Prisipažinsiu, jau keletą mėnesių džiaugiuosi tuo, kad mano jaunystės komanda Vilniaus „Žalgiris“atgimsta.Sunkiai, iš lėto, bet su viltimi ilgam užsibūti A lygoje, Vilniaus klubas kapstosi iš finansinės krizės ir į savo gretas ima susigrąžinti „senąją gvardiją“. Igoris Morinas, Tadas Gražiūnas, Raimondas Vilėniškis, Igorius Steško bei Giedrius Barevičius – seni žalgiriečiai, kurie parodys, ką sugeba. Futbolo pasaulis tik ir kalba, kad Vilniaus klubas pretenduos į prizinę vietą. Džiugu.

Dažniausiai, kai kalbama apie „Žalgirį“, mintimis grįžtu į 1980-90-uosius metus, kai į komandos rungtynes susirinkdavo pilnas senutėlis „Žalgirio“ stadionas ir laukdavo mūsų pergalių. Buvome vaikinai, kovojantys ne tik žaliai baltas klubo spalvas, bet ir už visą šalį. Visada širdyje buvau, esu ir liksiu žalgirietis, tad kiekviena žinia apie sostinės komandą asmeniškai man yra svarbi.Taip, tuomet „Žalgiris“ buvo visos šalies futbolo klubas, dabar, gaila, bet gali atsitikti taip, kad „Žalgiris “ liks tik vienintelė reprezentacinė sostinės ekipa šį sezoną.

Pernai metais situacija su legendiniu klubu buvo prasta, šiemet – bent jau kaip rodo dabartinis spartus pasiruošimas A lygos čempionatui - džiuginantis. Kaip ir pati A lygos vizija. Šalies futbolo elitinėje lygoje turėtų žaisti dešimt - dvylika komandų. Prie praėjusių metų aštuoneto prisijungs „Žalgiris“ ir „Mažeikiai“, gal „Klaipėda“ bei Kėdainių „Nevėžis“. Šalies futbolas pamažu plečiasi ir tikiu, kad po kelerių metų turėsime gan pajėgų ir subalansuotą nacionalinį čempionatą.

Gero futbolo linki

Valdas Ivanauskas

Paskutiniai metai burtų prasme tikrai buvo nepalankūs rinktinei. Sąžiningai ir neprisimenu, kada mums sekėsi šioje srityje. Tiesiog nelabai ir tikėjausi, kad mūsų rinktinė gali papulti į normalią grupę.Burtai yra toks dalykas, kur nėra atsitiktinumų. Net ir gerai pradėjus bet kokį atrankų čempionatų ciklą anksčiau ar vėliau silpnesnėje rinktinėje išlenda pasiruošimo, individualaus meistriškumo trūkumas ir visos viltys subyra.

Norint kažką pasiekti, reikia laiko ir profesionalaus atsinešimo į darbą, į sportą. Pasikartosiu, bet visi puikiai žino, kokioje situacijoje yra šalies futbolas ar visas sportas. Lietuva – lyg „befutbolinė oazė“ Europoje: nei stadiono gero nėra, nei apčiuopiamo sporto šakos vystymo, nei pagalbos iš valdžios. Kol nebus nacionalinio susidomėjimo populiariausia sporto šaka, tol vargu bau, ar lietuviai kada nors žais Europos ar Pasaulio futbolo čempionatų finaliniuose turnyruose.

Ispanija, Čekija, Škotija, Lichtenšteinas. Na, kas belieka? Jei futbolo federacija uždirbs pinigų iš televizijos transliacijos teisių, juos investuos į ilgalaikę futbolo strategiją ir gal po kelerių metų galėsime optimistiškiau kalbėti apie tikrąsias rinktinės galimybes kovojant dėl patekimo, kad ir į Europos čempionatą

Dabar, reikia pripažinti, kad rinktinėje trūksta pilnaverčių žaidėjų, galinčių vienas kitą pakeisti.Jei dėl įvairiausių priežasčių iškrenta vienas ar kitas lyderis, rinktinės strategai neturi kuo juos pakeisti. Galime sužaisti labai efektyviai vienas, dvi rungtynes, bet pastovumo kol kas mūsų rinktinėje nėra.

Gero futbolo linki 

Valdas Ivanauskas