kuo mažesnės MAŽUMOS, tuo didesnėmis trokšta būti…jau kažkur girdėta. Toleruosime? Kas toliau?…

Matyt ne tiek čia tos mažumos kiek saujelė kurstytojų su Didžiosios Lenkijos pagalba kala pleištą tarp Lietuvos piliečių.

Lietuvoje tik lietuviškos raidės.

Kategoriškai reikalaukime, kad niekas netąsytų mūsų raidyno. Ne ponas Šimašius jį sudarė, ne jam ir keisti. Jeigu pradėsime vėl šokti pagal tomaševskinių lenkų dūdelę, tai greitai ir Lietuvos valstybės neliks. Argi mūsų valdžia akla, ar ką, kad nemato į kokį kelią stengiasi mus visus įstumti. Argi nemto, kokią naują Rytų Lietuvos pervilkimo į Lenkiją ruošia naujieji lenkiškieji "autonomininkai". Pradžia yra: lenkų korta - lenkiškos pavardės pasuose - lenkiški vietovardžiai, - lenkiški gatvių užrašai - ? O kas dar tebelieka? Argi neaišku? Taip sunkiai 1990-1991 metais išlaikėmė Rytų Lietuvos integralumą savo valstybėje, bet prasidėjo naujas aižymas, o mūsų pusaklė valdžia "lapsi" ausimis (švelniai kalbant). Pone Šimašiau, ar surengei visos lietuvių tautos referendumą, kad drįsti kišti nagų prie mūsų visų abėcėlės? Kas pačiam tokią teisę davė?

Senolių išmintis byloje, kad negalima jauno bernužėlio prie vadžių prileisti?

Gal čia ne jaunystė kalta? Gal taip suvokiamas liberalizmas apsuko galvą?

DĖL PATARIAMOJO KOMITETO 2008-02-28 NUOMONĖS DĖL LIETUVOS Tautinių mažumų apsaugos konvencijos patariamasis komitetas (toliau – Komitetas) ataskaitoje kelis kartus pabrėžė nerimaujantis dėl galimo tautinių mažumų teisių susiaurinimo LR Seime įregistruotuose Tautinių mažumų įstatymo projektuose ir Valstybinės kalbos įstatymo projektuose. Būgštavimai dėl tariamų mėginimų naujuoju TMĮ apriboti tautinių mažumų jau įgytas ankstesniajame įstatyme teises vietovėse, kuriose gausiai gyvena ta tautinė mažuma, esančiose viešosios administracijos įstaigose bei institucijose viešai vartoti tautinių mažumų kalbą yra nepagrįsti. Dėl Tautinių mažumų įstatymo 4 str. Naujos redakcijos Tautinių mažumų įstatymo projekto 5 str. 2 d. formuluotė visiškai atitinka Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos (toliau – Konvencija) 10 str. nuostatas dėl tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisės viešai vartoti gimtąją kalbą santykiuose su vietos administracija. Būtent dabartinio Tautinių mažumų įstatymo 4 str. formuluotė – „Administracinių teritorinių vienetų, kuriuose kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė mažuma, vietos įstaigose ir organizacijose greta valstybinės kalbos] vartojama tos tautos mažumos (vietinė) kalba“ ir kelia tą teisinį neapibrėžtumą, apie kurį nuolat užsimena Komitetas. Ši formuluotė kai kurių tautinių mažumų atstovų ir net tam tikrų Lietuvos Respublikos vietinės valdžios institucijų yra nepagrįstai interpretuojama ne žmogaus teisių, bet viešosios, kitaip sakant, valstybės teisės paradigmoje – kaip įpareigojimas visoms vietos įstaigoms ir organizacijoms tautinės mažumos (faktiškai – vienos tautinės mažumos) kalbą vartoti kaip antrąją oficialiąją kalbą. Konvencijoje valstybėms dalyvėms keliamas visiškai kitas tikslas: stengtis, kad kiekvienam tautinei mažumai priklausančiam asmeniui būtų garantuota, jog vietos administracija nedarys kliūčių jo teisėms įgyvendinti vien dėl to, kad jis nemoka valstybinės kalbos (plg. LR Konstitucijos 29 str. 2 d.: „žmogaus teisių negalima varžyti ar teikti jam privilegijų (…) dėl jo tautybės ir kalbos“). Konvencijos oficialiojo išaiškinimo 30 p. aiškiai pasakyta: jokios tautinių mažumų kolektyvinės teisės joje nenumatytos. Ir tai suprantama, nes „tautinių mažumų ir joms priklausančių asmenų teisių ir laisvių apsauga yra tarptautinės žmogaus teisių apsaugos sudedamoji dalis“ (Konvencijos 1 str.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 37 str. įtvirtinta tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisė yra negatyvi: „Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius“. Kaip žinoma, negatyvi teisė tarptautinėje teisėje suprantama kaip asmens (arba asmenų grupės) teisė tvarkyti reikalus savarankiškai ir valstybės pareiga susilaikyti nuo kišimosi arba neleisti tretiesiems asmenims kištis į minėtuosius reikalus. Kad būtent taip, ir tik taip interpretuotinas minėtasis Konstitucijos straipsnis, patvirtinta ir Konstitucijos 45 str.: „Piliečių tautinės bendrijos savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarko savarankiškai. Tautinėms bendrijoms valstybė teikia paramą“. Taigi Konstitucijoje, kitaip nei Tautinių mažumų įstatymo 4 str., kalbama apie tautines bendrijas – savanoriškus tautinėms mažumoms priklausančių asmenų susivienijimus, bet ne apie Lietuvos Respublikos valdžios institucijas ir įstaigas (į šią sąvoką įeina ir savivaldybės bei jų įstaigos). Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Pripažįstant visų asmenų (ne tik priskiriančių save tautinei mažumai) teisę kreiptis į viešojo administravimo institucijas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu neribojama kreipimosi (prašymo pateikimo) kalba: „Kiekviena viešojo administravimo institucija privalo priimti asmenų prašymus ir juos nagrinėti pagal savo kompetenciją“ (19 str.). Numatyta net galimybė į administracinę procedūrą kviesti vertėją (29 str.), t. y. patenkinti visų asmenų, kurie kreipiasi į viešojo administravimo įstaigą, prašymus, nesvarbu, kokia kalba jie kalbėtų ar kokios tautybės jie būtų. Jokie įstatymai netrukdo tautinės mažumos atstovams, iš kurių vienas yra, pavyzdžiui, viešojo administravimo įstaigos pareigūnas ar viešųjų paslaugų sferos darbuotojas, o kitas – suinteresuotas asmuo, aptarti reikalus ne valstybine kalba, taigi ir tautinės mažumos kalba. Galiojantis Valstybinės kalbos įstatymas viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų įstaigoms kelia vienintelį reikalavimą – užtikrinti, kad piliečiai būtų aptarnaujami valstybine kalba. Lygiai tokios pat šiuo požiūriu yra ir naujos redakcijos Valstybinės kalbos įstatymo projekto nuostatos. Tautinių mažumų įstatymo 4 str. iškreipia Konvencijos esmę ir dar vienu aspektu. Jame pavartotas visiškai konkretų teisinį turinį turintis terminas administracinis teritorinis vienetas, tuo tarpu Konvencijoje tame pačiame kontekste vartojamas bendrinis žodis vietovė. Konvencijos išaiškinimuose (66 p.) pabrėžiama, kad rengiant dokumentą sąmoningai susilaikyta nuo termino „vietovė, kurioje tradiciškai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys arba daug jų narių“ apibrėžimo. Ir tai suprantama: žodžio vietovė reikšmė yra daug platesnė nei sąvokos administracinis teritorinis vienetas, todėl leidžia daug lanksčiau užtikrinti tautinėms mažumoms priklausančių asmenų kalbines teises ir yra daug artimesnė žmogaus teisių paradigmai. Tuo tarpu terminas administracinis teritorinis vienetas faktiškai preziumuoja būtinybę nuolat apskaityti, tikslinti minėtojo vieneto gyventojų tautinę (etninę) sudėtį, o tai reikalauja papildomų biurokratinių procedūrų. Dar svarbiau, kad šis terminas tarsi preziumuoja, jog už to administracinio teritorinio vieneto ribų atitinkamos tautinės mažumos atstovai Tautinių mažumų įstatyme įtvirtintas teises praranda, kitaip sakant, gali būti diskriminuojami dėl tautinės (etninės) priklausomybės ar kalbos. Vadovaujantis tokia nuostata, ne tokių gausių arba ne itin kompaktiškai gyvenančių etninių arba tautinių mažumų atstovai (pavyzdžiui, romai) atsiduria „antrarūšių“ padėtyje palyginti su gausia tautine mažuma, gyvenančia kompaktiškai. Apskritai būtina pabrėžti: Lietuvos sąlygomis teritorinio tautinių mažumų teisių įgyvendinimo principo taikymas iškelia vieną tautinę mažumą į privilegijuotą padėtį visų kitų atžvilgiu, o šitai prieštarauja Konvencijos dvasiai. Patariamajam komitetui būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Europos Sąjungos valstybėse susidarant naujoms tautinėms ir etninėms mažumoms šio principo taikymas gali kelti vis daugiau žmogaus teisių įgyvendinimo problemų. Dėl Tautinių mažumų įstatymo 5 straipsnio. Komitetas keletą kartų pabrėžė, kad naujajame Tautinių mažumų įstatyme būtina aiškiau teisiškai sureguliuoti teisę vartoti tautinių mažumų kalbą ir vietovardžiuose, gatvėvardžiuose bei kituose topografiniuose pavadinimuose, paragino sukonkretinti dabartinio Tautinių mažumų įstatymo 5 straipsnio sąvoką viešieji užrašai. Atkreiptinas Komiteto dėmesys į tai, kad Konvencijos 11 straipsnio 2 dalyje, kuria grindžiamas Tautinių mažumų įstatymo 5 straipsnis, kalbama ne apie vietovardžius, gatvėvardžius bei kitus topografinius pavadinimus, bet apie kiekvieno asmens teisę savo mažumos kalba „naudoti ženklus, įrašus ir kitokią asmeninio pobūdžio viešai matomą informaciją“. Konvencijos paaiškinimų 69 p. sakoma, kad žodžiai asmeninio pobūdžio nusako „viską, kas nėra oficialu“. Pabrėžtina, kad Konvencijos 11 str. 2 d. aptarta tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisė Lietuvoje užtikrinama kitais įstatymais – ženklus, žyminčius prekių pardavimo ar paslaugų teikimo vietą, tautinės mažumos ar užsienio kalbomis galima pateikti pagal Prekių ženklų įstatymą, privačią asmeninę informaciją (skelbimus) galima skelbti žiniasklaidoje atitinkama kalba (spaudoje, per radiją ar televiziją, internetu). Prekes parduodantiems asmenims – tiek fiziniams, tiek juridiniams – nedraudžiama teikti viešąją rašytinę informaciją apie prekes ir paslaugas keliomis kalbomis, iš kurių viena yra lietuvių, o kitos nėra ribojamos. Dėl vietovardžių būtina priminti, kad Konvencijos 11 str. 3 d. vartojama tradicinių vietovardžių sąvoka sietina ne su valstybės valdymo ir administravimo reikmėmis, bet su tautinės mažumos kultūros paveldo apsauga. Konvencijos išaiškinimų 70 p. nurodyta, kad „leidimas turėti vietinius pavadinimus (…) ir kitus topografinius ženklus nereiškia kokio nors oficialaus vietinių pavadinimų mažumos kalba pripažinimo“. Kelio ženklai ir gatvių lentelės yra valstybės administravimo elementai, todėl tai, kad juose pateikiami oficialieji Lietuvos Respublikos vietovardžiai, neprieštarauja Konvencijos nuostatoms. Naudojantis proga norėtųsi paminėti tą faktą, kad tam tikrų Lietuvos tautinių mažumų vietovardžių tradicija sietina su Lietuvos valstybės istorija – jos teritorijos okupacijos laikotarpiais, todėl kai kurių, tegu ir negausių, tų tautinių mažumų politikų pastangos nuolat eskaluoti šių vietovardžių oficialų pripažinimą, t. y. viešą jų pateikimą kelio ženkluose ir gatvių lentelėse greta oficialiųjų vietovardžių prieštarauja Lietuvos valstybės tikslui sukurti modernią pilietinę visuomenę. Naujos redakcijos Valstybinės kalbos įstatymo pataisytame projekte (1 str. 2 d.) pasakyta, kad „įstatymas nereglamentuoja tautinėms mažumoms, etninėms grupėms, religinėms bendruomenėms ir bendrijoms priklausančių asmenų teisių viešai vartoti gimtąją kalbą kitų įstatymų nustatyta tvarka, taip pat individų teisių, įskaitant ir teisę mokytis užsienio kalbų ir laisvai jas vartoti nepažeidžiant kitų asmenų teisių.“ Projekto 14 str. 2 d. formuluotė „Neoficialūs vietovardžiai viešuosiuose užrašuose gali būti teikiami Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka“ teikia galimybę viešai eksponuoti ir tautinių mažumų kalbų, ir lietuvių kalbos tarmių onomastinį paveldą.

Apie lenkiškas pavardes parašėte neblogai, matyti, kad esate įsigilinęs. Nesutinku tik su jūsų požiūriu, kad pavardžių rašymas dokumentuose yra kalbinis, o ne politinis klausimas. Pirma paprašyčiau įsidėmėti, kad Valstybinės kalbos įstatymas asmenvardžių rašymo nereglamentuoja. Jame tik pasakyta, kad "LR vartojamos įstatymų nustatytos LR piliečių asmenvardžių lytys." (15 str.) Ką tas rodo? Kad asmenvardžiai - ne lietuvių kalbininkų reikalas. Ir, tarp mūsų kalbant, taip ir yra. Iki XIX a. pabaigos visos Europos tautos rašė svetimas pavardes ir vardus kiekviena savaip. Įsigalint civilinei teisei, plintant sandorių teisei, vis labiau įsigalėjo pavardės neliečiamumo principas - juk tai pirmiausia asmens tapatybės žymuo. Ar norėtumėte, kad ES erdvėje išliktų lietuviški vardai ir pavardės? Manau, kad norėtumėte. Bet tokiu atveju turime gerbti ir svetimas pavardes, leisti joms išlikti visoje ES teritorijoje nekeičiant pavidalo. Pirmiausia turime sutvarkyti užsieniečių šeiminių pavardžių pripažinimo klausimą. Jei norime, kad Airijoje gyvenančios lietuvės negrįžtų į lietuvą su vyriškomis pavardėmis (Simutis, Jonaitis), turime bendradarbiauti su visų šališ civilinės metrikacijos įstaigomis ir tartis, kad mes gerbsime jų piliečių pavardes, o jie - mūsų. Įsivaizduokit, kiek dabar Airijoje gyvena lietuviškų šeimų. Kiek jų sudaro santuokas. Dabar įsivaizduokit, kad tos šeimos grįžta į Lietuvą turėdamos dalį dokumentų kitokia pavarde nei pasuose. Vadinasi, visi tie žmonės turės dvejopą tapatybę: vienokią - LR pase ir tapatybės kortelėje, kitokią - vairuotojo pažymėjime, socialinio draudimo liudijime ir pan. Tą dvejopą lietuvišką tapatybę pagal įstatymo projektą turėsime nurodyti asmens dokumentuose. Kokią košę norime užvirti? Ar įsigilino p. Songaila ir Jūs į Latvijos modelį? Ne. O gaila. Nes Latvijoje įstatymas reikalauja visus asmenvardžius visur rašyti tik latviškai, ir tik su latviškomis galūnėmis. Užsieniečių - taip pat. Pabrėžiu. VISUR. Mes jau 20 metų ir rusams, ir lenkams leidžiame būti Ivanov, Kačinski. Prie nelietuviškų moterų pavardžių galūnių nededame. Ką tai rodo? Kur žiūri Lietuvių kalbos institutas? Negi gali būti vardininkas be galūnės? Vaje, juk tai - lietuvių kalbos sistemos griovimas… Kodėl visi piročkinai, labučiai, urbučiai neprieštarauja dėl tokios nulinės asmenvardžių galūnės? Kodėl lietuvių kalba dar nežlugo? Juk latviai neleidžia Ivanov - tik Ivanovs. O lietuvių kalbininkai leidžia. Paklauskit Lietuvių kalbos instituto Gramatiko skyriaus, ar svetimos rašybos, o ir adaptuotos begalūnės pavardės griauna lietuvių kalbos kalbos sistemą? Paklauskit p. Vidžiūno: ar griauna? Neturės ką atsakyti. Asmenvardžiai yra ženklai, už kurių nėra sąvokų. Prie teksto jie priderinami galūnėmis. Ir tai ne visada. Štai ir visas jų santykis su kalba. Toks pat kaip ženklo "Statoil". Na, parašysim Statoilas, Statoilo. Ar kas nors lietuvių kalboje dėl to pasikeis? Jeigu kalbininkai dar ką ir gina (ir tai tik Kalbos komisija, bet ne LK institutas) , tai tik lietuviškus asmenvardžius. Nes tai - onomastikos paveldas. Kaip vėliavos spalvos. Tai mūsų praeitis. Tegu ne tokia sena kaip kitų Europos valstybių. Jeigu tauta po 50 metų nuspręs, kad jų saugoti nebereikia, ką gi. Bet aš nuklydau į tyrus. Grįžkime prie lenkiškų pavardžių. Esu labai įsigilinęs į šiuos reikalus, tenka su jais dažnai susidurti. Čia jau nebe kalbos dalykas - grynoji politika. Nesu joks šovinistas, bet dėl lenkų politinių žaidimų negaliu tylėti. Ar Lietuvos politikai akli? Lenkai jau išsiveržė į tarptautinę areną su savo tariama diskriminacija. Jie nepasiduos tol, kol neužsitikrins ir de jure, ir de facto federacinės valstybės. Su Vilnijos autonominiu dariniu. Savivaldybėje - dvi administracinės kalbos. Gatvių lentelės - dvikalbiai administraciniai užrašai. Dabar - asmenvardžiai. Europos ŽTT Klečkovskio bylą atsisakė nagrinėti pareiškęs, kad ne ši Lietuva yra nustačiusi šio LR piliečio tapatybę lietuviškais rašmenimis, todėl ne ji ir atsakinga. Byla buvo atmesta. Kodėl apie tai visur nutylima? Kodėl mūsų Teisingumo ministerija nėra pasirengusi atsakyti į kaltinimus dėl lenkų teisių pažeidinėjimo? Kodėl Seimo nariai nėra šviečiami šiais klausimais? Juk didelė dalis Seimo narių yra jauni. Norint užtikrinti politikos tęstinumą, reikia rengti jiems seminarus, įvesti į politinį kontekstą, nes toks apolitiškumas, kaip premjero, yra tiesiog pavojingas Lietuvai. Ir nereikia kaltinti tariamų kaltininkų: kuo čia dėta toji vargšė Smetonienė? Ji teisingai sako: tautinių mažumų teisės yra politinis klausimas. Ir ne lietuvių kalbai lenkai kelia pavojų - Lietuvos suverenumui, jie menkina mūsų įvaizdį, nori perrašyti istoriją. Atsiprašau, kad taip padrikai parašiau, bet, kaip ir Jūs

Tautietei. Labai dėkui už išsamius komentarus. Šiuo metu esu užsiėmęs šiek tiek kitais neatideliotinais darbais. Kai tik rasiu laiko įdėmiai perskaitysiu Jūsų pastabas ir atrašysiu. Geros kloties.

Mano tautiete. Noriu atsakyti ta dalimi kuria mūsų pažiūros skiriasi. Mane stebina Jūsų požiūris kuomet rašote: "…kad Airijoje gyvenančios lietuvės negrįžtų į lietuvą su vyriškomis pavardėmis (Simutis, Jonaitis), turime bendradarbiauti su visų šališ civilinės metrikacijos įstaigomis ir tartis…" Lietuva tikrai neketina nurodinėti kitoms šalims kaip jos turi rašyti savo piliečių pavardes. Gana jau, kad lenkai užsiima tokiais nurodinėjimais, bet irgi Airijai nurodinėti jie nedrįsta… Tikrai neturime albanamas, austrams, serbamas, vokiečiams, JAV etc. metrikacijos skyriuose varyti savo propogandos. Nebūkime dar vienais lenkais. Ar mus austrai ar airiai dėl to atakuoja ir kelia kokius nors ultimatumus? Jei ES matytų problemą šioje srityje tai priimtų bendrą įstatymą galiojantį visose ES ir visos narės jo laikytūsi, nereiktų metrikacine diplomatija užsiimti. O kai bandoma spekuliuoti 1) esą pavardė tai tas pats kas prekės ženklas 2) esą pavardžių rašyba tai politinis o ne kalbinis klausimas (beje tai sako kalbininkai), tuomet, jei tai išties politinis klausimas kodėl teisė į nepažeidžiamą prekės ženklo autentiškumą pripažįstama išimtinai tik lotyniško pagrindo rašmenų naudotojams ir nepripažįstamos tarkim kirilicai ar kokių "mazgelių" rašto tautoms. Ar jie jau gali būti diskriminuojami šiuo požiūriu?

Su pagarba.

Lenkiškų raidžių abėcėlėje nebūtina, bet leisti rašyti jas originaliai, nematau nieko blogo!