Prisipažinsiu, jau keletą mėnesių džiaugiuosi tuo, kad mano jaunystės komanda Vilniaus „Žalgiris“atgimsta.Sunkiai, iš lėto, bet su viltimi ilgam užsibūti A lygoje, Vilniaus klubas kapstosi iš finansinės krizės ir į savo gretas ima susigrąžinti „senąją gvardiją“. Igoris Morinas, Tadas Gražiūnas, Raimondas Vilėniškis, Igorius Steško bei Giedrius Barevičius – seni žalgiriečiai, kurie parodys, ką sugeba. Futbolo pasaulis tik ir kalba, kad Vilniaus klubas pretenduos į prizinę vietą. Džiugu.

Dažniausiai, kai kalbama apie „Žalgirį“, mintimis grįžtu į 1980-90-uosius metus, kai į komandos rungtynes susirinkdavo pilnas senutėlis „Žalgirio“ stadionas ir laukdavo mūsų pergalių. Buvome vaikinai, kovojantys ne tik žaliai baltas klubo spalvas, bet ir už visą šalį. Visada širdyje buvau, esu ir liksiu žalgirietis, tad kiekviena žinia apie sostinės komandą asmeniškai man yra svarbi.Taip, tuomet „Žalgiris“ buvo visos šalies futbolo klubas, dabar, gaila, bet gali atsitikti taip, kad „Žalgiris “ liks tik vienintelė reprezentacinė sostinės ekipa šį sezoną.

Pernai metais situacija su legendiniu klubu buvo prasta, šiemet – bent jau kaip rodo dabartinis spartus pasiruošimas A lygos čempionatui - džiuginantis. Kaip ir pati A lygos vizija. Šalies futbolo elitinėje lygoje turėtų žaisti dešimt - dvylika komandų. Prie praėjusių metų aštuoneto prisijungs „Žalgiris“ ir „Mažeikiai“, gal „Klaipėda“ bei Kėdainių „Nevėžis“. Šalies futbolas pamažu plečiasi ir tikiu, kad po kelerių metų turėsime gan pajėgų ir subalansuotą nacionalinį čempionatą.

Gero futbolo linki

Valdas Ivanauskas