AR GALIMA PRASIŽENGUSIAM VAIKUI UŽDRAUSTI ŽAISTI? Mūsų vaikai – tai vartai į ateitį. Vaiko patirtis lemia, kaip jis elgsis suaugęs. Nuo pat pirmųjų gyvenimo akimirkų žmogus savaip reaguoja į išorinį pasaulį. Vieno vaiko patirtis skiriasi nuo kito vaiko patirties. Juk vaikas ne vien paveldėtų genų ir aplinkos įtakos derinys. Juk augantis vaikas vis dar priklauso nuo suaugusiųjų žmonių žmoniškumo. Vaikuose slypi jų ateities užuomazgos, todėl svarbu yra sukurti vaikui tokią aplinką, kuri padėtų atsiskleisti tam, kas jau slypi jame. Padėdami vaikams ieškoti vietos šiandieniniame pasaulyje ir kurti rytdieną, suaugusieji pirmiausia turi suvokti žmogaus išgyvenimų ir poelgių paskatas. Jei vaikas išgyvena džiaugsmą, jis visa savo būtybe tyrai džiaugiasi. Jei vaikas kuo nors nusivilia, jį visą giliai persmelkia nusivylimas. Labai svarbu yra pasirinkti tinkamą auklėjimo būdą, taip pat nustatyti ribas auklėjimo procese yra labai svarbu, kaip ir priversti jų paisyti. Jei mes aiškiai parodysim ko norim, mūsų vaikai greičiausiai paklus, nes norės mums įtikti. Tačiau kai reikia nustatyti ribas, daugelis žmonių nesugeba to padaryti tinkamai. Vaikas – dar besiformuojanti asmenybė. Augdamas vaikas palaipsniui, tėvų padedamas mokosi kontroliuoti savo impulsus, norus, emocijas. Kas nutiktų, jei savęs pažinimo ir įvaldymo procese paliktume vaiką patį sau, „gerbdami jo asmenybę“? Mes paliktume jį beribiame nesaugume ir nerime. Taigi tėvai nenustato vaikams ribų, sukuriančių saugumą, dėl daugelio priežasčių. Vieni tėvai bijo būti valdingi, nes išpažįsta absoliučią laisvę. Bijantys žodžio „ne“ tėvai nepadeda savo vaikams suprasti, kas yra pareiga, koks elgesys tinkamas, o koks – ne, kaip jie veikia kitus žmones. Nežinantys žodžio „ne“ vaikai tampa arba tironais, arba be galo droviais nevykėliais. Vaikai ima stokoti ribų. Galiausiai jie nepaklūsta tėvams ir prasižengia. Ką daryti tėvams tada? Bausti? Tačiau ar bausmė geras būdas išmokyti vaikus būti gerais? Ar taip auklėjami vaikai iš tiesų suvoks tai, ko iš jų reikalauja suaugusieji? Gal reikėtų prasižengusiems vaikams uždrausti, tai ką jie labiausiai mėgsta? Kas atsitiktų jeigu mes uždraustume prasižengusiems vaikams žaisti? Žaidimas vaikų auklėjime užima labai svarbią vietą. Juk žaidimas- tai rimtas vaikų darbas. Žaisdami vaikai imituoja viską, kas supa juos, ir taip kartu perima pasaulio vertybes. Dažnai yra manoma, jog vaikų žaidimas paviršutiniškas, atsitiktinis ir nesvarbus, tačiau vaikams žaidimas-tai rimta veikla kurios metu vystosi įvairūs gebėjimai. Žaisdami jie tiesiog “išsikrauna”. Žaidimai mažina nerimą, emocinę įtampą, padeda išlieti pykčio ir nepasitenkinimo jausmus, sušvelnina klaidų ir nesėkmių padarinius. Žaidimas – tai savotiškas ir puikus aplinkinio pasaulio tyrinėjimo būdas, jis parodo vaiko pastangas orientuotis tikrovėje, žaidžiant atsiskleidžia pažintiniai procesai, sprendžiamas konfliktas tarp individualaus pasaulio suvokimo ir tikrovės. Žaisdami ir fantazuodami vaikai gali išmėginti tokius elgesio būdus, kokie iš tiesų neįmanomi. Jie gali patekti už realaus pasaulio ribų, kurias nubrėžia suaugusieji, bendraamžiai, taip pat ir instinktyvi pavojaus, rizikos baimė. Žaidimas tampa intelekto raidą skatinančiu tyrinėjimu, kai vaikas kūrybingai sprendžia problemas, ugdo savo išradingumą, nes žaidimo sąlygos leidžia laisvai eksperimentuoti ir nesilaikyti įprastų reikalavimų. Svarbu, kad vaikas, paklusdamas savo vaizduotei, dažnai keičia tikslus, reikalaujančius naujų priemonių. Todėl sunkumai žaidimo metu priimami netgi džiaugsmingai, kaip būtini - be jų atsibostų žaisti. Galima teigti, kad žaisdami vaikai tobulėja, lengviau randa vietą šiandieniniame pasaulyje. Tampa visiškai aišku, kad uždrausti žaisti prasižengusiems vaikams tikrai nėra pats geriausias auklėjimo būdas. Reikia ieškoti kitų auklėjimo būdų. Nesvarbu kaip stipriai vaikas prasižengė, reikia aiškiai parodyti, kad jūs nepritariate vaiko elgesiui, o ne smerkiate vaiką. Jeigu padėsime vaikams suprasti, kad jie prasižengė, tai tas žinojimas ir kaltės pripažinimas bus jiems didžiausia bausmė. Reikia , kad vaikai mus išgirstų ir suprastų ko mes iš jų norime. Svarbiausia yra kalbėtis su vaikais, nes tik tada jie gali suvokti ką padarė blogai. Visada būtina išsiaiškinti ką jie patys mano apie savo elgesį. Augindami vaikus, turime prisiminti, kad bendraujant su jais labiausiai reikia meilės ir kantrybės. Augantis draugiškoje, ramioje aplinkoje, pasitikintis savimi, mylimas vaikas įgyja ir išmoksta saugoti dvasios ramybę, lengviau atsispiria rizikos veiksniams, lengviau įveikia gyvenimo sunkumus. SKI III kurso studentė Inga Jankauskienė