Medicina, mokslas, kompiuterinės technologijos – viskas tobulėja ir juda į priekį. Tačiau visi šie dalykai, kai kuriems žmonėms džiaugsmo neteikia. Tokie žmonės turi savo pasaulį, kuriame gyvena nesirūpindami savimi, bei savo šeima. Alkoholis, narkotikai, vagystės, bedarbystė yra didelės rizikos faktoriaus šeimų kasdienybė. Tokie žmonės ne tik sau kenkia, bet ir savo vaikams. Mokykloje jiems tenka kiekvieną dieną pakęsti patyčias. Esą drabužiai seni, purvini, smirda ir begalė kitų, tokiems vaikams skaudžių žodžių. Vaikai kiekvieną dieną matydami namuose geriančius tėvus dažniausiai patys pradeda varoti alkoholį, narkotines medžiagas, vogti ir valkatauti.

Norint išspręsti ar bent jau palengvinti tokių šeimų ir jų vaikų problemas, Druskininkuose nuo 2008 metų sausio 1dienos buvo įkurtas Vaikų dienos užimtumo  centras. Šio centro steigėjas yra Druskininkų socialinių paslaugų ūkis. 

Kiekvieną dieną po pamokų vaikai iš rizikingų šeimų nebūna gatvėse, o mielai leidžia laiką šiame centre. Jie čia linksmi, todėl, kad iš jų niekas nesišaipo ir neįžeidinėja, juk visi vaikai čia yra vienodi. Dažniausiai jie dirba įvairius darbelius grupėmis, piešia, žaidžia, šoka, dainuoja, ruošia namų darbus, netgi nemokamai maitinami. Keletą kartų jie net buvo išvažiavę į keliones, prie jūros, į zoologijos sodą. Daugelis vaikų pirmą kartą, keliavo taip toli ir patyrė tiek daug įspūdžių. Vaikų dienos užimtumo centras dirba ne tik su asocialių šeimų vaikais, bet ir su jų tėvais : moko juos bendrauti su vaikais, domėtis jų veikla ir t.t. .

Vienos Vaikų užimtumo centro auklėtinės žodžiai apie jame besilankančius vaikus:

„Mes esame padūkę vaikai. Kitiems išgirdus mūsų vardus ir pavardes, šiurpas per kūną nueina, tačiau mes jau tokie. Išdykę, neklaužados. Nuo sausio pradėjome lankyti Socialinių paslaugų centro Vaikų dienos užimtumo centrą.  Teko priprasti prie naujų tvarkos taisyklių, kurios mums iš pradžių visai nepatiko. Daug kartų bandėme savo vadovų kantrybę. Tačiau įpusėjus metams vieni prie kitų pripratome ir susidraugavome‘‘.

Vaikams, kurie lanko Dienos užimtumo centrą padėti bando socialiniai pedagogai, kurie siekia, kad šie vaikai užaugę nebūtų panašūs į savo tėvus ir nori juos išauklėti dorais Lietuvos piliečiais. 2008m. Druskininkų savivaldybėje atidaryti dar 2 Dienos užimtumo centrai Leipalingio ir Viečiūnų miesteliuose. Šių centrų tikslas yra sumažinti Lietuvoje valkataujančių, vartojančių alkoholį, narkotines  medžiagas vaikų skaičių, sudominant juos kitomis veiklomis ,kurios teikia daugiau džiaugsmo,  vilties baigti mokslus ir suaugus netapti dar viena asocialia šeima Lietuvoje.

SKI studentė Akvilė Adomaitienė

Dėl ekonominių ir socialinių problemų Lietuvoje kiekvienais metais auga socialinės rizikos šeimų skaičius. Suprantama, vaikų iš šių šeimų skaičius taip pat didėja.

Vaikai iš šių šeimų elgiasi amoraliai, neturi mokymosi motyvacijos, nelanko mokyklos. Jie dažniausiai būna nedrausmingi, nemandagūs, įžūlūs su suaugusiais, nes namuose nėra mokomi tinkamai elgtis. Tokiems vaikams būdingas nepasitikėjimas savimi, dėl to jie labai greitai įsižeidžia, reaguoja į kiekvieną suaugusiųjų (tėvų, pedagogų, socialinio pedagogo) ar bendraamžių pastabą keiksmažodžiais, muštynėmis, įvairiais užgauliojimais arba tiesiog pasišalina iš klasės. Tai verčia juos ieškoti stiprių draugų, lyderių, kurie gali juos apginti nuo pavojų. Tokie vaikai greičiau pažeidžiami ir turi įvairių mokymosi problemų, sunkiai susikaupia, nesugeba intensyviai dirbti, greitai pavargsta ir išsenka, todėl patys suformuoja neigiamą mokymosi motyvaciją.

Mokyklos, kurią lanko socialinės rizikos šeimų vaikai, paskirtis – ugdyti žmogų: visapusiškai padėti jam kryptingai įgyti gyvenimo patirties, išmokti atrasti bei sukurti save, padėti tobulėti, gebėti pasirinkti ateities kelius. Šitai lemia mokyklos mokymo kokybė, joje dirbantys pedagogai, psichologai, soc. pedagogai. Bet ne mažiau turi prisidėti ir mokinio tėvai. Norint išugdyti tobulą asmenybę, šeima ir mokykla turi siekti vienodų pedagoginių tikslų. Tėvų auklėjimas yra tas reikšmingas faktorius, kuris turi įtakos tolimesnei asmenybės raidai. Norėtųsi, kad tėvai atkreiptų dėmesį į savo vaikų tarpusavio santykius, daugiau dėmesio skirtų gražiam bendravimui, kurtų saugumo atmosferą šeimoje. Vaiko dvasinei būsenai labai svarbu, ar jis šeimoje mylimas, reikšmingas, ar ne. Taip pat svarbu, ką jis jaučia savo tėvams. Tėvai privalo suvokti, kad šeima jų vaiko gyvenime yra ta terpė, kuri jam turi teikti saugumą, tikrumą, auklėjimą ir globą. Būtent čia vaikas išmoksta, kas yra jo šeimos vertybės, normos. Vėliau šią patirtį jis atsineša į mokyklą ir ją taiko. Dirbant su tokiais vaikais išryškėja vaikų užsisklendimas, uždarumas. Paprastai tokiems vaikams reikia ir šiltesnio pedagogo ar soc. pedagogo žodžio, kad moksleivis jaustų suaugusiojo paramą. Pagyrimas už aktyvumą ar gerą elgesį tiesiog būtinas. Šilti žodžiai, saugumo jausmas, pagyrimai skatina vaikus geriau jaustis mokykloje, kuri yra traktuojama kaip antrieji vaiko namai.

Paprasta tokiam vaikui, kurio šeimoje įgyta patirtis sutampa su pedagogų auklėjimu. Ir labai kenčia tie, kuriuos mokykloje auklėja „iš naujo“.

Vadinasi, laimingesnį sūnų ar dukrą turėsime tada, kai nuo kūdikystės ugdysime taurias vertybes: mandagumą, pagarbą, užuojautą, darbštumą, mokėjimą pasirūpinti mažesniu.

SKI studentės Irena Jankeliūnienė, Milda Jonienė, Ramunė Kudarauskienė, Joana Tamulevičienė, Ona Verbickienė.

                     

                     

Sveiko gyvenimo būdo ir narkotinių medžiagų vartojimo prevencijos temos mokyklose yra įtrauktos į įvairių dalykų programas, rengiamos ir vykdomos įvairios akcijos, konkursai, skirti psichotropinių medžiagų vartojimo prevencijai. Tačiau tai yra pirminė prevencinė veikla, skirta mokiniams, kurie dar nevartoja narkotikų, o su jau vartojančiais taip dirbti netinka, nes tokie mokiniai nedalyvauja mokyklos renginiuose, jų visai kiti interesai: atsiranda piniginių reikalų, ryšių su narkotikų platintojais. Mokykla viena išspręsti šių problemų jau nebepajėgia ir priversta kreiptis pagalbos į policiją.

Kaip geriau koordinuoti mokyklų ir policijos veiksmus, siekiant užkirsti kelią narkotinių medžiagų plitimui mokyklose? Šis klausimas buvo pagrindinis Kėdainių „Ryto“ vidurinėje mokykloje vykusioje diskusijoje „Mokykla be narkotikų“. Į renginį buvo pakviesti visų miesto mokyklų atstovai, Vaiko teisių apsaugos tarnybos vyr. specialistai, Viešosios policijos vyr. specialistai ir kiti suinteresuoti asmenys.

„Ryto“ vidurinės mokyklos socialinė pedagogė kalbėjo apie narkotikų platinimo mokyklose problemos aktualumą, apie situaciją miesto mokyklose papasakoję renginio dalyviai akcentavo, kad mokytojai patys, be policijos pagalbos, nepajėgūs stabdyti narkotinių medžiagų plitimą mokyklose. Nors vykdoma daug įvairaus pobūdžio prevencinių renginių, tačiau problemų, susijusių su psichotropinių medžiagų vartojimu, nemažėja. Tai itin aktuali šiandieninės visuomenės socialinė problema. Pasak diskusijos dalyvių, pirmiausia reikia dirbti su „probleminių“, nusikalsti linkusių vaikų tėvais: juos reikia mokyti, kaip auklėti, prižiūrėti vaikus. Policijos atstovai pasiūlė mokykloms konkrečią pagalbą: kartą per savaitę apvažiuoti miesto mokyklas, patikrinti, ar jų teritorijoje nėra rūkančių mokinių, pašalinių įtartinų asmenų.

Buvo susitarta ir toliau bendradarbiauti, keistis informacija apie paauglius, jaunuolius, kurie įtariami narkotinių medžiagų vartojimu ir platinimu mokyklose.

SKI studentė Aistė Valavičiūtė

Mokyklos bendruomenė savo kasdieniniame gyvenime susidūrė su daugelio problemomis. 2003 m. pirmą kartą Lietuvoje buvo atlikta mokytojų, dirbančių pradinėse, pagrindinėse ir vidurinėse mokyklose ir turinčių auklėjamąją klasę, apklausa „Mokyklos nelankymo ir blogo lankomumo tendencijos ir priežastys“ (Sociologinę apklausą atliko „Baltijos tyrimai“, SPG, 2003). Pagrindiniai apklausos rezultatai – dažniausios problemos Lietuvos mokyklose yra šios: silpna moksleivių mokymosi motyvacija, moksleivių atėjimas į mokyklą, neparuošus namų darbų ir gyvenimas skurstančiose bei probleminėse šeimose. Pastaruoju metu ypač aktuali tampa moksleivių ir net mokytojų saugumo problema mokyklose bei šalia jų, mokyklose daugėja smurto atvejų, plinta narkotikai.

Šiuos problemos sprendžiamos mokykloje kompleksiškai. Norėdami apsaugoti vaikus nuo narkomanijos ir kitų pavojų, privalome bendradarbiauti visi – mokykla, tėvai, policija, vaikų teisių tarnybos – ir nepalikti šios problemos spręsti vienai institucijai. Įvesti socialinių pedagogų etatai. Kaip rodo statistika, mokyklose pradėjus dirbti socialiniams pedagogams, sumažėjo nepilnamečių nusikalstamumas. Mokyklose taikomi mokymo metodai formuoja vaikų gyvenimo įgūdžius, kad jie svarbiais momentais galėtų priimti savarankiškus ir neigiamai įtakai nepasiduodančius sprendimus, jaustų atsakomybę už savo veiksmus, suprastų savo poelgių padarinius. Švietimo ir mokslo ministerija parengė Kompleksinę smurto mokyklose prevencijos ir kontrolės programą, kurioje numatyti įvairių instancijų veiksmai darant mokyklą ir jos aplinką saugesnę, parengtos Alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevencijos programą, Vaikų socializacijos programą ir t. t.

Šiuo metų mokyklos bendruomenėje vis daugiau dėmesio skiriama tokiai problemai kaip moksleivių profesionaliam orientavimui. Profesinis orientavimas – tai nuoseklus ir kryptingas asmens parengimas profesijos pasirinkimui bendrojo lavinimo, profesinio informavimo ir konsultavimo priemonėmis. Profesinis orientavimas vis labiau siejamas su ekonomine ir socialine politika.

Mokinių socializacija mokykloje nėra pilnavertė. Dažnas, mokyklą baigiantis mokinys nėra apsisprendęs dėl būsimų studijų, nežino, kokios specialybės šiandien paklausios ir todėl neturi profesinės karjeros projektavimui reikiamos kompetencijos. Mokykloje nėra suformuota sistema, kuri įtakotų profesinės kompetencijos ugdymą. Nors 8-12 klasių mokiniai motyvuoti sužinoti apie profesinio informavimo ir konsultavimo paslaugas. Mokykla turi siekti patenkinti mokinių jaučiamą ugdymo karjerai paslaugų poreikį.

Dėl papildomos informacijos kreipkitės į SKI studentę Liudmilą Kobriną, liudmilak@inbox.ru

Šį mėnesį vaikų linija skelbia naujas diskusijų temas vaikams ir paaugliams. Pradedamos trys naujos diskusijos:  "Kada būna liūdna?", "Kaip gyventi netekus artimo žmogaus" ir " Kaip išgyventi tėvų skyrybas?" Akcija vykdoma visą gruodžio mėnesį ir kviečiami visi, norintys diskutuoti ir išsakyti savo nuomonę vaikų linijos internetinėje svetainėje www.vaikulinija.lt.

Vaikų linijos internetinėje svetainėje toliau veikia ir ankstesnės temos: "Kodėl vaikai tyčiojasi vieni iš kitų?", "Kodėl sunku susirasti vaikiną ar merginą?", "Kas yra tikras draugas?", "Kaip padėti klasės draugams, kurie yra atstumti?"

Vaikų linija Lietuvoje dirbanti jau vienuoliktus metus, vaikus ir paauglius kviečia kreiptis dėl jiems iškilusių sunkumų ar rūpesčių. Tarnyba, paremta savanorišku darbu, pagalbą vaikams teikia telefonu, elektroniniu ir tradiciniu paštu. Vaikų ir paauglių linijos telefono numeris (8-800-1111) yra nemokamas. Paskambinus ar parašius į Vaikų liniją, vaikui ar paaugliui nebūtina prisistatyti, taip pat jis gali būti tikras, kad tai, ką pasakos neišeis už tarnybos ribų.

Vaikų linijos konsultavimo internetu programa "Klausučio šalis" kiekvienais metais sulaukia vis daugiau vaikų ir paauglių laiškų, kuriuose dalijamasi sunkumais ir iškilusiomis problemomis, dažniausiai susijusiomis su bendravimu tarp bendraamžių, draugų ar tėvų. 2007 metais Vaikų linija sulaukė 1757 laiškų internetu.

Vaikų linija – tai psichologinės pagalbos tarnyba vaikams ir paaugliams. Vaikai ir paaugliai gali kreiptis į Vaikų liniją dėl įvairių jiems iškilusių sunkumų, o taip pat dėl įvairių kitų rūpesčių, kuomet sunku ir norisi pasitarti.

Vaikų linijos vaidmuo visuomenėje – ne tik teikti pagalbą vaikams telefonu ir laiškais, bet ir kelti aktualias problemas, ieškoti sprendimo būdų, organizuoti aktualius renginius.

Vaikų linija yra tarptautinės organizacijos Child Helpline International, vienijančios per 160 Vaikų linijų visame pasaulyje, narė. Kiekvienais metais tarptautinis Vaikų linijų tinklas atsako į vidutiniškai 11 milijonų vaikų skambučių.

Daugiau informacijos suteiks SKI studentė Lina  Šulytė

Integracijos kūrimas ir įgyvendinimas

Per pastaruosius metus įvyko esminis persilaužimas, integruojant į visuomenę ir švietimo sistemą vaikus, turinčius vidutinio ir sunkaus laipsnio proto ir fizinę negalią. Buvo pradėtos kurti naujo tipo įstaigos su įvairiausiais pavadinimais (ugdymo, abilitacijos, darbo centrai, darželiai, mokyklos) . Bet visų jų bendras vardiklis – integracija, nes neįgalieji žmonės akivaizdžiai pradėjo grįžti į visuomenę ir bendruomenę. Šimtai, o gal jau ir tūkstančiai Lietuvos vaikų, kiekvieną darbo dienos rytą, atsisveikinę su tėveliais, praleidžia visą dieną ugdymo įstaigoje, kad vakare vėl sugrįžtų namo.

Integracija buvo suprantama kaip kiekvieno vaiko galimybė lankyti mokyklą, esančią arčiausiai jo namų. Lentelėje pateikiama schema, prie kurios turėtume artėti Lietuvoje, jei norime, kad neįgalusis vaikas visais savo amžiaus tarpsniais turėtų galimybę siekti integracijos į visuomenę – būti savimi tarp kitų žmonių, t. y. būti vienu iš jų, bet tuo pačiu neprarasti savitumo.

Integracijos nauda

Kiekvieno vaiko, turinčio negalią, ugdymas kartu su sveikais bendraamžiais esti unikalus, nepakartojamas, individualus, o šių dalykų nepakankamas vertinimas gali atsigręžti prieš patį vaiką, kuriam norima padėti: vietoj laukiamos integracijos tebus nepageidaujama asimiliacija, ignoruojant objektyviai egzistuojančią negalią.

Neįgaliesiems atvirų grupių programos suteikia galimybę šiems vaikams stebėti, mėgdžioti, bendrauti ir kartu veikti su įprastai besivystančiais vaikais. Neįgalūs vaikai gali išsiugdyti bendravimo ir kitus socialinius įgūdžius tokiu pat būdu kaip ir kiti – praktinėje veikloje. Integruojant neįgalius vaikus į įprastas grupes, naudą patiria visi – ir įprastai besivystantys vaikai, jų šeimos, auklėtojai, bendruomenė.

Nauda vaikams

Ir neįgalūs, ir įprastai besivystantys vaikai patiria integruoto ugdymo naudą. Neįgalus vaikas, lankydamas tą pačią grupę su sveikais vaikais, gali iš bendraamžių pasimokyti bendravimo ir įgyti kitų jo raidos lygį atitinkančių socialinių įgūdžių. Artimesnis bendravimas padeda vaikams užmegzti draugystę ir teigiamus tarpusavio santykius, o svarbiausia – išmoko paremti vienas kitą. Ankstyvoje vaikystėje pavykęs bendras natūralus buvimas su kitais neįgaliesiems sukuria tolesnio gebėjimo integruotis į visuomenę pagrindus.

Įprastai besivystančius vaikus integruotas ugdymas taip pat praturtina. Jie pradeda suprasti, su kokiu gyvenimo iššūkiu susiduria jų neįgalūs draugai, todėl tampa jautresni kitų reikmėms ir ima geriau suvokti bei reaguoti į skirtingumus. Jie sužino, kad kiekvienas gali įveikti sunkumus ir daug ko pasiekti.

Nauda šeimoms

Neįgalaus vaiko auginimas kelia šeimai itin didelius reikalavimus. Daugeliui šeimų labai naudinga, kad jų neįgalus vaikas lanko vietinį darželį. Privalėję visą laiką globoti neįgalų vaiką namuose, dabar tėvai gali dirbti visuomenei naudingą darbą.

Visi tėvai nerimauja dėl vaikų ateities. Tas nerimas ypač stiprus, kai tėvai augina neįgalų vaiką. Aktyvus dalyvavimas savo vaiko ugdymo programoje palengvina šį rūpestį. Kai tėvai, auklėtojos ir specialistai bendradarbiauja, kiekvieno komandos nario indėlis padidina grupės veiklos efektyvumą ir padeda vaikui sėkmingai vystytis.

Neįgaliems vaikams atviros grupės tikrai teikia naudos ir toms šeimoms, kurių vaikai vystosi įprastai. Jos daugiau sužino apie skirtingumus ir šeimų, turinčių neįgalų vaiką, rūpesčius.  Daug tėvų, kurių vaikai vystosi įprastai, pradeda įsitraukti į bendruomeninę veiklą, kad padėtų šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus. Šie tėvai stengiasi paveikti vietinę valdžią, kad neįgaliesiems būtų lengviau patekti į viešąsias įstaigas, transportą ir kitas paslaugų teikimo vietas. Kuo daugiau bendruomenės narių susipažįsta su sunkumais, iškylančiais auginant neįgalius vaikus, tuo geriau pavyksta suorganizuoti reikiamą paramą.

Nauda auklėtojoms

Neįgaliems vaikams atvirose grupėse dirbančios auklėtojos privalo gerai išmanyti šių vaikų raidos ypatumus. Įgydamos daugiau patirties, šios auklėtojos vis geriau susipažįsta su vaikų ugdymo būdų įvairove. Ugdydamos neįgalius ir įprastai besivystančius vaikus, auklėtojos vis geriau perpranta jų mokymosi būdų įvairovę, subtiliau skiria individualius gebėjimus ir specialiuosius ugdymosi poreikius. Auklėtojos įgunda atskirti, kurį neįgalių vaikų įgūdį suformuoti bus sunku, o kurį – lengviau. Kai auklėtojai vis geriau sekasi individualizuoti ugdymą, ji nesutrinka sunkią akimirką ir geriau suvokia vaiko reikmes.

Nauda bendruomenei

Tapdami veikliais visuomenės nariais, vaikai ne vien pasikliauja bendruomenės parama, bet ir patys daro vis didesnę įtaką bendruomenės gyvenimui. Ugdyti neįgalius vaikus toje pačioje aplinkoje, kaip ir įprastai besivystančius vaikus, yra daug pigiau nei  kurti ir finansuoti alternatyvias ugdymo įstaigas. Bendruomenė sutaupo švietimui skirtas išlaidas nebekurdama atskirų įstaigų. Bendruomenė laimi, kai neįgalūs asmenys prasmingai prisideda prie jos gerovės kilimo.

SKI studentės Žydrūnė Kuzmickienė ir Daiva Raškevičienė                                                                                

Be galo stebina gana neatsakingas, lengvabūdiškas žmonių, ypač jaunimo požiūris į alkoholio vartojimą. Daugelis besaikį jo vartojimą priima kaip vienintelį bendravimo būdą. Visuomenė priklausomą žmogų laiko nusikaltėliu, melagiu, nevykėliu, bet ne ligoniu. Mūsų visuomenė dar nesupranta, kad priklausomybė yra tokia pat liga kaip ir kitos. Tik ji reikalauja ypatingo gydymo, nes tai kompleksinė liga, ją dažnai lydi depresija, ar kitos psichikos ligos, didelę įtaką daro aplinka, pačio žmogaus asmeninės savybės. Į girtavimą įsitraukiama palaipsniui, o metams bėgant susiformuoja liga, t.y priklausomybė nuo alkoholio.

Priklausomų nuo alkoholio žmonių artimieji patys pagalbos dažniausiai pradeda ieškoti dėl sveikatos sutrikimų, kurie atsiranda dėl šeimos nario girtavimo ir negatyvių santykiai šeimoje. Artimiesiems dažnai pasireiškia agresijos, pykčio jausmai. Ypatingai pavojingas beviltiškumo, pykčio ir agresijos jausmų “mišinys”. Šiuo atveju, bijoma pasitikėti kitais žmonėmis, artimieji nepasitiki vartojančiu. Visą savo dėmesį ir laiką skyrę kitam žmogui jie dažnai būna užmiršę apie save, apie savo jausmus ir jų problemos gali būti net rimtesnės už pačio priklausomojo.

Priklausomose nuo alkoholio ar kitų narkotinių medžiagų šeimose abu sutuoktiniai yra įsitikinę, kad tik alkoholis yra visų jų vedybinių vaidų kaltininkas nepriklausomai nuo to, ar alkoholikas vis dar tebegertų, ar jau būtų nustojęs gerti. Vis dėl to vien tik alkoholis nesukuria visų šių problemų, o vien tik blaivybė nepanaikina jų.

Artimuosius į sveikimo procesą reikia įtraukti kuo anksčiau. Reikia ieškoti naujų siekių bendram veikimui kartu. Tik tada santykiai turės galimybę atsinaujinti. Šeima, kaip sistema turi sulaukti paramos iš šono. Kad gydymas būtų efektyvus, kad šeima neišsiskirtų svarbu, kad pokyčiai įvyktų abejose pusėse, svarbu suprasti, kad pasekmes reikia prisiimti abiem.

Svarbu padrąsinti ieškoti ir lankyti savigalbos grupes. Į tokias grupes buriasi tie kurie savo aplinkoje, savo artimųjų tarpe turi priklausomų nuo alkoholio ar buvusių priklausomų artimųjų.        Grupės narius vienija panaši patirtis, panašūs išgyvenimai. Kiekvienas ateina ieškoti pagalbos sau, pagalbos išspręsti iškilusias problemas. Grupės nariai privalo suvokti, kad niekas kitas neišspręs iškilusių problemų ir kad niekas geriau už jį nežino ir nesuras problemos sprendimo būdų.  Susitikimų metu, kurie dažniausiai vyksta kartą per savaitę, aptariamos vis naujos iškilę problemos, kiekvienas narys turi teisę viešai reikšti savo nuomonę ir išsakyti savo problemą.

Savigalbos grupėse artimiesiems galima kalbėtis visomis temomis, kurias gali pasiūlyti patys grupės nariai. Mokomasi pripažinti asmenines klaidas ir įžvelgti tinkamiausius būdus tų klaidų išvengti. Čia žmogus pasijunta ne vienišas, išklausytas, suprastas.

Todėl kiekvienam susidūrusiam su alkoholiu ir kitomis narkotinėmis medžiagomis reikėtų įsigilinti, kas tai yra savipagalbos grupės artimiesiems, nes tai gali būti vienintelė išeitis iš susidariusių problemų. Savipagalbos grupėse pagalba yra susijusi su Dievo pagalba. Tik tikėdamas Dievu žmogus gali būti laimingas. Dažnai tiek priklausomiems tiek ko – priklausomiems žmonėms nėra su kuo pasidalinti savo rūpesčiais, savo problemomis, atrodo, kad niekas jų nesupranta ir nesupras. Todėl tikėjimas gali padėti į viską pažvelgti paprasčiau ir nukreipti tinkama linkme.

Savigalbos grupėse galima surasti atsakymų į daugelį klausimų, nes sava patirtimi dalijasi jau išgyvenę ar dar tik tuo gyvenantys žmonės. Čia susirenka visokie ir iš visur, iš pradžių gali atrodyti, kad visi susirinkę spręsti tik savo problemų, kad visi tokie skirtingi, bet iš tikrųjų visi turi  bendrą siejantį dalyką – visi yra paveikti kito žmogaus alkoholizmo .

Tarpusavio santykių sėkmė priklauso nuo to, kaip mes mokame bendrauti vienas su kitu: ne nuo to, ką sakome, bet nuo to kaip sakome. Ne nuo to, ką darome, o nuo to kaip darome. Sėkmingą bendravimą dažniausiai apsunkina ne pats vartojantysis, o ko-priklausomasis. Kasdieniniai stresai ir nežinomybė dėl ateities – siaubas, baimė, pyktis – įstumia į tokią neviltį, kad daugelis reakcijų būna grynai emocinės ir dažniausiai destruktyvios.

Ne tik bendravimas tarpusavio santykiuose atlieka pagrindinį vaidmenį, taip pat labai svarbu ir nusistatymas. Jeigu bendraudami su žmogumi parodome jam meilę ar nors santūrų pakantumą, viskas ką besakytume, nepraeis pro ausis. O pikta kritika ir kaltinimai tik pablogina padėtį. Panieka, kuri yra jaučiama priklausomajam ir išreiškiama bendraujant gali būti vienas iš liguistumo požymių, kad reikalinga atitinkama pagalba.

Ieškojimų esmė – ne problemos sprendimas ar išeities radimas iš sunkios situacijos, kad ir kokia opi ji būtų. Paieška turi vykti dėl įkvėpimo, dėl esmės supratimo, nes be šito žmogus nežino kaip elgtis. Viena iš būtinų sąlygų yra palikti nuošalyje savo problemas ir reikmes, net gi pačias svarbiausias ir skaudžiausias, ir pasirengti priimti šį pažinimą bei veikti pagal jo nuostatas. Gali atrodyti, kad tai neturi nieko bendro su mūsų problemomis, bet šitoks elgesys gali atverti naują kelią, kai mes vis dar ant savo pečių velkame seną naštą.

SKI studentė Aima Naruševičienė

Pastaruoju metu narkotikai tapo viena populiariausių moksleivių pokalbių ir diskusijų temų. Deja, šiandieninių jaunų žmonių kultūroje narkotikai užima reikšmingą vietą. Dauguma moksleivių nemano alkoholį ar nikotiną esant narkotikais, jaunimui trūksta tikslios informacijos. Kino filmuose skleidžiami mitai apie narkotikus, jog tai tam tikras gyvenimo būdas, kad yra nekenksmingų, lengvų narkotikų, mažos narkotikų dozės nekenkia ir panašiai, daro neigiamą įtaką jaunimui. Tie, kurie tvirtina, kad „lengvi“ narkotikai nekenkia, mažos dozės nežalingos, užmiršta, kad kiekvienas žmogus  individualus, t. y. vieni lėčiau, kiti greičiau pripranta prie narkotikų (suserga narkomanija).        

Pamokomai kalbėdami apie narkotikų žalą sveikatai, nekreipdami dėmesio į jaunimo emocinius bei socialinius poreikius, neišmokysime jų gyventi sveikai. Dalis jaunuolių išbando narkotikus smalsumo vedini, bei kai kurie juos renkasi kaip nusiraminimo ar protesto priemonę. Tokie paaugliai turėtų būti pedagogų, psichologų, medikų bei socialinių darbuotojų akiratyje. Tik jie gali suteikti profesionalią pagalbą, kurti ir įgyvendinti švietimo programas mokykloms. Galima būtų suburti specialias grupeles – policininkas, psichologas ar pedagogas ir nevartojantis narkomanas, kurių tikslas būtų lankytis mokyklose ir neformalioje aplinkoje bendrauti su moksleiviais, pedagogais ir tėvais.

Svarbu, kad pedagogai ir tėvai laiku pastebėtų narkotikus vartojantį vaiką ir žinotų, kaip tokiu atveju elgtis. Reikėtų steigti konsultacinius pagalbos centrus bei informacinius biurus visuose rajonų centruose. Ypač tėvams reikia pasikalbėti su paaugliu šia tema, paaiškinti jam, kad narkotikai priveda prie nusikaltimų, paakcentuoti jam, kokią žalą narkotikai gali padaryti jo tolimesniame gyvenime.

Kodėl jauni žmonės, žinodami pasekmes, vis dėlto ryžtasi narkotikams,  o vėliau ir giliai įklimpsta? Matyt, visa ko pradžia yra šeima. Vaikai namuose patiria smurtą, žeminimą, nuolatinį atstūmimą. Dažni tėvų konfliktai arba visiška nesantaika žeidžia jauną žmogų ir ne tik nerodo jam pavyzdžio, bet ir pastumia gilios duobės link.  

Dėl papildomos informacijos kreiptis į SKI studentę Odetą Lenkauskienę, robodeta@gmail.com    

 

Lietuvoje po 1990-ųjų metų, atūžus gaiviam laisvėjimo, demokratėjimo vėjui buvo atsisakyta privalomų mokyklinių uniformų. Tai asocijavosi su asmenybės nesuvaržymu, gebėjimu išreikšti save. Tačiau pažvelkim, kokias turim pasekmes. Vaikai tapo susiskirstę į „kastas“: „turtingieji“ ir „vargšai“. Dėvimi drabužiai atskleidžia socialinę padėtį, kuri ne visada  yra palanki vaiko atžvilgiu. Mokyklinės uniformos padėtų užmaskuoti socialinius skirtumus, vaikai pasijustų lygūs, vienodi.

 „Ką noriu, tą dėviu“ principas nėra geras ir sveikatos atžvilgiu – jaunos merginos mėgsta dėvėti bambą, nugarą apnuoginančius drabužius – ypač šaltuoju metų laiku tai nėra gerai – įvairių organų ligų pradžiai nebloga dirva paruošiama. O ką kalbėti apie tokios aprangos tinkamumą oficialioje aplinkoje – mokykloje?

Manytume, kad privalomos mokyklinės uniformos turėtų šiek tiek įtakos dėmesiui palaikyti pamokų metu – netektų blaškytis apžiūrint ryškesnes drabužių detales, o pats uniformos dėvėjimas įpareigotų vaiką būti pasitempusiam, nusiteikusiam rimtam darbui pamokų metu.

Manytume, kad mokykla nėra ta vieta, kurioje turėtų vykti „madų šou“. Mokykla – tai vieta, kurioje turėtų vyrauti rimtis drausmė, tinkamas nusiteikimas mokytis.

Visose pasaulio valstybių prestižinėse mokyklose, gimnazijose yra dėvimos uniformos. Tad kodėl to buvo atsisakyta Lietuvoje?

Monrealio universiteto vaikų psichologijos profesorius Michelis Lemay yra pasakęs: „Bjauru užgožti vaiką, bet lygiai taip pat katastrofiška dėl neteisingai suvoktos laisvės leisti jam lakstyti be jokios prasmės“. Ir mes, buvusios sovietinių laikų mokinukės, tik palankiai galime atsiliepti apie mokyklose buvusią tvarką, drausmę. Nepamename, kad kas būtų keiksmažodžiais išplūdęs mokytoją ar būtų kas smarkiai sumuštas. Manytume, kad uniformų lemia tvarką mokykloje.

Galbūt kai kas piktinasi skaitydami šias eilutes, tačiau „ribos –  tai pagalbinė priemonė, tarsi atraminiai stulpai, apribojantys erdvę, kurioje vaikas turi jaustis saugus ir laisvas“ (Nitsch, von Schelling, 1999), tad manome, kad savo išoriniam unikalumui, individualumui išreikšti yra erdvės kur kitur, o mokykla turi išlikti oficialia įstaiga, o ne tapti madų namais.

SKI studentės Ginta Babrauskienė, Regina Urbonavičienė, Sonata Rancova

Tarp mūsų yra kitokių žmonių – tai neįgalieji. Lietuvoje praėjusiais metais gyveno 253 tūkst. vienokią ar kitokią negalią turinčių žmonių. Daugiausia iš jų - 68 proc. - turėjo vidutinę negalią (darbingumas 30- 45 proc.), sunkią negalią (darbingumas iki 25 proc.) turi 13 proc., lengvą (darbingumas nuo 55 proc.) - 19 proc. Apie 170 tūkst (68 proc.) yra darbingo amžiaus, 26 proc. - pensinio amžiaus neįgalieji. 6 proc. - neįgalūs vaikai. Berniukai neįgaliais tampa dažniau negu mergaitės, tačiau vėliau neįgalių moterų skaičius didėja. Diskutuojant mėginta kelti klausimą, kodėl būtent tokios tendencijos? Atsakymai, deja, vyrų nenaudai: vyrų gyvenimo trukmė trumpesnė, daugiau vyrų žūsta, be laiko miršta, taigi ir neįgaliųjų tarp jų mažiau. Praėjusiais metais profesinės reabilitacijos kursą baigė 355 neįgalieji. Tam panaudota 7 mln. litų. Deja, įdarbinta tik apie pusę. Šiais metais planuojama: kursą baigs apie 400 žmonių, šiam reikalui ketinama skirti beveik 11 mln. Lt. Šiuo metu iš viso įregistruotos 73 socialinės įmonės, 53 iš jų - neįgaliųjų. Jose dirba apie 1600 neįgalių žmonių. Dabar socialines paslaugas gauna apie 127 tūkst. žmonių. Beveik 13 tūkst. žmonių gauna paslaugas namuose. Šie žmonės nėra visiškai kitokie, jie tik turi didesnių trūkumų nei mes. Neįgalieji nėra kalti, kad jie kitokie. Tiesiog toks jų likimas. Kaip mes juos priimame? Kaip jie jaučiasi šalia mūsų? Visuomenė į neįgaliuosius žiūri su gailesčiu, užuojauta ir nuostaba. Neįgalieji dažniausiai yra užsisklendę tiek viduje, tiek išorėje, todėl jiems pasirodžius viešumoje žmonės juos nulydi žvilgsniais. Tie žvilgsniai atspindi žmonių požiūrį. Ne piktą ar paniekinantį. Visuomenė žiūri į juos su šiurpu ar užuojauta. Žmonės neįgaliuosius priima akimirkos jausmais. Tik nedaugeliui susidūrus su neįgaliaisiais, jausmai perauga į veiksmus, kuriais žmonės stengiasi jiems padėti, suteikti lygiavertę padėtį. Visiškai kitoks požiūris į neįgaliuosius yra jų artimųjų. Tai žmonės, kurie kitokius mato labai arti savęs. Vieni iš jų išsigąsta, palūžta ir palieka. Tačiau kiti kaip tik gali kovoja už juos ir padeda. Jie paaukoja viską, kad tik kitokiam artimui būtų lengviau. Šie žmonės patys tampa kitokie savo vidumi: stiprūs, supratingi, pilni optimizmo ir visa tai stengiasi įdiegti kitiems, tiems, kuriais jie rūpinasi. Tokie žmonės yra mūsų visuomenės žmogiškumo pavyzdys. Patys neįgalieji yra susitaikę su savo likimu būti kitokiais visuomenėje dėl savo trūkumų. Tačiau jie trokšta būti tokie kaip mes. Nenori būti neužmiršti, nori būti suprasti, trokšta visko, ko gali norėti bet kuris iš mūsų: meilės, šilumos, džiaugsmo, artumo, dėmesio. Mes vieni kitus galime papildyti, gebame vienas kitam suteikti viską, nesvarbu, koks žmogus bebūtų. Neįgalieji nelieka abejingi tiems, kurie jiems suteikia gyvenimo prasmę. Jie tokie pat savo žmogiškumu ir gali mums atsidėkoti tokiais pat jausmiais. Jie nori būti savarankiški ir užsimiršti, kad kažkuo skiriasi, todėl dažnai užsiima darbais. Labai daug negalią turinčių žmonių atsiskleidžia meno darbais, reikalaujančiais kūrybos ir kruopštumo. Yra sakoma: „Jei Dievas kažką atėmė, tai ką nors ir davė naujo.“ Šį posakį patvirtina nepakartojami neįgaliųjų darbai, kuruos stebėdamas negali atsigrožėti ir atsistebėti, jog tai sukurta ir padaryta žmogaus. Yra neįgaliųjų, tapusių gerais muzikais, nemažai neįgaliųjų nepisydami negalios siekia mokslo ir pasiekia tikrai gerų rezultatų. Neįgalieji patys nuostabiausi šeimos nariai ir draugai. Šitie žmonės yra labai atsidavę šeimai ir meilei, jei tik ją atrado. Nerasi ištikimesnio ir labiau pasiaukojančio žmogaus kitam, kaip tas, kuris yra šiek tiek kitoks. Jis niekada nepaliks, neišduos, visada išklausys, pats duos, ką gali. Neįgalusis šalia mūsų bus toks pat, jei į jį žiūrėsime lygiai taip pat, nepaisydami jo trūkumų. Jis toks pat žmogus, o gal net geresnis ir supratingesnis už sveikuosius, nes gyvenime yra kažko netekęs ir išmokytas susitaikyti. Žmogus, kaip ir kiti siekiantis kažko, turintis vilties, ir jam yra džiaugsmas - tai, ko sveikasis kartais neįvertina. VPU neakivaizdinių studijų studentė Vaida Ragelytė