Kovo 1 d. Lietuvoje prasideda visuotinis gyventojų surašymas. Tarp įvairių klausimų yra ir 16-tas klausimas apie asmens puoselėjamas dvasines vertybes:

„Kuriai religinei bendruomenei Jūs save priskirtumėte?“

Siekdama sutelkti senojo baltų tikėjimo šalininkus, šia proga Lietuvos Romuva kreipėsi į Lietuvos ir viso pasaulio lietuvius ir kitų tautų žmones, branginančius senąsias baltų tradicijas, kviesdama atsakant į 16-tą klausimą „Kuriai religinei bendruomenei Jūs save priskirtumėte?“ pasirinkti „kitai“ ir pažymėti –  Baltų tikėjimas.

Lietuvos Romuvos Krivis ir Europos Etninių religijų kongreso prezidentas Jonas Trinkūnas mano, kad statistiniai duomenys turi atspindėti ir lietuvių dvasinį nusiteikimą:

Read the rest of this entry »

Giedrais vasario vakarais žvaigždėtame danguje žvilgsnį trauks virš pietų horizonto iškilęs įspūdingas Šienpjovių (Oriono) žvaigždynas ir  neaukštai pietvakariuose ryškumu išsiskirianti gelsva Jupiterio planeta.

Virš Šienpjovių puikuosis Tauro žvaigždynas su įsidėmėtinais Sietyno (Plejadų) ir Hiadų žvaigždžių spiečiais. O dar aukščiau švytės į patį zenitą įkopęs Vežėjas su ryškiąja Kapelos žvaigžde ir Persėjas. Kairiau ir aukščiau Šienpjovių matysime Dvynių žvaigždyną lengvai atpažįstamą pagal dvi ryškias viena virš kitos išsidėsčiusias žvaigždes Kastorą (aukščiau) ir Poluksą (žemiau). Žemiau Šienpjovių tekančiame Didžiojo šuns žvaigždyne spindės šviesiausia viso dangaus žvaigždė – Sirijus. Ją šviesumu vakarais lenks tik Jupiteris.     

Spindės trys planetos     

Šį kartą vasario dangaus valdas pasidalins trys planetos: Jupiteriui atiteks vakaras, Saturnui – naktis, o ryto danguje viešpataus skaisčioji Venera.     

Jupiteris vakarais spindės virš pietvakarių horizonto Žuvų žvaigždyne kaip ryškiausia, gelsvą šviesą skleidžianti, vakaro žvaigždė. Kasdien planeta pasirodys vis žemiau horizonto, o jos šviesis tolydžio silpnės. Todėl stebėti Jupiterį geriausia bus ankstyvais vakarais. Mėnesio pabaigoje palankios Jupiterio stebėjimo sąlygos pasibaigs, nes planeta vakarais jau  spindės per žemai. Kitas jos stebėjimui tinkamas laikas bus jau tik liepos mėsnesio rytais.     

Saturnas pasirodys prieš vidurnaktį virš rytų horizonto tekančiame Mergelės žvaigždyne  8 laipsniais aukščiau virš ryškiausios šio žvaigždyno žvaigždės Spikos. Mėnesio pradžioje žieduotoji planeta tekės prieš 23 val., o pabaigoje jau dviem valandom anksčiau. Geriausias laikas stebėti Saturno žiedus per teleskopą bus praėjus maždaug trims valandoms nuo planetos patekėjimo. Per teleskopą legendinius Saturno žiedus matysime pasvirusius 10 laipsnių kampu. Tad galingesnis teleskopas leis įžiūrėti ir vidinę žiedų sandarą.     

Venera-Aušrinė virš pietryčių horizonto įspūdingai sušvis paryčiais ir kaip  -4,2 ryškio žvaigždė visą vasarį žibės tarp priešaušrio danguje išblukusių Šaulio žvaigždžių. Net nedidelis teleskopas suteiks galimybę pamatyti planetos disko atmainų kaitą. O vasaryje Veneros diskas augs tartum „priešpilnis“ Mėnuo.     

Marso ir Merkurijaus šį mėnesį nematysime.     

Mėnulis „aplankys“ planetas     

Vasario 6-7 dienomis jauno Mėnulio pjautuvas vakarais švytės šalia Jupiterio. Vasario 11-12 d., jau virtęs pusmėnuliu, praslinks pro Sietyno žvaigždžių spiečių, o vasario 21-22 d., pradėjusi dilti Mėnulio pilnatis, atsidurs kiek dešiniau ir žemiau Saturno. Paskutinę mėnesio dieną, bebaigiantis dilti pusmėnulis (delčiagalis), prisigretinęs prie Aušrinės-Veneros, sukurs įspūdingą reginį atsikėlusiems prieš saulėtekį.

Štai ir baigiasi vasario 2 d. Ar pastebėjote kokių nors permainų? Gamtoje, o gal vidinėse pajautose? Juk vasario 2 diena – tai Perkūno diena!   

Liaudis šią dieną vadina Gramnyčiomis arba Grabnyčiomis. Dažnas dabar galvoja, kad tai kažkokiu būdu turi sietis su žodžiu grabas, tai yra karstas. Tačiau tai klaidinga garsinė sąsaja, nes šią dieną jokių reikalų su karstais niekas neturi ir niekada neturėjo, nebent tik kam mirus.

Išties šios dienos pavadinimas yra kildintinas iš gudiško žodžio gromnica, pažodžiui tai būtų – perkūninė. Senieji šios dienos lietuvių ir kitų Europos tautų papročiai taip pat patvirtina šios dienos ryšį su Perkūnu.

Kodėl būtent vasario pradžia siejama su Perkūnu, viena pagrindinių senovės baltų ir indoeuropiečių dievybių? Juk Perkūnas turėtų sietis su pavasariu ir vasara, kuomet  jis išties pasirodo su žaibais ir griausmais, o ne žiemą, ne pačiame viduržiemyje.   

Raktą  atsakymui duoda jau pats šio mėnesio pavadinimas – vasaris, kuris taip pat yra savotišku akibrokštu – koks gali būti vasaris pačiame žiemos viduryje?   

Tad, kodėl antrą metų mėnesį vadiname vasariu? Juk vasara dar toli. Profesoriaus P.Skardžiaus kadaise išsakyta nuomone todėl, "kad tuo metu, baigiantis žiemai ar jau pavasariui esant, ima šiltesni vėjai pūsti".   

Tačiau yra ir kitas paaiškinimas, besiremiantis nuomone, jog mūsų protėviai metus seniau dalino ne į 4, o tik į 2 metų laikus. Manoma, jog "pavasario – vasaros" laikotarpį baltai vadino žodžiu „vasera“. Šio sezono pradžia kaip tik ir galėjo būti skaičiuojama nuo viduržiemio. Juk būtent vasario pradžioje, sprendžiant pagal daugiametės Lietuvos fenoklimatinių sezonų periodų trukmes, įvyksta tikrasis viduržiemis. Šiuo laiku Saulės aukštis virš horizonto yra padidėjęs jau tiek, kad ji į Žemę siunčia jau nebe šaltą žiemišką šviesą, o švelniai šildančius spindulius. Kalėdinis žiemos kalėjimas nuo šiol pamažu ima irti, žiemos gruodo sukaustyta Žemė vis labiau atkunta. Dažniau galima sulaukti atodrėkių.   

Neatsitiktinai gudai vasario 2-ai dienai įvardinti greta Gramnicy (Perkūno diena) dar naudojamą senovės slavų žodį  Sretenje arba Sretenije („sutikimas“, „džiaugsmas“), aiškina kaip žiemos ir vasaros susitikimą, ir sakydavo, kad šią dieną žiema su vasara susitinka ir vasara žiemą pastumia…   

Vasario mėnesį svarbi reikšmė teikiama vėjams. Pagal vasario vėjus buvo sprendžiama apie pavasario artėjimą, būsimą derlių. Jeigu vasario mėnuo vėjuotas, vėjas apdrasko skujas, šakeles, tai kovo mėnuo varys sniegą – per mėnesį bus pavasaris. Jeigu pučia šaltas šiaurės vėjas, bus vaisingi metai, o jeigu to vėjo vasario mėnesyje nėra, tai balandžio mėnesį tikrai bus.   

Latviai vasario 2 d. vadina Vėjo Diena (Veja Diena). Šią dieną atlikdavo apeigas, užtikrinančias, kad ateinančią vasarą būtų išvengta griaunančių vėjo galių.   

Gudai iki šiol sako, kad vasario 2 d. Perkūnas šią dieną prieš blogio jėgas išbando savo strėles, tad nuo šios dienos jau gali pasigirsti net ir griausmų.   

Perkūno griaunančių galių vasarą gali padėti išvengti pašventintos grabnyčinės arba graudulinės žvakės. Šis žvakių pavadinimas kildinamas nuo žodžio graudulis, graudulys, tai yra – griausmas, perkūnija.   

Tikima, kad graudulinės žvakės gali apsaugoti namus nuo žaibų, laukus nuo ledų, o žmogų nuo perkūnijos ir ligų. Graudulinę žvakę uždegdavo ir statydavo ant lango, užslinkus audros debesims ir pradėjus griaudėti Perkūnui. Pradėdami statyti trobą, gabaliuką žvakės paslėpdavo pirmojo vainiko kertėj. Sukryžiuotus du graudulinės žvakės gabaliukus bitininkai dėdavo į naują avilį tam, kad velniai spiečiaus neišvestų.   

Švenčioniškiai parsineštas šventintas žvakes pirmiausia 3 kart apnešdavo aplink stalą, o po to visiems namiškiams uždegta žvake kryžmai pasvilindavo plaukus – ties kakta, pakaušyje ir paausiuose. Žvakę užpūtus buvo žiūrima į kurią pusę nuvinguriuoja dūmelis: jeigu link durų – teks susirgti ar net mirti, jei aukštyn į lubas – gerai gyvensis.   

Graudulinės žvakės buvo uždegamos prie mirštančiojo bei mirusiam prie karsto. Jos turi apsaugoti mirusiojo vėlę ir nušviesti jai kelią į dangų. Bendrai paėmus, žvakė apeigose ir tikėjimuose yra tapusi žmogaus gyvasties, jo dvasios ir vėlės apsaugos simboliu. Senuose pasakojimuose, žmogus, papuolęs į svečius pas Dievą, mato daugybę degančių žvakių, kurių ilgis atitinka to ar kito žmogaus likusio gyvenimo trukmę… Žvakės, kaip žvaigždės, lydi mus nuo gimimo iki mirties.   

Perkūno dieną sakoma: "Nuo Grabnyčių - kreiva vėžė"; "Nuo Grabnyčių pavaža krypsta”; "Nuo Grabnyčių dieną teška, naktį braška"; "Nuo Grabnyčių nebereik šildyt gryčių". Vadinasi, jau prasideda atlydžiai, artėja pavasaris.   

Reikia turėti omenyje, kad pagal senojo stiliaus kalendorių Grabnyčios papuldavo į vasario 15 d. Tačiau Rytų Lietuvoje būtent Grabnyčių diena laikyta viduržiemiu. Buvo sakoma, kad tą dieną "meška ant antro šono apsiverčia".   

Iš Grabnyčių dienos oro buvo spėjami pavasario bei visų metų orai, derlius:   

Jei per Grabnyčias bus Saulė - linai labai derės.    

Jei Grabnyčios giedros, tai vasarą bus  dideli griausmai, o jei pusto, tai pašarą pavasarį iš kluonų išpustys.    

Jei per Grabnyčias laša nuo stogo, tai dar bus ilga žiema. Jei atodrėkis, bus blogas derlius, jei saulėta, šąla, bus geras derlius.     

Jei Grabnyčiose išėjęs gaidys atsigers (bus šlapia), tai per Jurgį (04.23) veršis prisiganys.    

Jei apie Grabnyčias vėpūtinis, tai apie Ašpažą (rugpjūčio 15) bus lietus.    

Jei Grabnyčių dienoj Saulė šviečia nors tiek ilgai, kol arklį pabalnoji, tai bus graži šienapjūtė, ir jeigu toj dienoj yra daug sniego ant stogų, tai bus šieno daug, gerai augs žolė.   

 Tad jei įsižiūrėjote į šiandienos gamtos reiškinius, jau galite pradėti mąstyti ir spręsti apie atžengiančios baltiškos vaseros reikalus.

Sausio 25-oji, o kai kur vasario 2-oji, mūsų krašte nuo seno laikoma viduržiemiu arba pusiaužiemiu. Gal kam ir atrodo, kad po žiemos Saulėgrįžos praėjus mėnesiui, jau ir pavasaris netruks ateiti, tačiau tai apgaulingas jausmas ir pusiaužiemio šventė tai primena. Todėl šią dieną būtina pasitikrinti savo žiemos išteklius: pasižiūrėti kiek liko pašarų, malkų ir kitų atsargų. Jei sunaudota daugiau nei pusė, tai reiks patausoti, kad užtektų kitai žiemos pusei.  

Buvo paprotys pusiaužiemyje papurtyti sodo obelis, kad būtų vaisingesnės, pastuksenti į avilius, žadinant iš žiemos miego bites… Sakoma, kad nuo šios dienos atgyja ir iš girių į namus traukia gyvatės, todėl šią dieną dar vadino Kirmių, Kirmėlių arba Kirmėline diena. Tikėdami, kad į namus iš girios galinčios pradėti eiti gyvatės, vengdavo šią dieną iš miško vežti medžius ar nešti šakas.  

Sakoma, kad viduržiemį iš savo olos apsidairyti išlenda barsukas. Jeigu diena pasitaiko saulėta, tai barsukas pabūgęs savo šešėlio lenda gilyn į olą – tuomet žiema dar tęsis ilgai. Jeigu diena apsiniaukusi, tai jis išlindęs iš olos eina pasivaikščioti ir grįžęs ramus gulasi ant kito šono – pavasaris jau neužilgo.  

Kai kur ši diena buvo siejama su meška. Esą šiandien ji verčiasi ant kito šono ir pradeda žįsti kitą leteną.  

Mitologas  A.J.Greimas su viduržiemio švente susiejo istoriniuose šaltiniuose minimą „kumeliuko krikštynų“ puotą, keltą prieš Grabnyčias, t.y. prieš Perkūno dieną (prieš vasario 2 d.). Tuomet mergos iš degtinės, šutintos su aguonomis, kanapėmis ir medumi, gamindavo ypatingą apeiginį gėralą, vadinamą „čvikinu“, ir pasikvietusios bernus, gerdavo su jais per visą naktį ir dar kitą dieną.  

Šį „kumeliuko krikštynomis“ vadintą pasilinksminimą A.J.Greimas buvo linkęs laikyti pirmojo Naujųjų metų jauno Mėnulio sutiktuvių ir pagerbimo šventės liekanomis. Gėrimas „čvikinas“, kurio sudėtyje buvo kamukai, padaryti iš sugrūstų aguonų, kanapių ir medaus, jo manymu simbolizavo „kumeliuko mašną, kaip pradinės kilminės energijos šaltinį“. Būtent Dievaičio Mėnulio gimimas senoviniame rago (sausio) mėnesyje, pasak A.J.Greimo, mūsų protėviams turėjo apreikšti Naujų metų pradžią.  

Mėnulio siejimas su kumeliuku, arkliu, žirgu, išties yra būdingas mūsų tautosakai. Štai, kad ir mįslėse: „Laukas arklys pro vartus žiūri (Mėnulis)“; „Seredoj, subatoj gimė dievo kumeliukas auksinėm kamanom, sidabrinėm patkavom (Mėnuo)“. Mėnulis vaizduojamas kaip žirgas ne tik mįslėse, bet ir stebuklinėse pasakose. Pasakų herojaus pagalbininkas stebuklingas arkliukas – kupriukas galintis keliauti ne tik žemės paviršiumi, bet ir vandeniu bei padangėmis, sietinas su Mėnuliu.  

Apie įpatingą pagarbą mėsėdo laikotarpiu (laikas nuo Kalėdų iki Užgavėniu), rodytą tam tikros rūšies žirgams, liūdija kai kurie papročiai. Pavyzdžiui, siekiant užtikrinti palankų vedyboms laikotarpį buvo vengiama tuo metu važinėti obuolmušiais žirgais:  

"Būdavo Saloj [Didžiasalio k. Ignalinos r.] kai per mėsaiedų kas pervažiuoja su margu arkliu (baltu arkliu rudais pliemais), tai mergos veja su šluotom [nes tai reiškia] maršelgų nebus. Sako: "Žalu arkliu pervažiavo, tai svotų nebus. Kaip iššluota."[1]   

Tokios spalvos žirgas galėjo būti siejamas su šviesiu, tamsiomis dėmėmis išmargintu, Mėnuliu. Gal būt važiavimas tokios rūšies žirgu galėjo būti laikomas nepagarbos Mėnuliui išraiška? Už tai Mėnulis galėjo bausti nepalankiu poveikiu vedyboms.   

Pastarojo meto etnoastronominiai tyrinėjimai atskleidė naujų duomenų, sustiprinančių minėtas A.J.Greimo prielaidas. Paaiškėjo, kad zodiakinis Vandenio žvaigždynas, kuriame sausio pabaigoje pasirodo jaunas Mėnulio pjautuvas, Lietuvoje seniau irgi buvo siejamas būtent su Žirgo vaizdiniu. Ant apeiginio XVII a. datuojamo kaušo iš Gardino pavaizduotame originaliame zodiakiniame kalendoriuje paskutinis 12-tas, Vandenio žvaigždyną atitinkantis Zodiako ženklas, yra pavaizduotas kaip šuoliuojantis žirgas.

Vandenio žvaigždyną atitinkantis Žirgo atvaizdas ant apeiginio XVII a. kaušo,
J.Vaiškūno nuotr.

Įdomu tai, kad senovines Mėnulio kalendoriaus tradicijas iki šių dienų išsaugoję kinai civilinius Naujuosius metus švenčia pasirodžius pirmajam jaunam Mėnuliui po to, kai Saulė įžengia būtent į Vandenio žvaigždyną. Pagal mūsų grigališkąjį kalendorių tai įvyksta tarp sausio 21 ir vasario 19 dienos. Viena svarbiausių dievybių, garbinamų per Naujųjų metų šventę Kinijoje, buvo namų židinio dievybė Dzao Vangas (dar vadinamas Dzao Šeniu, arba Dzao Dziuniu), o jo pagalbininkas – žirgas, kuriuo jis jodavo į dangaus rūmus. Šiaurės Kinijoje laikytasi naujametinio papročio  Dzao Vango žirgui pastatyti dubenėlį su vandeniu ir susmulkintu šienu, o šalia padėti raudoną raištelį – pavadį dangaus žirgui.  

Jaunam Mėnuliui stojus pradėtos švęsti kinų Naujųjų metų apeigos kulminaciją pasiekia pirmosios Mėnulio pilnaties dieną, vadinamą Pirmos nakties šventimu (Juansjao) arba Žibintų švente. Šioje šventėje, be visa ko, valgomi rutulio pavidalo ryžių paplotėliai su uogienės arba cukraus įdaru, liaudyje laikomi – pilno Mėnulio pirmavaizdžiu!  

Pradėję Naujus Metus pagal šiuolaikinį Saulės ritmu pagristą kalendorių neužmirškime, kad mūsų protėviai didelę reikšmę skyrė Mėnuliui, kurio pasikartojančioms atmainoms buvo priskiriama galia veikti visus gamtos reiškinius Žemėje. Tad tegul užgimęs šių metų pusiaužiemio „Dievo kumeliukas“ atneša į mūsų namus ne tik naują laiką, bet ir naujas galias, naujus gyvybės ir laimės išteklius, naujo, geresnio gyvenimo pradžią.

[1] Pasakojo: Kazimiera Vaiškūnienė, g.1919. Užrašė: J.Vaiškūnas, Švenčionyse 1999 01 01.

Dažnai girdime: „Nevaryk dievo į medį“ – seną lietuvišką posakį, menantį laikus, kai dievai išties gyveno ir reiškėsi per medžius. Šventi medžiai ir šventi gojai buvo vienais svarbiausių baltiškų alkų.

Ištarmę „Nevaryk dievo į medį“ šiandien galime suvokti dvejopai: pirma, kaip draudimą medį sieti su dievu, turėti medį sau dievu arba – medyje sau dievą; antra, ir matyt senesne prasme, kaip nurodymą į bereikalingas perteklines pastangas – nedaryk to kas jau padaryta, kas ir taip jau yra. Jei dievas yra medyje arba medėje (miške), tai ir nereikia jo ten varyti – bergždžias bereikalingas tai darbas.

Vadinasi anuomet mūsų protėviams dievai gyveno medžiuose. Ir, atrodo, apsigyvendavo ne patys, o žmogaus pastangų dėka: buvo „įvaromi“, įprašomi, „įkeliami“  į medžius. Kovingosios krikščionybės ir rajosios civilizacijos plėtrai išsikerojus gyvoji gamta virto mėsos ir medienos talpykla, joje nebeliko vietos dievams. Dievai neteko savo būstų medžiuose, akmenyse ir net žvaigždėse…  Ir apleido mus mūsų dievai. Pasklido tauta po pasaulį – kas į vakarus svaresnių kūnų ieškoti, kas į rytus tyresnės dvasios pasisemti… Nudžiuvo šventi ąžuolai, o per naujus sodinukus dievų balsas taip ir nepasigirsta.

Atėjo laikas į medžius sugrąžinti dievus, arba medžius sugrąžinti dievamas. Kaip tai padaryti?

Vienas uoliausių mūsų senojo tikėjimo metraštininkų Motiejus Pretorijus XVII a. aprašė dievo varymo apeigą į pasirinktą savo dydžiu arba pavidalu iš kitų išsiskiriantį medį.  Apie tai jam nusišypsojo laimė išgirsti iš vieno seno žemaičio:

…kai vaidulis (vaidila – J.V.) sužinodavo apie tokią vietą ar tokį medį, jis turėdavo tris dienas ir tris naktis pasninkauti ir kviesti savo dievą, kad jis tą medį užimtų ir kartu per jį padėtų ten ateinantiems žmonėms. Dėl pasiininkavimo ir maldų dievas nusileisdavo į tą medį, bet ne bet kaip, o su garsiu ošimu, kartais ir baisiu murmesiu. Bet jeigu toks murmesys nepasigirsdavo per tris dienas, jis turėjo eiti šalin ir vėl ateiti po kelių dienų, dvi paras pasninkauti ir melstis, o jeigu ir tada dievas nenusileistų, tai jis turėjo įsidrėksti krūtinę, kad ištrykštų kraujas. O jeigu ir tada murmesio nebūtų, jis turėjo atsinešti savo vaiko kraujo ir juo ištepti tą medį, kad jame apsigyventų dievas. Tada (jų nuomone) dievas į medį tikrai ateinąs, po ko reikia aukoti aukas, arba kaip jis sako, švęsti šventę (IV, 3, §14).

Nelengva varyti dievą į medį, o ir ne bet kas tai gali padaryti – tik galingas žmogus – vaidila arba valdovas. Kaip matome lengva ranka  ar pamokslu dievo į medį neįvarysi. Tik ypatingomis žmogiškosiomis pastangomis, atsidavimu ir pasišventimu, aukojimusi ir pasiaukojimu ­– savo kūno prakaitu ir krauju gali viltis vėl sugrąžinti nebyliems gamtos kūnams dievo buveinės vaidmenį.

Šis pavyzdys dar kartą parodo, kad baltai „negarbino“ medžių kaip tokių, tiesiog medžiai buvo pripildomi prasmės, ir kaip regimieji medžiaginiai simboliai įgaudavo dvasinę galią tarpininkauti tarp žmonių ir dievų. Pirmoji ir svarbiausia prielaida tokią galią iškviesti ir patirti buvo – pagarba.

Štai ką patyrė M.Pretorijus iš prietaringo valstiečio įsikalbėjęs su juo apie vieną šventu laikomą Ragainės valsčiaus ąžuolą:

Po ilgo pokalbio iš jo sužinojau, kad jis ir į jį panašūs gerai žiną, kad ąžuolas, žiūrint į jį apskritai kaip į medį, nereikalaująs jokio garbinimo, tačiau jie šitą medį, išskirdami iš kitų, garbina todėl, kad jiems neva dievų ir protėvių aiškiai prisakyta, jog jeigu jie šitam medžiui neparodysią pagarbos, tarkime, jeigu jie jo neapsaugotų ir nukirstų arba apkapotų, tai jie garantuotai būtų nubausti, ir jis galėjo pateikti daugybę šito pavyzdžių. Jis pareiškė, kad jie tiek pat nedaug tenusideda Dievui, nieko blogo nedarydami tam medžiui (ir tai, sakė jis, esąs visas garbinimas), kiek nenusideda Dievui, nieko blogo nedarydami pastatytam kryžiui, kuris paprastai irgi esąs daromas iš ąžuolo. Proseneliai jam aiškinę, kad Dievas prie tokių ąžuolų dažnai iškviečiąs angelą, kuris pamaldiesiems darąs gerą, o blogiesiems – bloga, ir kadangi jiems taip išaiškinta, sakė jis, kad nesą bloga tenai ką nors paaukoti, tai jis ir darąs – ne medžiams, o angelui arba daugiau Dievui, kuris ten angelą pasodinęs (IV, 1, §6).

Šis valstiečio išaiškinimas pastoriui Pretorijui suprantamais krikščioniškais terminais – tikra etnologijos pamoka ir šiuolaikiniams tyrinėtojams bei baltiškos religijos aiškintojams vis negalintiems arba nenorintiems nusimesti baltų kaip „gamtameldžių“, kaip gamtos kūnus ir reiškinius esą „garbinusių“ „pagonių“ supratimo.

Argi nematyti iš paprasto (o gal ir nepaprasto) žemaičių valstiečio pamokos, kad medžiai, gyvūnai, ugnys, akmenys, dangaus šviesuliai ir visa nuostabi gamta mūsų prigimtinės kultūros žmonėms reiškėsi kaip dieviškos galios ženklai-nešėjai, G.Beresnevičiaus žodžiais tariant, kaip „sankabėlės“, kaip tarpininkai tarp žemiškosios-kūniškos žmogaus būties ir neapčiuopiamų neregimų, tačiau labai žmogui reikalingų dieviškų kosminių galių.

Medžiai ne tik buvo, bet ir dabar gali būti laidininkais, perduodančiais mūsų maldas ir mintis dievams. Mūsų užduotis nelengva, bet įmanoma – medį vėl paversti šventu dievų sostu, kad jo šakose įsisukusio vėjo šuoruose kaip anuomet pasigirstų dievų balsai…

Ir tada ant kalno augantis senas galingas ąžuolas taps ta realia religine gija, šventa  jungtimi, siejančia mūsų žemišką, kūnišką būtį su aukštesnėmis dieviškomis Visatos galiomis.

Turime pasistengti ir vėl įvaryti dievus į mūsų medžius. Gražinę dievams jų namus žemėje – atkursime sutraukytas gijas tarp dūstančių mūsų sielų ir gaivaus dvasinio vėjo ošiančio dieviškųjų aukštybių erdvėse

Įvyko dalinis Saulės užtemimas  

Sausis prasidėjo įspūdingu daliniu Saulės užtemimu trukusiu nuo 9 val. 22 min. iki 12 val.13 min. Gaila, bet tiršti sluoksniniai debesys beveik neleido šio įspūdingo reiškinio stebėti Lietuvoje.      

Užtemimo maksimumo metu 10 val. 45 min. Mėnulis uždengė beveik 80 nuošimčių Saulės, todėl gerokai pritemo.        

Kitą panašų užtemimą, kai Mėnulis uždengs 80 proc. Saulės disko, Lietuvoje tegalėsime matyti tik 2026 metais.

1 pav. Jei sausio 4 d. būtų buvę giedra -  
Saulė maksimalioje užtemimo fazėje
būtų atrodžiusi taip,  autoriaus pieš.

Šis užtemimas geriausiai buvo matomas Europoje, Šiaurės Afrikoje, Centrinėje Azijoje, Kinijos ir Indijos šiaurės vakarų dalyje. Kitą panašų užtemimą, kai Mėnulis uždengs 80 proc. Saulės disko, Lietuvoje galėsime matyti tik 2026 metais.

2 pav. Užtemusi Saulė Marijampolėje, DELFI skaitytojos nuotr.

3 pav. Saulės užtemimo vaizdą galima suprojektuoti ne tik į ekraną, autoriaus nuotr.

Iškils ryškiųjų žiemos žvaigždžių ratas  

Sausio vakarais virš rytų horizonto tekės įspūdingas ryškiausių žiemos žvaigždynų ratas. Tuoj po Saulės laidos žemai rytų padangėje sužibs Šienpjovių (Oriono), o kiek kairiau jų, Dvynių žvaigždės. Virš Dvynių matysime Vežėją su ryškiąja Kapela, o virš Šienpjovių – Taurą su rausvuoju Aldebaranu. Vėliau, po 18 val. žemiau Dvynių pasirodys ir Mažasis Šuo su ryškiu Prokionu, o po valandos pietryčiuose išnirs dar vienas žiemos rato žvaigždynas – Didysis šuo su ryškiausia šiaurinio dangaus žvaigžde Sirijumi. Tarp Sirijaus ir Prokiono tiesiai per Didžiojo žiemos žvaigždžių rato vidurį drieksis Paukščių tako juosta.

Jupiteris suartės su Uranu  

Jupiteris sausio pradžioje po saulėlydžio švytės pietvakariuose kaip -2,4 ryškio žvaigždė Žuvų žvaigždyne. Nors šiuo metu jis tols nuo Žemės ir jo šviesis mažės, tačiau vis tiek savo ryškumu pralenks visas šviesiausias žvaigždes ir nusileis, tik paryčiui pasirodančiai, Aušrinei-Venerai.

Mėnesio pradžioje, pasitelkus žiūroną, greta Jupiterio galima bus susirasti ir retai plika akimi matomą žydrąją Urano planetą. Sausio pradžioje ji spindės tik puse kampinio laipsnio nutolusi dešiniau ir aukščiau nuo Jupiterio. Sausio 8-10 dienomis atsidurs į dešinę nuo Jupiterio mažiau nei per 1 kampinį laipsnį. Kitas panašus šių planetų suartėjimas įvyks tiktai 2038 metais!

Saturnas sausio pradžioje tekės praėjus maždaug pusvalandžiui po vidurnakčio Mergelės žvaigždyne, o mėnesio pabaigoje jau 2 valandomis anksčiau. Žieduotoji planeta vis šviesės ir mėnesio pabaigoje pasieks 0,6 ryškį.

Priešaušrio danguje viešpataus Venera-Aušrinė. Tekės ji apie 5 val. ir savo didžiausią nuokrypį (elongaciją) nuo Saulės pasiekusi sausio 8 d. didingai ir neįtikėtinai ryškiai (- 4,4) spindės Svarstyklių žvaigždyne.

Merkurijų mėnesio pradžioje galima pamatyti rytais žemai palei pietryčių horizontą Gyvatnešio žvaigždyne. Nors švies jis pakankamai ryškiai – kaip 0 ryškio žvaigždė, tačiau dėl žemos padėties stebėti jį būtų geriau pasitelkus žiūroną. Didžiausią kampinį nuotolį (elongaciją) nuo Saulės Merkurijus pasieks ir aukščiausiai iškils sausio 8 d.

Marsas šį slėpsis už Saulės ir liks nematomas.  

Pav. 1. Spalio 15 d., 23 val. žvaigždės ir Hartlio kometa virš rytų horizonto. (Pav. sukurtas su Starry Night Pro 5).

Išryškės Paukščių takas

Įsibėgėjant rudeniui žvaigždėtas dangus kasnakt atrodys vis įspūdingiau. Per visą dangų vakarais iš šiaurės į pietus drieksis itin išryškėjęs Paukščių takas. Jame bus nesunku atrasti vienas paskui kitą besirikiuojančius ryškiausius Vežėjo, Persėjo, Kasiopėjos, Gulbės, Lyros, Erelio ir  Šaulio žvaigždynus.

Didieji Grįžulo ratai riedės žemai šiaurėje. Rytuose kils Persėjas, o į dešinę nuo jo viena paskui kitą drieksis keturių ryškesnių Andromedos žvaigždžių eilė, virš kurių blausiai švytės Andromedos ūko dėmelė – vienintelė plika akimi matoma mūsų Paukščių Tako galaktikos kaimynė – Andromedos galaktika (M31). Po abiem Andromedos ir Pegaso žvaigždynais tekės didelis, bet neryškus zodiakinis Žuvų žvaigždynas, o po dešiniaja žvaigždžių „žuvimi“ itin ryškiai švies Jupiterio planeta.

Spalio vakarais iš už rytų horizonto pasirodys Tauro žvaigždynas su įsidėmėtinu žvaigždžių spiečiumi – Sietynu (Plejadomis).

Jupiteris vienvaldžiaus

Jupiteris spalio danguje ryškiai švytės visą naktį ties Žuvų ir Vandenio žvaigždynų riba ir savo padėtimi vienvaldžiaus tarp spalio žvaigždžių ir planetų. Marsas, Venera ir Merkurijus bus nematomi ir tik Saturnas spalio pabaigoje rytais spės pasirodyti Mergelės žvaigždyne. Ji galima bus matyti visai greta (žemiau) trečiojo ryškio Mergelės žvaigždyno žvaigždės Porimos.

Pasitelkus žiūronus už kelių laipsnių nuo Jupiterio dar bus galima paieškoti ir kelis tūkstančius kartų už jį blyškesnio Urano.

Šienpjoviai pažers meteorų

Spalio 4 – lapkričio 14 dienomis reikšis Orionidų (Šienpjovių) meteorų srautas. Daugiausia meteorų tikimasi sulaukti naktį iš spalio 20 į 21 d. Tuomet per valandą tikimasi pralėksiant apie 20 gelsvų bei žalsvų meteorų. Orionidai yra siejami su Halio kometos kosmose paskleistomis dalelėmis į Žemės atmosferą įlekiančiomis apie 41 km per valandą greičiu.

Spalio 7-9 d. naktimis prie Orionidų meteorų dar prisidės ir Drakonidų „krentančios  žvaigždės“. Šio meteorų srauto epicentras (radiantas) bus tarp Mažųjų ir Didžiųjų Grįžulo ratų besidriekiančiame Slibino žvaigždyne.

Pav. 2. Hartlio kometos kelias tarp žvaigždžių 2010 spalio mėnesį, http://www.jodrellbank.manchester.ac.uk

Pasirodys periodinė Hartlio kometa

Šio mėnesio dangaus puošmena taps plika akimi matoma Hartlio kometa (103P/Hartley). Tai bus ryškiausia metų kometa. Spalio pradžioje, kuomet dar netrukdys Mėnulio šviesa, ją galima bus susirasti aukštai iškilusiame Kasiopėjos žvaigždyne.  Spalio 8 d. ji atsidurs greta dvigubo padrikojo Persėjo žvaigždžių spiečiaus (NGC 869 + NGC 884) ir taps puikiu taikiniu žvaigždėto dangaus fotografams. Kometa kasdien vis ryškės ir tikimasi, jog pasieks net 4 ryškį. Deja, apie spalio 20 d., kuomet kometa bus šviesiausia, jos stebėjimus apsunkins Mėnulio pilnatis. 

Tai bus ketvirtas ir pats geriausias Hartlio kometos sugrįžimas nuo jos atradimo 1986 m. Arčiau Saulės ši kometa atskrieja kas 6,5 metų. Įdomu tai, kad NASA kosminis aparatas „Deep Impact“, tas pats kuris 2005 m. „torpedavo“ Templio kometą,   lapkričio 4 d. praskris netoli nuo Hartlio kometos. Taigi, susidarys palanki proga pamatyti šią uodeguotą kosminę viešnią ir iš arti.

Romualdas Ozolas savo politinės publicistikos rinkinyje „Kodėl griūva mūsų pilys?“ pastebėjo, jog būti nepriklausomu laisvėje yra gerokai sunkiau nei po totalitarizmo išmokti demokratijos.

Tai visiška tiesa, kaip ir tai, kad viena iš dabartinio mūsų pasimetimo priežasčių yra ta, jog „vadavomės ne KAM, o NUO KO: norėjome gyventi ne NEPRIKLAUSOMI, o nepriklausomi NUO RUSIJOS“. Prie šių R. Ozolo minčių norėčiau pridurti dar tai, kad jei kas dar tebebando kovoti dėl Lietuvos NEPRIKLAUSOMYBĖS, tai tuojau pat yra apkaltinamas, esą veikia Rusijos naudai… Ir daugelis tuo tiki, kai nuolat kalama į galvą, kad tegali būti tiktai 2 stovyklos: Rytai–Vakarai, Bizantija ir Roma…

Lietuvos išsilaisvinimo iš sovietinės imperijos laikas buvo kartu ir sovietų imperijos bei dviejų pasaulį pasidalinusių galių perestroikos (persitvarkymo) metas. Laisvę atgavusios Lietuvos dienotvarkėje pasirinkimo „būti savimi“ nebuvo. Šia galimybe tikėjo tik saujelė Sąjūdžio svajotojų. Išsivadavus iš komunistinės supervalstybės gniaužtų atgautąją laisvę skubėta panaudoti savo atkurtai politinei, ekonominei ir karinei nepriklausomybei tirpdyti… Savimi spėjome tepabūti tik keliaudami iš vienos sąjungos į kitą.

Gorbačiovo perestroika pavyko? Archetipinis binarinis mąstymas suveikė: bijodami likti „0“, nuo „–“ metėmės prie „+“. Po 50-ties metų išsmukę iš sąjunginio kalėjimo vėl panūdome grįžti į įprastą ir saugią sąjunginę globą. Už tai turėjome vėl užmokėti laisve. Užuot panaikinę Rusijos ir Vokietijos sandėrio slaptų protokolų pasekmes Lietuvai – juos tartum dar kartą įgyvendinome, tik jau atitekdami kitai susitarusiųjų pusei. Londone gyvenantis žymus sovietų disidentas Vladimiras Bukovskis, ikiputininės Rusijos vyriausybės pavedimu 1992 m. dirbęs su slaptais sovietiniais dokumentais, nekartą bandė mus perspėti, kad didžiųjų Europos valstybių forsuojama Europos federalizacija gali būti bendras Rusijos bei Europos komunistinių ir socialdemokratinių jėgų projektas.

Dabar jau eurosąjunginiu žargonu – „Europos Sąjunga reikalauja“, „būkime europiečiai“, „eikime į Europą“, „integruokimės“, „toleruokime“, „laikykimės europietiškų standartų“ ir pan. – vėl esame raginami „eiti į šviesų rytojų“, taikytis prie naujų euroidealų, tarnauti išganingajai rinkos ekonomikai… Sistemoms reikalingi prisitaikėliai. ES – ne išimtis. Užprogramuotiems mūsiškiams įteigta patiems dekonstruoti („pertvarkyti“) Lietuvos pilietybę, valstybinę kalbą, nacionalinę valiutą ir, galiausiai, Lietuvos Nepriklausomybę. Tankų neprireiks.

Rodos, dar vakar partijos CK nurodymu prie bažnyčių „registravusieji“ maldininkus, KGB užsakymu atlikusieji „sociologines“ apklausas dabar karštai skelbia Evangelijos žodį ir veda į šviesų integruotą eurosąjunginį rytojų.

„Sovietinio palikimo“ burtažodžiu dažnai pridengiame visai ne sovietų valdžios suformuotą, o visų laikų žmonių daugumai būdingą prisitaikėliškumo būseną. Dauguma visuomet prisitaiko prie vyraujančios ideologijos ir politinės sistemos sanklodos, prie viso jos biurokratinio, o kartu ir represinio aparato. Kad ir kaip vadintume dabartinę visuomenę – posovietine ar europietiška, jai taip pat mieliausi yra prisitaikėliai. Jaunas žmogus, negyvenęs sovietinėje santvarkoje, to net nejaučia. Jam tai atrodo moderni norma. Tik va mums, gyvenusiems anoje santvarkoje ir atsidūrusiems šioje, aiškiai yra matomi ne tik tipologiniai, bet ir genetiniai abiejų sistemų tapatumai.

Dainuojanti revoliucija negalėjo pakeisti žmogiškojo prisitaikėliškumo esmės. Daugumą tuo metu išjudinusi mažuma visada buvo priešingoje stovykloje prisitaikėliškumui, kad ir kokiai valdžiai ir santvarkai jis tarnautų.

Leonidas Donskis neseniai savo viename rašinyje klausė: kas pasidarė Romualdui Ozolui, Kazimierui Uokai ir kitiems neva susidėjusiems su „skustagalviais“ pravardžiuojamais nacionalistais? Žinau, kad nei Romualdui Ozolui, nei Kazimierui Uokai, o ir Gintarui Songailai ar kitiems sąjūdžio dvasią išsaugojusiems žmonėms „nepasidarė“ nieko – jie liko ištikimi savo idealams. Laisvė jiems ne savitikslis, bet priemonė tikslui pasiekti. Todėl jie ir lieka opozicijoje sisteminiams prisitaikėliams, bandantiems kitaminčius stumti į paraštes išgalvotais „nacionalizmo“, „homofobijos“ ar net „talibano“ vardais…

Naujųjų laikų prisitaikėlių herojumi iškeltas beveidis žmogus, laisvas nuo įsipareigojimų Tikėjimui, Tėvynei, Tautai, Šeimai ir net savo lyčiai… Bet kokie ilgalaikiai santykiai ar pareigos prilyginti asmenybės laisvių suvaržymui. Didžiausia vertybe paskelbtas prisitaikymas prie aplinkybių bei tapatybės amorfiškumas ir likvidumas.

Priespauda skatino pasipriešinimą, todėl buvo nugalėta. Laisvė pagimdė atsipalaidavimą ir užmigdė budrumą. Apgaulingų euroliberalizmo lopšinių užliūliuota tauta ėmė migti prarasdama sąmonę, netekdama tapatybės – savojo centro – savojo Aš, savo Aš-ies, įgalinančios įsukti savo gyvenimo kūrybos ratą. Mūsų pareiga – pasaulio centrą susigrąžinti ir įtvirtinti savo Tėvynėje, savo Žemėje, savo istorijoje ir kalboje. Bet kokia periferinė tapatybė tėra fikcija – kito, svetimo kultūros centro skleidžiamo ratilo atspaudas mūsų sąmonėje.

Pav. 1. Jupiteris susitinka su Uranu rugsėjo 21 d. 00 val. (Pav. sukurtas su Starry Night Pro 5).

Paukščių takas rodys paukščiams kelią

Rugsėjo vakarais pirmąja ir ryškiausia vakaro „žvaigžde“ bus Jupiterio planeta iškart po saulėlydžio tekanti rytuose. Vėliau, aukštai pietuose, sužibs Vegos žvaigždė. Į rytus nuo jos išryškės Gulbės žvaigždynas su ryškiuoju Denebu. Link vakarų slinks Jaučiaganis su šviesiuoju Arktūru. Dešiniau nuo jo spindės Grįžulo ratai. Iš šiaurės, rytų link, riedės Vežėjo žvaigždynas su šviesiąja Kapela. Pietuose Erelio žvaigždyne aukštokai švies Altayras. Rytuose išsiskirs didysis Pegaso kvadratas ir Andromedos žvaigždžių eilė, o aukščiau jos, Paukščių take žaižaruos išraiškingoji “W” pavidalo Kasiopėja. Paukščių takas nusidrieks šiaurės-pietų kryptimi, tartum kviesdamas paukščius išskristi į šiltesnius kraštus. Tarp rytų ir vakarų neaukštai iškilusioje įsivaizduojamoje Zodiako juostoje įdėmesni stebėtojai galės susirasti: Žuvis (jose spindės Jupiteris), Vandenį, Ožiaragį, Šaulį. Prieš vidurnaktį patekės ir neryškusis Avinas bei išraiškingasis Jautis, žvilgsnį traukiantis įspūdingais padrikaisiais žvaigždžių spiečiais – Plejadėmis (Sietynu) ir Hiadomis.

Pav. 2. Jupiterio palydovų ir Urano išsidėstymas žiūrint per žiūroną arba nedidelį teleskopą, 21 d. 00 val. (Pav. sukurtas su Starry Night Pro 5).

Jupiteris atsidurs opozicijoje

Venera-Vakarinė pirmomis mėnesio dienomis labai trumpam pasirodžiusi palei pat pietvakarių horizontą išnyks iš rudens dangaus iki lapkričio vidurio.

Marsas ir Saturnas mėnesio pradžioje, Saulei nusileidus, kartu su Venera glausis prie pietvakarių horizonto. Dėl jų žemos padėties ir nedidelio šviesio – jų praktiškai nematysime.

Jupiterio stebėjimo sąlygos šį mėnesį bus itin palankios. Rugsėjo 21 d. atsidurs opozicijoje. Tai bus pats palankiausias metas Jupiterio stebėjimams nuo 1963 metų. Jis pasieks net -2,9 ryškį ir bus matomas Žuvų žvaigždyne visą naktį. Po vidurnakčio aukštai iškilęs virš pietų horizonto Jupiteris bus pats šviesiausias nakties dangaus šviesulys po Mėnulio. Pasitelkus teleskopą rugsėjo 21 d. galima būtų stebėti ir Jupiterio palydovo Europos ir jo šešėlio slinkimą (tranzitą) per planetos diską (tranzito pradžia 4 val. 58 min.). Mėnesio viduryje šalia Jupiterio su žiūronais maždaug vieno laipsnio kampiniame nuotolyje galima bus atrasti ir Uraną, kuris opozicijoje atsidurs vos vieną dieną vėliaus už Jupiterį – rugsėjo 22 d. Tiesa, 21-22 d. kiek aukščiau abiejų planetų praslinks pilnas Mėnulis, apsunkindamas jų stebėjimą.

Merkurijus mėnesio viduryje pasirodys paryčiais palei rytų horizontą. Rugsėjo 19 d. Merkurijaus tekės beveik 18 laipsnių atsitolinęs nuo Saulės į vakarus (vakarinė elongacija). Tuo laiku jį apie pusę valandos galima bus stebėti tekančiame Liūto žvaigždyne, keliais laipsniais žemiau už Liūto alfą – Regulo žvaigždę. Merkurijus šviesis bus -0,3, Regulo šviesis +1,3 (mažesnis skaičius reiškia didesnį šviesį).

Įvyks rudens lygiadienis

Rugsėjo 23 d. 6 val. 10 min. įvyks rudens lygiadienis, tuomet Saulės disko centras atsidurs dangaus pusiaujo ir ekliptikos sankirtos taške – Saulė pereis į dangaus pietų pusrutulį ir prasidės astronominis ruduo. Po kelių dienų dienos bei nakties trukmė trumpam susilygins. Nuo šiol iki pavasario lygiadienio naktys bus ilgesnės už dienas.