Rūpestis vaiku tai pirmiausia rūpestis šeima, ar institucija, kurioje vaikas auga. Valstybė remia šeimas: motinystės išmokomis, vaiko auginimo atostogomis, išmokomis šeimoms. LR paramos šeimai pagrindų įstatyme (Projektas 2007m), pirmojo skyriaus, ketvirtame punkte teigiama, kad: valstybė išskirtinai pripažįsta, kad moteris, gimdydama vaikus ir rūpindamasi šeimos namais, suteikia valstybei tokią paramą, be kurios bendroji gerovė negalėtų būti pasiekta. Todėl valstybė privalo stengtis, kad moteris, auginanti mažametį vaiką, dėl ekonominių nepriteklių nebūtų verčiama dirbti, ir tuo pačiu apleisti savo atsakomybę, už rūpinimąsi šeimos namais. Tačiau, kaip matome padėtis Lietuvoje yra kita. Šiuo metu vargu ar galima kalbėti apie darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą Lietuvoje, ar kažkokias tikslingas politines priemones šiai pusiausvyrai užtikrinti. Daugybė motinų itin daug laiko praleidžia darbe, nuo to nukenčia jų šeimos santykių kokybė, rūpestis vaikais Valstybė turėtų skirti daugiau dėmesio šiai paramos šeimai sričiai. Socialinis ekonomis lygis Lietuvoje verčia motinas palikti vaikus namuose ir sugrįžti į darbą. Kiekvienas vaikas turi teisę augti, ir vystytis, būti ugdomas namuose savo motinos, o ne samdomos auklės. Todėl dabar tokioje sistemoje vaikui augti nėra saugu: gimus vaikui, tėvai turi grįžti kuo greičiau į darbą tam, kad būtų gerinama šeimos materialinė gerovė. Yra ir tokių šeimų, kur tėvai, o ypatingai kalbant apie vaikus tai motinos, grįžta kuo greičiau į darbovietes, kad minimaliai pagerintų savo materialinę gerovę. Vaikai atiduodami į institucijas, auga nejausdami tikrosios meilės, tėvų rūpesčio. Aišku, kad tokiems vaikams jau paauglystėje kyla agresija supančiam pasauliui, tame tarpe ir tėvams, nes negavo iš jų pakankamai dėmesio. Tėvai nesutardami su vaikais smurtauja prieš juos, norėdami pavėluotai auklėti imasi fizinių bausmių. Ir taip tol kol vaikai patys tampa tėvais. Dar viena šių dienų problema, kad daugybė tėvų, važiuojantys dirbti į užsienį, savo vaikus palieka seneliams, tetoms, draugams. Tuomet šeimos susiduria su rūpesčiais kada priverstos kreiptis pagalbos į valstybines institucijas, o daugeliu atveju ir vaikai kada yra prieš juos smurtaujama. Tuomet susiduriame su tokiais reiškiniais, kaip mokyklos nelankymas, abejingumas, nenoras užsiimti kūrybinga veikla. Tada atsiranda poreikis kurti įvairias pagalbos grupes vaikams, kurie negavo dėmesio iš tėvų, nes tėvai, dirba keliose darbovietėse, pervargę, ir neturi laiko vaikams. Kaip žinome vaikai turi daugybę poreikių, interesų, valstybė daug galimybių. Nemanau, kad valstybė “akla” vaikams, tačiau pagalba vaikams yra labai plati savoka, ir yra begalė įtakojančių veiksnių nulemiančių valstybės pagalbą vaikams, tačiau vaikai mūsų ateitis. O dėmesio mūsų šalyje vaikams nemanau, kad bus per daug, jei valdžia atkreips daugiau dėmesio į vaikų teisę į poilsį ir laisvalaikį, socialinę gerovę, normalią tėvų galimybę bendrauti su savo vaikais. Manau tada tik sulauksime iš vaikų mažiau agresijos, iš tėvų smurto, narkomanijos ir girtuoklystės jaunimo tarpe, bei kitų socialinių problemų su kuriomis kovoja valdžia. Todėl didžiausio dėmesio turėtų sulaukti iš valstybės šeima, kuri nori užauginti gerą, dorą, mąstantį pilietį, pagalbininką senatvėje. Didžiausias dėmesys skiriamas turi būti prevencijai vaikų nelankomumui mokyklų, vaikų užimtumui, kokybiškam mokymuisi, tinkamam poilsiui. O geriausia prevencija manau, atsakingas valdžios požiūris į šeimą.

Daugiau informacijos suteiks SKI ketivirtakurse A. Romaškienė el.p. ausriute@yahoo.com

Mieli kolegos,
noredami uzitikrinti rytoju, organizuojam reklamini projekta "Tapk SKI dalimi". Kuriame nauja puslapi stojantiesiems, todel reikia daug idomios ir patrauklios informacijos. Klausimai absolventams, kurie yra padare jaunimui patrauklia karjera.

1. Kodėl pasirinkote socialinės pedagogikos studijas ?
2. Kas jums buvo svarbiausia apsisprendžiant?
3. Koks buvo stipriausias įspūdis studijuojant?
4. Ar pasiteisino lūkesčiai pradėjus dirbti?

Musu tikslas prodyti, kad SKI nera tapatu VPU.

Atsakymus siuskite adresu spk@vpu.lt

Mūsų vaikai – tai vartai į ateitį. Vaiko patirtis lemia, kaip jis elgsis suaugęs. Nuo pat pirmųjų gyvenimo akimirkų žmogus savaip reaguoja į išorinį pasaulį. Vieno vaiko patirtis skiriasi nuo kito vaiko patirties. Juk vaikas ne vien paveldėtų genų ir aplinkos įtakos derinys. Juk augantis vaikas vis dar priklauso nuo suaugusiųjų žmonių žmoniškumo. Vaikuose slypi jų ateities užuomazgos, todėl svarbu yra sukurti vaikui tokią aplinką, kuri padėtų atsiskleisti tam, kas jau slypi jame. Padėdami vaikams ieškoti vietos šiandieniniame pasaulyje ir kurti rytdieną, suaugusieji pirmiausia turi suvokti žmogaus išgyvenimų ir poelgių paskatas. Jei vaikas išgyvena džiaugsmą, jis visa savo būtybe tyrai džiaugiasi. Jei vaikas kuo nors nusivilia, jį visą giliai persmelkia nusivylimas.

Labai svarbu yra pasirinkti tinkamą auklėjimo būdą, taip pat nustatyti ribas auklėjimo procese yra labai svarbu, kaip ir priversti jų paisyti. Jei mes aiškiai parodysim ko norim, mūsų vaikai greičiausiai paklus, nes norės mums įtikti. Tačiau kai reikia nustatyti ribas, daugelis žmonių nesugeba to padaryti tinkamai. Vaikas – dar besiformuojanti asmenybė. Augdamas vaikas palaipsniui, tėvų padedamas mokosi kontroliuoti savo impulsus, norus, emocijas. Kas nutiktų, jei savęs pažinimo ir įvaldymo procese paliktume vaiką patį sau, „gerbdami jo asmenybę“? Mes paliktume jį beribiame nesaugume ir nerime. Taigi tėvai nenustato vaikams ribų, sukuriančių saugumą, dėl daugelio priežasčių. Vieni tėvai bijo būti valdingi, nes išpažįsta absoliučią laisvę. Bijantys žodžio „ne“ tėvai nepadeda savo vaikams suprasti, kas yra pareiga, koks elgesys tinkamas, o koks – ne, kaip jie veikia kitus žmones. Nežinantys žodžio „ne“ vaikai tampa arba tironais, arba be galo droviais nevykėliais. Vaikai ima stokoti ribų. Galiausiai jie nepaklūsta tėvams ir prasižengia. Ką daryti tėvams tada? Bausti? Tačiau ar bausmė geras būdas išmokyti vaikus būti gerais? Ar taip auklėjami vaikai iš tiesų suvoks tai, ko iš jų reikalauja suaugusieji? Gal reikėtų prasižengusiems vaikams uždrausti, tai ką jie labiausiai mėgsta?

Kas atsitiktų jeigu mes uždraustume prasižengusiems vaikams žaisti? Žaidimas vaikų auklėjime užima labai svarbią vietą. Juk žaidimas- tai rimtas vaikų darbas. Žaisdami vaikai imituoja viską, kas supa juos, ir taip kartu perima pasaulio vertybes. Dažnai yra manoma, jog vaikų žaidimas paviršutiniškas, atsitiktinis ir nesvarbus, tačiau vaikams žaidimas-tai rimta veikla kurios metu vystosi įvairūs gebėjimai. Žaisdami jie tiesiog “išsikrauna”. Žaidimai mažina nerimą, emocinę įtampą, padeda išlieti pykčio ir nepasitenkinimo jausmus, sušvelnina klaidų ir nesėkmių padarinius. Žaidimas – tai savotiškas ir puikus aplinkinio pasaulio tyrinėjimo būdas, jis parodo vaiko pastangas orientuotis tikrovėje, žaidžiant atsiskleidžia pažintiniai procesai, sprendžiamas konfliktas tarp individualaus pasaulio suvokimo ir tikrovės. Žaisdami ir fantazuodami vaikai gali išmėginti tokius elgesio būdus, kokie iš tiesų neįmanomi. Jie gali patekti už realaus pasaulio ribų, kurias nubrėžia suaugusieji, bendraamžiai, taip pat ir instinktyvi pavojaus, rizikos baimė.

Žaidimas tampa intelekto raidą skatinančiu tyrinėjimu, kai vaikas kūrybingai sprendžia problemas, ugdo savo išradingumą, nes žaidimo sąlygos leidžia laisvai eksperimentuoti ir nesilaikyti įprastų reikalavimų. Svarbu, kad vaikas, paklusdamas savo vaizduotei, dažnai keičia tikslus, reikalaujančius naujų priemonių. Todėl sunkumai žaidimo metu priimami netgi džiaugsmingai, kaip būtini - be jų atsibostų žaisti. Galima teigti, kad žaisdami vaikai tobulėja, lengviau randa vietą šiandieniniame pasaulyje. Tampa visiškai aišku, kad uždrausti žaisti prasižengusiems vaikams tikrai nėra pats geriausias auklėjimo būdas. Reikia ieškoti kitų auklėjimo būdų. Nesvarbu kaip stipriai vaikas prasižengė, reikia aiškiai parodyti, kad jūs nepritariate vaiko elgesiui, o ne smerkiate vaiką. Jeigu padėsime vaikams suprasti, kad jie prasižengė, tai tas žinojimas ir kaltės pripažinimas bus jiems didžiausia bausmė. Reikia , kad vaikai mus išgirstų ir suprastų ko mes iš jų norime. Svarbiausia yra kalbėtis su vaikais, nes tik tada jie gali suvokti ką padarė blogai. Visada būtina išsiaiškinti ką jie patys mano apie savo elgesį. Augindami vaikus, turime prisiminti, kad bendraujant su jais labiausiai reikia meilės ir kantrybės. Augantis draugiškoje, ramioje aplinkoje, pasitikintis savimi, mylimas vaikas įgyja ir išmoksta saugoti dvasios ramybę, lengviau atsispiria rizikos veiksniams, lengviau įveikia gyvenimo sunkumus.

 SKI III kurso studentė Inga Jankauskienė

 2008m. liepos 1d. priimtas Socialinės paramos mokiniams įstatymas, kuriame numatyta, kad nuo rugsėjo 1d. visi pradinukai bus maitinami nemokamai. Tačiau socialinės paramos mokiniams įstatyme vėl atsirado pakeitimų: į nemokamus pietus turi teisę tik tie, jeigu vidutinės pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį yra mažesnės kaip 1,5 valstybės remiamų pajamų. Įstatymas su pakeitimais įsigalioja nuo 2009m. sausio 1d. Bet ar tokie įstatymai neišskiria turtingų ir mažiau turtingų šeimų? Visi bendraklasiai žinos - jei tu gauni nemokamą maitinimą, vadinasi esi vargšas. Kai kurie vaikai, bijantys patyčių, paprasčiausiai neina valgyti skirto nemokamo maitinimo, kad neišsiskirtų iš kitų, kad netektų kentėti paniekinimo. Kol neįsigaliojo įstatymo pakeitimai mokyklose, turėjo būti sumažėjusi socialinė įtampa, kadangi visi valgė vienodai. Nebuvo išskiriamos turtingos ir mažiau turtingos šeimos, buvo lygybė, ir mokyklinukai buvo prie to įpratę. Per vasarą mokyklos taip pat ruošėsi įstatymo pakeitimui. Iš anksto buvo žinoma, jog mokyklos turės sutalpinti visus besimokančius vaikus i valgyklas, priimti pakankamai darbuotojų, galinčių pamaitinti mažuosius, turėti užtektinai valgymo įrankių. Tai kainavo nemažai lėšų, bet daugiau ar mažiau reikalavimai įvykdyti. Ir dabar vėl pasikeitimai. Tenka atleisti priimtus darbuotojus, indus dėti į spintas. Suerzinti vaikų skrandžiai lieka be šilto maisto. Jei vaikas iš pasiturinčios šeimos, tai tėvelių duoti pinigėliai bus išleisti saldumynams, vietoj to kad sočiai papietautų. Nuo maitinimosi priklauso viso organizmo, nervų sistemos būklė, su tuo susiję daug problemų. Pavyzdžiui alkis skatina smurtą bei agresyvumą. Ar bus vertingos mokslo žinios, kemšamos į galvą, kai vaikas svajoja apie bandelę? Taigi valdžios vyrams, verta susimąstyti ir atkreipti dėmesį į visus, ir prieš kažką priimant ar nusprendžiat kelis kart apsvarstyti.

Parengė Dovilė Bajorūnaitė VPU SKI III neakiv.skyriaus soc.pedagogikos studentė.