Romualdas Ozolas savo politinės publicistikos rinkinyje „Kodėl griūva mūsų pilys?“ pastebėjo, jog būti nepriklausomu laisvėje yra gerokai sunkiau nei po totalitarizmo išmokti demokratijos.

Tai visiška tiesa, kaip ir tai, kad viena iš dabartinio mūsų pasimetimo priežasčių yra ta, jog „vadavomės ne KAM, o NUO KO: norėjome gyventi ne NEPRIKLAUSOMI, o nepriklausomi NUO RUSIJOS“. Prie šių R. Ozolo minčių norėčiau pridurti dar tai, kad jei kas dar tebebando kovoti dėl Lietuvos NEPRIKLAUSOMYBĖS, tai tuojau pat yra apkaltinamas, esą veikia Rusijos naudai… Ir daugelis tuo tiki, kai nuolat kalama į galvą, kad tegali būti tiktai 2 stovyklos: Rytai–Vakarai, Bizantija ir Roma…

Lietuvos išsilaisvinimo iš sovietinės imperijos laikas buvo kartu ir sovietų imperijos bei dviejų pasaulį pasidalinusių galių perestroikos (persitvarkymo) metas. Laisvę atgavusios Lietuvos dienotvarkėje pasirinkimo „būti savimi“ nebuvo. Šia galimybe tikėjo tik saujelė Sąjūdžio svajotojų. Išsivadavus iš komunistinės supervalstybės gniaužtų atgautąją laisvę skubėta panaudoti savo atkurtai politinei, ekonominei ir karinei nepriklausomybei tirpdyti… Savimi spėjome tepabūti tik keliaudami iš vienos sąjungos į kitą.

Gorbačiovo perestroika pavyko? Archetipinis binarinis mąstymas suveikė: bijodami likti „0“, nuo „–“ metėmės prie „+“. Po 50-ties metų išsmukę iš sąjunginio kalėjimo vėl panūdome grįžti į įprastą ir saugią sąjunginę globą. Už tai turėjome vėl užmokėti laisve. Užuot panaikinę Rusijos ir Vokietijos sandėrio slaptų protokolų pasekmes Lietuvai – juos tartum dar kartą įgyvendinome, tik jau atitekdami kitai susitarusiųjų pusei. Londone gyvenantis žymus sovietų disidentas Vladimiras Bukovskis, ikiputininės Rusijos vyriausybės pavedimu 1992 m. dirbęs su slaptais sovietiniais dokumentais, nekartą bandė mus perspėti, kad didžiųjų Europos valstybių forsuojama Europos federalizacija gali būti bendras Rusijos bei Europos komunistinių ir socialdemokratinių jėgų projektas.

Dabar jau eurosąjunginiu žargonu – „Europos Sąjunga reikalauja“, „būkime europiečiai“, „eikime į Europą“, „integruokimės“, „toleruokime“, „laikykimės europietiškų standartų“ ir pan. – vėl esame raginami „eiti į šviesų rytojų“, taikytis prie naujų euroidealų, tarnauti išganingajai rinkos ekonomikai… Sistemoms reikalingi prisitaikėliai. ES – ne išimtis. Užprogramuotiems mūsiškiams įteigta patiems dekonstruoti („pertvarkyti“) Lietuvos pilietybę, valstybinę kalbą, nacionalinę valiutą ir, galiausiai, Lietuvos Nepriklausomybę. Tankų neprireiks.

Rodos, dar vakar partijos CK nurodymu prie bažnyčių „registravusieji“ maldininkus, KGB užsakymu atlikusieji „sociologines“ apklausas dabar karštai skelbia Evangelijos žodį ir veda į šviesų integruotą eurosąjunginį rytojų.

„Sovietinio palikimo“ burtažodžiu dažnai pridengiame visai ne sovietų valdžios suformuotą, o visų laikų žmonių daugumai būdingą prisitaikėliškumo būseną. Dauguma visuomet prisitaiko prie vyraujančios ideologijos ir politinės sistemos sanklodos, prie viso jos biurokratinio, o kartu ir represinio aparato. Kad ir kaip vadintume dabartinę visuomenę – posovietine ar europietiška, jai taip pat mieliausi yra prisitaikėliai. Jaunas žmogus, negyvenęs sovietinėje santvarkoje, to net nejaučia. Jam tai atrodo moderni norma. Tik va mums, gyvenusiems anoje santvarkoje ir atsidūrusiems šioje, aiškiai yra matomi ne tik tipologiniai, bet ir genetiniai abiejų sistemų tapatumai.

Dainuojanti revoliucija negalėjo pakeisti žmogiškojo prisitaikėliškumo esmės. Daugumą tuo metu išjudinusi mažuma visada buvo priešingoje stovykloje prisitaikėliškumui, kad ir kokiai valdžiai ir santvarkai jis tarnautų.

Leonidas Donskis neseniai savo viename rašinyje klausė: kas pasidarė Romualdui Ozolui, Kazimierui Uokai ir kitiems neva susidėjusiems su „skustagalviais“ pravardžiuojamais nacionalistais? Žinau, kad nei Romualdui Ozolui, nei Kazimierui Uokai, o ir Gintarui Songailai ar kitiems sąjūdžio dvasią išsaugojusiems žmonėms „nepasidarė“ nieko – jie liko ištikimi savo idealams. Laisvė jiems ne savitikslis, bet priemonė tikslui pasiekti. Todėl jie ir lieka opozicijoje sisteminiams prisitaikėliams, bandantiems kitaminčius stumti į paraštes išgalvotais „nacionalizmo“, „homofobijos“ ar net „talibano“ vardais…

Naujųjų laikų prisitaikėlių herojumi iškeltas beveidis žmogus, laisvas nuo įsipareigojimų Tikėjimui, Tėvynei, Tautai, Šeimai ir net savo lyčiai… Bet kokie ilgalaikiai santykiai ar pareigos prilyginti asmenybės laisvių suvaržymui. Didžiausia vertybe paskelbtas prisitaikymas prie aplinkybių bei tapatybės amorfiškumas ir likvidumas.

Priespauda skatino pasipriešinimą, todėl buvo nugalėta. Laisvė pagimdė atsipalaidavimą ir užmigdė budrumą. Apgaulingų euroliberalizmo lopšinių užliūliuota tauta ėmė migti prarasdama sąmonę, netekdama tapatybės – savojo centro – savojo Aš, savo Aš-ies, įgalinančios įsukti savo gyvenimo kūrybos ratą. Mūsų pareiga – pasaulio centrą susigrąžinti ir įtvirtinti savo Tėvynėje, savo Žemėje, savo istorijoje ir kalboje. Bet kokia periferinė tapatybė tėra fikcija – kito, svetimo kultūros centro skleidžiamo ratilo atspaudas mūsų sąmonėje.

Žalgirio mūšio 600-jų metinių paminėjimas pradėtas istorinio filmo kūrybos sužlugdymu – pabaigtas Žalgirio mūšio inscenizacijos „tiesioginės“ transliacijos TV parodija.

Liepos 17 d. Valstybinė televizija parodė visą savo neprofesionalumą ir išglebimą. Tą dieną tiesioginės transliacijos iš Žalgirio mūšio lauko kartojime po „Panoramos“ kurį laiką TV ekrane matėme nesuprantamus dalykus: laidai besiruošianti žurnalistė Jolanta Paškevičiūtė TV studijoje bandė aiškintis ar ji nėra stora, o užkulisiuose ją tujinęs kolega guodė, jog ji atrodo gražiai…

Į eterį neturėjusiame išeiti vaizdelyje laidos dalyviai ir nematomi LTV darbininkai „profesiniu žargonu“ aptarinėjo kas ką ir kaip kalbės, nuo ko reikės pradėti ir į kokį kampą žiūrėti…. Tuo metu į savo popierius įsigilinęs profesorius Alfredas Bumblauskas apgailestavo, kad išviso nebus ką kalbėti, nes apie Žalgirio mūšį „nežinome daugiau, negu žinome“…

Šis realybės šou su vaiduokliškais užkadrių balsais rodos tęsėsi visą amžinybę, kol pagaliau ir LRT rūmuose atsirado žmogus žiūrintis televizorių. Tada komedija buvo pertraukta dar kartą paleidus TV anonsų bei reklamos vinjetę.

Sakysite – tiesioginėse transliacijose visko pasitaiko… Žinoma taip, bet čia juk buvo Žalgirio mūšio inscenizacijos transliacijos k a r t o j i m a s, tai yra, vaizdo į r a š a s!!! Ir jį transliavo ne namudinė interneto TV iš Balbieriškio, o Nacionalinis transliuotojas iš Lietuvos Respublikos sostinės!

Nors TV meistrų žioplumas šiek tiek užgavo nacionalinio TV žiūrovo savigarbą, tačiau kita vertus, ir gerokai prablaškė karščio pridusintą nuotaiką. Tad būtų buvę viskas gerai, jei toliau būtų rodoma rimta profesionali transliacija iš mūšio inscenizacijos vietos, o ne naujas cirkas…

Vietoje tiesioginės transliacijos iš mūšio lauko pamatėme tiesioginę transliaciją iš LTV studijos, o įspūdingi reginiai mūšio lauke, matyt pasiskolinti iš lenkų televizijos, tebuvo fonu žurnalistės ir profesoriaus nelaikiui interviu prie studijos stalo…

Galiausiai startavus tiesioginiam reportažui, renginio vedėjo Lenkijoje skaitomą tekstą vertę net du vertėjai – vyras ir moteris, visą transliacijos laiką kažką nesuprantamai vebleno. Ypač išsiskyrė nerišlias sapaliones primenantis vyriškio vertimas. Išgirdome apie „žaliojo Griunvaldo laukus ir Tanenbergo tuštumas“, apie tai, kad „kryžiuočiai gal būt pasiūlys taikos“, aiškinta, kad „raiteliai pakėlę ginklus bėgo priešais kryžiuočių artileriją“, o kalavijai kovotojų rankose vadinti kardais… Be to, kryžiuočiai „ant ploščiaus nešiojo juodąjį kryžių“, o „daugelis vėliavų, kuris dar plasnojo virš kryžiuočių kariuomenės, pateko į pergalingas lenkų ir lietuvių rankas“… Kai pagaliau „riteriai rado mūšio laiką (?) Fon Jungingeno kūną paguldė prieš Jogailą“, buvo įsakyta „aprengti mirusįjį ordino ploščiumi“…

Nei Šalčininkų, nei Vilniaus rajone, nei ir visoje Lietuvoje nacionalinio transliuotojo laidų rengėjai atrodo nerado nė vieno raštingo žmogaus vienodai gerai mokančio ir lietuvių, ir lenkų kalbas. Tokiu atveju galima buvo ruošiantis mūšio inscenizacijos transliacijai iš Lenkijos TV kolegų gauti renginio įgarsinimo tekstą ir iš anksto išsiversti jį į lietuvių kalbą. Juk sugebėjo kažkas išversti Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimus Žalgirio mūšio proga, nors ir su klaidomis, bet lenkiškai perskaitytus Krokuvoje ir Žalgiryje.

Jubiliejinę LTV transliaciją nuo visiško kracho gelbėjo tik profesoriaus Alfredo Bumblausko komentarai, vietomis pertraukiantys nerišlų vertėjų veblenimą… Nors ir istoriko kantrybė nebuvo geležinė. Kai laidos vedėja Jolanta Paškevičiūtė pradėjo savo pašnekovo klausinėti – ką gi mes matome TV ekrane, profesorius neištvėrė ir mestelėjo: „Ar kolegos lenkai nekomentuoja čia šitų dalykų? Ar čia reikia žiūrėti iš šono visą laiką kol atspėsi?..“

Žiūrėjome iš šono ir supratome – kolegos lenkai ne tik gražiai komentavo, bet dar ir pro lenkiškus objektyvus mums litvinams transliavo TV vaizdelį iš Griunwaldo, o mūsų nacionaliniai tiesioginių transliacijų iš TV studijų „meistrai“ kartu su mumis spėliojo kas, kaip ir kur vyksta margaspalviame teatralizuotame XXI a. laikų vaidinime…  Jeigu mūsų kariai 1410-ais būtų kovoję Žalgirio mūšio lauke, taip  kaip 2010-jų kovas transliavo nacionalinės TV „profesionalai“, būtumėme jau seniai sutriuškinti ir išnykę iš pasaulio žemėlapio.

Bet tai dar ne viskas. Pasirodo, mūšio inscenizacijos metu, kaip dvejetukininkas į eterį stenėjęs vertėjautojas iš lenkų kalbos į lietuvių, buvo Lietuvos Respublikos Seimo (LRS) Kanceliarijos Tarptautinių ryšių departamento Vertėjų skyriaus vertėjas Eduardas Piurko.  Šio pono vertimo paslaugomis  naudojasi ne tik aukščiausi LRS vadovai, bet ir Lietuvos Respublikos Prezidentė…

Visuomeninės LRT vadovybė šia tiesioginės transliacijos parodija visai Lietuvai parodė, kokia ji yra išsikvėpusi ir kaip atžagariai perteikia net pačius didžiausius nacionalinės reikšmės įvykius. Na o ten, 2010-jų Žalgiryje, be garsiai reklamuotų šauniųjų Lietuvos garbės sargybos karių ir iškiliojo Vytauto, savo lėšomis pasidirbdintą brangią ginkluotę aukojo, sūrų prakaitą ir net kraują liejo patriotai-visuomenininkai iš riterių brolijos „Viduramžių pasiuntiniai“, „Kauno karo istorijos klubo“, „Kauno karališkosios gvardijos“, Gyvosios istorijos klubo „Varingis“, jų pagalbininkai amatininkai ir kiti apie kuriuos iš TV reportažų nieko nežinome.

O juk galima buvo vieną kartą per 600 metų sutelkus patriotizmo likučius ir suradus kelioliką tūkstančių litų iš valstybės iždo ar rėmėjų sąskaitų, nusiųsti į Žalgirio mūšio lauką kilnojamą TV stotį, parengti normalų scenarijų ir parodyti tikrą tiesioginę transliaciją iš įvykio vietos, o ne parodiją…

Tuomet visoje Lietuvoje būtumėme išvydę koks neeilinis ir koks didingas tai buvo reginys ir kaip šauniai jame pasirodė lietuviai. Persiėmę jų įspūdžiais, nuotaikomis ir jausmais, būtumėme pasisėmę pergalingos Žalgirio dvasios ateičiai…

Birželio 15 d. generalinio prokuroro pareigas pradėjo eiti Darius Valys.

Nors tebetvyro nuojauta, kad ir naujasis generalinis daugiagalvio teisėsaugos mutanto bus prarytas, tačiau, kad gerosios permainos vis dar įmanomos, vilties galime pasisemti iš naujojo generalinio prokuroro pavardės.

Lietuviška minklė Valio vardą priskiria dieviškam lygmeniui:
– Kuo vardu Dievas? – Valys: jis būtent prastą ir karalių suvalo.

Ir dar, Varėnos dzūkai Valį vadindavę Valiuliu, užkalbėjimais jo prašydavo sustabdyti tekantį kraują:
– Valiuli dievuli, kraują suturėk, dūšios iš kūno nevaryk, kad su krauju neišbėgtų, kūno vieno nepaliktų. Per kietą akmenėlį, per aukštą ąžuolėlį, Valiuli dievuli, kraują įsakau, kraują gyslose sulaikau.

Taigi, Valio valioje turėtų būti nelygstančių galių sulyginimas ir kraujo praliejimo stabdymas… Jis turi galią vykdyti teisingumą, nebodamas turtinių, politinių, pareigybinių ar kitokių įtakingumų.

Nuoširdžiai linkiu, kad Darius Valys Lietuvos prokuratūros veiklą valiotų praskaidrinti bei padaryti teisingesnę visų mūsų labui, kad jo darbo patirtis Akmenėje taptų kietu akmenėliu, į kurį atsitrenktų ir subliūkštų korumpuoto teisėtumo klano gynėjų pasipriešinimo bangos.

Šiandien gavau 2007 kovo 17 d. priimtą Vilniaus Sąjūdžio Kreipimąsi "Homoseksualų paradui Vilniuje - NE !". Manau, kad tai solidus, teisėtas Lietuvos Respublikos Konstitucines vertybęs ginantis dokumentas ir kviečiu visus Lietuvos piliečius jį palaikyti.

Kreipimosi tekstas:

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei I. Degutienei
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui A. Kubiliui
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Vilniaus miesto merui V. Navickui

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos
K R E I P I M A S I S
Homoseksualų paradui Vilniuje - NE !

Jau kuris laikas visuomenėje aktyviai reiškiasi homoseksualai, reikalaudami išskirtinių teisių, privilegijų. Europos Sąjungoje kai kurios institucijos reikalauja iš ES bendrijos narių išskirtinio dėmesio homoseksualams, kritikuoja nepaklusniuosius ir net bando valstybėms taikyti sankcijas.

Lietuva savo gyvenimą tvarko pagal 1992 10 25 referendumu priimtą Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios 38 straipsnis nurodo:

Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.

Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.

Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį, pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją.

Sutuoktinių teisės šeimoje lygios.

Tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.

Vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.

LR Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme (2002 m. rugsėjo 10 d. Nr. IX-1067) nurodyta, jog nepilnamečių psichikos sveikatai, fiziniam, protiniam ar doroviniam vystimuisi neigiamą poveikį darančia laikoma viešoji informacija, kurioje skatinami lytiniai santykiai, niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu LR Konstitucijoje ir LR Civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata.

Lietuvoje skirtingos religijos, etninės grupės, socialiniai sluoksniai savęs nepriešpastato kitiems, netrikdo visuomenės rimties, nesirenka išskirtiniams mitingams. Kiekvienas jų savo gyvensena ir elgsena yra visuomenės bendruomenės atstovai, o prigimtimi yra visuomenės reprodukcijos dalyviai.

Homoseksualai parduotuvėse, įstaigose, transporte, darbovietėse, visuomeniniuose renginiuose toleruojami kaip ir kiti piliečiai. Tačiau mes prieš dirbtinį homoseksualinių problemų (ar Lietuvoje jų yra???) iškėlimą, prieš agresyviai homoseksualizmą propaguojančią politiką ir ideologiją.

Homoseksualai nedalyvauja visuomenės reprodukcijos procese, bet ją naudoja tenkindami savo seksualinius poreikius. Niekas pasaulyje dar nėra pateikęs ataskaitos apie homoseksualų daromą žalą.

Todėl prašome netenkinti tiek Lietuvos, tiek ir Europos homoseksualų ekstremalių reikalavimų, galinčių sukelti neramumus ir žmonių susipriešinimą. Lietuvoje pakanka tolerancijos ir pagarbos kiekvienam tiek, kiek jis pats gerbia kitus ir pakantus kitiems.

Prašome Vilniaus merą panaikinti leidimą Europos homoseksualų paradui Vilniuje.

Nei ES Komisijos pareigūnai – homoseksualų užtarėjai, nei Europos valstybių seksualinių mažumų atstovų mitingai nepageidaujami Lietuvoje. Vilnius nėra pati tinkamiausia vieta spręsti visos Europos homoseksualų problemas.

Todėl pareiškiame, kad nepritariame homoseksualizmo renginių organizavimui ir propagavimui Vilniuje. Mes už toleranciją, bet prieš išskirtinę reklamą ir agitaciją.

SAUGOKIME SAVO ŠEIMAS ir SAVO TĖVYNĘ nuo HOMOSEKSUALIZMO !

Tarybos pirmininkas L.Kerosierius

Atsakingasis sekretorius A. Budriūnas

Tarybos nariai:

G. Adomaitis, A. Akelaitis, A. Ambrazas, S. Boreika, A. Bružas, A. Budriūnas, P. Dirsė, S. Eidukonis, R. Jakučiūnienė, P. Girdzijauskas, A. Gribėnienė, J. Gurskas, P. Gvazdauskas , L. Kerosierius, J. Kuoras, A. Malinionis, H. Martinkėnas, A. Markūnienė, J. Parnarauskas, F. Petkus, B. Raila, P. Rutkauskas, G. Ruzgys, A. Skaistys, R. Skaistis , R. Simonaitis, Ž. Simonaitis, K. Staniulevičius, J. Šaulys, K. Vidžiūnas, R. Vilimienė, A. Zalatorius, S. Žilinskas

Kad CŽV kalėjimas Lietuvoje buvo – supratau ne po pokalbių su VSD vadovais, o apsilankęs Seimo Konstitucijos salėje ir išvydęs iškilmingai po gaubtu eksponuojamą įspūdingo storio Lisabonos sutarties talmudą, kurį Lietuvos Respublikos Seimo nariai pasirašė užmiršę Martyno Mažvydo pamokymą – imkite mane ir skaitykite, ir tatai skaitydami permanykite…  

Jei jau dalį Lietuvos Respublikos suvereniteto perdavė nė neskaitę už ką ir dėl ko, nė nebandę derėtis dėl palankesnių atidavimo sąlygų bei neišsireikalavę mūsų tautos gyvybingumui svarbių strateginių dalykų užtikrinimo, tai ką bekalbėti apie žemės plotelį – slaptam moderniam mini-kalėjimui, kurio labai reikėjo mūsų NATO bendražygei ir saugumo garantui – Amerikai. Jei jau neabejotinai žinoma, kad JAV kalėjimų, skirtų vadinamiems teroristams kalinti ir kankinti Rytų Europoje buvo, tai taip pat turėtų būti neabejojama, kad vienas iš jų buvo ir Lietuvoje. Nes labiau bestuburės valdžios, nesugebančios pakovoti už savo Tautos interesus tarptautiniu ir vidaus lygiu, negu mūsų – reiktų gerai paieškoti. Kas žino tokią – tepasako – bus žinoma kur buvo antras ČŽV kalėjimas.

To kalėjimo būtų nebuvę, jei turėtumėm orią, tvirtą, savo politinius bei ekonominius ir kultūrinius interesus gebančią atstovauti ir ginti Lietuvos valdžią, kuri:  

-          neskaičiusi, nesiderėjusi ir nepasitarusi su Tauta Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir Tautos suverenias teises ribojančių sutarčių nepasirašo.
-          tarptautinių derybų būdu išsikovoja Ignalinos AE darbo pratęsimą.
-          Lenkijos valdžiai praneša, kad Lietuva gerbia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimus ir priimdama įstatymus dėl kitataučių pavardžių rašymo ir kitais klausimais, vadovausis šiais sprendimais, savo šalies įstatymais ir tarptautiniais teisės aktais.
-          nepaisančius  įstatymų valdininkus ir teisėsaugininkus guldo ant kietų gultų, o ne kilnoja iš kėdės į kėdę, dumdama tautai akis, pačių sau pasirašytais „įspėjimais“ bei „papeikimais“.
-          sugeba užtikrinti, kad ne nusikaltėlio auka, o nusikaltėlis turi bėdų, kai teisingumą vykdyti imasi teisėsaugos tarnybos.
-          [ko nepaminėjau įsirašykite patys:]  ………. …………. ………….. ………… ……….. …………. …….

Kadangi  mūsų valdžia viską darė priešingai, tai sukūrė šiltnamio sąlygas „užsiveisti“ ir neteisėtam užsienio slaptųjų tarnybų kalėjimui.

Dabar, išlindus ylai iš maišo, valdžiai tenka pasirinkti. Pasakyti tiesą – išpažįstant klaidas ir išduodant NATO, kovų draugų bei strateginių partnerių karinę paslaptį bei užsitraukiant jų nemalonę, arba – politkorektiškai pameluoti – įklimpstant į dar gilesnį liūną, ir susikompromituojant prieš save pačius, susitaikančius su padėtimi, kad  Lietuvos Respubliką valdo ir toliau valdys nebe Lietuvos valdžia.

Seimo valdyba nutarė, kad Seimo narys, „tvarkietis“ Remigijus Ačas neprivalės į biudžetą grąžinti už iš svainio nuomotą biurą sumokėtų pinigų (www.delfi.lt).

Tam ir yra svainiai^* , kad svajotų. Jie ir svajoja. Bet ne kiekvieno svainio svajonės materializuojasi. Mat ne kiekvienas svainis turi svainį Ačą, kuris iš savo svainio ne už ačiū ką nors skolintųsi, deponuotų ar nuomotų. Ačo svainiui pasisekė. Norėjo Ačo svainis parduoti butuką Raseiniuose, bet niekas nepirko. Pagailo Ačui svainio ir sako svainiui Ačas:

- Neskubėk svaini, parduoti… geriau išnuomok man - Ačui, aišku ne už ačiū. Kol sėdėsiu 4 metus Seimo rūmuose čia bus mano biuras, kad orams pabiurus turėčiau kur Raseiniuose prisiglausti… 

- Ačiū Ačai, sakai ne už ačiū?… 

- 188 008 Lt už 4 metus sumokės mūsų Seimas. O paskui, oram pasitaisius, bus ir parduoti butuko negaila.

Ir būtų buvę visoms svainio svajonėms lengvai išsipildyti lemta, jei ne žiaurus Salamakinas socialdemokratiškai užpavydėjęs. Supyko Salamakinas, užvirė socialdemokratiškas kraujas. Trenkė kumščiu į Proce-dūrų ir etikmat‘ komisijos stalą:

- Teks sugražinti nagrablenoje! Už visus šiuos metus jau net 30 000 liaudies litų Ačo svainio svajonių išpildymui Seimas išleido!

Tikrai būtų socialiai demokratiškas Salamakinas liaudžiai gražinęs nagrablenoje. Bet konservatyviai krikščioniška etika sudiržusią socialisto širdį suminkštino - ir atleido jis Ačui už ačiū jo svainiui 30 000 liaudies litų nurašęs.

- Atleisk ir tu mums, kaip mes tau atleidžiam… - tyliai murmėjo Salamakinas neminėdamas Dievo ir Ačo vardo be reikalo mintyse apskaičiavęs savo blizgančio „Lexus IS“ nuomos kainas: 2500 litų per mėnesį, 7472 litų per ketvirtį ir 120 000 - per kadenciją.

Ačo svainis skubiai pardavė butą Žmogui kuriam buto nereikia. Ir ištroškusi kraujo žiniasklaida buvo priversta parašyti: „svainis ginčus sukėlusias patalpas pardavė, o parlamentaras jas nuomojasi iš naujojo savininko, kuris nėra jo giminaitis.“ Ačiū Ačui ir svainiui prie pinigo likti padėjusiam Žmogui už pagalba sprendžiant šiuos opius Seimo finansinių transakcijų klausimus.

Dar yra Žmonių. 

Ne visi juk Raseiniuose vienas kitam - svainiai.
______________

^*Svainiai: 1. Žmonos ar vyro broliai; 2. Sesers vyrai; 3. Žmonos ar vyro sesers vyrai etc.

Šiandien Lenkijai sukanka 91 metai, kai 1918 lapkričio 11 d. buvo paskelbta Lenkijos nepriklausomybė ir švenčioniškis  Juzefas Pilsudskis tapo Lenkijos valstybės vadovu.

Ta proga mūsų Prezidentė D.Grybauskaitė nuvyko vizito į Lenkijos Respubliką dalyvauti Lenkijos nepriklausomybės dienos minėjime ir susitikti su Lenkijos Prezidentu L.Kačynskiu. Kaip rašoma Lietuvos Respublikos (LR) Prezidentės interneto svetainėje, susitikime „numatoma aptarti Lietuvos - Lenkijos elektros jungties projekto įgyvendinimo eigą, šalių bendradarbiavimo galimybes, rengiant naująją NATO strateginę koncepciją, kitus aktualius dvišalių santykių ir Europos Sąjungos darbotvarkės klausimus“.

Tuo tarpu Lenkijos Prezidento interneto svetainėje apie elektros jungtis, NATO strateginę koncepciją ir kitus panašius klausimus net neužsimenama, svarbiausias dalykas Lenkijai – Lietuvos Respublikos piliečių pavardžių rašymas lenkiškomis raidėmis LR piliečio pasuose…

LR Prezidentė Pilsudskio aikštėje lenkų kalba sakys kalbą ir… ant kilimėlio prie pietų stalo aiškinsis, kodėl Lietuvos konstitucinis teismas nepaiso strateginių Lenkijos interesų Lietuvoje.

Kai lapkričio 6 d. Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimu tautinėms mažumoms ir užsieniečiams, gavusiems LR piliečio pasą buvo suteikta papildomą teisė LR piliečio pase asmens pavardę, jam pageidaujant, įrašyti ne tik valstybinės kalbos rašmenimis, bet ir jo gimtosios kalbos (ar kitos) rašmenimis ir nesugramatinta forma, Lenkijos prezidentas pareiškė:

- Aš netvirtinu, kad šitas sprendimas man yra malonus. Turime reikalą su tuo, ką galima iš esmės apibudinti, kaip labai jauno patriotizmo apraišką. Lietuvos valstybė egzistavo tarpukario laikotarpiu, žinoma, kažkada buvo ir XIV a. galybė, ypač prieš Uniją su Lenkija.

Iš visko sprendžiant, lenkų politikams ir Lenkijos Prezidentui LR Konstitucinio teismo sprendimas yra ypatingai nemalonus. Po to, kai Lietuvos vadovai vienas paskui kitą daugel metų svaidė lengvus pažadus ir net prisiekinėjo, kad pavardes LR piliečio pase rašys taip kaip to reikia Lenkijos Respublikai, kad tai esą padaryti juoko darbas, Lenkijos valdžią ne juokais supykdė KT sprendimas, priminęs, kad raktus nuo Lietuvos Žemės, Žmonių, Kalbos ir kitų esmingiausių nepriklausomybės vertybių saugo ne geraširdis Brazauskas, ne politkorektiškasis Adamkus ir ne nuolankusis Kubilius, o Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Atrodo, kad šiandien Varšuvoje, senąjį patriotizmą atstovaująs, Lenkijos Prezidentas yra pasiruošęs pamokyti jaunąjį patriotizmą reprezentuojančią Lietuvos Prezidentę ir priminti gerus senus dviejų tautų bendrabūvio laikus, kai Lenkija, beveik jau buvo išmokiusi lietuvius būti daug perspektyvesnio gente lituanus - natione polonus patriotizmo atstovais.

Daug metų bendraujant su lenkais teko įsitikinti, kad į daugelio jų sielas yra įsismelkęs nepagydomas istorinis apmaudas ir kartėlis dėl to, kad Lietuva taip ir nebaigė tos natione polonus mokyklos 1918 metų vasario 16 d., paskelbusi savo nepriklausomą demokratinę valstybę su sostine Vilniuje.

Pagarba vienos nepriklausomos šalies kitai reiškia ne tik prezidentų šypsenas prie pietų stalo ir gėlių padėjimą prie šlovingus laikus menančių monumentų. Pagarba vienas kito nepriklausomybei – tai pagarba šalies įstatymams, Konstitucijai ir Konstitucinio teismo sprendimams.     

Šiandien, pagerbiant mūsų kaimynės Lenkijos nepriklausomybę, būtų smagu išgirsti, kad ir mes lietuviai gyvename nepriklausomoje ir demokratinėje valstybėje, kurioje, net ir labai tautos mylima prezidentė, nesiima dalinti lengvų pažadų daryti tai, ką draudžia Lietuvos Konstitucija.

Sveiki. Šiandien per radiją išgirdau – mūsų policija skelbia nesmurtavimo prieš moteris akciją:  "15 dienų be smurto prieš moteris".

Gal kas žinote kada ši akcija prasideda ir baigiasi?

Nepolitinės asociacijos „Jungtinis demokratinis judėjimas“ pirmininkas, teisininkas K.Čilinskas vakar (2009 spalio 28) paskelbė  kreipimasi į Ministrą Pirmininką kuriame perspėja buvusį savo bendražygį A.Kubilių (kadai pakvietusį jį į konservatorių gretas pakovoti rinkimuose prieš Rusijoje nuo Lietuvos teisėsaugos besislapstantį V.Uspaskichą) neiti į koalicinius sandėrius su baudžiamojon atsakomybėn traukiamais politikais. Tokį bendradarbiavimą teisininkas įvertino kaip Lietuvos tolesnį oligarchizavimą bei nusikalstamumo, korupcinės veiklos ir teisinio nihilizmo skatinimą. „O gal Jūs laukiate, kol sukils antroji sąjūdžio banga –  dabar prieš oligarchinę valdymo sistemą? Jeigu Jūs norite tokio antioligarchinio sąjūdžio, premjere, Jūs jį turėsite!“, – perspėja K.Čilinskas.

Maniau, kad sunkmetis ir priverstinė nepopuliari „diržų veržimosi“ politika kada nors pasibaigs o konservatoriai vis tik  išliks konservatoriais kaip ten bebūtų. Maniau, kol profesoriaus V.Landsbergio užvadas A.Kubilius dėl valdžios portfelių pasidalijimo nepradėjo obuoliauti su Maskvos globotiniu, Plechanovo akademijos kvazi-absolventu V.Uspaskichu. Sunku patikėti, kad prieš rinkimus ryškią takoskyros liniją tarp gėrio ir blogio užbrėžę konservatoriai – nutilo. Tyli profesorius V.Landsbergis, tyli krikdemai (o būdami savarankiški  net teismą uspaskichininkams buvo surengę), tyli ir TS ir LKD dora bei sąžinė. Gal jau seniai nebėra ir pačios partijos?

O gal Partija = Kubilius. Atsimenate: „Sakome Leninas  – mąstome Partija; sakome Partija – mąstome Leninas“. Būta gerų laikų. Bet juos sugriovė Landsbergis. Dabar vėl metas šauktis Landsbergio ir Sąjūdžio.

Kubiliaus apsisprendimas eiti į sandėrį su Uspaskichu daro ir gali padaryti dar daugiau žalos ne tik TS-LKD partijos įvaizdžiui. Tai kas vyksta dabar turėtų būti nepriimtina nei doriems konservatoriams, nei krikdemams, nei tautininkams, nei juo labiau, politiniams kaliniams ir tremtiniams. O jei tai vyksta vienvaldišku Kubiliaus sprendimu, nesitariant TS-LKD partijos viduje, tai dar liūdniau nuteikia galvojant apie šios partijos ateitį. Ir jei šis sandėris tęsis toliau pritariamai tylint daugumai, tai prie gero neprives nei Lietuvos nei TS-LKD. Nors sakoma, kad tyla – gera byla, tačiau šiuo atveju, bylą gali tekti iškelt atskirai.