- Pradžia
- Vartotojų blogai
- verzikauskas
Pikto dėdės kliedesiai apie Moterį ir jaunimo perspektyvas
Antradienis, 2011-05-31 18:57 Trumpi apsakymai | 0 komentarų
Pasivaikščioti po senove ir istorija alsuojantį senamiestį, įkvėpti praeities dvasios, pabūti ten, kur prieš tave stovėjo ir vaikščiojo tūkstančiai žmonių, seniai jau mirusių… Pavalgyti nacionalinių vengriškų patiekalų – tikro guliašo, tikrų žąsies kepenėlių su vynuogėmis, atsigerti nuostabaus vietinio vyno, paragauti dar puikesnio putojančio „šampano“. Štai tokie norai ir tikslai mane su mylima moterimi savaitgaliui atviliojo į Budapeštą, vieną didingiausių ir nuostabiausių Europos sostinių. Deja, ne visiems mano norams ir lūkesčiams buvo lemta išsipildyti iki galo, nes Budapešte tikrai daug gerų firminių parduotuvių, o mano moteris – tikra Moteris, negalinti ramiu veidu pro jas praeiti. Tačiau aš su tuo susitaikiau jau senai. Kam gi bristi prieš galingą upės srovę, kam gi bandyti pasukti Žemę į priešingą pusę? Norėjau pasakyti: kam gi ginčytis su moterimi? Juk bet kokiu atveju mums, vyrams, nulemtas pralaimėjimas: arba tu vis tiek būsi priverstas susitaikyti su tuo, kad Ji kelias valandas klaidžios po parduotuves (o jai atrodys – kad ji braunasi pro laukines, tačiau pakankamai sukultūrintas, kad moterims negrėstų joks pavojus, džiungles, kur apstu visokių džiaugsmingų netikėtumų ir atradimų), arba tavo užsispyrimas nugalės, tačiau tai bus tikra Piro pergalė ir tu gailėsies, kad laimėjai, kad išvis pradėjai kovą su šiuo nenugalimu gamtos gaivalu – Moterimi! Po tokios „pergalės“, apkartinti tavo gyvenimo valandas, netgi dienas, ji sugebės tikrai preciziškai ir labai nuosekliai. Ir, bet kokiu atveju, tu nuolat jausi kažkokią neaiškią, maudžiančią, nuolatinę kaltę, tu bandysi atsikratyti šio jausmo, tačiau vienut vienintelis žvilgsnis į tavo Moterį, tave sugrąžins į pradinę emocinę būseną – tą patį baisų alinantį kaltės pojūtį!
Žinodamas visas šias peripetijas ir įvairas alinančias emocines būsenas, net mintyse nesugebėjau jai paprieštarauti ir ramia sąžine išleidau savo antrąją pusę į pažintinę, daug kilnių jausmų ir laukinių aistrų žadinančią kelionę po drabužių ir papuošalų pasaulį. Tokios koncentracijos ir momentalaus dėmesio perkėlimo nuo vieno dalyko (tai yra – nuo manęs) į visai priešingą dalyką (krūvas įvairių parduotuvių) mes, vyrai, moterims galėtume tik pavydėti. Dar prieš sekundę jos meilus, svajingas žvilgsnis glostė mano veidą, grakšti rankutė, gulėdama mano dideliame delne kėlė jaudulį širdyje ir žadino visokias, kad ir nepagrįstas viltis…Ir staiga, gavusi žodinį mano sutikimą (nors, kaip suprantate – tai tik formalumas), kad „gali drąsiai vaikščioti viena, aš tikrai netrukdysiu ir nenuobodžiausiu“, ji, Moteris, virto grobio siekiančia Liūte, atsargiai, tačiau tvirtai ir garantuotai visą savo dėmesį sutelkiančia į grobį, na, patys suprantate, į kokį šiuo atveju. Tą sekundės akimirką Moteris tarsi veržli, galinga mašina staiga įgauna kryptį, nors, dar stovi vietoje, tačiau tiesiog jauste jaučiasi jos būsima judėjimo trajektorija. Šią būseną galima pavadinti Absoliučia Koncentracija. Jogų meditacija ir nirvana yra niekas, palyginus su šia Moters Absoliučiąja Koncentracija.
Žodžiu, mano brangioji iššuoliavo. Man beliko suvaidinti susidomėjimą kitomis, „vyriškomis“ prekėmis: laikrodžiais, pakabukais ir… na, užteks ir tiek. Kartais didesniuose prekybos centruose būna eksponuojami nauji automobiliai, tada galima laisvai „užmušti“ kokias 10 minučių tremties. Visada didžiosiose parduotuvėse jausdavausi nejaukiai: man juk nereikia nieko, o čia visa prabanga tik tam ir sukurta, kad kažką man parduoti, įsiūlyti. Eilinį kartą pajutau kaltę dėl savo tokių minimalistinių poreikių. Galvočiau, ligonis esu ar sergu nepilnavertiškumo kompleksu, bet, kad pažįstu bent dešimtį savo draugų, besitenkinančių minimalizmu. Kartais net nesuprantu – džiaugtis dėl to, ar verkti. Sveiko gyvenimo būdo šalininkai nuolat aiškina, kad žmogui reikia ne tiek ir daug, kad pataptų laimingu – tik sveikatos ir saiko. Kiti gi, ypač politikai ir įvairūs gudrūs ekonomistai rėkia, kad, norit gerai ir turtingai gyventi, reikia skatinti vartojimą, o tai reiškia, kad reikia daugiau valgyti, daugiau gerti, turėti daug drabužių, na, ir visokiais kitais būdais taškyti pinigus į visas puses. Kam? Kad vyktų vartojimas, pinigai, kad cirkuliuotų ir t.t. Apie laimę jie nesako nieko, matyt jų leksikone tokio žodžio nėra iš vis. Na, kaip ten bebūtų, kenksmingas aš visuomenei savo pinigų taupymu ir nepersirijimu, ar ne, tačiau noro kažką nusipirkti neatsirado. O tuo metu mano moteris, tarsi Skrajojantis Olandas atakavo tam nepasiruošusius laivus, tai yra, firmines parduotuvėles. Ji pardavėjas užgriūdavo netikėtai, visa jėga ir , tik reta pardavėja ar konsultantas sugebėdavo atlaikyti jos įnoringą kritiką ir kokybės reikalavimus pasirinktai prekei. Tačiau tie, kas atsilaiko Moters reikalavimų lavinai, būna pamaloninti su kaupu: tokiu atveju pinigai netaupomi!
Kita, visai pakenčiama pramoga, atsidūrus tokioje nepavydėtinoje situacijoje, kaip mano – stebėti žmones. Svarbu susirasti patogią sėdimą vietą, į rankas paimti mobilųjį (siunčiu žinutes ir reikalus, atseit, tvarkau) ir galima stebėti. Anksčiau, prieš gerą dešimtmetį, mano stebėjimo objektai priklausė labai apibrėžtam ratui ir, sakykime, visi vyrai, pagyvenę žmonės ir vaikai būdavo laisvi nuo mano dėmesio. Dabar požiūris kiek pakitęs. Aišku, mano mėgstama stebėjimo grupė dominuoja ir toliau, tačiau pasidarė įdomu stebėti visus žmones ir pabandyti nors trumpai mintyse nusibrėžti stebimojo objekto pagrindines gyvenimo gaires. Žinoma, savo susikurto vaizdo apie stebimąjį aš patikrinti negaliu, teisingas jis ar ne, tačiau fantazuoti ir daryti išvadas vis tiek įdomu. Štai žingsniuoja jaunuolis – gal 15 – 16 metų. Ausinės, suvelti plaukai, šortų klynas beveik ties kelėnais, pilvukas, kurį dengia laisva, plati „maikė“ , kaip gero keturiasdešimtmečio alaus mėgėjo. Na ką galima apie tokį grožį pasakyti? Aš ne Šerlokas Holmsas, kuris sakydavo daktarui Vatsonui, kad tai yra elementaru, tačiau tikrai nereikia daug proto, kad atspėtum, jog jaunuolis dienų dienas leidžia prie kompiuterio ar žaidimų konsolės, valgo traškučius, čipsus ir kitokią nuostabią maisto imitaciją, kad tikrai neturi širdies draugės, nes nei viena mergina, neleistų savo mylimąjam vaikščioti su iki kelių nutysusiu klynu. Jaunuolio tėvams su savo atžala kovoti atsibodę jau seniai, todėl jo išvaizda ir figūra primena bomžą (pagal apsirengimą), tačiau jauną ir išpurtusiu veideliu, bei išpampusiu pilveliu. Jaunuolio perspektyvos? Gal būt įstos ir baigs aukštąją. Gal būt net Londone ar Paryžiuje. Gal būt, sulaukęs trisdešimties net nustos žaisti kompiuterinius žaidimus, o gal net kiek ir subręs. Tačiau labai rimtai abejoju, ar toks žmogus sulauks penkiasdešimties. Kodėl? Nebeliks sveikatos. Jau dabar matosi, kad sunkiai kūnelį bepaneša, o dar tik pati jaunystė – kvailystė… Fui, na ir nusifantazavau! Aš gi ne koks aiškiaregys, netgi nedirbu orų prognozių biure, o šneku, tarsi visažinis senelis!
Gerai, stebime toliau: štai pagyvenusių žmonių porelė – moteris puikių linijų, apranga militaristinio stiliaus. Drąsu, labai drąsu, bet… visai nieko! Vyras pilnai prie jos priderintas ir, iš esmės, abu žiūrisi neblogai. Keliauja po Vengriją, o gal po Europą. Velnias žino, susipainiojau, be to, tai visai nepagrįsti spėjimai.
Žiūrime toliau. Štai dvi merginos, jaunos, labai simpatiškos ir labai dažytos, ypač raudonai šviečia jų lūpos. Sijonai trumpi, kulniukai aukšti… Auskarai dideli…Įtariu, kad rusės. Akurat! Ką tik praėjo pro mane savo gimtąja kalba čiauškėdamos, traukdamos ne tik mano, bet ir visų aplinkinių vyrų dėmesį. Gražu, bet kažkaip, atsiprašant, nebrandu ir pigoka.
O štai ir skandinavių būrelis: didžioji merginų dalis labai panašios, tarsi seserys. Pagal apsirengimus ir figūras. Nusmukę džinsai, aukščiau jau mano minėtos „maikės“, trumpi, išpešioti plaukai, rausvi skruostukai ir visos tokios putlutės, tarsi drambliukai. Tik akys žydros, o dramblių, sako, raudonos. Būtinas atributas – kuprinės, rankoje buteliukas vandens, o veiduose šalta, griežta ramybė, įsitikinimas savo pranašumu prieš lepšius vyrus… Duokdie, kad ir vėl klysčiau. Jų ateitis man miglota, galvoje nesirikiuoja jokia eile, netinka jokie šablonai: ar gali moteris būt laiminga be vyro meilės? Tokių tikrai niekas nepamils. Bet, gal jos ir gali būti laimingos, nežinau… A, teisingai, prisiminiau, Juozas, buvęs mano bendradarbis, pasakojo, kad moteryje svarbiausia jos vidinės savybės, vidinis pasaulis, o išorė absoliučiai nesvarbu… Nebūtų išaiškėję, kad Juozas gėjus, gal ir būčiau įtikėjęs šiais pasakojimais… Beje, mano bendradarbis susirado mylimąjį ir jiems, kiek girdėjau, sekasi neblogai. Nors aš už tradicinę šeimą, tačiau turiu pripažinti, kad Juozui, simpatiškam vyrui, kad ir gėjui, 100 kartų daugiau šansų gyvenime patirti meilę, nei šioms karštoms pupytėms iš šiaurės… Na, bet mano ir mąstymas: teisti, už kitus spręsti, nepagrįstai prognozuoti, vertinti… Pripažinkite, juk visi savyje, viduje kiekvienam sutiktąjam priklijuojate savo sugalvotą etiketę – vieni griežtesnę, kiti švelnesnę ar tolerantiškesnę, kiti žiaurią ir galutinai pasmerkiančią… Tik retas tai pasako garsiai.
O aš, štai žiūriu į savo moterį, tikrą Moterį, kuri sugeba ir savimi pasirūpinti, ir mane išlaikyti tam tikrame lygyje, kuri kartais verkia, tačiau dažniau juokiasi. Kurios mąstime mums, vyrams, kartais sunku rasti logikos pradmenų, tačiau, kuri dažniausiai išpuola teisi…
Gal būt esu
laaabai senamadiškas, tačiau tikrai laimingas, kad aš, marsietis galiu sugyventi
su ateive iš Veneros! 
Įrašas neturi komentarų.
 Gegužė 2013 |
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | ||
| 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 |
| 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 |
| 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 |
| 27 | 28 | 29 | 30 | 31 | ||
