Vincentas Lamanauskas

Pastaraisiais metais dėmesys studijų kokybei nemažėja. Prirašyta daugybė įvairaus lygmens ir pobūdžio straipsnių, išleista knygų, kitokios literatūros. Iš kitos pusės, per pastaruosius keletą metų vyko įvairios nacionalinės, regioninės ar tarptautinės mokslo konferencijos bei simpoziumai. Galima paminėti keletą iš jų. 2000 metų lapkritį vyko tarptautinė konferencija Tailande „Aukštojo mokslo kokybės užtikrinimas: standartai, mechanizmai ir savitarpiškas pripažinimas“ (angl. International Conference on Quality Assurance in Higher Education: Standards, Mechanisms and Mutual Recognition). Šioje konferencijoje vienas pagrindinių akcentų buvo klausimas, kaip sukurti naujus kokybės užtikrinimo ir tobulinimo mechanizmus (Harman, 2000). 2010 metų spalio mėnesį vyko tarptautinė konferencija „Aukštojo mokslo kokybės Afrikoje užtikrinimas: tvarios darbotvarkės naujajam dešimtmečiui kūrimas“ (angl. Quality Assurance in Higher Education in Africa: Setting a Sustainable Agenda for a New Decade) (http://www.unesco-bamako.org/conferences/). 2011 metų vasario mėnesį Malaizijoje vyko dešimtoji tarptautinė mokslinė konferencija „Kokybė, inovacijos ir žinių vadyba“ (ang. 10th International Research Conference on Quality, Innovation & Knowledge Management) (http://www.buseco.monash.edu.au/mgt/qik-conference/). Nėra tikslo paminėti visų vykusių konferencijų. Visos jos savaip buvo reikšmingos. Pagaliau įvairius renginius studijų kokybės universitete klausimais reguliariai organizuoja tarptautinės organizacijos, kaip, pavyzdžiui, Europos universitetų asociacija (http://www.eua.be/Home.aspx). EUA organizacijos vienas iš devizų – stiprūs universitetai Europai (ang. strong universities for Europe). Taigi akivaizdu, kad susirūpinimas universitetinių studijų kokybe išties didžiulis. Tačiau esmė glūdi kiek giliau. Bolonijos deklaracijoje suformuluoti pagrindiniai siekia turėjo būti įgyvendinti iki 2010 metų. Tačiau dabar tampa aišku, kad kai kurie esminiai dalykai liko neįgyvendinti ir vis daugiau abejonių, ar jie apskritai bus įgyvendinti. Nesiekiama analizuoti paties Bolonijos proceso. Mus pirmiausia domina studijų kokybės valdymo klausimas. Įvairūs tyrimai atskleidžia, kad universitetinių studijų kokybė kai kuriose šalyse yra smarkiai smukusi, netgi matuojant pagal pačius minimaliausius kriterijus. Pirmiausia taip yra dėl to, kad daugelis universitetų orientuojasi į paslaugų teikimą. Kaip žinia, paslaugų universitetas nepajėgus užtikrinti reikiamos studijų, o kartu ir teikiamo išsilavinimo kokybės. Masiniai universitetai – masiniam vartojimui. Universitetinis išsilavinimas vis labiau „makdonaldizuojasi“.

Grįžtant prie Bolonijos proceso verta pastebėti, kad kokybės klausimas minėtoje deklaracijoje nėra pagrindinis. Deklaracijoje sakoma, kad svarbus Bolonijos proceso dalyvių bendradarbiavimas siekiant įvertinti kokybę tarpusavyje palyginamų kriterijų ir metodikų pagrindu. Per visą laikotarpį po Bolonijos deklaracijos paskelbimo iš esmės stiprėjo ir negatyvios, oponuojančios idėjos. Tai natūralu nes kiekviena šalis yra savita, ganėtinai skirtingas šalių socialinis-kultūrinis ir politinis-ekonominis kontekstas. Tokiuose skirtinguose kontekstuose egzistuoja sudėtingi funkciniai ryšiai ir įvairūs dėsningumai. Tikėtina, kad tai viena iš priežasčių, kodėl Bolonijos procesas nevyko ir nevyksta taip, kaip buvo tikėtasi. Tiek studentai, tiek dėstytojai reguliariai įvairiomis formomis išreiškia nepasitenkinimą esama situacija. Pavyzdžiui, Lietuvoje dar 2009 metais buvo priimtas naujas mokslo ir studijų įstatymas. Įteisinta nauja mokesčio už studijas sistema – studento krepšelis. Kitaip sakant, stojantieji į valstybines aukštąsias mokyklas, gavę valstybės finansavimą, vadinamąjį studento krepšelį, neturi mokėti jokių kitų su studijomis susijusių įmokų. Lietuvoje 2009 metais į valstybės finansuojamas studijų vietas buvo priimta apie 21 tūkst. pirmakursių: 11 tūkst. – į universitetus, 10 tūkst. – į kolegijas. Vėlesniais metais politinės nuostatos kito. Nuosekliai mažinamas finansuojamų vietų skaičius valstybiniuose universitetuose. Paradoksalu, tačiau naujajame įstatyme preambulėje rašoma, kad „Mokslo ir studijų misija – padėti užtikrinti šalies visuomenės, kultūros ir ūkio klestėjimą“ (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=343430&p_ query=&p_ tr2=). Tačiau šios misijos įgyvendinti neįmanoma visokeriopai nestiprinant universitetų, neskiriant jiems deramo dėmesio. Tai aktualu ne tik Lietuvai, bet ir kitoms mažesnėms Europos valstybėms. Tokių šalių universitetams išties sunku išlikti globalioje ir agresyvioje rinkoje, kur neretai viską lemia pinigai. Tenka konstatuoti, kad neretai kai kurie universitetai savo kontingentą komplektuoja ne pagal stojančiųjų žinias ir gebėjimus, bet pagal jų finansinį pajėgumą. Taigi laukiamas tas studentas, kuris atneša pinigus universitetui. Ir nesvarbu, kokia forma – ar studijų krepšelio, ar kuria nors kita. Svarbu išlikti rinkoje. Taigi šiuo požiūriu studijų kokybė tampa antraeiliu dalyku. Juk savaime suprantama, kad studijų kokybė tiesiogiai priklauso nuo mokslo kokybės. Studijos turėtų būti grindžiamos naujausiais mokslo pasiekimais. Deja, daugeliu atvejų taip nėra. Universitetai tampa paprasčiausiomis mokyklomis, kuriose dirba santykinai neblogi mokytojai, perteikiantys vadovėlines tiesas. Laisvas požiūris į studijas, laisvas paskaitų lankomumas, orientacija tik į studento poreikius (kartais pseudoporeikius) beveik nepalieka vietos fundamentalumui, o jis ir yra gero išsilavinimo pagrindas. Studijų trukmė mažinama, teigiant, kad išsilavinimą galima įgyti per trumpesnį laiką. O kur tos protingumo ir racionalumo ribos? Tai vadybos klausimas. Vienas iš aspektų – studijų kokybės mitologizacija. Juk kai kuriose Europos šalyse, ypač posovietinėse, vis dar gajus stereotipinis mąstymas. Tai pasireiškia įvairiai. Vertinamos studijų programos, perrašomos senos studijų programos, vadinant tai tobulinimu, rengiamos įvairios savianalizės ir ataskaitos, imituojamas tobulinimas ir t. t. Kita vertus, matome, kad praktiškai neskiriama lėšų dėstytojų ir mokslininkų kvalifikacijai kelti, mokslinių tyrimų bazei (įrangai, laboratorijoms ir pan.) atnaujinti. Studentai taip pat labai dažnai pasirenka aukštąjį mokslą vien dėl diplomo, visai nemotyvuoti siekti profesinio tobulėjimo. Daugybę pavyzdžių galima būtų pateikti, tačiau tai nėra šio straipsnio tikslas. Akivaizdu tai, kad išlieka gana plati takoskyra tarp modernių deklaracijų ir esamos praktikos. Sisteminio mąstymo aukštojo mokslo vadybos srityje stoka ne tik reali, bet darosi netgi pavojinga.

Kitas aspektas – rizikos vadyba aukštajame moksle. Studijų kokybė negali būti nagrinėjama atskirai nuo viso universiteto bei kitų jame vykstančių procesų. Sąlygų, procesų ir rezultatų kokybė – universali, glaudžiai susijusi triada. Kita vertus, universiteto veikla specifinė daugeliu atžvilgiu ir čia klasikiniai rizikos vadybos dėsningumai neretai netinka arba neveikia tinkamai. Pavyzdžiui, gana dažnai darbdaviai skundžiasi, kad šiuolaikinis universitetinis parengimas nėra tinkamas, kad universitetus baigę jauni žmonės sunkiai adaptuojasi darbo rinkoje, parengimas itin teoretizuotas, o įmonės ar kitos organizacijos priverstos iš naujo mokyti specialistus jų darbo vietoje. Tam, be abejo, reikalingos papildomos investicijos. Tai rizika konkrečiai įmonei nepasiekti reikiamo produktyvumo dėl nepakankamos darbuotojų kvalifikacijos. Galime kaip norime diskutuoti apie universitetinio išsilavinimo esmę, tačiau faktas akivaizdus – universitetai tebėra atitrūkę nuo šiuolaikinės darbo rinkos. Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Tarkime, Lietuvoje pastaraisiais metais parengiama gana daug teisininkų. Teisės studijų programos yra beveik visuose universitetuose ir kai kuriose kolegijose. Tačiau iškilus rimtesnėms teisinėms problemoms, vyriausybė ieško teisės specialistų už šalies ribų. Ir tokia tendencija stebima ne tik Lietuvoje, bet ir kai kuriose kitose Europos šalyse. Be abejo, egzistuoja daug kitokios rizikos. Todėl svarbu, kad rizikos valdymas užtikrinant studijų kokybę išlieka itin aktualus.

Taigi geras aukštasis išsilavinimas išties kainuoja brangiai ir gana sunkiai pasiekiamas. Paradoksalu, kad jis vis menkiau vertinamas. Universitetų ir darbdavių tarpusavio „traukos jėgą“ keičia universitetų ir darbdavių „atostūmio jėga“. Pastaroji darosi vis stipresnė. Kaip sumažinti šį vis didėjantį dviejų šalių atstumą? Kaip išvengti „broko“ gaminimo už vis didėjančią kainą? Gerų pavyzdžių yra. Kaip suderinti itin skirtingus darbdavių interesus? Neretai universitetai yra kaltinami, parengiantys jaunimą perdėm akademiškai, „knygiškai“, beveik neturintį jokios praktikos. Vidutinio ir smulkiojo verslo sektoriui reikalingesni praktinę patirtį turintys žmonės, be to, tokius darbdavius tenkina pigesnė darbo jėga. Priešingai, stambiojo verslo atstovai reikalauja aukštos kvalifikacijos, didelio teorinio ir kūrybinio pajėgumo darbuotojų, gebančių kurti (generuoti) ir realizuoti idėjas.

Taigi studijų kokybės problematika išlieka raktinė dabarties universitetų veikloje. Suprantama, kad įvairios šalys turi skirtingą patirtį šioj srityje tiek horizontaliąja tiek vertikaliąja prasme. Pati studijų kokybės samprata nepaisant visų pastangų išlieka skirtinga ir daugiareikšmė. Perfrazuojant žinomą sovietinių laikų teiginį („iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“), galima konstatuoti, kad aukštasis išsilavinimas negali būti teikiamas pagal poreikius, o iš absolventų reikalaujama tik pagal jų sugebėjimus ir galimybes. Aukštojo mokslo masifikavimas tiesiogiai negatyviai veikia studijų kokybę (procesas), o kartu ir aukštojo išsilavinimo kokybę (rezultatas). Tai yra esminė rizika universitetų vadyboje.