Amžinosios gėrio ir blogio varžybos

Agnės Verbalytės straipsnis, publikuotas "LŽ žurnale" 2008 m. rugsėjo 26 d.

Niekas nėra apsaugotas nuo susidūrimo su smurtu ir agresija visuomenėje.  Tas smurtas gal ne visada tiesioginis, bet nepaneigsi – jis yra. Šiandien tai viena iš didžiausių socialinių problemų.Sunku ir nemalonu kalbėti apie neigiamus jausmus, apie blogą elgesį, tačiau ši tema tiesiog neišvengiama. Tik kalbant ir keičiant žmonių požiūrį, galima sustabdyti neigiamus reiškinius. Kaip nugalėti kasdieniniame gyvenime ir visuomenėje egzistuojantį smurtą? Apie tai kalbamės su visuomenėje gerai žinomais žmonėmis.

Ekranuose ne tik gėris

Kas dažniausiai parodo, jog esame linkę neigiamai žiūrėti į kitokius nei mes? Televizija ir mūsų požiūris bei tolerancija blogai besielgiančiam. „Vien iš „Žinių“ galiu pasakyti, kad žmonėms rūpi tik blogos naujienos. Neįdomu, kai kas nors gero nutinka. O ir blogi įvykiai daug greičiau įsimena nei geri“, - kalba Baltijos televizijos laidos „Tarp miesto ir kaimo“ vedėja Vilma ČEREŠKIENĖ, kuri, atrodo, net musės negalėtų nuskriausti. Sunku įsivaizduoti ją, darančią ką nors, kas nepriimtina. Ši moteris yra maloni tiek ekrane, tiek gyvenime. O paklausta apie švelnumą ir šiurkštumą visuomenėje, ji emocingai kalba, kad „visuomenė netoleruoja smurto ir patyčių, bet kai kuriais atvejais tam pritaria. Gyvename pagal įstatymus, kurie draudžia įžeisti ar užgauti kitą žmogų. Bet agresija egzistuoja. Rudenį plačiai nuskambėjo atvejis, kai krepšininkas Šarūnas Jasikevičius nesuvaldė emocijų ir užgavo žurnalistę. Tai „auksinio berniuko išėjimas iš krašto“. Ir jeigu taip būtų pasielgęs kas nors kitas, būtų pasmerktas. O dabar ne. Juk krepšininkas - dievaitis.“ Gi buvo galima šioje situacijoje tiesiog maloniai paprašyti, kad nesigilintų į asmeninį gyvenimą… O jei jau atsitiko toks nemalonus įvykis - atsiprašyti be teisėsaugos įsikišimo. Juk gražus žodis nugali visą blogą elgesį, o šiuo atveju tikriausiai būtų nugalėjęs net skausmą.

LNK nuotrauka

O kaip maloniai nugalėti tokį požiūrį ir elgesį? Jau nuo pat mažų dienų ir pirmo pasaulio suvokimo reikia skatinti mažą žmogų elgtis su kitu žmogumi, gyvūnu, augalu švelniai. Ir nesivadovauti bibliniu posakiu: „akis už akį, dantis už dantį“. „JAV atlikti tyrimai parodė, kad vaikas atkartoja tai, ką jis mato aplinkui save, o ypač per televizorių. Vaikai nesugeba atskirti kas yra blogai, o kas gerai. Vaikai kopijuoja suaugusiųjų elgesį. Pažiūrėkime, į ką pavirtę vaikiški filmukai: visur robotų kovos, visur žiaurumas“, - kalba pašnekovė.

O kodėl nebeliko senųjų gražių filmukų? Kur dingo Batuotas katinas, Bjaurusis ančiukas ar Varlė karalienė ir visi kiti senieji animaciniai herojai? Juk tie personažai skatindavo gerą elgesį. Tiesiog jie „paseno“ ir tapo nebereikalingi. Bet elgesys ir šiuolaikiniai animaciai filmai skirti vaikams rodo, kad šie personažai turėtų atgimti ir sugrįžti į ekraną. Gal tada sumažėtų tų neigiamų pavyzdžių ne tik televizoriaus ekrane, bet ir gyvenime. Juk kartais reikia tiek nedaug.

„Vaikas iki 8 m. nesugeba atskirti, kur realybė, o kur fantazija. Prisižiūrėję filmų vaikai net daro nusikaltimus. Jeigu mylimas herojus prieš kitus naudoja smurtą, vadinasi, galvoja, kad taip galima, o gal net reikia daryti. Reikia pasitelkti gerumą, švelnumą, teigiamą pavyzdį“, - sako V.Čereškienė. Susimąstykime ir gal pasaulis taps geresnis.

Švelnumas ne visada tikras

Su negeru elgesiu susiduriama ne vien visuomenėje, televizijoje ar asmeniniame gyvenime, bet ir mene. „Mene (senuose literatūros kūriniuose ir filmuose) yra ir agresijos, ir sekso scenų, tačiau jos apipintos religiniu ar filosofiniu kontekstu“, - kalba poetas Marcelijus MARTINAITIS. Poetui, geriausiai pažįstamam iš nuostabių „Kukučio baladžių“, yra tekę patirti agresiją kūryboje. „Aš nekonfliktiškas, pasitraukiu, kai matau, kad kas nors nori negražiai pasiielgti su manimi. Juk sakoma, kai šuo puola, reikia nekreipti dėmesio ir jis nurims. Tas pats ir žmogus. O štai kūryboje kartais sulaukiu pavydo, paniekinimo su keršto atspindžiais. Jeigu pavyksta kažką pasiekt, būtinai bandys pakenkt, apkalbėt. Taip žmonės žemina save. Žinau, kad jei prasidėsiu su tokiu žmogumi, pakils jo vertė. O kam reikia iškelti jo blogus poelgius“, - sako M.Martinaitis.

www.vilniausmuziejai.lt nuotrauka

Poetas kalba taip ramiai ir maloniai, kad iš tikrųjų patiki, jog yra malonių ir gerų žmonių, kurie vertina žmogiškumą ir neatitolę nuo jiems svarbių vertybių. Pamenate legendinį personažą Kukutį, kuris įkūnijo visas geras savybes. Juk atsirado jis iš eilinio žmogaus - lietuvio, gyvenančio idealiame pasaulyje, ir turinčio savo vertybes, ir puoselėjančio jas ne tik dėl savęs bet ir dėl kitų. Mintyse pagalvokite, ar pažįstate tokį žmogų? Jei taip, pabendraukite su juo.

„Televizijos elgiasi su žmonėmis kaip su prekėmis. Jos parduoda pojūčius ir nuperka kalbą, nusiteikimą. Paaugliai nusikopijuoja elgesį, laikyseną, kalbą, manieras. Yra tik vienas būdas nugalėti agresiją televizijoje - cenzūra. Bet tai neleidžiama. O kai cenzūros nėra, galima pabandyti kovoti geru elgesiu“, - kalba poetas. Tačiau ir geras, švelnus elgesys gali būti apsimestinis. „Švelnumo sąvoką mieliau pakeisčiau į taikumą, nuolankumą, sugebėjimą išklausyti. Švelnumas yra palankumas. Glostai katiną - švelnu. Bet juk glaustosi jis norėdamas maisto. Tai palankumas. Taip pat ir žmogus būna švelnus, kai nori, kai ko nors jam reikia. Tokie mes esame. Daug svarbiau nei švelnumas yra vienas kito supratimas. Kai žmogus kalba, jį supranti, kai galvoji panašiai kaip jis, tai ir būna viskas gerai“, - samprotauja M.Martinaitis.

Rask gražų žodį

Žmonės saugo savo privatumą, dėl to bet koks įsikišimas į asmeninį gyvenimą sukelia neigiamas emocijas. Tačiau ar žmogus elgsis švelniai ar bus linkęs į smurtą neretai priklauso nuo auklėjimo. Menininkė Nomeda MARČĖNAITĖ sako, kad asmeniniame gyvenime retai susiduria su neigiamu elgesiu, bet kovą tarp švelnumo ir šiurkštumo mato ne tik savo laidose, bet ir aplinkoje. Žmonės yra pavargę, dėl to nemoka kontroliuoti savo emocijų. Agresijos šaknys yra vaikystėje. Turime kreipti dėmesį į vaikų auklėjimą, pritaikyti patarlę „kaip šauksi, taip atsilieps“, kaip auklėjamas vaikas, tokia būna ir visuomenė. Mes esame pavagę, nekontroliuojame savo emocijų. Dėl to vargstame patys ir varginame kitus. Esame atžagarūs ir manome, kad vaikams duodame viską. Nors labai dažnai sakome, kad neturime jiems laiko, prašome netrukdyti“, - kalba Nomeda.

Ir švelnus, ir šiurkštus elgesys perduodamas kitam. Ypač šiurkštus. „Vaikai priima visas negeras emocijas, kurias gauna šeimoje ir po to jas perduoda kitiems. Perduoda visą nekantrumą ir įtampą. Visa visuomenė yra sujautrėjusi, visiem reikia raminamųjų išgerti“, - kalba menininkė

Agresiją galima įveikti tik susivaldymu ir gerumu. „Nereikia pačiam nusiteikti piktai ir nesulauksi to iš kitų. Reikia kantrybės, švelnumo ir gerumo kito atžvilgiu. Niekas neišprovokuos, jei elgsiesi padoriai ir nekritikuosi kitų. Norint kažkam ką nors pasakyti, reikia rasti žodžius, kurie nepažemintų ir neužgautų. Jei žeminsi šiurkštų žmogų, jis elgsis dar blogiau. Bet jei sugebėsi jį sugėdinti, bus geresnis rezultatas ir gal žmogus pradės kitaip galvoti“, - mąsto Nomeda. Ypač reikia atkreipti dėmesį į vaiko ir paauglio agresiją ir įveikti ją švelniai.

az.atn.lt nuotrauka

„Vaikystėje ir paauglystėje formuojasi asmenybė. Tai kas bus, jei leisi elgtis negražiai?“, - klausia menininkė, - „viską vaikas atsineša iš šeimos, dėl to jei vaikas blogai auklėjamas, ant jo rėkiama ir pykstama be reikalo, jis tampa agresyvus. O norint įveikti problemą, reikia galvoti iš kur ji atsiranda. Jei nesuteikei vaikui švelnumo kol jis augo, gal dar nevėlu tai padaryti dabar.“

Kartais atrodo, jog su gyvūnais mes elgiamės švelniau negu su žmonėmis. O kaip prisijaukiname gyvūnus? Tikrai ne rėkimu, o glostymu, švelnumu, kartais - maistu. Nesakau, kad dabar neškite savo atžaloms saldumynų, ne, tiesiog paglostykite ir apkabinkite.