Gimiau Švenčionių krašte. Nuo gimtosios trobos šiaurės rytų kryptimi tyvuliuoja mįslingas ežeras Šventas,  pietryčių pusėje vilioja Šventos kaimas, šiauriniame krašte vinguriuoja Šventelės upelis… Visi keliai veda į Švenčionis.

Šie šventi vardai neleidžia pamiršti, kad po mūsų kojomis – Šventoji Žemė, kad amžinų savo tvirtybės šaknų  esame šaukiami ieškoti čia – savo šeimoje, savo giminėje, savo Tėvų žemėje. Kaip įmanydami privalome išlikti savimi, išsaugoti savo kalbą, kultūrinį paveldą, svarbiausias tautines vertybes kaip tvirčiausias savimonės atspirtis.

Sovietinės priespaudos laikais šis siekis buvo akivaizdus. Ir atlaikėme. Atgavę nepriklausomybę ardėme sovietinį palikimą, taikėmės prie laisvosios rinkos, kapitalistinės pasaulėžiūros… Kosmopolitinio vartotojiško gyvenimo vaizdai ir daiktai užplūdo tiek virtualią, tiek tikrą mūsų gyvenimo erdvę, o tautinės savimonės gynybinės savybės nebeteko galios.

Ideologinė kosmopolitinė mašina pervažiavo mūsų tautines gynybines pajėgas nukreiptas rytų fronto kryptimi. Ginklai veikę rytų kryptimi pasirodė esą nepritaikyti vakarų frontui. Užnugariui gynybinių strategijų nebuvome paruošę. O ir kam jos, jei vakarai geranoriški, demokratiški ir taikūs, priglobiantys mus sugrįžtančius į laisvų valstybių bendriją…

Per paramas ir fondus mus moko būti atvirais, atsisakyti gynybinės būsenos kaip atgyvenusios, reakcingos, kaip kliūties trukdančios sėkmingai „integruotis“ į pažangią vakarų visuomenę. Vis dažniau tautiškumas išverčiamas į  nacionalizmą – tokį baugų ir nepriimtiną vakariečiams.

Teisindamiesi didėjančia gyvenimo sparta, mobilumu, pažanga ir kitomis naujovėmis lengva ranka atsisakome pastovių tautinių vertybių ir renkamės laikinus, prisitaikėliškus tapatybės pavidalus. Tai, ką anksčiau būtumėme pavadinę „tapatybės krize“, paskelbiame nauju moderniu tapatybės pavidalu. Asmuo laisvas nuo įsipareigojimų tėvynei, tautai, šeimai, net savo biologinei lyčiai tampa moderniuoju šiandienos herojumi. Ant pakylos bandoma iškelti, sociologo Z.Baumano žodžiais tariant, likvidų žmogų, bet kokius ilgalaikius santykius, įsipareigojimus vertinantį kaip asmeninių žmogaus laisvių suvaržymą, pagrindine vertybe skelbiantį gebėjimą prisitaikyti prie sparčiai kintančių aplinkybių.

Šiame kontekste tautinei kultūrai – kurios pagrindus sudaro pastovių iš protėvių paveldėtų vertybių visuma – primetamas atsilikimo, atgyvenimo, ne aktualumo vertinimas. Saitų su protėvių vertybėmis sutraukymas, kryptinga medžiaginių vertybių privalumo prieš dvasines propaganda, sukėlė nevaržomą emigraciją, vedančią į nestabdomą tautos išsisklaidymą. Šiedu lemtingi, visą tautą užvaldę ir veikiantys, bet tautos bemaž nevaldomi vyksniai iškėlė skausmingą mūsų tautinės tapatybės išlaikymo strategijos permąstymo būtinybę.

Prozininkas, publicistas, eseistas G.Beresnevičius 2003 m. įvertinęs kaip didžiausią ir tebedaromą mūsų klaidą pasyvų sėdėjimą ir aimanavimą dėl susiklosčiusių nepalankių tautai istorinių aplinkybių, dėl prarandamo identiteto, kviečia veikti – formuoti aktyvią mūsų šalies  tautinę geopolitiką.. Tautinis identitetas sėdint, deja, nestiprėja. „Jis stiprėja veikdamas ir patirdamas iššūkius. /…/ Identitetui pavojų nėra, kai jis eina, skina kelius, kai jis demonstruojamas. Kai jis tampa veikiančia jėga. Tai airių, italų, kinų, japonų identitetas. Į jį įsikimbama. Jis lieka nepaleistas ir už gimtosios teritorijos ribų. /…/ Tiesą sakant, ši ekspansija ir yra būdas, kuriuo, mano giliu įsitikinimu, mes galime išlaikyti tautinį identitetą nesuskilusį, nesueižėjusį, išlaikyti savąją kultūrą. Tik radikaliai puldami, apsiginsime. /…/ Pasyvioji gintis veda į lėtą marinimąsi, ir kito amžiaus, jau XXII a., nebepasieksime, jei mąsliai tupėsime vietoje, nesikišdami į pasaulinius geopolitinius procesus kaip veikianti jėga.“ (G.Beresnevičius, „Imperijos darymas“.)

Dabar pasauliui tapus atviru, kai krito geležinės uždangos ir mūsų kultūrą bei mūsų nepasiruošusias sielas užplūdo viso pasaulio gėrybės ir blogybės  turime vėl atsigręžti į daugiaamžę baltiškąją kultūrą, į savo tautinį paveldą. Šias vertybes iš istorinio paminklo būvio privalome paversti mūsų modernios tapatybės pagrindu. Būtina sąmoninga valstybės strategija šioje srityje, pastangos nukreiptos į  po visą pasaulį išsisklaidžiusių tautiečių širdis ir į čia pat esančius – vaikų darželius ir mokyklas.

Esame senosios baltų pasaulėžiūros paveldėtojai, savo etninėje kultūroje išsaugoję senosios Europos dvasines versmes, gaivinančias mūsų nacionalinės kultūros šaknis, darančias ją savita bei įdomia pasauliui. Būti savimi, pasitikėti savimi, kūrybiškai, savarankiškai ir nepakartojamai reikštis ir veikti tegalime remdamiesi savo tautine kultūra. Tautinė tapatybė žmogų pastato į centrą, suteikia ašį, leidžiančią įsukti savo kūrybos ratą. Bet kokia periferinė tapatybė tėra fikcija – kitų, svetimų centrų kultūros atspaudas mūsų sąmonėje. Tik perimdami, puoselėdami ir perduodami į ateitį iš protėvių paveldėtas tautines vertybes galėsime jaustis savitais, stipriais, nepalenkiamais audringų negandų vėjų, nepriverčiamais išsižadėti savos žemės, kalbos, pagarbos protėviams, duonai, akmeniui, medžiui…

Tada vėl galėsime apsibrėžti ratą ir tarti: pasaulio centras – yra čia kur mes stovime, Dievo išrinktoji tauta – esame mes patys, Šventoji Žemė – po mūsų kojomis. Ir likimo išblaškyti turėsime kur grįžti.

Gintarui Beresnevičiui liepos 7 d. būtų sukakę 50 metų

2006 m. rugpjūčio 6 d. tragiškomis ir iki šiol iki galo nepaaiškintomis aplinkybėmis Lietuva neteko garsaus religijotyrininko, etnologo, prozininko, publicisto, eseisto Gintaro Beresnevičiaus. Šiandien jam būtų sukakę 50 metų.

Gintaras Beresnevičius gimė 1961 liepos 7 d. Kaune, čia prabėgo jo vaikystė ir gražiausios jaunystės dienos, čia jis pragyveno ir pusę savo trumpo intensyvaus ir stebėtinai kūrybingo gyvenimo.

1979 m. Gintaras baigė Kauno 26-tą mokyklą (nuo 2001 m. vadinamą Simono Daukanto vardu), 1979-1984 m. Vilniaus universitete studijavo istoriją. Baigęs Universitetą 2 metus tarnavo Tbilisio karinėje apygardoje – Jerevane, paskui Nachičevanėje. 1986-1989 m. dirbo Kauno politechnikos instituto filosofijos katedros asistentu (KPI), 1990-1999 m. dėstė Kauno Vytauto didžiojo universiteto (VDU) etnologijos ir folkloristikos katedroje, o nuo 1990 m. iki gyvenimo pabaigos dirbo Vilniuje, Kultūros, filosofijos ir meno institute moksliniu bendradarbiu, o nuo 2004 m. vyr. moksliniu bendradarbiu tuometinio Baltų kultūros tyrimo skyriuje.

Nuo 1995 m. G.Beresnevičius ėjo ir Vilniaus universiteto Religijų tyrimo centro docento pareigas, tuo pat metu dėstydamas religijos istoriją bei lietuvių religiją ir mitologiją Vilniaus Dailės bei Lietuvos Muzikos Akademijose.

G.Beresnevičius buvo Lietuvos religijotyrininkų draugijos įkūrėjas ir pirmininkas, mokslinio žurnalo „Darbai ir dienos“ redakcinės kolegijos narys, žurnalo „Naujasis židinys“ darbuotojas,  žurnalo „Metai“ skiltininkas, savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ religijos temos redaktorius.

Per savo trumpą gyvenimą G.Beresnevičius spėjo paskelbti daugiau nei 60 mokslinių straipsnių skirtų baltų religijos istorijai ir teorijai, išleido 21 knygą (tame tarpe ir 7 mokslines monografijas, 2 vadovėlius, 2 žodynus, 2 romanus, 4 esė knygas, 1 knygą esė kartu romanu), apie 500 publicistinių, esė, recenzijų, ir mokslo populiarinimo straipsnių, taip pat virš dešimties novelių.

Žvilgsnis į Dausas

Gintaras Beresnevičius, daugumai žinomas kaip publicistas ir eseistas, pirmiausia buvo mūsų senosios baltų religijos bei mitologijos tyrinėtojas, religijotyrininkas, etnologijos daktaras. Humanitarinių mokslų daktaro disertaciją iš etnologijos srities „Pomirtinio gyvenimo samprata senovės lietuvių pasaulėžiūroje“ G.Beresnevičius apsigynė 1993 m. VDU vadovaujant profesoriui Norbertui Vėliui. Tais pačiais metais jis išvyko stažuotis į Bonos universitetą Vokietijoje. Stažuotė ir bendravimas su profesoriumi Udo Arnoldu buvo labai vaisingi, tai ir lėmė jo pasirinkimą imtis tolesnių tyrimų religijotyros srityje.

Po Norberto Vėliaus mirties būtent Gintaras Beresnevičius iš profesoriaus rankų perėmė lietuvių mitologijos ir religijos tyrimų vėliavą. Paskelbė virš 60-ties mokslinių straipsnių baltų religijų istorijos ir teorijos temomis, išleido ne vieną mokslinę knygą, iš kurių svarbiausiosios yra: „Dausos. Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lie­tuvių pasaulėžiūroje“ (1990), „Baltų religinės reformos“ (1995), „Religijotyros įvadas“ (1997), „Religijų istorijos metmenys“ (1997), „Eglė žalčių karalienė“ ir lietuvių teogoninis mitas“ (2003), „Palemono mazgas. Palemono legendos periferinis turinys“ (2003), „Lietuvių religija ir mitologija: sisteminė studija“ (2004a).

Jau pirmosios G.Beresnevičiaus knygos – „Dausos“ ir „Baltų religinės reformos“ – įsiveržė kaip šviežio oro gūsis į lietuvių mitologijos tyrėjų kabinetus. Šie originalūs veikalai, pajudinę iš sąstingio baltų religijos istorijos periodizavimo klausimą, atvertė naują lietuvių ir baltų mitologijos bei religijos studijų puslapį.

„Dausose“ G.Beresnevičius pro lietuviškos tautosakos „džiungles“ tiesiu taikymu skinasi kelią į senosios religijos esmę - pomirtinio gyvenimo sampratą. Pripažinęs, kad senoji pasaulėžiūra nevienalytė ir mus pasiekę įvairių epochų pomirtinio gyvenimo įvaizdžiai be galo persipynę, autorius imasi sistemingai sklaidytyti lietuvių tautosakos duomenis, siekdamas suvokti pagrindinius tikėjimo pomirtiniu gyvenimu įvaizdžius,  apibrėžti jų seką bei vietą senojoje lietuvių religijoje.  Ir tai jam pavyksta.

Seniausiu „pomirtinio žmogaus likimo įsivaizdavimu“ G. Beresnevičius laiko tikėjimą metempsichoze – „pomirtine žmogaus gyvenimo tąsa šiame pasaulyje“. Šį tikėjimą taręs esant ne indoeuropietiškos, o bendražmogiškos kilmės, mano jį vyravus baltų žemėse „Deivės motinos epochoje“ (jos pradžia siejama su vėlyvuoju paleolitu – 11 000 – 9 000 m. pr. Kr.). Tikėjimas metempsichoze nyksta, pereinant nuo medžioklės prie žemdirbystės ir gyvulininkystės bei mirusiųjų deginimo papročio (1300-1200 m. pr. Kr. pagal M. Gimbutienę) (Beresnevičius, 1990, p. 38). Tuomet jau atsiranda „pomirtinio pasaulio” samprata – gyvulių ir žvėrių pavidalus įgavę mirusieji jau pradedami perkėlinėti į „aną pasaulį“, esantį už žmonių gyvenamo pasaulio ribos (į „užpasaulines sritis“) (Beresnevičius, 1990, p. 46, 55, 87). Su šiuo metempsichozės sistemos krizės laikotarpiu G. Beresnevičius sieja Sovijaus mitą, skelbiantį apie mirusiųjų deginimo įvedimą baltų žemėse. Naujai ir įdomiai aiškina šio mito struktūrą - čia įžvelgdamas dviejų mitų kontaminacija: senojo ikiindoeuropietiškojo mito apie pirmąją kelionę į „aną pasaulį” bei vėlyvesnio, įteisinančio naują laidojimo būdą - mirusiųjų deginimą - ir naują pomirtinio likimo sampratą - tikėjimą gyvenimu aname pasaulyje antropomorfiniu pavidalu. Autorius mano, kad antrojo mito prijungimu prie pirmojo, „visuotinai duotoje kultūroje žinomo ir aprobuoto“, buvo stengiamasi suteikti ypatingą reikšmę antrajam ir siekiama įveikti iki tol vyravusią metempsichozės sampratą.

Mūsų tautosakai būdingus „danguje“ arba „ant kalno“ esančio pomirtinio pasaulio vaizdinius Beresnevičius laiko vėlyvesniais nei „už pasaulio ribų“, „už vandens“ esančio pomirtinio pasaulio vaizdiniai, tačiau taip pat archaiškais paveldėtais iš indoeuropietiškos protautės. Laikomasi nuomonės, kad mūsų krašte kadai bus susidūrusios dvi kultūros ir „indoeuropietiškoji patriarchalinė, transcendentiniu veiksniu pasikliaujanti kultūra šiame kultūriniame – religiniame kontekste nugalėjo”. Tad daroma išvada, kad „senoji ide. religija iš esmės nulėmė atitinkamus lietuvių tikėjimus pomirtiniu žmogaus likimu“ (Beresnevičius, 1990, p.163).

Tikėjimo vingiais

Niekam iki G.Beresnevičiaus nepavyko pralaužti baltų mitologijos ir religijos tyrimų baruose įsivyravusios paradigmos, pagal kurią baltų mitologija ir religija regėjosi kaip savotiška amorfinė visuma, kurioje rodėsi neįmanoma atsekti ir išskirti kokių nors apibrėžtesnių jos turinio kaitos pavidalų istorijos eigoje. Jau „Dausose“ atkreipęs dėmesį į tai, kad lietuvių ir baltų religinėje tradicijoje egzistuoja tam tikrų lūžių pėdsakai. Pritardamas N.Vėliaus, J.Trinkūno, V.Toporovo nuomonei, kad apčiuopiami baltų religijos kaitos pėdsakai gali būti sietini su kadai vykdytomis religinėmis reformomis, ir patyręs, kad pastarųjų, naudojantis vien tautosakine medžiaga, lokalizuoti nepavyks, G.Beresnevičius istorinių baltų religijos kaitos pėdsakų ėmėsi ieškoti senuosiuose metraščiuose, užrašytose lietuvių ir prūsų legendose. Taip atsirado fundamentali studija „Baltų religinės reformos“, kurioje išsamiai nagrinėjamos Jono Malalos kronikos vertimo intarpo (1261), Simono Grunau kronikos (XVI a. pradžia) ir Lietuvos metraščio (XVI a. pirma pusė) legendos: taip vadinamas Sovijaus mitas, legenda apie Brutenį ir Videvutį, Šventaragio legenda. Beresnevičius atkreipė dėmesį į tai, kad šias legendas suartina jų herojų reformatoriški veiksmai bei jose aprašomas mirusių deginimo paprotys. Pasitelkęs archeologijos duomenis, autorius bandė apčiuopti šių legendų formavimosi laiką, o analizuodamas jų turinį, nusakė baltų religinių pažiūrų kaitos pobūdį.

G.Beresnevičiaus rekonstruotųjų religinių reformų esmė - nepaliaujama  dangiškos, vyriškos indoeuropietiškos tradicijos kova su archaiška moterišką, žemišką Pasaulio pradą aukštinančia Deivės Motinos religija. Vadovaujamasi pažiūra, jog baltų ir kitų indoeuropietiškų  Europos protaučių kultūros formavosi vietinės autochtoninės, taip vadinamos Senosios Europos kultūros ir atneštinės indoeuropietiškos kultūros  sandūroje. Būtent tokios kovos išraišką autorius įžvelgia visose trijose nagrinėjamose legendose. Archeologijos plotmėje permainingų šios  kovos rezultatų ieškoma mirusiųjų laidojimo papročio kaitoje - griautinio ir degintinio laidojimo priešpriešose.

Archaiškiausiu iš nagrinėtųjų Beresnevičius laiko Sovijaus mitą, ši nuomonė pagrindžiama įvairių pasaulio tautų mitologine medžiaga. Prieinama išvadų, kad Sovijaus mitas sudarytas iš dviejų dalių - senesniojo - bendražmogiško (paleolito laikų) mito apie pačios mirties kilmę bei  pirmojo mirusiojo kelionę į aną pasaulį ir vėliau prie jo prijungto mito sankcionuojančio mirusiųjų deginimo paprotį (Beresnevičius, 1995, p. 62-63, 74). G.Beresnevičius mano, kad Sovijaus mitu buvo įtvirtintos dvi iš  esmės skirtingos erdvės: žmonių pasaulio - apčiuopiamai reali, žemiška, daiktiška erdvė ir transcendentinė erdvė, į kurią kultūrinio didvyrio vedami panyra mirusieji ir iš kurios reiškiasi transcendentiniai veiksniai (Beresnevičius, 1995, p.37). G.Beresnevičius  Sovijaus mito ištakų ieško mirusiųjų deginimo papročio pirminiuose židiniuose Mesopotamijoje - Šumere ir Akade 6-5 tūkst. pr. Kr.. Teigiama, jog būtent iš ten šis Sovijaus mitu grindžiamas paprotys kartu su vario ir žalvario kultūromis atkeliavo į Europą bei 1600-1200 m. pr. Kr. plačiai joje įsitvirtino (p.59-60). Manoma, kad į baltų žemes ši tradicija atėjo iš Vidurio Europos 1300-1200 m. pr.. Kr., kuomet baigėsi gan taikios koegzistencijos laikmetis tarp autochtoninės (Senosios Europos) ir atvykėlių indoeuropiečių religinių sistemų  ir buvo griežtai nutraukiami ryšiai  su Deivės Motinos kultu (Beresnevičius, 1995, p. 185).

Artėjant erų sandūrai, autoriaus nuomone, baltų krašte buvo grįžtama prie archaiškų Deivės Motinos religijos tradicijų ir liaujamasi deginti mirusiuosius. Baltų žemėse tuolaik vėl turėjo įsivyrauti Deivės Motinos kultas su visu jam būdingu  metempsichozės kompleksu, polidemonizmu, žemės sakralizacija ir pan. (Beresnevičius, 1995, p.187). Šis teiginys paremiamas archeologijos duomenimis rodančiais, kad įsigalint žemdirbystei erų sankirtoje daug kur liautasi deginti mirusiuosius ir nedeginti jų kūnai  laidoti žemėje. Primenamas ir tos epochos amžininko - Tacito liudijimas, jog aisčiai garbina Dievų Motiną. Manoma, jog kadaise baltų žemėse įsitvirtinusi indoeuropiečių religija tuolaik išgyvena nuosmukį ir, kad tai palyginti ramaus žemdirbystės klestėjimo laikotarpio išdava. Tuolaik Sovijaus mitas primirštamas? Tačiau neilgam. V-VI a. didžiojo tautų kraustymosi šurmulys vėl aktualizavo senuosius indoeuropietiškus baltų religijos dėmenis. Didžiojo tautų kraustymosi epochos mitologinėmis realijomis, atspindinčiomis to laikotarpio pokyčius vakarų bei rytų baltų religiniame ir socialiniame gyvenime, čia kaip tik ir  laikomos legendos apie Videvutį - Brutenį bei Šventaragį. Manoma, kad IV a. pabaigoje pietines bei rytines baltų žemes liečiant  tautų kraustymosi  bangoms baltų bendruomenėse ėmė stiprėti karių sluoksnis, kuris G.Beresnevičiaus nuomone ir įgyvendino Šventaragio religinę reformą, siekiant religinės, o galiausiai ir politinės krašto vienovės. Teigiama, jog reforma pagrindė mirusiųjų deginimo ritualą ir aktualizavo kalno - dangaus mitiką bei įtvirtino „naują” dievų panteoną, kuriame dominavo dangiškasis - Perkūnas. Galutinė reformos išdava buvo rytų baltų konsolidacija - atvedusi į lietuvių etnoso susiformavimą.

Giliai pasinerdamas į legendinių prūsų kronikų hermeneutiką G.Beresnevičius   pasiekia puikių rezultatų įtikinančiai atkurdamas sudėtingą, įdomią, pamokančią ir toli siekiančią dviejų etnosų (vietinių ir atvykėlių) sambūvio politinę ir religinę „diplomatiją”, atvedusią į „vakarų baltų religinės tradicijos „indoeuropizaciją”  ir prūsų religijos susidarymą.  G.Beresnevičius parodė, kad tiek Šventaragio, tiek Brutenio ir Videvučio religinėse reformose genčių vienybės siekia trumpiausiu keliu - pagrindinio,  ašinio religinio centro steigimu. Pirmuoju atveju Vilniuje Šventaragio slėnyje, antruoju -  Rikojote. Abiem atvejais į naująją šventvietę reikalaujama vykti iš visų krašto vietovių, nes tik ten tegali būti atliekamas ritualas. Rodos tai sunkiai beįmanoma įgyvendinti, tačiau būtent čia slypi pagrindinis - metareliginis reformų siekinys - vienybė vardan išlikimo.

Po šių G.Beresnevičiaus studijų baltų mitologijos žinių visuma pagaliau įgavo chronologiškai struktūruotą religinį kontekstą. Nebūtų perdėta tarti, kad šiomis studijomis G. Beresnevičius pradėjo naują, baltų kultūros pažinimo etapą, tvirtai debiutuodamas kaip pirmasis lietuvių religijotyrininkas, būtent jis baltų mitologijos tyrimus transformavo į baltų religijos studijas.

Apie G.Beresnevičiaus darbus labai gerai yra atsiliepęs V.N.Toporovas. Beresnevičių jis vertino kaip mokslininką, atsidavusį savo tautos tradicijoms ir kartu gebantį žvelgti į jas iš daug platesnių erdvių nei bet kuris kitas. Dokumentininkui A.Tarvydui 2001 12 02 V.Toporovas sakė: „Ir jei kalbėčiau, su kuo aš sieju didžiausias viltis… tai – su Beresnevičiumi. Jis rimtas mokslininkas. Ir žinote, kas svarbu, – svarbu, kai pats mokslo žmogus jaučiasi esąs atstovas, dalelė to pasaulio, kurio mitologiją jis aprašinėja. O antra ypač svarbi nuostata – gebėjimas pakilti virš, taip sakant, egocentriškumo ir apžvelgti tai plačiau. (…) Kartais reikia mokėti įveikti tokį gėrybinį provincialumą – kai kada reikalingi daug platesni kontekstai, daug tolimesni horizontai, ir man atrodo, kad Beresnevičius šitam pasiruošęs… Prašom perduoti jam mano geriausius linkėjimus, pasakykite, kad aš laukiu jo naujų darbų ir kad jo darbų kryptis ir viskas, kas pakliūva į mano akiratį, man labai imponuoja, o ypač jo knyga apie religinę reformą. Jis – tikrai rimtas mokslininkas.“

Nuorodos:

Beresnevičius G. Dausos. Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lie­tuvių pasaulėžiūroje. - Vilnius: Gimtinė /Taura, 1990, - 214 p.
Beresnevičius G. Baltų religinės reformos.- Vilnius:1995, Taura, 224 p.
Beresnevičius G. Lietuvių religija ir mitologija: sisteminė studija. – Vilnius: 2004a, Tyto alba, 294 p.
Beresnevičius G. Paruzija. – Vilnius: 2004b, Tyto alba, 291 p.

Kovo 1 d. Lietuvoje prasideda visuotinis gyventojų surašymas. Tarp įvairių klausimų yra ir 16-tas klausimas apie asmens puoselėjamas dvasines vertybes:

„Kuriai religinei bendruomenei Jūs save priskirtumėte?“

Siekdama sutelkti senojo baltų tikėjimo šalininkus, šia proga Lietuvos Romuva kreipėsi į Lietuvos ir viso pasaulio lietuvius ir kitų tautų žmones, branginančius senąsias baltų tradicijas, kviesdama atsakant į 16-tą klausimą „Kuriai religinei bendruomenei Jūs save priskirtumėte?“ pasirinkti „kitai“ ir pažymėti –  Baltų tikėjimas.

Lietuvos Romuvos Krivis ir Europos Etninių religijų kongreso prezidentas Jonas Trinkūnas mano, kad statistiniai duomenys turi atspindėti ir lietuvių dvasinį nusiteikimą:

Read the rest of this entry »

Štai ir baigiasi vasario 2 d. Ar pastebėjote kokių nors permainų? Gamtoje, o gal vidinėse pajautose? Juk vasario 2 diena – tai Perkūno diena!   

Liaudis šią dieną vadina Gramnyčiomis arba Grabnyčiomis. Dažnas dabar galvoja, kad tai kažkokiu būdu turi sietis su žodžiu grabas, tai yra karstas. Tačiau tai klaidinga garsinė sąsaja, nes šią dieną jokių reikalų su karstais niekas neturi ir niekada neturėjo, nebent tik kam mirus.

Išties šios dienos pavadinimas yra kildintinas iš gudiško žodžio gromnica, pažodžiui tai būtų – perkūninė. Senieji šios dienos lietuvių ir kitų Europos tautų papročiai taip pat patvirtina šios dienos ryšį su Perkūnu.

Kodėl būtent vasario pradžia siejama su Perkūnu, viena pagrindinių senovės baltų ir indoeuropiečių dievybių? Juk Perkūnas turėtų sietis su pavasariu ir vasara, kuomet  jis išties pasirodo su žaibais ir griausmais, o ne žiemą, ne pačiame viduržiemyje.   

Raktą  atsakymui duoda jau pats šio mėnesio pavadinimas – vasaris, kuris taip pat yra savotišku akibrokštu – koks gali būti vasaris pačiame žiemos viduryje?   

Tad, kodėl antrą metų mėnesį vadiname vasariu? Juk vasara dar toli. Profesoriaus P.Skardžiaus kadaise išsakyta nuomone todėl, "kad tuo metu, baigiantis žiemai ar jau pavasariui esant, ima šiltesni vėjai pūsti".   

Tačiau yra ir kitas paaiškinimas, besiremiantis nuomone, jog mūsų protėviai metus seniau dalino ne į 4, o tik į 2 metų laikus. Manoma, jog "pavasario – vasaros" laikotarpį baltai vadino žodžiu „vasera“. Šio sezono pradžia kaip tik ir galėjo būti skaičiuojama nuo viduržiemio. Juk būtent vasario pradžioje, sprendžiant pagal daugiametės Lietuvos fenoklimatinių sezonų periodų trukmes, įvyksta tikrasis viduržiemis. Šiuo laiku Saulės aukštis virš horizonto yra padidėjęs jau tiek, kad ji į Žemę siunčia jau nebe šaltą žiemišką šviesą, o švelniai šildančius spindulius. Kalėdinis žiemos kalėjimas nuo šiol pamažu ima irti, žiemos gruodo sukaustyta Žemė vis labiau atkunta. Dažniau galima sulaukti atodrėkių.   

Neatsitiktinai gudai vasario 2-ai dienai įvardinti greta Gramnicy (Perkūno diena) dar naudojamą senovės slavų žodį  Sretenje arba Sretenije („sutikimas“, „džiaugsmas“), aiškina kaip žiemos ir vasaros susitikimą, ir sakydavo, kad šią dieną žiema su vasara susitinka ir vasara žiemą pastumia…   

Vasario mėnesį svarbi reikšmė teikiama vėjams. Pagal vasario vėjus buvo sprendžiama apie pavasario artėjimą, būsimą derlių. Jeigu vasario mėnuo vėjuotas, vėjas apdrasko skujas, šakeles, tai kovo mėnuo varys sniegą – per mėnesį bus pavasaris. Jeigu pučia šaltas šiaurės vėjas, bus vaisingi metai, o jeigu to vėjo vasario mėnesyje nėra, tai balandžio mėnesį tikrai bus.   

Latviai vasario 2 d. vadina Vėjo Diena (Veja Diena). Šią dieną atlikdavo apeigas, užtikrinančias, kad ateinančią vasarą būtų išvengta griaunančių vėjo galių.   

Gudai iki šiol sako, kad vasario 2 d. Perkūnas šią dieną prieš blogio jėgas išbando savo strėles, tad nuo šios dienos jau gali pasigirsti net ir griausmų.   

Perkūno griaunančių galių vasarą gali padėti išvengti pašventintos grabnyčinės arba graudulinės žvakės. Šis žvakių pavadinimas kildinamas nuo žodžio graudulis, graudulys, tai yra – griausmas, perkūnija.   

Tikima, kad graudulinės žvakės gali apsaugoti namus nuo žaibų, laukus nuo ledų, o žmogų nuo perkūnijos ir ligų. Graudulinę žvakę uždegdavo ir statydavo ant lango, užslinkus audros debesims ir pradėjus griaudėti Perkūnui. Pradėdami statyti trobą, gabaliuką žvakės paslėpdavo pirmojo vainiko kertėj. Sukryžiuotus du graudulinės žvakės gabaliukus bitininkai dėdavo į naują avilį tam, kad velniai spiečiaus neišvestų.   

Švenčioniškiai parsineštas šventintas žvakes pirmiausia 3 kart apnešdavo aplink stalą, o po to visiems namiškiams uždegta žvake kryžmai pasvilindavo plaukus – ties kakta, pakaušyje ir paausiuose. Žvakę užpūtus buvo žiūrima į kurią pusę nuvinguriuoja dūmelis: jeigu link durų – teks susirgti ar net mirti, jei aukštyn į lubas – gerai gyvensis.   

Graudulinės žvakės buvo uždegamos prie mirštančiojo bei mirusiam prie karsto. Jos turi apsaugoti mirusiojo vėlę ir nušviesti jai kelią į dangų. Bendrai paėmus, žvakė apeigose ir tikėjimuose yra tapusi žmogaus gyvasties, jo dvasios ir vėlės apsaugos simboliu. Senuose pasakojimuose, žmogus, papuolęs į svečius pas Dievą, mato daugybę degančių žvakių, kurių ilgis atitinka to ar kito žmogaus likusio gyvenimo trukmę… Žvakės, kaip žvaigždės, lydi mus nuo gimimo iki mirties.   

Perkūno dieną sakoma: "Nuo Grabnyčių - kreiva vėžė"; "Nuo Grabnyčių pavaža krypsta”; "Nuo Grabnyčių dieną teška, naktį braška"; "Nuo Grabnyčių nebereik šildyt gryčių". Vadinasi, jau prasideda atlydžiai, artėja pavasaris.   

Reikia turėti omenyje, kad pagal senojo stiliaus kalendorių Grabnyčios papuldavo į vasario 15 d. Tačiau Rytų Lietuvoje būtent Grabnyčių diena laikyta viduržiemiu. Buvo sakoma, kad tą dieną "meška ant antro šono apsiverčia".   

Iš Grabnyčių dienos oro buvo spėjami pavasario bei visų metų orai, derlius:   

Jei per Grabnyčias bus Saulė - linai labai derės.    

Jei Grabnyčios giedros, tai vasarą bus  dideli griausmai, o jei pusto, tai pašarą pavasarį iš kluonų išpustys.    

Jei per Grabnyčias laša nuo stogo, tai dar bus ilga žiema. Jei atodrėkis, bus blogas derlius, jei saulėta, šąla, bus geras derlius.     

Jei Grabnyčiose išėjęs gaidys atsigers (bus šlapia), tai per Jurgį (04.23) veršis prisiganys.    

Jei apie Grabnyčias vėpūtinis, tai apie Ašpažą (rugpjūčio 15) bus lietus.    

Jei Grabnyčių dienoj Saulė šviečia nors tiek ilgai, kol arklį pabalnoji, tai bus graži šienapjūtė, ir jeigu toj dienoj yra daug sniego ant stogų, tai bus šieno daug, gerai augs žolė.   

 Tad jei įsižiūrėjote į šiandienos gamtos reiškinius, jau galite pradėti mąstyti ir spręsti apie atžengiančios baltiškos vaseros reikalus.

Sausio 25-oji, o kai kur vasario 2-oji, mūsų krašte nuo seno laikoma viduržiemiu arba pusiaužiemiu. Gal kam ir atrodo, kad po žiemos Saulėgrįžos praėjus mėnesiui, jau ir pavasaris netruks ateiti, tačiau tai apgaulingas jausmas ir pusiaužiemio šventė tai primena. Todėl šią dieną būtina pasitikrinti savo žiemos išteklius: pasižiūrėti kiek liko pašarų, malkų ir kitų atsargų. Jei sunaudota daugiau nei pusė, tai reiks patausoti, kad užtektų kitai žiemos pusei.  

Buvo paprotys pusiaužiemyje papurtyti sodo obelis, kad būtų vaisingesnės, pastuksenti į avilius, žadinant iš žiemos miego bites… Sakoma, kad nuo šios dienos atgyja ir iš girių į namus traukia gyvatės, todėl šią dieną dar vadino Kirmių, Kirmėlių arba Kirmėline diena. Tikėdami, kad į namus iš girios galinčios pradėti eiti gyvatės, vengdavo šią dieną iš miško vežti medžius ar nešti šakas.  

Sakoma, kad viduržiemį iš savo olos apsidairyti išlenda barsukas. Jeigu diena pasitaiko saulėta, tai barsukas pabūgęs savo šešėlio lenda gilyn į olą – tuomet žiema dar tęsis ilgai. Jeigu diena apsiniaukusi, tai jis išlindęs iš olos eina pasivaikščioti ir grįžęs ramus gulasi ant kito šono – pavasaris jau neužilgo.  

Kai kur ši diena buvo siejama su meška. Esą šiandien ji verčiasi ant kito šono ir pradeda žįsti kitą leteną.  

Mitologas  A.J.Greimas su viduržiemio švente susiejo istoriniuose šaltiniuose minimą „kumeliuko krikštynų“ puotą, keltą prieš Grabnyčias, t.y. prieš Perkūno dieną (prieš vasario 2 d.). Tuomet mergos iš degtinės, šutintos su aguonomis, kanapėmis ir medumi, gamindavo ypatingą apeiginį gėralą, vadinamą „čvikinu“, ir pasikvietusios bernus, gerdavo su jais per visą naktį ir dar kitą dieną.  

Šį „kumeliuko krikštynomis“ vadintą pasilinksminimą A.J.Greimas buvo linkęs laikyti pirmojo Naujųjų metų jauno Mėnulio sutiktuvių ir pagerbimo šventės liekanomis. Gėrimas „čvikinas“, kurio sudėtyje buvo kamukai, padaryti iš sugrūstų aguonų, kanapių ir medaus, jo manymu simbolizavo „kumeliuko mašną, kaip pradinės kilminės energijos šaltinį“. Būtent Dievaičio Mėnulio gimimas senoviniame rago (sausio) mėnesyje, pasak A.J.Greimo, mūsų protėviams turėjo apreikšti Naujų metų pradžią.  

Mėnulio siejimas su kumeliuku, arkliu, žirgu, išties yra būdingas mūsų tautosakai. Štai, kad ir mįslėse: „Laukas arklys pro vartus žiūri (Mėnulis)“; „Seredoj, subatoj gimė dievo kumeliukas auksinėm kamanom, sidabrinėm patkavom (Mėnuo)“. Mėnulis vaizduojamas kaip žirgas ne tik mįslėse, bet ir stebuklinėse pasakose. Pasakų herojaus pagalbininkas stebuklingas arkliukas – kupriukas galintis keliauti ne tik žemės paviršiumi, bet ir vandeniu bei padangėmis, sietinas su Mėnuliu.  

Apie įpatingą pagarbą mėsėdo laikotarpiu (laikas nuo Kalėdų iki Užgavėniu), rodytą tam tikros rūšies žirgams, liūdija kai kurie papročiai. Pavyzdžiui, siekiant užtikrinti palankų vedyboms laikotarpį buvo vengiama tuo metu važinėti obuolmušiais žirgais:  

"Būdavo Saloj [Didžiasalio k. Ignalinos r.] kai per mėsaiedų kas pervažiuoja su margu arkliu (baltu arkliu rudais pliemais), tai mergos veja su šluotom [nes tai reiškia] maršelgų nebus. Sako: "Žalu arkliu pervažiavo, tai svotų nebus. Kaip iššluota."[1]   

Tokios spalvos žirgas galėjo būti siejamas su šviesiu, tamsiomis dėmėmis išmargintu, Mėnuliu. Gal būt važiavimas tokios rūšies žirgu galėjo būti laikomas nepagarbos Mėnuliui išraiška? Už tai Mėnulis galėjo bausti nepalankiu poveikiu vedyboms.   

Pastarojo meto etnoastronominiai tyrinėjimai atskleidė naujų duomenų, sustiprinančių minėtas A.J.Greimo prielaidas. Paaiškėjo, kad zodiakinis Vandenio žvaigždynas, kuriame sausio pabaigoje pasirodo jaunas Mėnulio pjautuvas, Lietuvoje seniau irgi buvo siejamas būtent su Žirgo vaizdiniu. Ant apeiginio XVII a. datuojamo kaušo iš Gardino pavaizduotame originaliame zodiakiniame kalendoriuje paskutinis 12-tas, Vandenio žvaigždyną atitinkantis Zodiako ženklas, yra pavaizduotas kaip šuoliuojantis žirgas.

Vandenio žvaigždyną atitinkantis Žirgo atvaizdas ant apeiginio XVII a. kaušo,
J.Vaiškūno nuotr.

Įdomu tai, kad senovines Mėnulio kalendoriaus tradicijas iki šių dienų išsaugoję kinai civilinius Naujuosius metus švenčia pasirodžius pirmajam jaunam Mėnuliui po to, kai Saulė įžengia būtent į Vandenio žvaigždyną. Pagal mūsų grigališkąjį kalendorių tai įvyksta tarp sausio 21 ir vasario 19 dienos. Viena svarbiausių dievybių, garbinamų per Naujųjų metų šventę Kinijoje, buvo namų židinio dievybė Dzao Vangas (dar vadinamas Dzao Šeniu, arba Dzao Dziuniu), o jo pagalbininkas – žirgas, kuriuo jis jodavo į dangaus rūmus. Šiaurės Kinijoje laikytasi naujametinio papročio  Dzao Vango žirgui pastatyti dubenėlį su vandeniu ir susmulkintu šienu, o šalia padėti raudoną raištelį – pavadį dangaus žirgui.  

Jaunam Mėnuliui stojus pradėtos švęsti kinų Naujųjų metų apeigos kulminaciją pasiekia pirmosios Mėnulio pilnaties dieną, vadinamą Pirmos nakties šventimu (Juansjao) arba Žibintų švente. Šioje šventėje, be visa ko, valgomi rutulio pavidalo ryžių paplotėliai su uogienės arba cukraus įdaru, liaudyje laikomi – pilno Mėnulio pirmavaizdžiu!  

Pradėję Naujus Metus pagal šiuolaikinį Saulės ritmu pagristą kalendorių neužmirškime, kad mūsų protėviai didelę reikšmę skyrė Mėnuliui, kurio pasikartojančioms atmainoms buvo priskiriama galia veikti visus gamtos reiškinius Žemėje. Tad tegul užgimęs šių metų pusiaužiemio „Dievo kumeliukas“ atneša į mūsų namus ne tik naują laiką, bet ir naujas galias, naujus gyvybės ir laimės išteklius, naujo, geresnio gyvenimo pradžią.

[1] Pasakojo: Kazimiera Vaiškūnienė, g.1919. Užrašė: J.Vaiškūnas, Švenčionyse 1999 01 01.

Dažnai girdime: „Nevaryk dievo į medį“ – seną lietuvišką posakį, menantį laikus, kai dievai išties gyveno ir reiškėsi per medžius. Šventi medžiai ir šventi gojai buvo vienais svarbiausių baltiškų alkų.

Ištarmę „Nevaryk dievo į medį“ šiandien galime suvokti dvejopai: pirma, kaip draudimą medį sieti su dievu, turėti medį sau dievu arba – medyje sau dievą; antra, ir matyt senesne prasme, kaip nurodymą į bereikalingas perteklines pastangas – nedaryk to kas jau padaryta, kas ir taip jau yra. Jei dievas yra medyje arba medėje (miške), tai ir nereikia jo ten varyti – bergždžias bereikalingas tai darbas.

Vadinasi anuomet mūsų protėviams dievai gyveno medžiuose. Ir, atrodo, apsigyvendavo ne patys, o žmogaus pastangų dėka: buvo „įvaromi“, įprašomi, „įkeliami“  į medžius. Kovingosios krikščionybės ir rajosios civilizacijos plėtrai išsikerojus gyvoji gamta virto mėsos ir medienos talpykla, joje nebeliko vietos dievams. Dievai neteko savo būstų medžiuose, akmenyse ir net žvaigždėse…  Ir apleido mus mūsų dievai. Pasklido tauta po pasaulį – kas į vakarus svaresnių kūnų ieškoti, kas į rytus tyresnės dvasios pasisemti… Nudžiuvo šventi ąžuolai, o per naujus sodinukus dievų balsas taip ir nepasigirsta.

Atėjo laikas į medžius sugrąžinti dievus, arba medžius sugrąžinti dievamas. Kaip tai padaryti?

Vienas uoliausių mūsų senojo tikėjimo metraštininkų Motiejus Pretorijus XVII a. aprašė dievo varymo apeigą į pasirinktą savo dydžiu arba pavidalu iš kitų išsiskiriantį medį.  Apie tai jam nusišypsojo laimė išgirsti iš vieno seno žemaičio:

…kai vaidulis (vaidila – J.V.) sužinodavo apie tokią vietą ar tokį medį, jis turėdavo tris dienas ir tris naktis pasninkauti ir kviesti savo dievą, kad jis tą medį užimtų ir kartu per jį padėtų ten ateinantiems žmonėms. Dėl pasiininkavimo ir maldų dievas nusileisdavo į tą medį, bet ne bet kaip, o su garsiu ošimu, kartais ir baisiu murmesiu. Bet jeigu toks murmesys nepasigirsdavo per tris dienas, jis turėjo eiti šalin ir vėl ateiti po kelių dienų, dvi paras pasninkauti ir melstis, o jeigu ir tada dievas nenusileistų, tai jis turėjo įsidrėksti krūtinę, kad ištrykštų kraujas. O jeigu ir tada murmesio nebūtų, jis turėjo atsinešti savo vaiko kraujo ir juo ištepti tą medį, kad jame apsigyventų dievas. Tada (jų nuomone) dievas į medį tikrai ateinąs, po ko reikia aukoti aukas, arba kaip jis sako, švęsti šventę (IV, 3, §14).

Nelengva varyti dievą į medį, o ir ne bet kas tai gali padaryti – tik galingas žmogus – vaidila arba valdovas. Kaip matome lengva ranka  ar pamokslu dievo į medį neįvarysi. Tik ypatingomis žmogiškosiomis pastangomis, atsidavimu ir pasišventimu, aukojimusi ir pasiaukojimu ­– savo kūno prakaitu ir krauju gali viltis vėl sugrąžinti nebyliems gamtos kūnams dievo buveinės vaidmenį.

Šis pavyzdys dar kartą parodo, kad baltai „negarbino“ medžių kaip tokių, tiesiog medžiai buvo pripildomi prasmės, ir kaip regimieji medžiaginiai simboliai įgaudavo dvasinę galią tarpininkauti tarp žmonių ir dievų. Pirmoji ir svarbiausia prielaida tokią galią iškviesti ir patirti buvo – pagarba.

Štai ką patyrė M.Pretorijus iš prietaringo valstiečio įsikalbėjęs su juo apie vieną šventu laikomą Ragainės valsčiaus ąžuolą:

Po ilgo pokalbio iš jo sužinojau, kad jis ir į jį panašūs gerai žiną, kad ąžuolas, žiūrint į jį apskritai kaip į medį, nereikalaująs jokio garbinimo, tačiau jie šitą medį, išskirdami iš kitų, garbina todėl, kad jiems neva dievų ir protėvių aiškiai prisakyta, jog jeigu jie šitam medžiui neparodysią pagarbos, tarkime, jeigu jie jo neapsaugotų ir nukirstų arba apkapotų, tai jie garantuotai būtų nubausti, ir jis galėjo pateikti daugybę šito pavyzdžių. Jis pareiškė, kad jie tiek pat nedaug tenusideda Dievui, nieko blogo nedarydami tam medžiui (ir tai, sakė jis, esąs visas garbinimas), kiek nenusideda Dievui, nieko blogo nedarydami pastatytam kryžiui, kuris paprastai irgi esąs daromas iš ąžuolo. Proseneliai jam aiškinę, kad Dievas prie tokių ąžuolų dažnai iškviečiąs angelą, kuris pamaldiesiems darąs gerą, o blogiesiems – bloga, ir kadangi jiems taip išaiškinta, sakė jis, kad nesą bloga tenai ką nors paaukoti, tai jis ir darąs – ne medžiams, o angelui arba daugiau Dievui, kuris ten angelą pasodinęs (IV, 1, §6).

Šis valstiečio išaiškinimas pastoriui Pretorijui suprantamais krikščioniškais terminais – tikra etnologijos pamoka ir šiuolaikiniams tyrinėtojams bei baltiškos religijos aiškintojams vis negalintiems arba nenorintiems nusimesti baltų kaip „gamtameldžių“, kaip gamtos kūnus ir reiškinius esą „garbinusių“ „pagonių“ supratimo.

Argi nematyti iš paprasto (o gal ir nepaprasto) žemaičių valstiečio pamokos, kad medžiai, gyvūnai, ugnys, akmenys, dangaus šviesuliai ir visa nuostabi gamta mūsų prigimtinės kultūros žmonėms reiškėsi kaip dieviškos galios ženklai-nešėjai, G.Beresnevičiaus žodžiais tariant, kaip „sankabėlės“, kaip tarpininkai tarp žemiškosios-kūniškos žmogaus būties ir neapčiuopiamų neregimų, tačiau labai žmogui reikalingų dieviškų kosminių galių.

Medžiai ne tik buvo, bet ir dabar gali būti laidininkais, perduodančiais mūsų maldas ir mintis dievams. Mūsų užduotis nelengva, bet įmanoma – medį vėl paversti šventu dievų sostu, kad jo šakose įsisukusio vėjo šuoruose kaip anuomet pasigirstų dievų balsai…

Ir tada ant kalno augantis senas galingas ąžuolas taps ta realia religine gija, šventa  jungtimi, siejančia mūsų žemišką, kūnišką būtį su aukštesnėmis dieviškomis Visatos galiomis.

Turime pasistengti ir vėl įvaryti dievus į mūsų medžius. Gražinę dievams jų namus žemėje – atkursime sutraukytas gijas tarp dūstančių mūsų sielų ir gaivaus dvasinio vėjo ošiančio dieviškųjų aukštybių erdvėse

Visi žino – Kalėdų senį atveža elniai. Bet retas kuris susimąsto kodėl būtent elniai? Kokią žinią mums neša elnio vežančio dovanas dalinantį Kalėdų senelį vaizdinys? Kalėdų proga kviečiu prisiminti senąsias mūsų ir mūsų kaimynų tradicijas ir pasigilinti į šio vaizdinio ištakas.

Kosminio Elnio vaizdinys lietuvių tautosakoje gerai žinomas iš Kalėdų giesmės Atbėga elnias devyniaragis. Joje apdainuojamas atbėgantis nepaprastas devyniaragis elnias, kurio raguose dega ugnis, kala kalviai nukalantys auksinę taurę, aukso žiedą, auksinį puodelį arba perlo vainiką. Manoma, kad šie apvalūs iš tauraus metalo nukalti dirbiniai vaizduoja – Saulę.

Atbėgo elnis, devyniaragis,

Oi kalėda, devyniaragis.

Vai ir atbėgo, vandenin žiūri,

Vandenin žiūri, ragelius skaito.

Ant mano galvelės devyni rageliai,

Devyni rageliai, dešimta šakelė.

Ant tos šakelės kalveliai kala,

Kalveliai kala, sliesorėliai lieja.

Oi jūs, kalveliai, mano broleliai,

Jūs man nuliekit aukselio kupką,

Aš palaistysiu žalią rūtelę.

Archeologiniai duomenys rodo, kad elnio kultas senojoje Europoje buvo labai plačiai paplitęs. Anglijoje aptikti, 8000-7500 m. pr. m.e. laikmečiui priskiriami, ragai su kaukolės dalimi paruošti taip, kad juos galima būtų užsidėti ant galvos. Manoma, kad tokie galvos papuošalai buvo naudojami apeiginiams šokiams. Šokiai su stirnų, briedžių ar elnių ragais išlikę iki mūsų laikų. Naujųjų metų proga tokie šokiai ir šiais laikais šokami Anglijoje, Vokietijoje, Rumunijoje ir kitur. Raginių kulto lazdų, priskiriamų 3000 m. pr. m.e., su meistriškai išskaptuotomis briedės galvomis rasta Šventojoje prie Baltijos jūros, bei 5000 m. pr. m.e. laikotarpio Gaban urve Šiaurės Italijoje.

Jau senojo akmens amžiaus olose aptinkami elne arba elniu persirengusių žmonių atvaizdai. U.Bekeris (Becker) „Simbolių žodyne“ apie Elnią rašo: 

Elnias dėl didelių, kasmet ataugančių ragų dažnai lyginamas su gyvybės medžiu, dėl to daugelyje kultūrų ir epochų simbolizavo derlingumą, augimą (taip pat ir dvasios augimą), mirimą ir kūrimąsi. Pagal germanų tikėjimus, elnias saugojo mirusiuosius, keliaujant į pomirtinį amžinojo gyvenimo pasaulį. Kraujo spalvos elnio ragai, numetami kiekvienų metų pradžioje, daugelyje tautų yra šviesos spindulių ir ugnies simbolis, todėl elnias laikomas Saulės gyvūnu arba tarpininku tarp dangaus ir žemės. Budizmo kultūrose (auksinis) elnias, kaip ir gazelė, laikomas išminties bei askezės simboliu. Kinijoje saulėtasis elnio aspektas turi kartais neigiamą prasmę – čia elnias simbolizuoja liesumą bei sausrą. Elnias ir elnė antikoje buvo laikomi šventaisiais Artemidės gyvūnais; elnio grumtynės su kitais gyvūnais simbolizuoja šviesos ir tamsos kovą. Antikos pasaulis ir keltai laikė elnią sielų vedliu. Antikoje jis yra gyvačių priešas bei naikintojas. Šis požiūris sutinkamas ir viduramžių krikščionybės mene. Čia jis, beje, remiasi paralelėmis tarp elnio ir Kristaus (kuris gyvatei, t. y. velniui sutraiškė galvą); šventųjų Eustachijaus ir Huberto legendose pasakojama apie elnią, nešantį tarp ragų nukryžiuotąjį, kartais elnio ragai lyginami su Kristumi, nes jie galį siekti dangų. Krikščioniškame mene elnias neretai siejamas su gyvybės vandeniu. Retkarčiais jis yra melancholijos simbolis, nes mėgsta vienumą. Jo elgesys rujos metu labai pasikeičia, todėl jis, be kita ko, simbolizuoja vyrišką seksualinę aistrą.

IX a. airių eilėraštyje elnias skelbia apie trumpėjantį Saulės kelią ir artėjančią žiemą:

Žinią jums aš turiu:

riaumojo elnias,

žiema jau sninga,

o vasara išėjo.

Vėtros šaltos,

saulė prie žemės –

trumpas jos kelias.

jūra šiaušias bangom.

Rausta papartis,

Sunykus jo gražuma.

Laukinių žąsų

Girdis pažįstamas klyksmas.

Šaltis sustingdė jau

sparnus linksmųjų paukščių.

Metas žvarbus.

Tą nešu žinią.

Vengrų kalėdinėse giesmėse stebuklingas elnias tiesiogiai siejamas su žiemos dangumi. Rusų tyrinėtojai T.Gamkrelidze bei V.Ivanovas yra išsakę nuomonę, kad mitinis Elnias kadai sietas būtent su žvaigždėtu dangumi. Etnologas V.Tumėnas taip pat linkęs manyti, kad devyniaragio kalėdinio Elnio raguose kalama taurė yra – žvaigždyne gimstanti Saulė. Panašios nuomonės laikosi ir N.Laurinkienė: Juk apie Kalėdas, baigiantis seniesiems metams, kai tamsa trukdavo didžiąją paros dalį, turėjo būti aktualu laukti Saulės ir jos šviesos. Tą Saulę, matyt, atnešdavo elnias su ugnele ant vieno iš devynių ragų arba su kalviais ją kalančiais. Panašiai manė ir P.Dundulienė: Elnias per Kalėdas greičiausiai buvo garbinamas kaip žiemos nugalėtojas, drauge su Saule atgimstančio pavasario simbolis.

Bulgarų ir rusų liaudies dainose dangiškasis Elnias yra tiesiogiai siejamas su ekliptika ir dangaus šviesuliais ja keliaujančiais:

Pavertė elniu jį dievas

su skaisčia saule ant kaktos,

su mėnuliu ant krūtinės,

su gausiom žvaigždėm per kūną.

(Bulgarų daina)

Oi buvau aš prie Dunojaus ant krantelio…

gėrė elnias vandenį, o pats įsismarkavo…

oi, ant dešinės šlaunies jaunas šviesus mėnulis,

oi, ant kairiosios šlaunies skaisti saulutė,

oi, iš priešu elnio žara rytinė

oi, po elnio tankios žvaigždės.

(Rusų daina)

Žinia, kad apdainuojamojo Elnio fone pasirodo Mėnulis ir Saulė, tiesiogiai nurodo į tai, jog Elnias yra šių šviesulių kelyje, t.y. Zodiako juostoje. Dar daugiau, paskutinėje dainoje Elnias vaizduojamas stovintis prieš ryto žarą, o tai jau galima laikyti nuoroda į Elnio žvaigždžių padėtį danguje prieš Saulės tekėjimą.

Tautosakininkei A.Ragevičienei 1984 metais Varėnos rajone pasisekė užrašyti labai įdomią sakmės nuotrupą apie iš dangaus nukritusį baltą elnią su gražiu vainiku. Mama vaikams sakydavo: ..vaikai, sako, laukit, žiūrėkit per langus – atbėgs elnias. …jis bus labai gražus… baltas baltas.. su labai gražiu vainiku… ir pėdukės elnio bus baltos, ir uodegytės galas baltas, tai jau, sako, skirkit… Atseit sako, kai jis krito iš dangaus, tai jam debesys nuplovė uodegą ir kanopas padažė. Ir kai elnias išeina iš miško, tai tada ir būna Kalėdos.

Jei sekdami etnologų mintimis pabandytumėme šio mitinio elnio paieškoti danguje tarp žvaigždžių, tai turėtumėm ieškoti tokio žvaigždyno kurio iki žiemos Saulėgrįžos danguje nebuvo matyt ir kuris pasirodo būtent per Kalėdas. Šias sąlygas atitinka – Skorpiono žvaigždynas. Šis žvaigždynas per Kalėdas išsilaisvina iš Saulės spindulių ir ryškiausios jo žvaigždės spėja pasirodyti virš pietryčių horizonto dar prieš prašvintant. Tokį pirmą žvaigždyno pasirodymą išnyrant iš už Saulės spindulių astronomai vadina heliakine teka (tai yra „saulinė teka“, mat graikiškai heliakós – „saulinis“).

Po rudens lygiadienio pradėjus sparčiai ilgėti naktims, kosminis Elnias dingdavo vakaro Saulės spinduliuose (heliakinė žvaigždyno laida), skelbdamas žiemą ir panirdamas į už horizonto esantį pasaulį. Po ilgiausios metų nakties jis vėl pasirodo ryto žarose, maždaug po pustrečio mėnesio nematomumo. Ši kosminė žvaigždyno padėtis palanki jam priskirti, į požeminį pasaulį parnešti Saulės keliaujančio, herojaus įvaizdžiui. Elnio kaip Saulės grąžintojo vaizdinio realumą sustiprina lietuviškame kalėdinės devyniaragio Elnio dainos motyve pasirodantys kalviai. Savaime peršasi prielaida apie kažkada galėjusį gyvuoti ritualą, kuomet žynys (jis ir kalvis), užsidėjęs elnio ragus, leidžiasi į mistinę-ritualinę kelionę vaduoti pagrobtos Saulės. Juk baltiški mitai tiek Saulės atsiradimą, tiek jos išvadavimą iš tamsos ir mirties jėgų gniaužtų sieja su mitiniu Kalviu ir milžiniško didumo kūju.

Dieviškas kalvis vardu Teliavelis minimas XIII a. Ipatijaus metraštyje bei Malalos kronikos intarpe 1261 metais, kuriame rašoma, kad lietuviai, jotvingiai, prūsai ir kai kurios kitos tautos tikėjo, kad kalvis Teliavelis nukalė Saulę ir įmetė ją į dangų, kad šviestų žemei. Praėjus 709 metams nuo šios žinios, 1970 m. Pakruojo rajone buvo užrašyta sakmė apie kronikose paminėtą Kalvį, nukalusį Saulę ir ją užmetusį į dangų:

Senais laikais gyveno žmogus kalvis. Tada buvo visur tamsu - naktis ir naktis. Tai šis kalvis nutarė nukalti Saulę. Paėmęs blizgančią geležį, kalė kalė ir nukalė per šešerius metus. Tada, užlipęs ant aukščiausios trobos, įmetė ją į dangų. Ir iki šios dienos ji ten tebestovi.

Kitas istorinių šaltinių paliudytas lietuviškas mitas pasakoja, kad:

Kadaise ištisus mėnesius nebuvę matyti Saulės, kurią galingasis karalius buvo sugavęs ir uždaręs pačiame tvirčiausiame bokšte. Tada atėję Saulei į pagalbą Zodiako ženklai. Didžiuliu kūju jie sudaužę bokštą, išlaisvinę Saulę ir grąžinę ją žmonėms. Taigi, esąs vertas pagarbos įrankis, kuriuo mirtingieji atgavę šviesą.

Šie abu istorinių šaltinių paliudyti mitai rodo, kad elnio, Saulės, kalančių kalvių ir žvaigždėto dangaus vaizdinių jungtis nėra atsitiktinė. Elnio, atnešančio arba sugrąžinančio Saulę, vaizdinys siejasi su įvairioms Europos tautoms žinomo Kalėdų senelio – Švento Mikalojaus, Santa Klauso ar kitaip vadinamo Kalėdų globėjo, atvažiuojančio elniais, vaizdiniu. Jei elnius čia atitiktų Skorpiono žvaigždynas, tai Santą Klausą turėtų atitikti pati Saulė. Raudonus rūbus dėvintis ir dovanas dalijantis herojus, tokiu atveju, būtų ne kas nors kitas, o sugrįžtanti Saulė. Lietuvių dainose tiesiogiai išsitariama, kad atriedanti Saulė dalina dovanas:

Kas tar teka per dvarelį

Saulala riduolėlā, saulalā!

Kų tar neša takėdama?

Saulala riduolėlā, saulalā!

Neša rytų takėdama

Saulala riduolėlā, saulalā!

Kų tar neša tekėdama?

Ataneša davanėlių.

Kam paduosi davanėlas?

Kų patiksiu pirmam ryti.

Pasitikau šešurėlį,

Atadaviau davanėlas,

Dekavoja davanėlas.

Ir lietuviškų kalėdinių dainų veikėja Kalėda, atvažiuojanti ratais ir dalinantis dovanas Kalėdų senis, regis yra ne kas kitas, o pati Saulė. Saulės vadinimas Kalėda folklore, gali būti pagrįstas garsine sąsaja su kalimo veiksmu: Kal-ėda – kal-ti – kal-vis. Kadangi lietuvių ir latvių mitologijoje Saulę nukala dangiškas kalvis, tai sekant poetinių sąskambių logika, Kalėda būtų būtent naujai nukalta Kalėdinė Saulė.

Be Santa Klauso, dar ir kitas krikščioniškas šventasis yra siejamas su nepaprastu Elniu. Tai šventas Hubertas. Jis taip pat siejamas su: lapkričio 3 d.; medžiokle; Kalėdomis – ir laikomas metalo apdirbėjų (!) globėju. Legenda pasakoja, kad Kalėdų vakarą Hubertas išėjo medžioti ir pamatė elnią milžiniškais dešimties šakų ragais. Jis norėjo sviesti ietį, tačiau suklupo ir pargriuvo. Staiga elnias sušvito ir Hubertas pamatė švytintį auksinį kryžių tarp jo ragų.

T.A.Bernštam, tyrinėjusi rusų jaunimo žaidimų “jaščer” ir “olenj” semantiką ir, remdamasi plačia įvairių tautų Elnio vaizdinio analize, daro išvada, kad žaidybinį Elnio vaizdinį galima suvokti kaip pavasario idėją, plačiąją prasme, įkūnijantį simbolį – Saulės skleidžiamos šilumos padidėjimą, augalijos, gyvūnijos ir žmonių pasaulio prabudimą. V.V.Ivanovas ir V.N.Toporovas taip pat linkę laikyti Elnią zoomorfiniu pavasario ir vyriškojo prado simboliu. Lietuviškos mitologijos tyrinėtoja N.Laurinkienė Elnio vaizdinį sieja su pasaulio atgimimu. Elnias, kaip pasaulio atsinaujinimo simbolis, žinomas evenkams, gruzinams ir kai kurioms kitoms tautoms.

Taigi, spalio pradžioje Elnias (ir Skorpiono žvaigždynas) dingsta vakaro žarose ir daugiau nepasirodo danguje iki gruodžio pabaigos – žiemos Saulėgrįžos šventės, kuomet jis vėl trumpam pasirodo ryto žarų šviesoje virš pietryčių horizonto. Nuo to laiko prasideda vis ilgiau trunkantis jo rytinis matomumas. Pagaliau, apie gegužės vidurį žvaigždynas pirmą kartą pasirodo virš rytų horizonto iškart po saulėlydžio. Vasaros saulėgrįžos vakarais sutemus, Elnias jau pasirodo iškilęs aukščiausiai virš pietų horizonto – kulminuoja.

Kad ši žvaigždyno padėtis, nepaisant šviesaus Rasos šventės dangaus nelikdavo nepastebėta, galima spręsti iš tokios lietuviškos minklės: Kas rasą neša ant savo ragų? (Elnias). Kad ši minklė neatsitiktinai elnią sieja su rasa, galima spręsti ir iš skandinaviškosios „Edos“, kurioje apdainuojamas pasaulio medžio Igdrasilio viršūnėje vaizduojamas elnias:

Taip išaukštintas

Helgi tarp konungų,

kaip uosis išdidusis

erškėtyne,

arba elnias,

rasa aptaškytas,

jis tarp žvėrių

aukščiausias,

ragai jo spindi

palei pat dangų!

Elnio sąsajų su vasaros bei žiemos Saulėgrįžomis atrandame ir rumunų kalėdinėse giesmėse, kur elnias nori pasiversti Šv. Jonu, tačiau atsisako šio sumanymo ir pasirodo žvėrimi, kuris keliauja žeme ir dangumi.

Kad Saulę po tamsių žiemos naktų į tundrą raguose atneša elnias, laikė ir nencai, saamiai, evenkai, ngansanai. Evenkai tebepasakoja apie baltą stebuklingą elnią, su žyrančiomis kibirkštimis ir šiaurės pašvaistę primenančiu švytėjimu tarp ragų. Pasak vienos evenkų sakmės, ir Paukščių takas atsirado iš dviejų elnių lėkimo sukeltų sniego sūkurių. O Skorpiono žvaigždynas, kaip tik yra išsidėstęs Paukščių tako gale, neaukštai palei horizontą. Ngansanai, nencai bei encai Saulei paskirdavo elnius, išpjaudami jiems kailyje tam tikrą Saulės ženklą. Pašvęstų elnių nebuvo galima naudoti kinkinyje, jie tapdavo Saulės-motinos nuosavybe.

Dangiškas Elnias minimas ir indų epe „Mahabharatoje“. Jį vaizduoja žvaigždynas, vadinamas Mrgaśiras „Elnio galva“.

O įdomiausia žinia yra ta, kad ant XVI a. datuojamo apeiginio pagoniško kaušo, XX a. viduryje aptikto vienos Gardino bažnyčios rūsyje, atvaizduotame originaliame 12-os Zodiako ženklų rate-kalendoriuje, būtent Skorpiono ženklo vietoje vaizduojami du atbėgantys elniai su dviem spinduliuojančiom saulėmis…

Apeiginis kaušas su zodiako ženklais autoriaus rankose

***

Šios istorijos tęsinys – po Kalėdų šviesą turinčioje išvysti knygoje „Skaitant dangaus ženklus. Lietuviško Zodiako pėdsakais“.

Šviesių ir taurių Kalėdų!

Susiję tekstai ir įrašai: 

Samušytė J. Po šventūjų paveikslais lietuviškas Zodiakas  // Vakarinės naujienos, 1999 01 26.

2006 m. gruodžio 30 d. „Žinių radijo“ pokalbių laida „AVILYS": Ką mums pasakoja lietuviškas Zodiakas? Parsisiųsti laidos įrašą: www.ziniur.lt/get_file.php?file=1021

Vakar gavau laišką iš etnologo, Lietuvos Romuvos vadovo Jono Trinkūno. Jame išreikštas nuoširdus susirūpinimas tuo kas vyksta (o gal kas daroma) su etnine kultūra. J.Trinkūnas glaustai nužvelgė simptomiškus įvykius susijusius su mūsų prigimtine protėvių kultūra, bemaž nuo nepriklausomybės pradžios iki pat šių dienų. Žmogaus, savo gyvenimą pašventusio mūsų tautos etnokultūrinio  paveldo išsaugojimui, žvilgsnis užkliūna už liūdnas tendencijas liudijančių reiškinių, reiškinių kurie rodo, jog etninė kultūra nėra nei apsaugota, nei  sulaukusi deramos pagarbos ir, juo labiau, globos pastangų iš ją puoselėti privalančių mūsų valstybės institucijų ir vadovų.

Štai ką rašo J.Trinkūnas:

Sveiki gyvi,

Dauguma mūsų įsivaizduoja, jog  folklorininkams nutinka kažkas geriau, kažkas blogiau. Bet aš pamėginsiu pažvelgti į mūsų reikalus sistemiškiau.

Kai likvidavo Kultūros ministerijoje Etninės kultūros skyrių, to nepavadinsi atsitiktinumu.

J.Basanavičiaus premiją už etnokultūrinę veiklą keletą metų įteikdavo iškilmingai kartu su nacionalinėmis premijomis. Įteikdavo prezidentas arba premjeras. Toks tradicinės kultūros veikėjų pagerbimas atrodė suprantamas, gražus ir garbingas. Atsimenu, kompozitorius Kutavičius net pasakė, jog už savo kūrybinius laimėjimus esame dėkingi folklorinei kultūrai. Bet atsirado ir nepatenkintų – kaip galima mūsų meną lyginti su šitais. Ir pagaliau atėjo diena, kuomet J.Basanavičius buvo išstumtas iš garbingųjų laureatų tarpo – į muziejų. Ir taip keletą metų J.Basanavičiaus premijos jau įteikinėjamos be prezidento ar premjero, toliau nuo iškilių meno kūrėjų.

Tautodailininkės su dideliu dėmesiu ir meile pasiuvo tautinius drabužius pasiuvo ir prieš keletą metų panorėjo juos padovanoti pirmajai ledi – prezidentienei Adamkienei. Ji net pasipiktino ir atsisakė priimti dovaną. Prisiminkime, jog ponas Adamkus atsisakė pasirašyti Etninės kultūros globos įstatymą.

Į mokyklas lietuvių etninė kultūra neįleidžiama.

Šiandien  girdime, jog valstybė daugiau neberems „Liaudies kultūros“ žurnalo, nerems Lietuvių liaudies kultūros centro, naują Etninės kultūros globos tarybą taip pat paliks be pinigų.  Sunkmetis, krizė – pasakysite jūs. Bet yra tokių elito meno sričių, kurias skriausti neišdrįs joks premjeras. Folkloristus galima skriausti, juk tie kaimiečiai pripratę tylėti. Juk mūsų visa etnokultūrininkų ir folklorininkų bendrija viena iš tyliausių ir kukliausių. Ar matėte kada, kad jie eitų piketuoti, demonstruoti, o gal net langus daužyti?

Pažvelkime ne į valdžią, bet į taip vadinamus intelektualus, kurie tiesiog nekenčia folkloro ir lietuvių tradicinės kultūros. Profesorius A.Bumblauskas gauna geriausią TV laiką ir sistemingai dergia senąją lietuvių kultūrą.  Tą šutvę nesunku atpažinti: kiekviena proga jie juodina Dainų šventes, dabar jie įsikando, jog Pilėnai – tai lietuvių gėda. Šitą „atradimą“ padarė Darius Baronas, visur demonstruojantis savo neapykantą pagonims, ir atsirado visas būrys elitininkų, kurie džiūgauja šiuo atradimu. Tai pačiai juodai linijai priskirčiau ir Valdovų Rūmų atstatymo priešinikus. Gal ir jūs taip manote?  Nueikite į pusiau atstatytus Rūmus ir pajusite arba pamatysite Lietuvos didybę.

Mano rašinys vieną dalyką sako: ir toliau savo rankomis turėsime tempti, kaip tie bėdžiai, tą protėvių girgždantį bet gražų ir brangų vežimą.

O gal pasirašykime peticiją dėl žurnalo „Liaudies kultūra“ išlikimo? Taip, pasirašykime ir paraginkime draugus. 

Tad tokios nelinksmos, bet viską aiškiai į vietas pastatančios ir vaizdžiai atskleidžiančios mūsų etnokultūros padėtį ir šios padėties kaitos kryptį, mintys.

Tuo tarpu popieriuje viskas atrodo gerai. Etninės kultūros svarba Valstybės ir jos piliečių gyvenime nusakyta įvairiuose valstybės teisės aktuose. Vienas svarbiausių iš jų yra 1999 m. priimtas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas. Jame etninė kultūra apibrėžia taip:

„Etninė kultūra – visos tautos (etnoso) sukurta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinį tapatumą bei savimonę ir etnografinių regionų savitumą".

Lietuvos teisės aktuose etninė kultūra pripažinta vienu svarbiausių tautinį tapatumo ir etnografinių regionų savitumo išlaikymo garantų. Tautinės tapatybės išsaugojimas savo ruožtu laikomas vienu iš Valstybės strateginių tikslų. Etninei kultūrai pripažįstamas svarbus vaidmuo Lietuvos jaunosios kartos ugdyme.

Etninės kultūros svarba Valstybės ir tautos egzistencijai pabrėžiama taip pat ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme, kuriame sakoma, kad: „Valstybė privalo užtikrinti lietuvių tautos ilgalaikių gyvybinių interesų apsaugą saugodama Lietuvos teritorijos vientisumą, kalbą, etninę kultūrą, kultūros savitumą ir papročius, kultūros paveldą ir puoselėdama tradicinę šeimą.“

Žiūrint į popierius atrodo, kad visi Lietuvoje suvokia etninės kultūros svarbą lietuvių tautos gyvybiškumui. Tačiau tikrovė kiek kitokia. Etninė kultūra išstumta iš mokyklos, tebestumiama ir iš kitų gyvenimo sričių. Sakysite – kas čia tokio, modernėja visuomenė. Gal ir modernėja. Bet tie, kas kiekviename žingsnyje bando pastūmėti į šalį iš kartos į kartą perduoti skirtas mūsų tautos vertybes – eina prieš lietuvių tautos gyvybinius interesus ir, galiausiai, pažeisdami Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą – veikia prieš Lietuvos valstybingumą. Tokiais turėtu pasidomėti ne tik Lietuvos etninės kultūros globos taryba, bet ir Valstybės saugumo tarnybos.

Mes kiekvienas savo asmeniniu veikimu turime prisidėti prie mūsų tautos savitumą,  grožį bei ilgaamžę išmintį sutelkusių vertybių išsaugojimo. Nebus jų ­ – neliks ir mūsų.