Rūpestis vaiku tai pirmiausia rūpestis šeima, ar institucija, kurioje vaikas auga. Valstybė remia šeimas: motinystės išmokomis, vaiko auginimo atostogomis, išmokomis šeimoms. LR paramos šeimai pagrindų įstatyme (Projektas 2007m), pirmojo skyriaus, ketvirtame punkte teigiama, kad: valstybė išskirtinai pripažįsta, kad moteris, gimdydama vaikus ir rūpindamasi šeimos namais, suteikia valstybei tokią paramą, be kurios bendroji gerovė negalėtų būti pasiekta. Todėl valstybė privalo stengtis, kad moteris, auginanti mažametį vaiką, dėl ekonominių nepriteklių nebūtų verčiama dirbti, ir tuo pačiu apleisti savo atsakomybę, už rūpinimąsi šeimos namais. Tačiau, kaip matome padėtis Lietuvoje yra kita. Šiuo metu vargu ar galima kalbėti apie darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą Lietuvoje, ar kažkokias tikslingas politines priemones šiai pusiausvyrai užtikrinti. Daugybė motinų itin daug laiko praleidžia darbe, nuo to nukenčia jų šeimos santykių kokybė, rūpestis vaikais Valstybė turėtų skirti daugiau dėmesio šiai paramos šeimai sričiai. Socialinis ekonomis lygis Lietuvoje verčia motinas palikti vaikus namuose ir sugrįžti į darbą. Kiekvienas vaikas turi teisę augti, ir vystytis, būti ugdomas namuose savo motinos, o ne samdomos auklės. Todėl dabar tokioje sistemoje vaikui augti nėra saugu: gimus vaikui, tėvai turi grįžti kuo greičiau į darbą tam, kad būtų gerinama šeimos materialinė gerovė. Yra ir tokių šeimų, kur tėvai, o ypatingai kalbant apie vaikus tai motinos, grįžta kuo greičiau į darbovietes, kad minimaliai pagerintų savo materialinę gerovę. Vaikai atiduodami į institucijas, auga nejausdami tikrosios meilės, tėvų rūpesčio. Aišku, kad tokiems vaikams jau paauglystėje kyla agresija supančiam pasauliui, tame tarpe ir tėvams, nes negavo iš jų pakankamai dėmesio. Tėvai nesutardami su vaikais smurtauja prieš juos, norėdami pavėluotai auklėti imasi fizinių bausmių. Ir taip tol kol vaikai patys tampa tėvais. Dar viena šių dienų problema, kad daugybė tėvų, važiuojantys dirbti į užsienį, savo vaikus palieka seneliams, tetoms, draugams. Tuomet šeimos susiduria su rūpesčiais kada priverstos kreiptis pagalbos į valstybines institucijas, o daugeliu atveju ir vaikai kada yra prieš juos smurtaujama. Tuomet susiduriame su tokiais reiškiniais, kaip mokyklos nelankymas, abejingumas, nenoras užsiimti kūrybinga veikla. Tada atsiranda poreikis kurti įvairias pagalbos grupes vaikams, kurie negavo dėmesio iš tėvų, nes tėvai, dirba keliose darbovietėse, pervargę, ir neturi laiko vaikams. Kaip žinome vaikai turi daugybę poreikių, interesų, valstybė daug galimybių. Nemanau, kad valstybė “akla” vaikams, tačiau pagalba vaikams yra labai plati savoka, ir yra begalė įtakojančių veiksnių nulemiančių valstybės pagalbą vaikams, tačiau vaikai mūsų ateitis. O dėmesio mūsų šalyje vaikams nemanau, kad bus per daug, jei valdžia atkreips daugiau dėmesio į vaikų teisę į poilsį ir laisvalaikį, socialinę gerovę, normalią tėvų galimybę bendrauti su savo vaikais. Manau tada tik sulauksime iš vaikų mažiau agresijos, iš tėvų smurto, narkomanijos ir girtuoklystės jaunimo tarpe, bei kitų socialinių problemų su kuriomis kovoja valdžia. Todėl didžiausio dėmesio turėtų sulaukti iš valstybės šeima, kuri nori užauginti gerą, dorą, mąstantį pilietį, pagalbininką senatvėje. Didžiausias dėmesys skiriamas turi būti prevencijai vaikų nelankomumui mokyklų, vaikų užimtumui, kokybiškam mokymuisi, tinkamam poilsiui. O geriausia prevencija manau, atsakingas valdžios požiūris į šeimą.

Daugiau informacijos suteiks SKI ketivirtakurse A. Romaškienė el.p. ausriute@yahoo.com