąjungą? Tai jau atskiras klausimas.

Šiomis dienomis ypatingai aktualus tampa garsiojo lenkų kilmės JAV politologo Zbigniewo Brzezinskio posakis: „Be Ukrainos Rusija negali būti imperija, o su Ukraina, papirkta ir tada pavergta, Rusija automatiškai tampa imperija“. Atrodo, esami Europos Sąjungos (ES) lyderiai tokio supratimo kaip tik ir stokoja.

Aiškios Rytų politikos nebuvimas jau senokai yra viena opiausių ES problemų. Tas intelektinis išskydimas, negebėjimas brėžti aiškių strateginių prioritetų gali atsiliepti visam istoriniam procesui. ES nelabai moka elgtis su Rusija, o dar labiau – su Baltarusija. Tačiau pastarųjų savaičių elgesys su Ukraina yra stačiai apgailėtinas.

Lietuvai ši tema ypatingai skaudi ir net gyvybiškai svarbi. Tad reikia mobilizuoti jėgas ir gerai apsvarsčius teikti savo siūlymus Briuseliui. Kitaip tenai vyraujanti politinė inercija ir konjunktūra pasitarnaus Rusijos siekiams ilgam laikui pririšti prie savęs dvi didžiausias senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis. Mes vėl liksime pavojingu paribiu.

ES atšaukė praėjusį ketvirtadienį turėjusį įvykti Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus vizitą Briuselyje ir drauge į neapibrėžtą ateitį nukėlė labai svarbų Asociacijos sutarties pasirašymą. Tai padaryta dėl buvusios premjerės Julijos Tymošenko įkalinimo. Ji nuteista 7 metams už Ukrainai nenaudingos sutarties pasirašymą. Paradoksas: tai buvo sutartis su Rusija dėl dujų tiekimo.

Taigi Ukraina atsidūrė tarp dviejų ugnių. Sutartį, kurią dabartinė valdžia norėtų revizuoti, aršiai gina Rusija. Žmogų, buvusią premjerę, kuri tą sutartį vienvaldiškai pasirašė, gina Vakarai, laikydami jos bylą politine.

Vargu ar kas Juliją Tymošenko laiko šventąja. „Dujų princese“ ji tapo gerokai anksčiau, pasinaudojusi plačiomis tarpininkavimo su Rusija galimybėmis. Tačiau jos politinis talentas, aistra ir gudrumas leido kurti provakarietiškos politikės įvaizdį. Jos aplinka ir ji pati visada turėjo gerus ryšius su Briuselio isteblišmentu. Tai, atrodo, duoda vaisių.

Rusija šiuo atveju mąsto racionaliau ir strategiškiau. Asmeniškumai, įsižeidimai ir simpatijos lieka antroje vietoje. Tuoj pat po Briuselio akibrokšto Rusija leido suprasti darysianti Ukrainai nuolaidų dėl dujų. Tuo pat metu Sankt Peterburge per NVS viršūnių susitikimą Ukraina kartu su dar šešiomis valstybėmis pasirašė laisvosios prekybos zonos kūrimo sutartį.

Taigi Ukraina stumiama eiti Baltarusijos keliu ir laviruoti tarp Rytų ir Vakarų. Tas laviravimas, Maskvai šiuo metu vis konkrečiau deklaruojant aiškų tikslą – Eurazijos sąjungą, gali pasirodyti labai trapus.

Tuo metu, kai formuojasi šis gravitacinis branduolys, ES nesugeba atsiriboti nuo laikinų dalykų ir išlaikyti strateginę iniciatyvą. Tai rodo neapsisprendimą ir susmulkėjimą, jei nepasakytume stipriau – politinį trumparegiškumą ir valios stoką. Europos Sąjunga skęsta ekonominėse problemose ir neįstengia diktuoti madų net artimiausioje aplinkoje.

Atrodo, neįvyks ir metų pabaigoje planuotas Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės vizitas Kijeve. Mat Europos Komisija rekomendavo kol kas susilaikyti nuo bendravimo su V. Janukovyčiumi. Tai aiškinama būtinumu laikytis europietiškų vertybių, nors labiau panašu į kerštą dėl nepaklusnumo.

Ir vėl akivaizdus Vakarų politikos Rytų Europoje paradoksas. Kalbėtis su Rusija tarsi daug lengviau, nei su iš jos įtakos pabėgti bandančiomis paribio valstybėmis. Kodėl? Ar ne todėl, kad trumpalaikiai interesai nugali ilgalaikius?

Taigi, geopolitika aukojama aikštingo politikavimo malonumams. Sutrikę mokytojai atsigauna išbarę arba ignoruodami neklusnius pasekėjus ir tarsi nenoromis, bet nuolankiai, su palengvėjimu atiduoda juos į kitos konstitucijos mokyklą, kur atėjus tinkamam laikui jie bus pamokyti lazda.  

Keista, bet demokratinių Vakarų lyderiai mažai dėmesio kreipia į tai, kaip jų veiksmus vertins paprasti šalių, kurias jie bando bausti, žmonės. Rusija, turėdama daug propagandos kanalų, ir šiuo aspektu veikia daug efektyviau.

Kalbėdami apie demokratijos vertybes turėtume suprasti, kad didžioji dalis Ukrainos žmonių labiausiai pavargo nuo oligarchijos, kuriai priklauso ir buvusi premjerė. Tai ji bandė nusavinti ir iš dalies suteršė Oranžinę revoliuciją. Todėl ukrainiečiai iš Europos tikisi rimtesnės pagalbos nei priekaištai dėl „dujų princesės“ įkalinimo. O ir šiuo klausimu reikėtų parodyti, kad Europoje yra veiksmingi teisiniai, o ne politiniai tokios problemos sprendimo būdai. Ir kad jie yra greiti ir efektyvūs, o ne skirti vien tolimai perspektyvai.

Beje, dabartinė Ukrainos valdžia, atrodo, rado teisinį šios kebeknės sprendimo būdą. Tikimasi, kad netrukus parlamentas priims įstatymą, dekriminalizuojantį tuos nusikaltimus, kuriais apkaltinta J. Tymošenko. Juk priimti politinį sprendimą ir tiesiog išlaisvinti nuteistąją nei V. Janukovičius, nei kas kitas tiesiog negali.  

Faktas akivaizdus. Koks nesimpatiškas vakariečiams būtų V. Janukovičius, jis visų pirma atstovauja Ukrainos verslą, kuris nori suartėti su Europos Sąjunga. Atstumti šį interesą būtų tiesiog istorinė kvailystė.

Kas nutiko pasauliui, kad jis atrodo vis trapesnis ir baisesnis? Kodėl tolimo banko griūtis Amerikoje verčia sunerimti, tarsi jis stovėtų gretimoje gatvėje ir saugotų visus tavo pinigus?

Apokaliptinės nuotaikos yra neatskiriama Vakarų kultūros dalis, tačiau jų intensyvumas kito priklausomai nuo situacijos regione, šalyje ar atskiroje bendruomenėje. Pasauliui virstant vienu mažu liežuvautojų kaimu, vis reikšmingesnės tampa globalios tendencijos. Dabartinė visuotinė krizė – akivaizdus pavyzdys.

Žinovai vis dažniau kalba apie „save patvirtinančias pranašystes“, kai blogos prognozės tampa realybe vien dėl jų sukelto neigiamo poveikio. Tai visų pirma liečia finansus ir bankų sektorių, kurio stabilumui labai svarbi gera reputacija. Gandai gali sugriauti visą senąją pasaulio tvarką. Tokios situacijos, turbūt, dar nėra buvę.

Tačiau jei pasaulis tapo toks trapus, kažkas jame negerai. Tai, atrodo, supranta visi. Daug sunkiau atsakyti į klausimą: kas negerai?

Kodėl kilo ši finansų ir ekonomikos krizė, vieno įtikinamo atsakymo nėra. Todėl nėra ir neginčijamų gydymo receptų. Ekonomikos skatinimo protingai išlaidaujant ir atvirkščias griežto taupymo metodai konkuruoja be aiškių rezultatų. Šiuo metu labiau pasitvirtinęs atrodo pirmasis, kuris ekonomiškai stipriausioms šalims padėjo atlaikyti pirmąjį krizės smūgį. Jį gina ir įtakingiausi autoritetai: Nobelio premijos laureatai Paulas Krugmanas ir Jozephas Stiglitzas.

Tačiau tokioms palaidos politikos šalims, kaip Graikija, beveik visi siūlo griežtą taupymą. Nors niekas nežino, ar šis kelias dar spės išgelbėti nuo finansinio žlugimo Vakarų demokratijos lopšį ir kartu – visą euro zoną.

Bet visa tai būtų niekai, jei ne pastaruoju metu stiprėjantys paprastų žmonių protestai, pastarąjį savaitgalį apėmę tūkstantį miestų beveik šimte valstybių visuose žemynuose. Pavasarį Madrido aikštės užėmimu prasidėjęs Pasipiktinusiųjų judėjimas, dabar krečia visą pasaulį. Šie protestai įrodo teisumą tų, kurie jau anksčiau minėjo ne tik finansų, o daug rimtesnę dabartinio kapitalizmo krizę.         

Gal tikrai visas liberaliosios demokratijos pasaulis stovi ties bedugnės kraštu? Gal teisus pasirodys Oswaldas Spengleris prieš šimtą metų pranašavęs krikščioniškos Vakarų civilizacijos saulėlydį? Nors situacija prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo kelis kartus sudėtingesnė.

Taip, vertybių krizė akivaizdi. Finansai, ekonomika – tik jos atspindys. Tačiau ar tai reiškia krikščioniškos Vakarų civilizacijos vertybių nepasitvirtinimą ir todėl - žlugimą?

Ne. Greičiau atvirkščiai. Žlunga ne vertybių sistema. Žlunga visų pirma tos žmogaus veiklos sritys, kuriose senųjų vertybių buvo mažiausiai laikomasi. Ir kaip tik tai kuria visuotinės katastrofos įspūdį.

Kapitalistinius santykius kūrė dievoti žmonės, kuriems atsakomybė ir pasitikėjimas vienas kitu buvo labai svarbūs. Liberalioji demokratija plito (ir, beje, vis dar plinta!) taip pat dėl savo vertybinio pranašumo prieš kitas sistemas. Tačiau tas vertybes reikia visą laiką palaikyti, kovoti už jas, rūpintis. Sistema išsigimsta nusprendus, kad ji gali veikti pati savaime, be žmonių priežiūros. Jeigu žmonės aptingsta tai daryti kasdien, ateina revoliucinių protestų eilė.

Pastaroji visuotinio pasipiktinimo banga kaip tik tai ir įrodo. Žmonės pasisako PRIEŠ sistemos išsigimimą, neteisingumą, beribį turtingųjų įsigalėjimą. Kvaila kritikuoti juos dėl to, kad jie nesiūlo jokios naujos ideologijos ir naujų vertybių. Kaip tik tai ir yra šių protestų pozityvumo ženklas. Jie nenori sugriauti. Jie nori pataisyti.

Simptomiška, kad šį sekmadienį Madrido centre susirinkę 300 tūkstančių žmonių spontaniškai užtraukė Ludwiko van Beethoveno „Odę džiaugsmui“. Čia protestai vyko taikiai ir netgi šventiškai. Tiesa, katalikybės centre Romoje „juodiesiems“ protestuotojams pavyko išprovokuoti riaušes ir net išniekinti vieną bažnyčią.

Protestus palaiko nemažai pasaulio intelektualų, o taip pat minėti ekonomistai P. Krugmanas ir J. Stiglitzas. Jie supranta, kad kapitalistinė ekonomika negali ilgai kliautis neteisingumu. Kapitalo ir valdžios koncentracija vieno procento turčių rankose iškraipo pačią rinkos esmę. Demokratijos degradacija kenkia visiems. Pasirinkimo laisvės varžymai griauna ne tik žmonių gyvenimus, bet ir ekonomiką.

Todėl vėl teisus pasirodė Francis Fukuyama. Istorija pasibaigė ta prasme, kad niekas nebegali sukurti tobulesnės politinių vertybių sistemos kaip liberalioji demokratija. Tačiau tai nereiškia, kad pasaulio už kiekvieno kampo nelaukia nauji sukrėtimai. Visi tokie sukrėtimai – atsakas į vertybių nepaisymą. Arba būna sukelti per daug nekantraus noro Vakarų civilizacijos vertybes dar labiau įtvirtinti ir paskleisti visame pasaulyje.

Vakarų civilizacija visą savo istoriją vaikšto bedugnės kraštu. Nes ji yra nuolat save paneigianti, paskandinanti ir vėl pati save už plaukų ištraukianti struktūra. Bet čia ir slypi jos galia.

Krikščionybė užprogramavo mumyse permanentinę Apokalipsę ir savęs naikinimą, tikintis naujo rytojaus.

Ir jis visada ateina. Šviesesnis ir skaidresnis.

Neseniai pasaulio žiniasklaidą sukrėtė neregėtas įvykis. Vienas populiariausias visų laikų bulvarinis laikraštis „News of the World“ buvo uždarytas paties savininko Ruperto Murdocho sprendimu. Ciniškumu pagarsėjusį žiniasklaidos magnatą tai padaryti privertė visuomenės nuomonė ir prasidėjęs teisinis persekiojimas dėl privačių pokalbių klausymosi ir brovimosi į asmeninius gyvenimus.

Buvusi galingiausia pasaulyje R. Murdocho imperija šiuo metu stovi ties bedugnės kraštu ir gali apskritai subyrėti. Didžiojoje Britanijoje atliekamas parlamentinis tyrimas, apie tai svarstoma ir kitose šalyse. Kodėl tai atsitiko?

Bulvarinės žiniasklaidos piktnaudžiavimai – seniai žinomas dalykas. Vienose šalyse už juos baudžiama griežčiau, kitose švelniau. Dažnai įtakingi politikai viešai pabardami neleistiną žiniasklaidos ribų peržengimą, tuo pačiu metu stengiasi privačiai draugauti su įtakingais viešosios erdvės valdovais. Juk nuo jų geros ar blogos valios labai daug priklauso. Ir ypatingai – tavo politinė biografija.

Taip ir Didžiojoje Britanijoje paaiškėjo, kokie tamprūs ryšiai siejo kai kuriuos aukštus politikus ir įtakingus Murdocho imperijos asmenis. Iškilus į viešumą neįtikėtino mąsto privačių pokalbių sekimo skandalui, nukentėjo ir kai kurie politikai bei valdininkai. Bet svarbiausias dalykas atsitiko ne čia.

Bulvarinėmis žiniomis besimėgavusi visuomenės dauguma, staiga suprato pavojų pati sau. Iki tol eilinis žmogus, net ir matydamas piktnaudžiavimus, dažniausiai toleravo juos ir smaginosi taip surinktomis pikantiškomis detalėmis. Jis buvo įsitikinęs, kad visa tai nukreipta tik prieš pasaulio galinguosius, o jo – paprasto niekam neįdomaus žmogelio tai niekada nepalies.

„News of the World“ piktnaudžiavimų skandalas taip stipriai sukrėtė visuomenę paaiškėjus, kad klausomasi buvo net nusikaltimų aukų ir žuvusiųjų Afganistano kare artimųjų. Čia jau kiekvienas žmogus pagalvojo apie save. Taip, juk ir aš pats, atsitikus nelaimei, galiu tapti dar viena ciniškos žiniasklaidos preke! Ir mano gyvenimas gali būti išniekintas.

Šalia to visuomenė pamatė ir bjaurų bulvarinės žiniasklaidos bei politinio elito susipynimą. Ir čia ji labai tiksliai pajuto pavojų pati sau. Demokratija išsigimsta, kai politinius procesus ima lemti ne skaidrūs sprendimai, o užkulisiniai susitarimai tarp žiniasklaidos ir politikos galingųjų.

Štai toks visuomenės pasipiktinimas ir ėmė griauti galingiausią pasaulio žiniasklaidos imperiją. Žinoma, prisidėjo ir teisiniai procesai.

Ar galimas toks apsišvarinimas Lietuvoje? Sunkus klausimas. Ko gero, dar prireiks ilgų aiškinimųsi, kas apskritai yra leistina, o kas ne. Galbūt keli atviri ir didelį susidomėjimą keliantys teisiniai procesai gerai pasitarnaus sąmoningumo ugdymui. Tiek visuomenės, tiek politikų ir žiniasklaidos.

Didžiulė bėda, kad Lietuvoje iki šiol nėra aiškių ribų tarp bulvarinės ir rimtosios medijų. Todėl pasitikėjimo klausimas visada aktualus. Takoskyra tarp savo ir svetimo čia dažnai svarbesnė nei tarp teisaus ir neteisaus. 

Paprastas žmogus Lietuvoje dar nelabai įsivaizduoja, kad jis taip pat gali tapti sekimo auka. Todėl neteisėto viešųjų asmenų privatumo išviešinimo nesieja su savo gyvenimu. Juk tai atsitiko su KITU ir dažniausiai – svetimu.

Susieti galbūt padėtų supratimas, kad juodosios technologijos nenaudojamos šiaip sau – vien iš malonumo, ką nors apdergti. Čia dažniausi du tikslai: pinigų iš sukelto skandalo darymas ir užsakyto asmens sunaikinimas. Dažnai abu šie tikslai sutampa.

Akivaizdu viena: manipuliavimas žiniasklaidos galia ir iškreiptas pasaulio rodymas neleidžia visuomenei susidaryti teisingo vaizdo, kas iš tikrųjų vyksta šalyje. Todėl tai - pavojus demokratijai ir viešajam interesui.

Pabandysiu į dabartinį sekimo, provokavimo ir viešinimo skandalą pažvelgti šiek tiek iš šono. Teisininkai viešojoje erdvėje jau konstatavo: tai neteisėta. Viešasis asmuo, koks yra Seimo narys, pagal Konstitucinio Teismo 1999.10.21. nutarimą, „nebus apsaugos objektas pagal Konstitucijos 22 straipsnį“ tik „tais atvejais, kai asmuo atlieka viešo pobūdžio veikas…“ Viskas!

Ta pati nuostata yra išplėtota Civiliniame Kodekse ir kituose įstatymuose. Taigi ne vien viešųjų asmenų, bet ir visos visuomenės laimei, politikas savo asmeniniame gyvenime taip pat gali elgtis kaip paprastas žmogus, nesidairydamas į šonus, ar jo kas nors slapta nefilmuoja ir neįrašinėja. Juk jeigu tokios teisinės apsaugos nebūtų, viešaisiais asmenimis apskritai negalėtų būti normalūs žmonės. Ar to reikia visuomenei?

Nubaustiems Murdocho cinikams toli toli iki Lietuvą drebinančio „sekso skandalo“ kūrėjų lygio. Juk čia visas didžiausias „seksas“ buvo viliojantis žalių akių žvilgsnis, švelnus rankos paspaudimas ir keli sakiniai apie būsimą pirmąjį po šešių savaičių draugystės bučinį, po kurio, beje, dar reikės daryti pertrauką, kad galimi partneriai turėtų laiko suprasti, ar jie tinka vienas kitam.

Ar jums dabar nejuokinga? Man tai nelabai…   

R. Murdocho imperija žlunga dėl mažesnių pažeidimų nei padaryti kuriant šį „sekso skandalą“. Britai tik neteisėtai klausėsi ir gana atsargiai viešino kitų žmonių gyvenimus. Jie nesistengė apšmeižti, suniekinti ir pribaigti. Jie nerežisavo ir patys neprovokavo. Jie nemontavo siužetų taip, kad apie pasirinktą auką būtų sudarytas kuo bjauresnis įspūdis.

Palyginus su mūsiškiais asmeninių gyvenimų pardavėjais, panašios profesijos Britanijos nusikaltėliai yra tiesiog angelai.

Visų pirma: kas gi atsitiko? Paprastais žodžiais perfrazuojant, Konstitucinis Teismas (KT) nustatė, kad pagal mūsų Konstituciją, šeima neturi formos, o tik turinį.

KT paskelbė: „Taigi konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.“

Be jokios abejonės, tai – revoliucinis sprendimas, daugeliui sukėlęs tikrą šoką. Pandoros skrynia atidaryta!

Akivaizdu, kad pagal šį aiškinimą tvirtą homoseksualų partnerystę galima (gal net privaloma?) vadinti šeima. Dabar du gėjai ar dvi lesbietės, pareikalavę įforminti jų ryšį, kaip paramos ir globos reikalingą šeimą, ir negavę leidimo, galės kreiptis į visus iš eilės teismus, kol galų gale laimės. Pasaulyje įsivyraujanti tendencija neaplenks ir Lietuvos. Tik mūsų šalyje tai lems ne visuomenės ir politikų valia, o teismo sprendimas.

Antra vertus Konstitucijoje dar lieka nepaneigta santuoka, kurią sudaryti gali tik vyras ir moteris, o valstybė įpareigota registruoti kaip tik santuokas.

Bet grįžkime prie platesnės šeimos sampratos, kuri po KT sprendimo įgauna visai naują turinį. Tenka pripažinti, kad šią kebeknę prieš trejus metus užvirė patys politikai, Seime patvirtinę Šeimos koncepciją, kuriai nepritarė dauguma (ne vien kairiųjų ar liberaliųjų) intelektualų. Koncepcija aiškiai pažeidė moderniųjų laikų politinę nuostatą, kurią savo piliečiams tiksliai nusakė dar paskutinis gediminaitis Žygimantas Augustas: „Aš nesu jūsų sąžinių karalius. Telieka tai Dievui.“

Pastanga politinėmis priemonėmis kelti tautos moralę arba socialinė inžinerija galima, tačiau kartu ir labai pavojinga. Ir šįkart ji sulaukė aršaus pasipriešinimo, nors neturėjo jokių realių padarinių. Ir nebūtų turėjusi, jei tik būtų išlaikytas principas nieko nediskriminuoti. Tačiau nedidelis perlenkimas iš vienos pusės trenkė visu svoriu iš kitos. KT parodė savo nelygstamą galią, galutinai nušluodamas visus konservatizmo barjerus.

Šeimos sąvoka buvo taip išplėsta, kad kaip juridinės realybės jos iš esmės neliko. Taigi galima suprasti Mantą Adomėną, išvadinusį KT „liberalia klika“. Šalia to jis pateikė ir labai kvalifikuotą sprendimo kritiką, tačiau atgal sulaukė tik dar didesnių užgauliojimų, gąsdinimų apkalta ir teisinės sofistikos pliūpsnių. Susidarė vaizdas, kad Konstitucija buvo eilinį kartą išprievartauta.

Tačiau klausimas dabar toks: ar šis drąsus KT sprendimas turės labai tragiškų pasekmių? Ir ką tada reikia skubiai daryti, kad jų išvengtume? Atsitokėję, pagalvokime ramiau.

Bent jau artimiausiu metu konkrečių žmonių teisių šis sprendimas nepažeis. O juk taip atsitiko, kai KT susiaurino dvigubos pilietybės sąvoką, žodį „atskiras“ pavertę „retas“ ir „išimtinis“, nuskriausdami daugelį išvykusių lietuvių.

Konstitucijos sampratų išplėtimas paprastai padaro mažiau žalos nei jų siaurinimas. Tokiu keliu eina ir Vakarų demokratijos, kai konstitucijos akivaizdžiai nebeatitinka laiko dvasios.

Bet ar 1992 metų visos tautos patvirtinta tradicinė ir konservatyvi nuostata, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu,“ tikrai yra pasenusi?

Per porą dešimtmečių visuomenėje įvyko didžiulių pokyčių. Ne taip seniai Eurostatas paskelbė, kad pagal skyrybų skaičių Lietuva yra Europos rekordininkė! Tad kalbėti apie išskirtinai lietuviškas šeimos vertybes yra juokinga. Gal KT savo valios sprendimu tiesiog patvarkė, kad naujai jo įpūsta „konstitucijos dvasia“ neatsiliktų nuo dabartinės „laiko dvasios“?

Galbūt KT išmąstymas ir pranoko vidutinio lietuvio teorinį šeimos supratimą. Bet ar tikrai jis labai toli nuo to paties lietuvio gyvenimo praktikos? Jeigu net ir taip, tai labai panašu, kad šis visuomenės „atsilikimas“ netrukus visai išnyks.

Didžiąja dalimi būdamas teisus, M. Adomėnas vis dėlto klysta, kalbėdamas kad „išplečiant (ar veikiau, iškraipant) konstitucinę šeimos sampratą remiamasi anachronistine, XIX a. romantine perskyra tarp santykių “turinio” (atseit, tikrosios jų esmės) ir “formos” (neva paviršutiniško, periferinio jų elemento)!“

Iš tikrųjų įvyko 1992 metų Konstitucijos išplėtimas ar iškraipymas, tačiau ne anachronistinis. Nes kaip tik minėta Vakarų kultūros koncepcija, kad jausmai, meilė ir visas žmogiškųjų santykių turinys yra svarbiau už formą, baigia galutinai įsivyrauti pasaulyje. Kartais tai turi ir neigiamų pasekmių.

Taigi čia jau reikia kalbėti apie visoje civilizacijoje vykstantį, anot Francio Fukuyamos, DIDĮJĮ LŪŽĮ, nuo kurio nepabėgsime gyvendami atviroje visuomenėje. Šeima, kaip ir pati meilė, tampa likvidžia, takia būsena, gerai nusakyta Zygmunto Baumano. Gelbėtis nuo to gal ir galima, tačiau tikrai ne politine ir teisine prievarta.

Todėl kai kurių dešiniųjų azartas keisti Konstituciją gali būti naudingas tik dėl visuomenės įtraukimo į labai reikalingą diskusiją. Ar ne per dažnai po keistoko KT aiškinimo norima keisti nieko dėtą Konstituciją vietoj to, kad keistume savo mąstymą ar KT sudėtį, kai atsiras galimybė?

Nors jeigu mes galvojame, kad viskas eina velniop šiame blogiausiame iš blogiausių pasaulių, tai jau tikrai niekas nepadės. Nebent grįžę prie aristoteliškos aukso vidurio taisyklės rastume būdą, kaip derinti takų turinį ir tvirtą formą.

Beformė, išskydusi, taki, likvidi šeima vis labiau įsivyrauja mūsų pačių realybėje. Konstitucinis Teismas tai tik įteisino. Galbūt toks įsakmus įteisinimas kartu yra ir paskatinimas?

Taigi dabar tokia išskydusi šeima yra „mūsų visuomenės ir valstybės pagrindas“. Duok Dieve, nesugriūti.

Praėjusią savaitę Arūnas Valinskas pranešė galutinai apsisprendęs jungti savo „partiją“ prie Liberalų ir centro sąjungos. Ką gi, šiek tiek didesniu būreliu bus ne taip baisu eiti politinės mirties link. Tarsi jau ir nėra apie ką kalbėti, tačiau platesnė problema lieka. Ar Lietuvoje Seime dar galima kokia nors šou partija?

Galbūt Tautos prisikėlimo partijos (TPP) skiepai buvo labai geri ir tradicinės partijos gali ramiai miegoti? Galbūt. Tačiau panašios politinės kultūros Lenkijoje į Seimą, atrodo, pateks tokia juokinga Januszo Palikoto rėmimo sąjunga, kurios vadas ir įkvėpėjas iš rinkiminių plakatų rodo visiems savo ilgą liežuvį.

Šiuo veiksmu viskas pasakyta. Rinkimų programos tokiais atvejais visai nereikalingos. Ir Lietuvos visuomenei nereikia barstytis galvų pelenais ir kaltinti save, kad dar nuo pirmojo Šustausko laikų vis išrenkama kokia nors klounų partija. Nesame labai jau išskirtiniai. Nepasitenkinimą valdžia liaudis visada lengviausiai išreiškia parodydama jai špygą.

Sociologai ir kultūrologai jau seniai yra išnagrinėję KARNAVALINĖS KULTŪROS fenomeną. Jis reiškia apačių protestą, dugno pakėlimą aukštyn, tyčiojimąsi iš viršūnėse įsitvirtinusio neteisingumo ir sustabarėjusių, dirbtinių vertybių.

Nužemindama, parodijuodama, išjuokdama aukštąją kultūrą ir valdžią liaudis gina savo teisę gyventi laisvai. Karnavalas į politiką įsiveržia tada, kai viršūnės ima per daug nepaisyti apačios norų. Ir dažniausiai jis turi gydomąjį efektą. Jei tik nepasibaigia visišku chaosu, po kurio ateina diktatūra.

Ar Lietuvos politinė sistema pamažu sveiksta eidama per V. Šustausko, V. Uspaskicho, A. Valinsko, o dabar gal ir per Kristinos B. rinkiminius projektus? Objektyvų rezultatą pamatysime po metų. O dabar, turėdamas šiokią tokią epizodinio vaidmens patirtį TPP karnavale, noriu kai ką pasakyti subjektyviai.

Turbūt tik pirmasis Šustausko įsiveržimas į didžiąją politiką buvo iš tikrųjų natūralus ir nesurežisuotas. Didelių bėdų jis pridarė tik Kaunui, o Vilniui tai buvo greičiau erzinanti pamoka ir tiek.

Darbo partija buvo statoma jau ant daug tvirtesnių verslo asociacijos pamatų. Ne vien organizacinė struktūra, bet ir visa jos stilistika buvo tiesiog puikiai apskaičiuota. Klounada buvo patikėta beveik išimtinai vienam lyderiui, o visa partija atrodė gana solidžiai. Ne tik atrodė. Į partiją pavyko sukviesti daug rimtų ir dirbti gebančių žmonių. Todėl ji nežlugo per vieną kadenciją.

Ar tai gerai, ar blogai, dar pamatysim.

TPP projektas rėmėsi ta pačia, dar labiau išreikšta karnavalo strategija. Čia klounais (kapinių vampyrais, „zėkais“ ir prostitutėmis) bent jau rinkimų plakatuose tapo visi žinomi partijos veidai. Puikų rezultatą buvo galima nuspėti, nors daugeliui tai tapo didžiausia metų sensacija.

Per rinkimus TPP atliko neabejotinai pozityvų vaidmenį. Seimas buvo apsaugotas nuo didelės dalies neaiškaus plauko populistų, todėl pavyko atimti valdžią iš užsisėdėjusios pokomunistinės nomenklatūros. O toliau prasidėjo bėdos…

Lyderio vaidmuo tokiuose projektuose yra lemiamas. Chuliganui Šustauskui tiesiog trūko intelekto ir charizmos. O štai Uspaskicho asmenybę tenka vertinti labai gerai. Nepaisant suvirintojo profesijos ir visų cirkų su Plechanovo akademijos diplomu.

Tiek Darbo partija, tiek TPP nebuvo tikras spontaniškas karnavalas. Strategai tiesiog geriau ar blogiau naudojosi karnavalo priemonėmis per rinkimus, nors buvo ir šventai tuo tikinčių. Abi šios partijos buvo planuojamos po rinkimų tapsiančios sisteminėmis. Darbo partijai tai beveik pavyko, TPP - ne.

Kodėl? Čia vėl tenka grįžti prie to, kiek daug politikoje reiškia pavienės asmenybės.

V. Uspaskichas buvo sėkmingas verslininkas, nors ir gana drumstuose vandenyse. Savo spontaniškumą ir įtaigumą jis buvo išmokęs naudoti dėl konkretaus tikslo, o ne todėl, kad kvailioti tiesiog smagu. Žinoma jo klounada nėra vien apskaičiuota ir dirbtinė. Tai yra ir charakteryje, tačiau ne taip giliai kaip A. Valinsko atveju.

Pastarasis yra apsigimęs ir labai talentingas aktorius - pats tikriausias karnavalo vedlys. Iš tų kurie galėtų sukelti ir revoliuciją. Prigimtinė A. Valinsko stichija – scena ir gyvas eteris. Situacijose, kurios reikalauja greitos reakcijos ir drąsos improvizuoti, jis yra tikrasis valdovas. Tačiau visi jo bandymai kitose srityse baigiasi fiasko.  Nes jis – kalifas vienai valandai.

Ir todėl kaip tik A. Valinskas geriausiai išreiškia karnavalo esmę. Išmušus vidurnakčiui iliuzijos turi dingti. Bet vargas visuomenei, kurios valdžioje karnavalo vedliai įsitvirtina ilgam.

A. Valinskas moraliai, o po to ir politiškai žlugo, kai netikėtai pačiam sau tapo Seimo pirmininku. Bandymas per vieną naktį iš juokdario tapti antruoju Antanu Smetona, atrodo (tikiuosi, tik man) negrįžtamai pažeidė asmenybės vidinę pusiausvyrą. Noras staiga atsiriboti nuo praeities, pasireiškęs žiniasklaidos persekiojimu, buvusių kolegų veiklos drastišku apmokestinimu ir kitomis „vieno iš trijų“ kvailystėmis tik dar labiau atskleidė patį praeities dugną.

Pasirodė, kad liaudies žmogus, kuris anksčiau rodė nuogą užpakalį jau nuvažiavusiai karaliaus karietai, pats atsisėdęs į sostą nebus toks nepastabus ir atlaidus bandantiems iš jo pasijuokti. Jis juk labai gerai žino, ką galvoja tie, laikantieji špygas kišenėse!

Lipdukai ant Seimo tualetų, draudžiantys įeiti su foto kameromis, labai aiškiai įspėjo, kad susireikšminusi ir savo dugną slepianti parodija jau tampa idiotišku valdžios iškrypimu. Savo vietose likusiems tikriesiems humoristams ir pašaipūnams darbo atsirado per akis.

Toks jau pasaulinis dėsnis. Karnavalas turi baigtis laiku. Arba jo vedlys tampa diktatoriumi. Kartais juokingu, kartais visai ne…

Geriausiai šį fenomeną atskleidė Charlie Chaplinas, kurio mielas mažasis žmogus vos tik gavęs neribotą valdžią tampa Hitleriu. Taip ir mūsų gerasis „Dviračio“ dzūkelis iš skurdžių smėlynų visą gyvenimą „pjovęs grybą“ šįkart gavo per sunkią užduotį. Išlikti eisenos priekyje net kai karnavalas baigsis! O po to kažkokie gudrūs dėdės dar pasiūlė jam būti Lietuvos Prezidentu…

O kaip smagu matyti šitą žmogų spindintį humoru, kai jis savo vietoje – TV ekrane. Bet šiukštu neleiskite jam kalbėti apie politiką, kol jis dar galvoja, kad joje kažką veikia.

Todėl nėra ko stebėtis, kad TPP taip greitai žlugo. Dabar tik vyksta gerokai pavėluotas to įforminimas. Ką iš trijų metų senumo šlovės pelenų gaus liberalcentristai, žino tik jie patys. Nebent kažkas jau sutiko dalytis iš biudžeto vis dar gausiai plaukiančiais pinigais, skiriamais partijoms finansuoti, ir ministerijos kontroliuojamais resursais. 

Bet liūdniausia, kad toksai parazitavimas politinėje sistemoje dar tęsis ištisus metus. Ir beveik nėra veiksmingų priemonių tai stabdyti.

O juk karnavalas seniai baigėsi. Žmonės stengiasi ramiai dirbti savo kasdienį darbą. Tačiau pats karnavalo vedlys staiposi tarsi jo valanda dar nepraėjo…

Ir kažkam tai patinka.

Istorija kuria problemas, bet dažniausiai slepia savyje ir raktus joms spręsti. Ir turbūt niekas nedrįs ginčyti, kad posakis „Kas nenori pažinti savo istorijos, lieka amžinas vaikas“ yra labai taiklus. O vaikais, kaip žinoma, lengva manipuliuoti.

Dabar staiga užputojusių Vilnijos problemų šaknys irgi slypi istorijoje. Taip jau keistai sutapo, kad politizuotas konfliktas dėl Vilnijos žmonių tapatybės ypač paūmėjo šiais metais, kurie yra dedikuoti Česlovui Milošui – didžiajam lietuvių kilmės lenkui, arba paskutiniam lenkiškai rašiusiam lietuviui. Ir paskutiniam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiui (LDK), kaip kartais sakoma. 

Dar kartą skaitinėjant Nobelio premijos laureato mintis kyla paprastas klausimas. Ar Vilnijos lenkiškų mokyklų moksleiviai skatinami perskaityti bent jau Č. Milošo „Tėvynės ieškojimą“ – knygą, kurioje skausmingai sprendžiama tautinės tapatybės problema. Kiek pavyko sužinoti – ne. Juk Č. Milošas nėra mėgstamas lenkų nacionalistų rašytojas. Kaip beje, ir lietuvių nacionalistų…

O juk kaip tik šio abiejų tautų genijaus lobyne galime rasti daugelio Vilnijos problemų sprendimo raktą.

Dar įdomiau, ar Vilnijos lenkų mokyklose bent paminimas Oskaras Milašius, kurį ne tik giminaitis Česlovas laikė vienu didžiausių 20 amžiaus Europos poetų ir kuris, kitaip nei labiau išgarsėjęs pusbrolis, sąmoningai pasirinko būti lietuvis ir tarnauti Lietuvai? Nors buvo gimęs ir augęs net ne Lietuvoje, o pačioje Baltarusijos gelmėje.

Dar įspūdingesnis pavyzdys – Žemaitijos bajorai Narutavičiai, kurių vienas tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu, o antras buvo  Vasario 16-osios akto signataras ir, manoma, netgi asmeniškai parašė jo tekstą.

Galima pririnkti daugybę pavyzdžių ir argumentų, kurie įrodys, kad tėvynė nėra fatumas. Ji nėra genetiškai užprogramuota, kaip teigia visų šalių kraštutiniai nacionalistai. Kaip tik toks gyvenimo ir mokslo paneigtas primityvus supratimas ir kelia didžiausius konfliktus.

Tėvynę galima rinktis. Tėvynės galima ieškoti ir netgi skausmingai blaškytis tarp dviejų pasirinkimų. Ypatingai šiuolaikiniame pasaulyje. Bet taip buvo visada. Ir kuo toliau, tuo labiau tėvynė bus kiekvieno mūsų sąmoningas pasirinkimas.

Teisingai save suvokti Vilnijos gyventojams labai padėtų ir Č. Milošo „Ulro žemė“, parašyta dar gyvenant Amerikoje. Šioje knygoje jis garbina tą „mistinę Lietuvą“, kuri daugeliui ne tik LDK, o ir didžiosios Lenkijos šviesuolių buvo dvasios tėvynė. Beje, kreipdamas link Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“, Č. Milošas čia teigia, kad „tėvynė yra tos pačios srities sąvoka kaip mitas ir legenda“. Ir „Tėvynė yra didelis mūsų vaizduotės kūrinys ir poreikis…“

Taigi kiekviena tėvynė, šalis, valstybė kuriama tokią ją turėti norinčių žmonių. Kaip gražiai šis supratimas atitinka kito poeto – Justino Marcinkevičiaus redaguotą mūsų Konstitucijos preambulę ir antrąjį jos straipsnį teigiantį, kad VALSTYBĘ KURIA TAUTA. Žinoma, tai yra politinė tauta, kuri apima visą etninę Lietuvos įvairovę.

Ar grynais lenkais save įvardijantys ir pagal Varšuvos rinkiminius scenarijus sumaištį Vilnijoje keliantys politikieriai supranta kokiame pavojingame žaidime jie dalyvauja? Ar jie laiko save lenkiškai kalbančiais lietuviais ir to paties politinio kūno nariais kaip ir visa Lietuva, ar galvoja priklausą kažkam kitam? Ar jie kuria tą pačią šlovingos Lietuvos legendą, kaip broliai Lavrinovičiai krepšinyje, ar gyvena visai kitame naratyve? Pagaliau: ar jie laiko savo tikrąja tėvyne Lietuvą ar Lenkiją?

Tai labai rimti klausimai, į kuriuos anksčiau ar vėliau teks atsakyti. Ypač tiems, kurie yra davę priesaiką Lietuvai.

Žinoma, niekas negali versti žmogaus rinktis tą tėvynę, kurios jis nenori. Ypatingai dabar, Lietuvai ir Lenkijai tapus Europos Sąjungos narėmis, situacija tapo labai palanki taikiam ir laisvam tautų sambūviui. Juk dabar galima puikiausiai gyventi kitoje šalyje ir turėti visas teises. Žinoma, išskyrus vieną – galimybę sėdėti valstybės, kuri tau yra antraeilė, parlamente ir spręsti tos šalies likimą. Teks tenkintis galimybe dalyvauti vietos valdžios rinkimuose. To tikrai gana.

Prieš du dešimtmečius Lietuvai ir Lenkijai išsivadavus iš imperinės priespaudos nebuvo pakankamai aiškiai pasakyta žmonėms: štai čia yra Lietuva ir jūs visi esate kviečiami į šios valstybės kūrimo šventę. Bet jeigu jūs norite priklausyti kitai tėvynei – jūsų valia. Niekas už tai nebaus ir nediskriminuos. Galite būti kitos valstybės piliečiai ir kuo laimingiausiai gyventi čia. Niekas jūsų neišvarys.

Štai tada būtų atsiradęs skaidrus aiškumas ir laisvo apsisprendimo teisė. O jau po to, apsisprendus ir pasirinkus, atsiranda ir pareigos.

Nežinau, gal dar nevėlu tai padaryti? Mažiausia ko dabar reikia, tai konfrontacijos, kurią savais tikslais kursto Lenkijos politiniai vanagai. Beje, daug gudresni už lietuviškuosius.

Štai Lenkijos užsienio reikalų ministras, kovinės patirties įgijęs draugaudamas su tikrais, o ne folkloriniais talibais, dabar siūlo Lietuvai „susikalbėti su savo piliečiais“. Tačiau jis nepasako, kaip tą padaryti, jei tie piliečiai nenori mokytis lietuviškai. Kaip su jais kalbėti: lenkiškai? Tą siūlo garsusis Lietuvos (?) europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis.

Tas pats ministras Sikorskis (ach, tos lietuviškos paralelės, kaip ir rokiškėno Lenkijos prezidento Komarovskio, išvadinusio Lietuvą ožka!)  priekaištauja Lenkijos lietuviams, kad jie atsisako savo laisvės rašyti vietovardžius dvejomis kalbomis. Bet nutyli, kad tai Lenkija juos pavertė Vilnijos problemų ir didžiojo žaidimo tenai įkaitais, kas apskritai yra labai neteisinga ir žiauru. 

Tad pastarasis Seinų krašto lietuvių sprendimas yra labai išmintingas. Gal net vertėtų pagalvoti apie galimybę atsisakyti Lenkijos pilietybės ir priimti lietuvišką? Šiaip ar taip didžiojoje Lenkijos politikoje jie nieko nereiškia, o tik naudojami kaip įrankis spaudžiant Lietuvą. O kuo toliau tuo labiau polonizuojami – kartais netgi prievartiniu būdu – ir politiškai aktyvizuojami Vilnijos lenkai kitame Seime bus dar didesnė, galbūt, net lemianti jėga. Peržengti 5 proc. barjerą ir Seime sudaryti įtakingą frakciją pastarąjį kartą jiems pritrūko vos 0,21 procento…

Bet svarbiausia dabar – išvengti dar didesnės konfrontacijos, kuri į naudą tik lenkų vanagams.

Todėl būtina paprašyti savų nacionalistų elgtis protingai ir nelįsti su savo propaganda ir renginiais į Vilniją, o visiems kitiems vėl prisiminti nuo Sąjūdžio laikų pamirštą pareigą atsigręžti veidu į šiuos Lietuvos pamirštus žmones. Kitaip agresyvus polonizacijos procesas įgaus dar didesnį pagreitį.

Ir netrukus beliks liūdnai skėsčioti rankomis, kad kažkur išnyko dar viena dalis Lietuvos…