Visi žino – Kalėdų senį atveža elniai. Bet retas kuris susimąsto kodėl būtent elniai? Kokią žinią mums neša elnio vežančio dovanas dalinantį Kalėdų senelį vaizdinys? Kalėdų proga kviečiu prisiminti senąsias mūsų ir mūsų kaimynų tradicijas ir pasigilinti į šio vaizdinio ištakas.

Kosminio Elnio vaizdinys lietuvių tautosakoje gerai žinomas iš Kalėdų giesmės Atbėga elnias devyniaragis. Joje apdainuojamas atbėgantis nepaprastas devyniaragis elnias, kurio raguose dega ugnis, kala kalviai nukalantys auksinę taurę, aukso žiedą, auksinį puodelį arba perlo vainiką. Manoma, kad šie apvalūs iš tauraus metalo nukalti dirbiniai vaizduoja – Saulę.

Atbėgo elnis, devyniaragis,

Oi kalėda, devyniaragis.

Vai ir atbėgo, vandenin žiūri,

Vandenin žiūri, ragelius skaito.

Ant mano galvelės devyni rageliai,

Devyni rageliai, dešimta šakelė.

Ant tos šakelės kalveliai kala,

Kalveliai kala, sliesorėliai lieja.

Oi jūs, kalveliai, mano broleliai,

Jūs man nuliekit aukselio kupką,

Aš palaistysiu žalią rūtelę.

Archeologiniai duomenys rodo, kad elnio kultas senojoje Europoje buvo labai plačiai paplitęs. Anglijoje aptikti, 8000-7500 m. pr. m.e. laikmečiui priskiriami, ragai su kaukolės dalimi paruošti taip, kad juos galima būtų užsidėti ant galvos. Manoma, kad tokie galvos papuošalai buvo naudojami apeiginiams šokiams. Šokiai su stirnų, briedžių ar elnių ragais išlikę iki mūsų laikų. Naujųjų metų proga tokie šokiai ir šiais laikais šokami Anglijoje, Vokietijoje, Rumunijoje ir kitur. Raginių kulto lazdų, priskiriamų 3000 m. pr. m.e., su meistriškai išskaptuotomis briedės galvomis rasta Šventojoje prie Baltijos jūros, bei 5000 m. pr. m.e. laikotarpio Gaban urve Šiaurės Italijoje.

Jau senojo akmens amžiaus olose aptinkami elne arba elniu persirengusių žmonių atvaizdai. U.Bekeris (Becker) „Simbolių žodyne“ apie Elnią rašo: 

Elnias dėl didelių, kasmet ataugančių ragų dažnai lyginamas su gyvybės medžiu, dėl to daugelyje kultūrų ir epochų simbolizavo derlingumą, augimą (taip pat ir dvasios augimą), mirimą ir kūrimąsi. Pagal germanų tikėjimus, elnias saugojo mirusiuosius, keliaujant į pomirtinį amžinojo gyvenimo pasaulį. Kraujo spalvos elnio ragai, numetami kiekvienų metų pradžioje, daugelyje tautų yra šviesos spindulių ir ugnies simbolis, todėl elnias laikomas Saulės gyvūnu arba tarpininku tarp dangaus ir žemės. Budizmo kultūrose (auksinis) elnias, kaip ir gazelė, laikomas išminties bei askezės simboliu. Kinijoje saulėtasis elnio aspektas turi kartais neigiamą prasmę – čia elnias simbolizuoja liesumą bei sausrą. Elnias ir elnė antikoje buvo laikomi šventaisiais Artemidės gyvūnais; elnio grumtynės su kitais gyvūnais simbolizuoja šviesos ir tamsos kovą. Antikos pasaulis ir keltai laikė elnią sielų vedliu. Antikoje jis yra gyvačių priešas bei naikintojas. Šis požiūris sutinkamas ir viduramžių krikščionybės mene. Čia jis, beje, remiasi paralelėmis tarp elnio ir Kristaus (kuris gyvatei, t. y. velniui sutraiškė galvą); šventųjų Eustachijaus ir Huberto legendose pasakojama apie elnią, nešantį tarp ragų nukryžiuotąjį, kartais elnio ragai lyginami su Kristumi, nes jie galį siekti dangų. Krikščioniškame mene elnias neretai siejamas su gyvybės vandeniu. Retkarčiais jis yra melancholijos simbolis, nes mėgsta vienumą. Jo elgesys rujos metu labai pasikeičia, todėl jis, be kita ko, simbolizuoja vyrišką seksualinę aistrą.

IX a. airių eilėraštyje elnias skelbia apie trumpėjantį Saulės kelią ir artėjančią žiemą:

Žinią jums aš turiu:

riaumojo elnias,

žiema jau sninga,

o vasara išėjo.

Vėtros šaltos,

saulė prie žemės –

trumpas jos kelias.

jūra šiaušias bangom.

Rausta papartis,

Sunykus jo gražuma.

Laukinių žąsų

Girdis pažįstamas klyksmas.

Šaltis sustingdė jau

sparnus linksmųjų paukščių.

Metas žvarbus.

Tą nešu žinią.

Vengrų kalėdinėse giesmėse stebuklingas elnias tiesiogiai siejamas su žiemos dangumi. Rusų tyrinėtojai T.Gamkrelidze bei V.Ivanovas yra išsakę nuomonę, kad mitinis Elnias kadai sietas būtent su žvaigždėtu dangumi. Etnologas V.Tumėnas taip pat linkęs manyti, kad devyniaragio kalėdinio Elnio raguose kalama taurė yra – žvaigždyne gimstanti Saulė. Panašios nuomonės laikosi ir N.Laurinkienė: Juk apie Kalėdas, baigiantis seniesiems metams, kai tamsa trukdavo didžiąją paros dalį, turėjo būti aktualu laukti Saulės ir jos šviesos. Tą Saulę, matyt, atnešdavo elnias su ugnele ant vieno iš devynių ragų arba su kalviais ją kalančiais. Panašiai manė ir P.Dundulienė: Elnias per Kalėdas greičiausiai buvo garbinamas kaip žiemos nugalėtojas, drauge su Saule atgimstančio pavasario simbolis.

Bulgarų ir rusų liaudies dainose dangiškasis Elnias yra tiesiogiai siejamas su ekliptika ir dangaus šviesuliais ja keliaujančiais:

Pavertė elniu jį dievas

su skaisčia saule ant kaktos,

su mėnuliu ant krūtinės,

su gausiom žvaigždėm per kūną.

(Bulgarų daina)

Oi buvau aš prie Dunojaus ant krantelio…

gėrė elnias vandenį, o pats įsismarkavo…

oi, ant dešinės šlaunies jaunas šviesus mėnulis,

oi, ant kairiosios šlaunies skaisti saulutė,

oi, iš priešu elnio žara rytinė

oi, po elnio tankios žvaigždės.

(Rusų daina)

Žinia, kad apdainuojamojo Elnio fone pasirodo Mėnulis ir Saulė, tiesiogiai nurodo į tai, jog Elnias yra šių šviesulių kelyje, t.y. Zodiako juostoje. Dar daugiau, paskutinėje dainoje Elnias vaizduojamas stovintis prieš ryto žarą, o tai jau galima laikyti nuoroda į Elnio žvaigždžių padėtį danguje prieš Saulės tekėjimą.

Tautosakininkei A.Ragevičienei 1984 metais Varėnos rajone pasisekė užrašyti labai įdomią sakmės nuotrupą apie iš dangaus nukritusį baltą elnią su gražiu vainiku. Mama vaikams sakydavo: ..vaikai, sako, laukit, žiūrėkit per langus – atbėgs elnias. …jis bus labai gražus… baltas baltas.. su labai gražiu vainiku… ir pėdukės elnio bus baltos, ir uodegytės galas baltas, tai jau, sako, skirkit… Atseit sako, kai jis krito iš dangaus, tai jam debesys nuplovė uodegą ir kanopas padažė. Ir kai elnias išeina iš miško, tai tada ir būna Kalėdos.

Jei sekdami etnologų mintimis pabandytumėme šio mitinio elnio paieškoti danguje tarp žvaigždžių, tai turėtumėm ieškoti tokio žvaigždyno kurio iki žiemos Saulėgrįžos danguje nebuvo matyt ir kuris pasirodo būtent per Kalėdas. Šias sąlygas atitinka – Skorpiono žvaigždynas. Šis žvaigždynas per Kalėdas išsilaisvina iš Saulės spindulių ir ryškiausios jo žvaigždės spėja pasirodyti virš pietryčių horizonto dar prieš prašvintant. Tokį pirmą žvaigždyno pasirodymą išnyrant iš už Saulės spindulių astronomai vadina heliakine teka (tai yra „saulinė teka“, mat graikiškai heliakós – „saulinis“).

Po rudens lygiadienio pradėjus sparčiai ilgėti naktims, kosminis Elnias dingdavo vakaro Saulės spinduliuose (heliakinė žvaigždyno laida), skelbdamas žiemą ir panirdamas į už horizonto esantį pasaulį. Po ilgiausios metų nakties jis vėl pasirodo ryto žarose, maždaug po pustrečio mėnesio nematomumo. Ši kosminė žvaigždyno padėtis palanki jam priskirti, į požeminį pasaulį parnešti Saulės keliaujančio, herojaus įvaizdžiui. Elnio kaip Saulės grąžintojo vaizdinio realumą sustiprina lietuviškame kalėdinės devyniaragio Elnio dainos motyve pasirodantys kalviai. Savaime peršasi prielaida apie kažkada galėjusį gyvuoti ritualą, kuomet žynys (jis ir kalvis), užsidėjęs elnio ragus, leidžiasi į mistinę-ritualinę kelionę vaduoti pagrobtos Saulės. Juk baltiški mitai tiek Saulės atsiradimą, tiek jos išvadavimą iš tamsos ir mirties jėgų gniaužtų sieja su mitiniu Kalviu ir milžiniško didumo kūju.

Dieviškas kalvis vardu Teliavelis minimas XIII a. Ipatijaus metraštyje bei Malalos kronikos intarpe 1261 metais, kuriame rašoma, kad lietuviai, jotvingiai, prūsai ir kai kurios kitos tautos tikėjo, kad kalvis Teliavelis nukalė Saulę ir įmetė ją į dangų, kad šviestų žemei. Praėjus 709 metams nuo šios žinios, 1970 m. Pakruojo rajone buvo užrašyta sakmė apie kronikose paminėtą Kalvį, nukalusį Saulę ir ją užmetusį į dangų:

Senais laikais gyveno žmogus kalvis. Tada buvo visur tamsu - naktis ir naktis. Tai šis kalvis nutarė nukalti Saulę. Paėmęs blizgančią geležį, kalė kalė ir nukalė per šešerius metus. Tada, užlipęs ant aukščiausios trobos, įmetė ją į dangų. Ir iki šios dienos ji ten tebestovi.

Kitas istorinių šaltinių paliudytas lietuviškas mitas pasakoja, kad:

Kadaise ištisus mėnesius nebuvę matyti Saulės, kurią galingasis karalius buvo sugavęs ir uždaręs pačiame tvirčiausiame bokšte. Tada atėję Saulei į pagalbą Zodiako ženklai. Didžiuliu kūju jie sudaužę bokštą, išlaisvinę Saulę ir grąžinę ją žmonėms. Taigi, esąs vertas pagarbos įrankis, kuriuo mirtingieji atgavę šviesą.

Šie abu istorinių šaltinių paliudyti mitai rodo, kad elnio, Saulės, kalančių kalvių ir žvaigždėto dangaus vaizdinių jungtis nėra atsitiktinė. Elnio, atnešančio arba sugrąžinančio Saulę, vaizdinys siejasi su įvairioms Europos tautoms žinomo Kalėdų senelio – Švento Mikalojaus, Santa Klauso ar kitaip vadinamo Kalėdų globėjo, atvažiuojančio elniais, vaizdiniu. Jei elnius čia atitiktų Skorpiono žvaigždynas, tai Santą Klausą turėtų atitikti pati Saulė. Raudonus rūbus dėvintis ir dovanas dalijantis herojus, tokiu atveju, būtų ne kas nors kitas, o sugrįžtanti Saulė. Lietuvių dainose tiesiogiai išsitariama, kad atriedanti Saulė dalina dovanas:

Kas tar teka per dvarelį

Saulala riduolėlā, saulalā!

Kų tar neša takėdama?

Saulala riduolėlā, saulalā!

Neša rytų takėdama

Saulala riduolėlā, saulalā!

Kų tar neša tekėdama?

Ataneša davanėlių.

Kam paduosi davanėlas?

Kų patiksiu pirmam ryti.

Pasitikau šešurėlį,

Atadaviau davanėlas,

Dekavoja davanėlas.

Ir lietuviškų kalėdinių dainų veikėja Kalėda, atvažiuojanti ratais ir dalinantis dovanas Kalėdų senis, regis yra ne kas kitas, o pati Saulė. Saulės vadinimas Kalėda folklore, gali būti pagrįstas garsine sąsaja su kalimo veiksmu: Kal-ėda – kal-ti – kal-vis. Kadangi lietuvių ir latvių mitologijoje Saulę nukala dangiškas kalvis, tai sekant poetinių sąskambių logika, Kalėda būtų būtent naujai nukalta Kalėdinė Saulė.

Be Santa Klauso, dar ir kitas krikščioniškas šventasis yra siejamas su nepaprastu Elniu. Tai šventas Hubertas. Jis taip pat siejamas su: lapkričio 3 d.; medžiokle; Kalėdomis – ir laikomas metalo apdirbėjų (!) globėju. Legenda pasakoja, kad Kalėdų vakarą Hubertas išėjo medžioti ir pamatė elnią milžiniškais dešimties šakų ragais. Jis norėjo sviesti ietį, tačiau suklupo ir pargriuvo. Staiga elnias sušvito ir Hubertas pamatė švytintį auksinį kryžių tarp jo ragų.

T.A.Bernštam, tyrinėjusi rusų jaunimo žaidimų “jaščer” ir “olenj” semantiką ir, remdamasi plačia įvairių tautų Elnio vaizdinio analize, daro išvada, kad žaidybinį Elnio vaizdinį galima suvokti kaip pavasario idėją, plačiąją prasme, įkūnijantį simbolį – Saulės skleidžiamos šilumos padidėjimą, augalijos, gyvūnijos ir žmonių pasaulio prabudimą. V.V.Ivanovas ir V.N.Toporovas taip pat linkę laikyti Elnią zoomorfiniu pavasario ir vyriškojo prado simboliu. Lietuviškos mitologijos tyrinėtoja N.Laurinkienė Elnio vaizdinį sieja su pasaulio atgimimu. Elnias, kaip pasaulio atsinaujinimo simbolis, žinomas evenkams, gruzinams ir kai kurioms kitoms tautoms.

Taigi, spalio pradžioje Elnias (ir Skorpiono žvaigždynas) dingsta vakaro žarose ir daugiau nepasirodo danguje iki gruodžio pabaigos – žiemos Saulėgrįžos šventės, kuomet jis vėl trumpam pasirodo ryto žarų šviesoje virš pietryčių horizonto. Nuo to laiko prasideda vis ilgiau trunkantis jo rytinis matomumas. Pagaliau, apie gegužės vidurį žvaigždynas pirmą kartą pasirodo virš rytų horizonto iškart po saulėlydžio. Vasaros saulėgrįžos vakarais sutemus, Elnias jau pasirodo iškilęs aukščiausiai virš pietų horizonto – kulminuoja.

Kad ši žvaigždyno padėtis, nepaisant šviesaus Rasos šventės dangaus nelikdavo nepastebėta, galima spręsti iš tokios lietuviškos minklės: Kas rasą neša ant savo ragų? (Elnias). Kad ši minklė neatsitiktinai elnią sieja su rasa, galima spręsti ir iš skandinaviškosios „Edos“, kurioje apdainuojamas pasaulio medžio Igdrasilio viršūnėje vaizduojamas elnias:

Taip išaukštintas

Helgi tarp konungų,

kaip uosis išdidusis

erškėtyne,

arba elnias,

rasa aptaškytas,

jis tarp žvėrių

aukščiausias,

ragai jo spindi

palei pat dangų!

Elnio sąsajų su vasaros bei žiemos Saulėgrįžomis atrandame ir rumunų kalėdinėse giesmėse, kur elnias nori pasiversti Šv. Jonu, tačiau atsisako šio sumanymo ir pasirodo žvėrimi, kuris keliauja žeme ir dangumi.

Kad Saulę po tamsių žiemos naktų į tundrą raguose atneša elnias, laikė ir nencai, saamiai, evenkai, ngansanai. Evenkai tebepasakoja apie baltą stebuklingą elnią, su žyrančiomis kibirkštimis ir šiaurės pašvaistę primenančiu švytėjimu tarp ragų. Pasak vienos evenkų sakmės, ir Paukščių takas atsirado iš dviejų elnių lėkimo sukeltų sniego sūkurių. O Skorpiono žvaigždynas, kaip tik yra išsidėstęs Paukščių tako gale, neaukštai palei horizontą. Ngansanai, nencai bei encai Saulei paskirdavo elnius, išpjaudami jiems kailyje tam tikrą Saulės ženklą. Pašvęstų elnių nebuvo galima naudoti kinkinyje, jie tapdavo Saulės-motinos nuosavybe.

Dangiškas Elnias minimas ir indų epe „Mahabharatoje“. Jį vaizduoja žvaigždynas, vadinamas Mrgaśiras „Elnio galva“.

O įdomiausia žinia yra ta, kad ant XVI a. datuojamo apeiginio pagoniško kaušo, XX a. viduryje aptikto vienos Gardino bažnyčios rūsyje, atvaizduotame originaliame 12-os Zodiako ženklų rate-kalendoriuje, būtent Skorpiono ženklo vietoje vaizduojami du atbėgantys elniai su dviem spinduliuojančiom saulėmis…

Apeiginis kaušas su zodiako ženklais autoriaus rankose

***

Šios istorijos tęsinys – po Kalėdų šviesą turinčioje išvysti knygoje „Skaitant dangaus ženklus. Lietuviško Zodiako pėdsakais“.

Šviesių ir taurių Kalėdų!

Susiję tekstai ir įrašai: 

Samušytė J. Po šventūjų paveikslais lietuviškas Zodiakas  // Vakarinės naujienos, 1999 01 26.

2006 m. gruodžio 30 d. „Žinių radijo“ pokalbių laida „AVILYS": Ką mums pasakoja lietuviškas Zodiakas? Parsisiųsti laidos įrašą: www.ziniur.lt/get_file.php?file=1021