Gimiau Švenčionių krašte. Nuo gimtosios trobos šiaurės rytų kryptimi tyvuliuoja mįslingas ežeras Šventas,  pietryčių pusėje vilioja Šventos kaimas, šiauriniame krašte vinguriuoja Šventelės upelis… Visi keliai veda į Švenčionis.

Šie šventi vardai neleidžia pamiršti, kad po mūsų kojomis – Šventoji Žemė, kad amžinų savo tvirtybės šaknų  esame šaukiami ieškoti čia – savo šeimoje, savo giminėje, savo Tėvų žemėje. Kaip įmanydami privalome išlikti savimi, išsaugoti savo kalbą, kultūrinį paveldą, svarbiausias tautines vertybes kaip tvirčiausias savimonės atspirtis.

Sovietinės priespaudos laikais šis siekis buvo akivaizdus. Ir atlaikėme. Atgavę nepriklausomybę ardėme sovietinį palikimą, taikėmės prie laisvosios rinkos, kapitalistinės pasaulėžiūros… Kosmopolitinio vartotojiško gyvenimo vaizdai ir daiktai užplūdo tiek virtualią, tiek tikrą mūsų gyvenimo erdvę, o tautinės savimonės gynybinės savybės nebeteko galios.

Ideologinė kosmopolitinė mašina pervažiavo mūsų tautines gynybines pajėgas nukreiptas rytų fronto kryptimi. Ginklai veikę rytų kryptimi pasirodė esą nepritaikyti vakarų frontui. Užnugariui gynybinių strategijų nebuvome paruošę. O ir kam jos, jei vakarai geranoriški, demokratiški ir taikūs, priglobiantys mus sugrįžtančius į laisvų valstybių bendriją…

Per paramas ir fondus mus moko būti atvirais, atsisakyti gynybinės būsenos kaip atgyvenusios, reakcingos, kaip kliūties trukdančios sėkmingai „integruotis“ į pažangią vakarų visuomenę. Vis dažniau tautiškumas išverčiamas į  nacionalizmą – tokį baugų ir nepriimtiną vakariečiams.

Teisindamiesi didėjančia gyvenimo sparta, mobilumu, pažanga ir kitomis naujovėmis lengva ranka atsisakome pastovių tautinių vertybių ir renkamės laikinus, prisitaikėliškus tapatybės pavidalus. Tai, ką anksčiau būtumėme pavadinę „tapatybės krize“, paskelbiame nauju moderniu tapatybės pavidalu. Asmuo laisvas nuo įsipareigojimų tėvynei, tautai, šeimai, net savo biologinei lyčiai tampa moderniuoju šiandienos herojumi. Ant pakylos bandoma iškelti, sociologo Z.Baumano žodžiais tariant, likvidų žmogų, bet kokius ilgalaikius santykius, įsipareigojimus vertinantį kaip asmeninių žmogaus laisvių suvaržymą, pagrindine vertybe skelbiantį gebėjimą prisitaikyti prie sparčiai kintančių aplinkybių.

Šiame kontekste tautinei kultūrai – kurios pagrindus sudaro pastovių iš protėvių paveldėtų vertybių visuma – primetamas atsilikimo, atgyvenimo, ne aktualumo vertinimas. Saitų su protėvių vertybėmis sutraukymas, kryptinga medžiaginių vertybių privalumo prieš dvasines propaganda, sukėlė nevaržomą emigraciją, vedančią į nestabdomą tautos išsisklaidymą. Šiedu lemtingi, visą tautą užvaldę ir veikiantys, bet tautos bemaž nevaldomi vyksniai iškėlė skausmingą mūsų tautinės tapatybės išlaikymo strategijos permąstymo būtinybę.

Prozininkas, publicistas, eseistas G.Beresnevičius 2003 m. įvertinęs kaip didžiausią ir tebedaromą mūsų klaidą pasyvų sėdėjimą ir aimanavimą dėl susiklosčiusių nepalankių tautai istorinių aplinkybių, dėl prarandamo identiteto, kviečia veikti – formuoti aktyvią mūsų šalies  tautinę geopolitiką.. Tautinis identitetas sėdint, deja, nestiprėja. „Jis stiprėja veikdamas ir patirdamas iššūkius. /…/ Identitetui pavojų nėra, kai jis eina, skina kelius, kai jis demonstruojamas. Kai jis tampa veikiančia jėga. Tai airių, italų, kinų, japonų identitetas. Į jį įsikimbama. Jis lieka nepaleistas ir už gimtosios teritorijos ribų. /…/ Tiesą sakant, ši ekspansija ir yra būdas, kuriuo, mano giliu įsitikinimu, mes galime išlaikyti tautinį identitetą nesuskilusį, nesueižėjusį, išlaikyti savąją kultūrą. Tik radikaliai puldami, apsiginsime. /…/ Pasyvioji gintis veda į lėtą marinimąsi, ir kito amžiaus, jau XXII a., nebepasieksime, jei mąsliai tupėsime vietoje, nesikišdami į pasaulinius geopolitinius procesus kaip veikianti jėga.“ (G.Beresnevičius, „Imperijos darymas“.)

Dabar pasauliui tapus atviru, kai krito geležinės uždangos ir mūsų kultūrą bei mūsų nepasiruošusias sielas užplūdo viso pasaulio gėrybės ir blogybės  turime vėl atsigręžti į daugiaamžę baltiškąją kultūrą, į savo tautinį paveldą. Šias vertybes iš istorinio paminklo būvio privalome paversti mūsų modernios tapatybės pagrindu. Būtina sąmoninga valstybės strategija šioje srityje, pastangos nukreiptos į  po visą pasaulį išsisklaidžiusių tautiečių širdis ir į čia pat esančius – vaikų darželius ir mokyklas.

Esame senosios baltų pasaulėžiūros paveldėtojai, savo etninėje kultūroje išsaugoję senosios Europos dvasines versmes, gaivinančias mūsų nacionalinės kultūros šaknis, darančias ją savita bei įdomia pasauliui. Būti savimi, pasitikėti savimi, kūrybiškai, savarankiškai ir nepakartojamai reikštis ir veikti tegalime remdamiesi savo tautine kultūra. Tautinė tapatybė žmogų pastato į centrą, suteikia ašį, leidžiančią įsukti savo kūrybos ratą. Bet kokia periferinė tapatybė tėra fikcija – kitų, svetimų centrų kultūros atspaudas mūsų sąmonėje. Tik perimdami, puoselėdami ir perduodami į ateitį iš protėvių paveldėtas tautines vertybes galėsime jaustis savitais, stipriais, nepalenkiamais audringų negandų vėjų, nepriverčiamais išsižadėti savos žemės, kalbos, pagarbos protėviams, duonai, akmeniui, medžiui…

Tada vėl galėsime apsibrėžti ratą ir tarti: pasaulio centras – yra čia kur mes stovime, Dievo išrinktoji tauta – esame mes patys, Šventoji Žemė – po mūsų kojomis. Ir likimo išblaškyti turėsime kur grįžti.

Trumpėjant vasaros dienoms ir ilgėjant naktims rugpjūčio dangus tamsės ir vis labiau pildysis ryškiomis žvaigždėmis. Po saulėlydžio tiesiai virš galvos įsižiebs ryškiausia Lyros žvaigždyno žvaigždė – Vega, o virš vakarų horizonto sužibs Jaučiaganio žvaigždynui priklausantis Arktūras. Šiaurėje visai neaukštai Vežėjo žvaigždyne švies Kapela. Pietryčiuose aukštai pakilęs spindės Erelis su savo ryškiausia žvaigždė – Altayru. Nuo pastarojo kiek į kairę ir beveik į zenitą iškilusiame Gulbės žvaigždyne išsiskirs Denebas. Labiau sutemus jau išryškės ir visą vasarą šviesaus dangaus stelbtas Paukščių takas. Rugpjūčio vakarais jis jau drieksis šiaurės – pietų kryptimi primindamas, kad tuoj pasigirs šiuo dangaus taku į protėvių Dausas traukiančių paukščių balsai.

Visas planetos pranoks Jupiteris

Saturnas – mėnesio pradžioje po saulėlydžio trumpam dar bus įžiūrimas labai neaukštai palei vakarų horizontą. Tačiau mėnesio antroje pusėje artėdamas prie Saulės jau trauksis iš regėjimo lauko.

Jupiteris savo šviesumu dominuos tarp rugpjūčio žvaigždžių. Mėnesio pradžioje jis tekės apie pusę valandos prieš vidurnaktį, o mėnesiui baigiantis jau apie pusantros valandos prieš vidurnaktį ryškiai spindėdamas puikuosi tarp neryškių Avino žvaigždžių ir bus trečias pagal ryškumą iš visų dangaus šviesulių po Saulės ir Mėnulio.

Uraną, pasitelkus žiūronus, galima bus susirasti Žuvų žvaigždyne.

Neptūno su žiūronais arba teleskopu reiktų ieškoti Vandenio žvaigždyne.

Marsas, mėnesio pradžioje iš Tauro persislinkęs į Dvynių žvaigždyną, tekės pora valandų po vidurnakčio ir bus regimas visą antrąją nakties dalį rytinėje dangaus pusėje. Rugpjūčio 25 naktį prie Marso švytės ir bebaigiančio dilti Mėnulio ragas, liaudyje vadinamas „delčiagaliu“.

Veneros ir Merkurijus šį mėnesį nematysime.

Dangų skros „krentančios žvaigždės“

Rugpjūčio 17-24 dienomis dangų skros garsaus Perseidų meteorų srauto strėlės. Būtent dėl jų gausos rugpjūtis dažnai vadinamas krentančių žvaigždžių mėnesiu. Šio įspūdingo ir pastovaus rugpjūčio mėnesio meteorų srauto šaltiniu laikoma Svifto-Tutlio kometa. Rugpjūtyje mūsų planeta kasmet praskrieja pro šios kometos kosmose kadaise paskleistas dulkes. Būtent šios dulkelės papuolusios į Žemės atmosferą ir įkaitusios iki švytėjimo sukelia „krentančios žvaigždės“ vaizdą. Daugiausia meteorų pažirs rugpjūčio 11-14 d. naktimis. Įspūdingiausias vaizdas turėtų būti matomas paryčiui, kuomet mūsų planeta besisukdama atgręš stebėtoją tiesiai į priešpriešiais atskriejantį meteorų srautą. Perseidų maksimumo laukiama naktį iš rugpjūčio 12-tos į 13-tą, nuo 2 val. 30 min. iki 5 val. ryto.

Nors „krentančių žvaigždžių“ šį rugpjūtį nestigs, tačiau jų stebėjimą apsunkins meteorų srauto maksimumo metu – naktį iš rugpjūčio 12 į 13-tą  – ryški, vos tik pradėjusio dilti, Mėnulio šviesa.

Gintarui Beresnevičiui liepos 7 d. būtų sukakę 50 metų

2006 m. rugpjūčio 6 d. tragiškomis ir iki šiol iki galo nepaaiškintomis aplinkybėmis Lietuva neteko garsaus religijotyrininko, etnologo, prozininko, publicisto, eseisto Gintaro Beresnevičiaus. Šiandien jam būtų sukakę 50 metų.

Gintaras Beresnevičius gimė 1961 liepos 7 d. Kaune, čia prabėgo jo vaikystė ir gražiausios jaunystės dienos, čia jis pragyveno ir pusę savo trumpo intensyvaus ir stebėtinai kūrybingo gyvenimo.

1979 m. Gintaras baigė Kauno 26-tą mokyklą (nuo 2001 m. vadinamą Simono Daukanto vardu), 1979-1984 m. Vilniaus universitete studijavo istoriją. Baigęs Universitetą 2 metus tarnavo Tbilisio karinėje apygardoje – Jerevane, paskui Nachičevanėje. 1986-1989 m. dirbo Kauno politechnikos instituto filosofijos katedros asistentu (KPI), 1990-1999 m. dėstė Kauno Vytauto didžiojo universiteto (VDU) etnologijos ir folkloristikos katedroje, o nuo 1990 m. iki gyvenimo pabaigos dirbo Vilniuje, Kultūros, filosofijos ir meno institute moksliniu bendradarbiu, o nuo 2004 m. vyr. moksliniu bendradarbiu tuometinio Baltų kultūros tyrimo skyriuje.

Nuo 1995 m. G.Beresnevičius ėjo ir Vilniaus universiteto Religijų tyrimo centro docento pareigas, tuo pat metu dėstydamas religijos istoriją bei lietuvių religiją ir mitologiją Vilniaus Dailės bei Lietuvos Muzikos Akademijose.

G.Beresnevičius buvo Lietuvos religijotyrininkų draugijos įkūrėjas ir pirmininkas, mokslinio žurnalo „Darbai ir dienos“ redakcinės kolegijos narys, žurnalo „Naujasis židinys“ darbuotojas,  žurnalo „Metai“ skiltininkas, savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ religijos temos redaktorius.

Per savo trumpą gyvenimą G.Beresnevičius spėjo paskelbti daugiau nei 60 mokslinių straipsnių skirtų baltų religijos istorijai ir teorijai, išleido 21 knygą (tame tarpe ir 7 mokslines monografijas, 2 vadovėlius, 2 žodynus, 2 romanus, 4 esė knygas, 1 knygą esė kartu romanu), apie 500 publicistinių, esė, recenzijų, ir mokslo populiarinimo straipsnių, taip pat virš dešimties novelių.

Žvilgsnis į Dausas

Gintaras Beresnevičius, daugumai žinomas kaip publicistas ir eseistas, pirmiausia buvo mūsų senosios baltų religijos bei mitologijos tyrinėtojas, religijotyrininkas, etnologijos daktaras. Humanitarinių mokslų daktaro disertaciją iš etnologijos srities „Pomirtinio gyvenimo samprata senovės lietuvių pasaulėžiūroje“ G.Beresnevičius apsigynė 1993 m. VDU vadovaujant profesoriui Norbertui Vėliui. Tais pačiais metais jis išvyko stažuotis į Bonos universitetą Vokietijoje. Stažuotė ir bendravimas su profesoriumi Udo Arnoldu buvo labai vaisingi, tai ir lėmė jo pasirinkimą imtis tolesnių tyrimų religijotyros srityje.

Po Norberto Vėliaus mirties būtent Gintaras Beresnevičius iš profesoriaus rankų perėmė lietuvių mitologijos ir religijos tyrimų vėliavą. Paskelbė virš 60-ties mokslinių straipsnių baltų religijų istorijos ir teorijos temomis, išleido ne vieną mokslinę knygą, iš kurių svarbiausiosios yra: „Dausos. Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lie­tuvių pasaulėžiūroje“ (1990), „Baltų religinės reformos“ (1995), „Religijotyros įvadas“ (1997), „Religijų istorijos metmenys“ (1997), „Eglė žalčių karalienė“ ir lietuvių teogoninis mitas“ (2003), „Palemono mazgas. Palemono legendos periferinis turinys“ (2003), „Lietuvių religija ir mitologija: sisteminė studija“ (2004a).

Jau pirmosios G.Beresnevičiaus knygos – „Dausos“ ir „Baltų religinės reformos“ – įsiveržė kaip šviežio oro gūsis į lietuvių mitologijos tyrėjų kabinetus. Šie originalūs veikalai, pajudinę iš sąstingio baltų religijos istorijos periodizavimo klausimą, atvertė naują lietuvių ir baltų mitologijos bei religijos studijų puslapį.

„Dausose“ G.Beresnevičius pro lietuviškos tautosakos „džiungles“ tiesiu taikymu skinasi kelią į senosios religijos esmę - pomirtinio gyvenimo sampratą. Pripažinęs, kad senoji pasaulėžiūra nevienalytė ir mus pasiekę įvairių epochų pomirtinio gyvenimo įvaizdžiai be galo persipynę, autorius imasi sistemingai sklaidytyti lietuvių tautosakos duomenis, siekdamas suvokti pagrindinius tikėjimo pomirtiniu gyvenimu įvaizdžius,  apibrėžti jų seką bei vietą senojoje lietuvių religijoje.  Ir tai jam pavyksta.

Seniausiu „pomirtinio žmogaus likimo įsivaizdavimu“ G. Beresnevičius laiko tikėjimą metempsichoze – „pomirtine žmogaus gyvenimo tąsa šiame pasaulyje“. Šį tikėjimą taręs esant ne indoeuropietiškos, o bendražmogiškos kilmės, mano jį vyravus baltų žemėse „Deivės motinos epochoje“ (jos pradžia siejama su vėlyvuoju paleolitu – 11 000 – 9 000 m. pr. Kr.). Tikėjimas metempsichoze nyksta, pereinant nuo medžioklės prie žemdirbystės ir gyvulininkystės bei mirusiųjų deginimo papročio (1300-1200 m. pr. Kr. pagal M. Gimbutienę) (Beresnevičius, 1990, p. 38). Tuomet jau atsiranda „pomirtinio pasaulio” samprata – gyvulių ir žvėrių pavidalus įgavę mirusieji jau pradedami perkėlinėti į „aną pasaulį“, esantį už žmonių gyvenamo pasaulio ribos (į „užpasaulines sritis“) (Beresnevičius, 1990, p. 46, 55, 87). Su šiuo metempsichozės sistemos krizės laikotarpiu G. Beresnevičius sieja Sovijaus mitą, skelbiantį apie mirusiųjų deginimo įvedimą baltų žemėse. Naujai ir įdomiai aiškina šio mito struktūrą - čia įžvelgdamas dviejų mitų kontaminacija: senojo ikiindoeuropietiškojo mito apie pirmąją kelionę į „aną pasaulį” bei vėlyvesnio, įteisinančio naują laidojimo būdą - mirusiųjų deginimą - ir naują pomirtinio likimo sampratą - tikėjimą gyvenimu aname pasaulyje antropomorfiniu pavidalu. Autorius mano, kad antrojo mito prijungimu prie pirmojo, „visuotinai duotoje kultūroje žinomo ir aprobuoto“, buvo stengiamasi suteikti ypatingą reikšmę antrajam ir siekiama įveikti iki tol vyravusią metempsichozės sampratą.

Mūsų tautosakai būdingus „danguje“ arba „ant kalno“ esančio pomirtinio pasaulio vaizdinius Beresnevičius laiko vėlyvesniais nei „už pasaulio ribų“, „už vandens“ esančio pomirtinio pasaulio vaizdiniai, tačiau taip pat archaiškais paveldėtais iš indoeuropietiškos protautės. Laikomasi nuomonės, kad mūsų krašte kadai bus susidūrusios dvi kultūros ir „indoeuropietiškoji patriarchalinė, transcendentiniu veiksniu pasikliaujanti kultūra šiame kultūriniame – religiniame kontekste nugalėjo”. Tad daroma išvada, kad „senoji ide. religija iš esmės nulėmė atitinkamus lietuvių tikėjimus pomirtiniu žmogaus likimu“ (Beresnevičius, 1990, p.163).

Tikėjimo vingiais

Niekam iki G.Beresnevičiaus nepavyko pralaužti baltų mitologijos ir religijos tyrimų baruose įsivyravusios paradigmos, pagal kurią baltų mitologija ir religija regėjosi kaip savotiška amorfinė visuma, kurioje rodėsi neįmanoma atsekti ir išskirti kokių nors apibrėžtesnių jos turinio kaitos pavidalų istorijos eigoje. Jau „Dausose“ atkreipęs dėmesį į tai, kad lietuvių ir baltų religinėje tradicijoje egzistuoja tam tikrų lūžių pėdsakai. Pritardamas N.Vėliaus, J.Trinkūno, V.Toporovo nuomonei, kad apčiuopiami baltų religijos kaitos pėdsakai gali būti sietini su kadai vykdytomis religinėmis reformomis, ir patyręs, kad pastarųjų, naudojantis vien tautosakine medžiaga, lokalizuoti nepavyks, G.Beresnevičius istorinių baltų religijos kaitos pėdsakų ėmėsi ieškoti senuosiuose metraščiuose, užrašytose lietuvių ir prūsų legendose. Taip atsirado fundamentali studija „Baltų religinės reformos“, kurioje išsamiai nagrinėjamos Jono Malalos kronikos vertimo intarpo (1261), Simono Grunau kronikos (XVI a. pradžia) ir Lietuvos metraščio (XVI a. pirma pusė) legendos: taip vadinamas Sovijaus mitas, legenda apie Brutenį ir Videvutį, Šventaragio legenda. Beresnevičius atkreipė dėmesį į tai, kad šias legendas suartina jų herojų reformatoriški veiksmai bei jose aprašomas mirusių deginimo paprotys. Pasitelkęs archeologijos duomenis, autorius bandė apčiuopti šių legendų formavimosi laiką, o analizuodamas jų turinį, nusakė baltų religinių pažiūrų kaitos pobūdį.

G.Beresnevičiaus rekonstruotųjų religinių reformų esmė - nepaliaujama  dangiškos, vyriškos indoeuropietiškos tradicijos kova su archaiška moterišką, žemišką Pasaulio pradą aukštinančia Deivės Motinos religija. Vadovaujamasi pažiūra, jog baltų ir kitų indoeuropietiškų  Europos protaučių kultūros formavosi vietinės autochtoninės, taip vadinamos Senosios Europos kultūros ir atneštinės indoeuropietiškos kultūros  sandūroje. Būtent tokios kovos išraišką autorius įžvelgia visose trijose nagrinėjamose legendose. Archeologijos plotmėje permainingų šios  kovos rezultatų ieškoma mirusiųjų laidojimo papročio kaitoje - griautinio ir degintinio laidojimo priešpriešose.

Archaiškiausiu iš nagrinėtųjų Beresnevičius laiko Sovijaus mitą, ši nuomonė pagrindžiama įvairių pasaulio tautų mitologine medžiaga. Prieinama išvadų, kad Sovijaus mitas sudarytas iš dviejų dalių - senesniojo - bendražmogiško (paleolito laikų) mito apie pačios mirties kilmę bei  pirmojo mirusiojo kelionę į aną pasaulį ir vėliau prie jo prijungto mito sankcionuojančio mirusiųjų deginimo paprotį (Beresnevičius, 1995, p. 62-63, 74). G.Beresnevičius mano, kad Sovijaus mitu buvo įtvirtintos dvi iš  esmės skirtingos erdvės: žmonių pasaulio - apčiuopiamai reali, žemiška, daiktiška erdvė ir transcendentinė erdvė, į kurią kultūrinio didvyrio vedami panyra mirusieji ir iš kurios reiškiasi transcendentiniai veiksniai (Beresnevičius, 1995, p.37). G.Beresnevičius  Sovijaus mito ištakų ieško mirusiųjų deginimo papročio pirminiuose židiniuose Mesopotamijoje - Šumere ir Akade 6-5 tūkst. pr. Kr.. Teigiama, jog būtent iš ten šis Sovijaus mitu grindžiamas paprotys kartu su vario ir žalvario kultūromis atkeliavo į Europą bei 1600-1200 m. pr. Kr. plačiai joje įsitvirtino (p.59-60). Manoma, kad į baltų žemes ši tradicija atėjo iš Vidurio Europos 1300-1200 m. pr.. Kr., kuomet baigėsi gan taikios koegzistencijos laikmetis tarp autochtoninės (Senosios Europos) ir atvykėlių indoeuropiečių religinių sistemų  ir buvo griežtai nutraukiami ryšiai  su Deivės Motinos kultu (Beresnevičius, 1995, p. 185).

Artėjant erų sandūrai, autoriaus nuomone, baltų krašte buvo grįžtama prie archaiškų Deivės Motinos religijos tradicijų ir liaujamasi deginti mirusiuosius. Baltų žemėse tuolaik vėl turėjo įsivyrauti Deivės Motinos kultas su visu jam būdingu  metempsichozės kompleksu, polidemonizmu, žemės sakralizacija ir pan. (Beresnevičius, 1995, p.187). Šis teiginys paremiamas archeologijos duomenimis rodančiais, kad įsigalint žemdirbystei erų sankirtoje daug kur liautasi deginti mirusiuosius ir nedeginti jų kūnai  laidoti žemėje. Primenamas ir tos epochos amžininko - Tacito liudijimas, jog aisčiai garbina Dievų Motiną. Manoma, jog kadaise baltų žemėse įsitvirtinusi indoeuropiečių religija tuolaik išgyvena nuosmukį ir, kad tai palyginti ramaus žemdirbystės klestėjimo laikotarpio išdava. Tuolaik Sovijaus mitas primirštamas? Tačiau neilgam. V-VI a. didžiojo tautų kraustymosi šurmulys vėl aktualizavo senuosius indoeuropietiškus baltų religijos dėmenis. Didžiojo tautų kraustymosi epochos mitologinėmis realijomis, atspindinčiomis to laikotarpio pokyčius vakarų bei rytų baltų religiniame ir socialiniame gyvenime, čia kaip tik ir  laikomos legendos apie Videvutį - Brutenį bei Šventaragį. Manoma, kad IV a. pabaigoje pietines bei rytines baltų žemes liečiant  tautų kraustymosi  bangoms baltų bendruomenėse ėmė stiprėti karių sluoksnis, kuris G.Beresnevičiaus nuomone ir įgyvendino Šventaragio religinę reformą, siekiant religinės, o galiausiai ir politinės krašto vienovės. Teigiama, jog reforma pagrindė mirusiųjų deginimo ritualą ir aktualizavo kalno - dangaus mitiką bei įtvirtino „naują” dievų panteoną, kuriame dominavo dangiškasis - Perkūnas. Galutinė reformos išdava buvo rytų baltų konsolidacija - atvedusi į lietuvių etnoso susiformavimą.

Giliai pasinerdamas į legendinių prūsų kronikų hermeneutiką G.Beresnevičius   pasiekia puikių rezultatų įtikinančiai atkurdamas sudėtingą, įdomią, pamokančią ir toli siekiančią dviejų etnosų (vietinių ir atvykėlių) sambūvio politinę ir religinę „diplomatiją”, atvedusią į „vakarų baltų religinės tradicijos „indoeuropizaciją”  ir prūsų religijos susidarymą.  G.Beresnevičius parodė, kad tiek Šventaragio, tiek Brutenio ir Videvučio religinėse reformose genčių vienybės siekia trumpiausiu keliu - pagrindinio,  ašinio religinio centro steigimu. Pirmuoju atveju Vilniuje Šventaragio slėnyje, antruoju -  Rikojote. Abiem atvejais į naująją šventvietę reikalaujama vykti iš visų krašto vietovių, nes tik ten tegali būti atliekamas ritualas. Rodos tai sunkiai beįmanoma įgyvendinti, tačiau būtent čia slypi pagrindinis - metareliginis reformų siekinys - vienybė vardan išlikimo.

Po šių G.Beresnevičiaus studijų baltų mitologijos žinių visuma pagaliau įgavo chronologiškai struktūruotą religinį kontekstą. Nebūtų perdėta tarti, kad šiomis studijomis G. Beresnevičius pradėjo naują, baltų kultūros pažinimo etapą, tvirtai debiutuodamas kaip pirmasis lietuvių religijotyrininkas, būtent jis baltų mitologijos tyrimus transformavo į baltų religijos studijas.

Apie G.Beresnevičiaus darbus labai gerai yra atsiliepęs V.N.Toporovas. Beresnevičių jis vertino kaip mokslininką, atsidavusį savo tautos tradicijoms ir kartu gebantį žvelgti į jas iš daug platesnių erdvių nei bet kuris kitas. Dokumentininkui A.Tarvydui 2001 12 02 V.Toporovas sakė: „Ir jei kalbėčiau, su kuo aš sieju didžiausias viltis… tai – su Beresnevičiumi. Jis rimtas mokslininkas. Ir žinote, kas svarbu, – svarbu, kai pats mokslo žmogus jaučiasi esąs atstovas, dalelė to pasaulio, kurio mitologiją jis aprašinėja. O antra ypač svarbi nuostata – gebėjimas pakilti virš, taip sakant, egocentriškumo ir apžvelgti tai plačiau. (…) Kartais reikia mokėti įveikti tokį gėrybinį provincialumą – kai kada reikalingi daug platesni kontekstai, daug tolimesni horizontai, ir man atrodo, kad Beresnevičius šitam pasiruošęs… Prašom perduoti jam mano geriausius linkėjimus, pasakykite, kad aš laukiu jo naujų darbų ir kad jo darbų kryptis ir viskas, kas pakliūva į mano akiratį, man labai imponuoja, o ypač jo knyga apie religinę reformą. Jis – tikrai rimtas mokslininkas.“

Nuorodos:

Beresnevičius G. Dausos. Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lie­tuvių pasaulėžiūroje. - Vilnius: Gimtinė /Taura, 1990, - 214 p.
Beresnevičius G. Baltų religinės reformos.- Vilnius:1995, Taura, 224 p.
Beresnevičius G. Lietuvių religija ir mitologija: sisteminė studija. – Vilnius: 2004a, Tyto alba, 294 p.
Beresnevičius G. Paruzija. – Vilnius: 2004b, Tyto alba, 291 p.

Sietynas paskelbs antrą vasaros pusę 

Liepos vakarais žvaigždėtame danguje išsiskirs Didžiojo Vasaros Trikampio žvaigždės: žemiausiai pietryčiuose – Altayras, kairiau ir gerokai aukščiau – Denebas, nuo jo į dešinę ir šiek tiek aukščiau – Vega. Vakaruose ryškiausiai švytės Jaučiaganio žvaigždė – Arktūras. Vakaruose žemyn leisis Didieji Grįžulo Ratai, o šiaurės rytuose aukštyn kops Kasiopėja. Neaukštai pietvakarių padangėje prie horizonto glausis Skorpionas ir jo ryškiausioji žvaigždė Antaris.

Apie liepos 10-tą prieš auštant  pustrečio mėnesio slėpęsis Saulės spinduliuose vėl pasirodys gražusis padrikasis žvaigždžių spiečių – Sietynas. Esant geram orui plika akimi dažniausiai matomos 7 Sietyno žvaigždės. Liaudies kalendoriuje Sietyno dingimas Saulės spinduliuose siejamas su pavasario pradžia (balandžio 23 d.), o pasirodymas ­­– su antros vasaros pusės lietingumą lemiančia “septynių miegančių brolių diena” (liepos 10 d.).

Jupiteris kils vis aukščiau 

Saturnas vakarais spindės link vakarų horizonto slenkančiame Mergelės žvaigždyne ir toliau  sudarydamas su šio žvaigždyno žvaigžde Porima išsiskiriančią „žvaigždžių“ porą. Kiekvieną vakarą Saturnas rodysis vis žemiau, todėl jo stebėjimo sąlygos diena iš dienos prastės.

Jupiteris priešingai nei Saturnas kasnakt tekės vis anksčiau ir pakils vis aukščiau, Avino žvaigždyne. Pro žiūroną ar nedidelį teleskopą galima įžiūrėti keturis Saturno palydovus. Jei matysite ne keturis, o mažiau, tai reikš, kad vienas ar keli palydovai yra pasislėpę už Jupiterio disko, arba užslinkę ant jo.

Marsas šį mėnesį nors ir patekės ryto žarų nušviestame rytiniame danguje, Tauro žvaigždyne, tačiau dėl labai šviesaus dangaus jį stebėti bus dar nelengva.

Merkurijus po saulėlydžio, nors ir iškops trumpam virš vakarų horizonto, tačiau dėl nedidelio pakilimo aukščio ir šviesaus liepos dangaus, paliks nematomas.

Liepos pabaigoje Mėnulio delčiagalis taps neblogu orientyru Marso paieškoms. Liepos 24 d. seno Mėnulio pjautuvas atsidurs virš Jupiterio, o 25 d. jau švytės per vidurį tarp Jupiterio ir Sietyno, 26 d. prasilenkęs su Sietynu liepos 27 d. švies kiek aukščiau ir dešiniau Marso, o 28 d. tapęs visiškai plonu pjautuvu – švytės kairiau ir žemiau Marso.

Spindės tik ryškiausios žvaigždės

Birželio danguje viešpatauja „baltosios“ naktys. Saulė leidžiasi negiliai, tad visiškai nesutemsta net ir vidurnaktį. Plika akimi sunku įžiūrėti net Paukščių Taką bei blyškesnes žvaigždes. Išsiskiria tik šviesiausios žvaigždės: šiek tiek į vakarus nuo zenito pasislinkusiame Jaučiaganio žvaigždyne – Arktūras, į rytus nuo zenito Lyros žvaigždyne – Vega, šiaurėje visai palei horizontą slenkančiame Vežėjo žvaigždyne – Kapela, virš rytų padangės – Erelio žvaigždyne – Altairas, kartu su Vega ir ryškiausia Gulbės žvaigžde Denebu sudarantis Didįjį Vasaros Trikampį. Už vakarų horizonto nusileisti ruošiasi zodiakinis Liūtas.

Sugrįš Jupiteris

Saturnas vakarais spindės virš pietvakarių horizonto Mergelės žvaigždyne greta Porimos (Mergelės Gamos) žvaigždės.

Jupiterį taip pat jau bus galima susirasti prieš pat aušrą. Nors jis dar aukštai neiškils, bet sulig kiekvienu rytu jo stebėjimo sąlygos gerės. Jupiteris yra pakankamai ryškus, tad nesunkiai bus pastebimas net ir šviesaus dangaus fone. Birželio 26-osios rytą tiesiai virš Jupiterio švytės Mėnulio delčiagalis.  

Užtems Mėnulis

Birželio 15 vakare įvyks visiškas Mėnulio užtemimas. Žemės šešėlis Mėnulio kraštą palies 21 val. 23 min. Lietuvos laiku, tai yra, kai Mėnulis bus dar nepatekėjęs. Mėnuliui patekėjus jau matysime jį dalinai užtemusį, todėl vertėtų stebėjimui pasirinkti aukštesnę vietą, kad reljefas ar pastatai neužstotų pietryčių horizonto, kitaip didžiosios dalies užtemimo nepamatysite.

Vilniuje Mėnulis patekės 21 val. 52 min., kuomet Žemės šešėlis jau dengs pusę jo disko; Klaipėdoje: Mėnulis pakils 21 val. 17 min., tuomet neužtemdytas bus jau likęs tik nedidelis dešinysis jo paviršiaus kraštelis. 22 val. 22 min. bus maksimali užtemimo fazė, tuomet Mėnulis nusidažys raudona spalva. Taip jis atrodys dėl Žemės atmosferoje užlinkusių Saulės spindulių, atsispindėjusių nuo Mėnulio paviršiaus.  23 val. 01 min. kairysis Mėnulio kraštas pradės laisvintis nuo šešėlio. 01 val. 01 min. šešėlis visiškai nuslinks nuo Mėnulio.

Pasirodys sidabriškieji debesys
Trumpos vasaros naktys nemiegančius džiugins sidabriškaisiais debesimis. Šie debesys susidaro mezosferoje, maždaug 80 km aukštyje ir yra panašūs į plunksninius debesis, tik švyti melsvai balta sidabriško atspalvio šviesa, todėl ir vadinami sidabriškaisiais debesimis. Jie pasirodo vasarą šiaurinėje dangaus pusėje, kai Saulė iš po horizonto apšviečia aukštai atmosferoje tvyrančias smulkias daleles, nušvintančias sidabriška melsvai balta šviesa. Vyrauja nuomonė, kad jie sudaryti iš smulkių ledo kristalėlių, nors kiti mano, kad tai švyti kosminės arba vulkanininės kilmės dulkelės.  

Įvyks vasaros saulėgrįža

Birželio 21 d. 14 val. 29 min. įvyks vasaros Saulėgrįža. Šiauriniame mūsų planetos pusrutulyje prasidės astronominė vasara. Atšventę Rasos šventę neilgai trukus pajusime, kad Saulei „apsigręžus“ dienos kasdien ims trumpėti 1-2 minutėmis.

 Vakarais kulminuos – Liūto žvaigždynas

Giedrais gegužės vakarais vienas pirmųjų pietryčiuose sužibs Saturnas. Spindės jis Mergelės žvaigždyne greta vienos ryškesnių Mergelės žvaigždyno žvaigždžių – Porimos (Mergelės Gama). Šiek tiek dešiniau ir aukščiau Mergelės kulminuos Liūto žvaigždynas. Aplink Liūtą žėrės pasklidusios ryškiausios gegužės vakaro žvaigždės: iš kairės Jaučiaganys su ryškiuoju Arktūru, dešiniau ir kiek žemiau Liūto spindės – blausios Vėžio ir ryškios Dvynių žvaigždės – Poluksas ir Kastoras, o šiauriau nuo jų – Vežėjas su ryškiąja Kapela.

Read the rest of this entry »

Giedrais balandžio vakarais virš rytų horizonto tekės Mergelės žvaigždynas su jame spindinčia Saturno planeta.  Piečiau ir aukščiau palypėjęs švytės išraiškingas Liūto žvaigždynas, nuo jo į dešinę žibės blausios zodiakinio Vėžio žvaigždės, o už pastarųjų, nesunkiai atrasime ir įspūdinguosius Dvynius su išsiskiriančiomis Kastoro (aukščiau) ir Polukso (žemiau) žvaigždėmis. 

Neįprastoje padėtyje matysime Didžiuosius Grįžulo ratus – jie puikuosis aukštai virš galvos, pačiame zenite.      

Visą žiemą danguje viešėjęs Jaučio žvaigždynas balandžio vakarais vis žemiau leisis link vakarų horizonto, kol galų gale, apie balandžio 23 d. įvyks šio žvaigždžių spiečiaus taip vadinamas heliakinis nusileidimas. Saulei savo metiniame kelyje tarp žvaigždžių priartėjus prie Tauro žvaigždyno, Sietynas leisis vakaro žarose ir pradings Saulės spinduliuose iki pat vidurvasario. 

Šis Sietyno pradingimas nuo seno buvo laikomas tikrojo pavasario pradžios ženklu. Buvo sakoma: „Sietas prapuola – gegutė pradeda kukuoti“, „Sietynas žaroje, kumelė vagoje“. Šiuo laiku švenčiama Jorės šventė, pirmą kartą į ganyklas išgenami gyvuliai, pradedama orė, ruošiamasi pavasario sėjai. 

Iš planetų šį mėnesį galėsime stebėti tik Saturną. Visos kitos planetos balandžio mėnesį bus arba pasislėpusios anapus Saulės, arba bus šiek tiek į vakarus nuo jos, ir nors rytais spės išnirti iš už rytų horizonto, bet dėl  mažo ekliptikos posvyrio į horizontą, tekės bemaž tuo pat metu, kaip ir Saulė. Todėl mūsų platumoje jų stebėti bus neįmanoma. 

Saturnas šį mėnesį atsiskleis visame savo gražume.  Pasiekęs opoziciją, o tuo pačiu ir geriausias stebėjimo sąlygas, balandžio 4-osios naktį sutemus, tekės švytėdamas beveik pusiaukelėj tarp dviejų Mergelės žvaigždžių žymimų Gama ir Teta graikų raidėmis. Dėka palankaus savo įžymiųjų žiedų posvyrio, Saturnas švytės ryškiausiai nuo 2008-jų metų. Spindėdamas kaip 0,4 ryškio žvaigždė, jis savo šviesumu šiek tiek lenks ir ryškiausią Mergelės žvaigždę Spiką. Balandžio 16-os naktį pro Saturną 9 laipsnių atstumu praslinks Mėnulis. 

Šio mėnesio 16-25 dienomis reikšis Lyridų meteorų srautas. Daugiausia meteorų Lyridai turėtų „pamėtėti“ naktį iš 22 į 23 d.. Tuolaik, esant palankioms sąlygoms, galima būtų pamatyti iki 20 meteorų per valandą. Deja, šiemet Lyridų meteorų stebėjimus apsunkins po 2-os valandos nakties tekanti dylanti Mėnulio pilnatis. Todėl tuomet bus galima matyti tik ryškiausius Lyridų meteorus. 

Saturnas tarp balandžio žvaigždžių 2011 04 15 d. 22 val.

Žvaigždės skelbs pavasarį  

Paukščių Takas drieksis iš pietų į šiaurę, „pasiruošęs“ rodyti kelią iš tolimų kraštų grįžtantiems paukščiams.Nuo šiol jis kasnakt vis labiau glausis prie vakarų horizonto, diena po dienos stumdamas žemyn nuo dangaus skliauto ryškiausius žiemos žvaigždynus.

Tuo pat metu vis aukščiau virš rytų horizonto kops vakarais tekantis įspūdingas Liūto žvaigždynas.

Vasaros dangaus žvaigždės dar neskubės rodytis. Tik palei šiaurinę horizonto liniją galėsite matyti šviesiausią Lyros žvaigždę Vegą bei Gulbės – Denebą.     

Išryškės Merkurijus      

Jupiteris vakarais spindės kaip ryškiausia žvaigždė žemai link vakarų horizonto besileidžiančiame Žuvų žvaigždyne. Jo matomumas diena iš dienos prastės ir jau antroje mėnesio pusėje ši planeta ims „skęsti“ vakaro žarose. Kovo 6-7 d. šalia Jupiterio bus matomas „užgimusio“ jauno Mėnulio pjautuvėlis. Kovo 13-17 d. prie Jupiterio prisigretins Merkurijus. Abi planetos arčiausiai viena kitos bus kovo 15 d. palei vakarų horizontą.

Saturnas kartu su Mergelės žvaigždynu diena iš dienos tekės virš pietryčių horizonto ir bus matomas visą naktį iki pat saulėtekio. Kovo 20 d. netoli Saturno atsidurs Mėnulio pilnatis.     

Jupiterio susitikimas su Merkurijumi, kovo15 d., 19 val., pieš. sukurtas su Starry Night Pro5

Merkurijus šį mėnesį vakarais spindės palei vakarų horizontą Žuvų žvaigždyne. Nors kovo pradžioje jis aukštai nepakils ir skęs vakaro žarose, tačiau diena iš dienos kildamas vis aukštyn, mėnesio viduryje jau nesunkiai bus surandamas šalia Jupiterio. Kovo 14-16 d. abi planetos spindės viena šalia kitos. Ne toks ryškus, palyginant su Jupiteriu, Merkurijus švytės dešiniau nuo jo.  Kovo 23 dieną Merkurijus pasieks didžiausią šiais metais rytinę elongaciją (regimąjį nuotolį nuo Saulės) ir spindės vakaro danguje apie valandą. Tad kovas bus palankiausias šių metų mėnuo Merkurijaus stebėjimui.     

Venerą-Aušrinė labai ryškiai spindės Ožiaragio žvaigždyne, tačiau iki saulėtekio taip ir nespės bent  kiek aukščiau pakilti virš pietryčių horizonto. Kovo pabaigoje ji dar labiau priartės prie Saulės ir jos stebėjimo sąlygos pablogės.     

Marsas vis dar slėpsis Saulės spinduliuose ir jo pasirodymo teks palaukti net iki gegužės.     

Prasidės astronominis pavasaris      

Kovo 21 dieną 1 val. 21 min. įvyks pavasario lygiadienis – Saulė kirs dangaus pusiaujo liniją  ir nuo šiol šviesusis paros laikas Žemės šiaurės pusrutulyje ims lenkti tamsųjį. Prasidės astronominis pavasaris – gyvoji gamta vis labiau ims rodyti atbudimo ženklus. Kovo antroje pusėje, jau ko gero, bus galima prisilašinti  ir pirmosios klevų sulos.