ATVIRAS LAIŠKAS

Gerbiamas Lietuvos Respublikos Seimo nary,

Balandžio 8 d. Jums teks svarstyti ir įvertinti du „Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo“ projektus:

1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nr. XIP-1644(2).

2) Seimo narių R.Kupčinsko, G.Songailos Nr. XIP-1668.

1) Vyriausybės parengtas projektas XIP-1644(2) siūlo leisti Lietuvos piliečių pavardes rašyti nelietuviškais rašmenimis, apeinant Lietuvos Konstituciją ir remiantis ginčytinu teiginiu, jog „vienos kalbos asmenvardžiai  nelaikytini juos vartojančios kitos  kalbos savastimi“. Tačiau šiuo klausimu daugelis žinomų kalbininkų laikosi priešingos nuomonės (pvz., prof. V.Urbutis,  prof. V.Labutis, prof.  A.Piročkinas, prof.  P.Kniūkšta, prof.  A.Paulauskienė, prof. K.Garšva). Jų nuomone, į lietuvių kalbą iš kitų kalbų atėję ir joje vartojami asmenvardžiai  tampa ir lietuvių kalbos savastimi. Žymiausias lietuvių kalbos žodžių darybos specialistas, leksikologas prof. V. Urbutis 2007 m. yra parašęs net knygą „Lietuvių kalbos išdavystė“, kurioje nagrinėja iš kitų kalbų atėjusių asmenvardžių vartojimą lietuviškuose tekstuose. Negalima priimti įstatymo, grindžiamo, švelniai tariant, diskutuotina doktrina, remtis nuomonėmis, kurios nėra priimtos akademinėje   bendruomenėje.

Vyriausybės siūlomas įstatymas prieštarauja Konstitucinio teismo (KT) išaiškinimams, kad piliečio pasas esąs pilietybės, asmens priklausymo atitinkamai valstybei, liudijimas, todėl visi jo įrašai privalomai darytini oficialios valstybinės kalbos rašmenimis, ir kad asmens tautybė „negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso”.

2) Seimo narių R.Kupčinsko ir G.Songailos teikiamas projektas XIP-1668 išlaiko valstybinės lietuvių kalbos pirmenybę oficialiuose Lietuvos dokumentuose ir, sekdamas Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Konstitucinio teismo sprendimu bei išaiškinimu, siūlo projektą, kuris  Latvijoje jau priimtas ir išbandytas – reikalui esant nelatviškais (mūsų atveju, nelietuviškais) rašmenimis rašyti kitame paso įrašų skyriuje. Ši praktika yra pasiteisinusi, apginta Europos Žmogaus teisių teisme ir nei viena valstybė, nei jokia tautinė mažuma dėl to neteikia Latvijai protestų. Pagal ES sutartis kalbos dalykai priklauso kiekvienos šalies narės kompetencijai.

KT išaiškino, kad nėra jokių kliūčių to paties paso kitų įrašų skyriuje Lietuvos piliečio asmenvardį įrašyti ir nelietuviškais rašmenimis bei nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja. Šį KT sprendimą pozityviu žingsniu pripažino Europos Tarybos (ET) žmogaus teisių komisaras T. Hammarbergas. Tuo pačiu jis išreiškė viltį, „kad šis sprendimas bus įgyvendintas praktiškai“.

Todėl prašome Jūsų, išrinktųjų Tautos atstovų, palaikyti LR Konstitucijos reikalavimus atitinkantį Seimo narių R.Kupčinsko, G.Songailos teikiamą projektą Nr. XIP-1668 ir, siekiant išvengti nereikalingo kiršinimo ar nepagrįstų lūkesčių, jau projektų pateikimo stadijoje apsispręsti dėl priimtino projekto, balsuojant alternatyviai.

Valstybinė lietuvių kalba yra Lietuvių Tautos tapatybės pagrindas, tad yra nelygstama vertybė, lygiai kaip Lietuvos Valstybės teritorija bei Konstitucija.

Seimo nario pareiga – apginti konstitucinį lietuvių kalbos statusą ir stiprinti Lietuvos gyventojų pilietinį integralumą.

Pagarbiai,

Doc. habil. dr. Alvydas Butkus, baltistas, VDU Letonikos centro vadovas.

Gintautas Iešmantas,  poetas, disidentas, Nepriklausomybės akto signataras.

Prof. dr. Krescencijus Stoškus,  Kultūros  kongreso tarybos pirmininkas.

Prof. habil. dr. Antanas Tyla, istorikas.

Jonas Vaiškūnas, etnologas, publicistas, Lietuvių etninės kultūros globos tarybos narys.

Birutė Valionytė, Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų klubo valdybos pirmininkė.

Vytis Vidūnas, orientalistas.

Lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos (LR) Konstitucinis teismas (KT) atrodė jau padėjo tašką įsiplieskusioje diskusijoje dėl pavardžių rašymo LR piliečio pase nelietuviškais rašmenimis. KT dar kartą pakartojo savo ankstesnes išvadas, kad LR piliečio pase pavardė turi būti rašoma valstybine kalba, t.y. lietuviškais rašmenimis ir paaiškino, kad nėra jokių kliūčių to paties paso kitiems įrašams skirtame skyriuje asmens vardą bei pavardę įrašyti ir nelietuviškais rašmenimis bei nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja. Tiesa, šis papildomas įrašas neatstos pagrindinio įrašo lietuvių kalba. Atrodo diskusija tuo išsemta ir bus pasiektas kompromisas kaip tai buvo padaryta ir Latvijoje.

Bet kur tau! Lenkija puolė dar stipriau spausti Lietuvą ir toliau siekia LR piliečių pasuose įvesti tokią tvarką, kad asmeniui pageidaujant būtų galima iš viso atsisakyti lietuviškos asmenvardžių rašybos ir juos rašyti lenkiškais rašmenimis.

Kadangi Konstitucinio teismo sprendimo nepaisyti negalima, tai bandoma jį apeiti. Teisingumo ministras R.Šimašius jau pareiškė, kad jei Konstitucijoje rašoma, jog pavardės LR piliečio pase parašytos lietuviškais rašmenimis, tai galima padaryti taip, kad lietuviškais rašmenimis būtų pripažinti ir kiti lotyniško pagrindo rašmenys ir Konstitucinės kliūtys nebebus kliūtimis.

Įdomu, kam tuomet reikėjo trukdyti KT pavardžių rašybos klausimu? Matyt, ne tokio atsakymo tikėtasi. Tad dabar bus bandoma gudrauti su terminais – mėginama pakeisti iki šiol nusistovėjusį įprastą jų turinį.

Tai kas iki šiol tik kėlė juoką arba buvo laikoma nesusipratimu, kuomet kas nors pareikšdavo, jog lenkai siekia mūsų lietuvišką abėcėlę perdaryti taip kaip jiems patogiau, dabar gali tapti teisine realybe.

Štai ką kalba teisingumo ministras R.Šimašius:

– Manyčiau, kad yra būdų, kaip su Konstitucinio Teismo nutarimu įgyvendinti /…/ principą /…/ , kad Lietuvoje pavardes galima rašyti lotyniškais rašmenimis ir su diakritiniais ženklais, ir su w, q ir x raidėmis.

Esą iki šiol daugiausia neaiškumų lieka dėl to, kaip apibrėžti sąvoką "lietuviški rašmenys".

Visą laiką gyvenome nesusimąstydami kokią turime abėcėlę, kol kultūringoji Lenkija mums nepriminė, kad toje mūsų valstietiškoje abėcėlėje trūksta lenkiškų raidžių. O lietuviškų - ponai lenkai nesupranta. Tad teks pasimokyti lietuviams ir išmokti daugiau abėcėlės raidžių…

Kažkur jau girdėti reikalavimai. Jo šviesybė rusų Caras mužikus lietuvius jau mokino pažangesnės abėcėlės. Tąkart mūsų knygnešiai (tarp jų ir mano senelis Stanislovas Vaiškūnas 1856-1910) pasiaukojo – pasipriešino ir atkovojo lietuviškus rašmenis.

Dabar atėjo mūsų metas. Jei atsiras tokių, kurie kaimyninei šaliai vykdant negirdėta jau daugelį metų trunkantį neprecedentinį politinį spaudimą pradės mums aiškinti kokia turi būti mūsų nauja polo- ar euro-filiška abėcėlė – turime išeiti į gatves ir pasakyti savo aiškų, garsų lietuvišką – NE! GĖDA LIETUVIŲ KALBOS IŠDAVIKAMS!

Ar nežinote anekdoto apie Lechą ir Franeką? Tai klausykite:

1920 m. lapkričio 21 d. sėdi krūmuose Lechas ir Franekas ties Giedraičiais ir stebi kaip lietuvių antrojo pulko pėstininkai triuškina jų ginklo brolius.
Staiga Franekas patyliukais Lecho klausia:
- Pone Lechai, o kas čia taip smirda?
- Apsišikau, –   grubokai atkerta Lechas.
- Iš baimės?
- Iššš pykčio!

Bėga metai, o Lechas ir Franekas niekaip negali užmiršti tos istorijos. Kasmet, stojus lapkričiui, jiedu turi įprotį slapčia pereiti Lietuvos sieną, nusigauti iki anų krūmų – sulįsti į juos ir stebėti kaip jų ginklo brolių vaikaičiai vis bando atkovoti kadais jų prarastą šlovę. O kai mato, kad nesiseka, tai įjunka taip abu staugti ir kaukti, kad įtikinti ką nors, kad čia ne geležinių vilkų armija, o tik Lechas su Franeku beveik nėra galimybių.

Žmonės bijo tų krūmų, net Lietuvos spauda puola rašyti, kad lenkai žada „Lietuvą  vėl atakuoti“…  Ši baiminga žinia netrunka pasklisti po kraštą. Kažkas dar bando ramintis, neva čia bus įsivėlus klaida, padėtis ne tokia dar bloga, esą balsas iš krūmų viso labo tik kelių blogiečių dejonės…

Bet staugimas iš krūmų atsklinda net iki Valdžios rūmų. Trukdo darbus. O baisiausia, kad ir rūmuose kai kas ta pačia gaida pritariamai ima staugti į taktą tiems krūmuose, net per posėdžių metą…

Nei miegoti ramiai anei dirbti neduoda tas nelemtas staugimas.

Ir šalies Valdovas skuba Pats atsiklausti  Krivių Tarybos (KT) – ką gi reiškia tasai staugimas iš krūmų – kai tarsi tūkstančiai geležinių vilkų viename plėšia taip, kad net normalių įstatymų priimti nebeišeina…

KT žyniai apsitarę aiškiai ir nedviprasmiškai taria: „O Didiysis Valdove iš Aukščiausiųjų Rūmų, tas staugimas iš krūmų reiškia – kad vis dar esame nepriklausoma šalimi, turim nepriklausomą sostinę Vilnių, nepriklausomą herbą, nepriklausomą vėliavą, nepriklausomą kalbą, nepriklausomą raštą… Ir jei mes laikysimės šitų šventenybių, tai per amžius šis garsus vilko staugimas sklis plačiai nešdamas žinią ir garsindamas ne tik Vilnių, bet ir Lietuvą visam Pasauliui.

Bet praėjo jau dešimtis metų, – Lietuva suaugo ir tapo jau NATO, ES ir kitokia nare.  Garsas bei įvaizdis, kaip ir žadėjo žyniai iš KT,  apie ją jau pasklido plačiai.  Bet va, kai tik ateina rudens Seimo sesijos ir Vyriausybės posėdžių valandos, kažkur nuo Giedraičių per visą Vilniją nuvilnija staugimas vilkų. 

Atsibunda Premjeras Kubilius gūdžią naktį, šalta, tamsu, krizė ir  vis tas nepernešamas staugimas iš krūmų. Atsikėlęs Premjeras ir tiesiai į Krivių Tarybą: 

 -  10 metų praėjo, Lietuva integravosi,  papilnėjo, gal jau metas iš naujo paaiškinti KT tą ankstesnį savo paaiškinimą, ką – reiškia tas nenutilstantis staugsmas iš krūmų? Juk kontekstas seniai jau pakitęs.

Pažiūrėjo į jį niekad nesenstantis KT pirmininkas ir atsakė su rimtais psichologais pasikonsultavęs:

- O Šviesusis Premjere, mes kadaise valdovus mitais maitinom, tai ir aiškinom vilko staugimą kaip nuo Vilniaus miesto sklindančią šlovę… Būsiu atviras, o Šviesusis Kubiliau, pagal Froido teoriją, vilkas reiškia, kad statyti turi visai Tu ne bokštą… Privalai prisiminti turįs Vyriškumą, ir elgtis, kad Vyro vardo būtumei vertas. Prisiminki Giedraičius, kur Tavo gentainių seneliai Vilniaus šlovę Lietuvai pelnė. Išsiaiškinki pagaliau, kas seniai pasibaigus  mūšiams dar krūmuose tūno ir….  priimki teisingą sprendimą…

O Valdovas Kubilius savaip tai supratęs ir nelaukęs nė ryto, pasivertęs grėsmingu zuikiu, paknopstom nustryksėjo Giedraičiuosna, pasiryžęs kaip mat vienu ypu viską sutvarkyti.  O tada ir iššoko iš krūmų Lechas ir Franekas ir, kad davė Kubiliui į kailį, kad davė, kad davė…

- Baisai skauda Panovė nemuškit, juk ne zajoncas koks aš – Litewskyj Premjeras, mam pšijemnosc pšedstavic svoja vysoką osobą  – Kubylewskim ja jestem od dawna i na Litwie wykonam bardzo ważne zadanie…  

Nesiklausė inkštimo jo nei Franekas anei Lechas ir vanojo toliau – už Kęstutį, už Vytautą, už  Basanavičių, už Smetoną, už Giedraičius, už Vilnių, už vardus ir pavardes iškraipytas, už trispalvę ir už nesuprantamą kalbą litvinų…

Kūlė baigėsi tik tuomet, kai Kubilius savo noru visur pasirašė ir išleido garsų savo „Dekretą į Lietuvą apie reformą“, kuriame be kita ko davė amžinus įžadus:
 
1.1   Į trispalvę įdėti trūkstamą liniją baltą,
1.2   Vietoj raitelio herbe patupdyti ant žirgo baltą erelį,
 /…/
1.9 O ir kalbą pagonišką vieną kartą užbaigti reformom, – sugražinant į valstybinius dokumentus gražiausias raides, išbarstytas istorijos vėjuose: ó, ż, ł, ś, w, ń…
1.10  Na o BLOGA šį, kuriame visą tai aprašyta, ištrinti iš visų kompiuterių (o taip pat iš nout- ir net- bukų, kad nebukintų liaudies savo kvailom paistalynėm.

Pasirašo
Premjer Kubylewski - Kubilius (nuolankiai atsiprašantis Strateginių Partnerių už visą šią rašliavą).