Vincentas Lamanauskas

Pastaraisiais metais dėmesys studijų kokybei nemažėja. Prirašyta daugybė įvairaus lygmens ir pobūdžio straipsnių, išleista knygų, kitokios literatūros. Iš kitos pusės, per pastaruosius keletą metų vyko įvairios nacionalinės, regioninės ar tarptautinės mokslo konferencijos bei simpoziumai. Galima paminėti keletą iš jų. 2000 metų lapkritį vyko tarptautinė konferencija Tailande „Aukštojo mokslo kokybės užtikrinimas: standartai, mechanizmai ir savitarpiškas pripažinimas“ (angl. International Conference on Quality Assurance in Higher Education: Standards, Mechanisms and Mutual Recognition). Šioje konferencijoje vienas pagrindinių akcentų buvo klausimas, kaip sukurti naujus kokybės užtikrinimo ir tobulinimo mechanizmus (Harman, 2000). 2010 metų spalio mėnesį vyko tarptautinė konferencija „Aukštojo mokslo kokybės Afrikoje užtikrinimas: tvarios darbotvarkės naujajam dešimtmečiui kūrimas“ (angl. Quality Assurance in Higher Education in Africa: Setting a Sustainable Agenda for a New Decade) (http://www.unesco-bamako.org/conferences/). 2011 metų vasario mėnesį Malaizijoje vyko dešimtoji tarptautinė mokslinė konferencija „Kokybė, inovacijos ir žinių vadyba“ (ang. 10th International Research Conference on Quality, Innovation & Knowledge Management) (http://www.buseco.monash.edu.au/mgt/qik-conference/). Nėra tikslo paminėti visų vykusių konferencijų. Visos jos savaip buvo reikšmingos. Pagaliau įvairius renginius studijų kokybės universitete klausimais reguliariai organizuoja tarptautinės organizacijos, kaip, pavyzdžiui, Europos universitetų asociacija (http://www.eua.be/Home.aspx). EUA organizacijos vienas iš devizų – stiprūs universitetai Europai (ang. strong universities for Europe). Taigi akivaizdu, kad susirūpinimas universitetinių studijų kokybe išties didžiulis. Tačiau esmė glūdi kiek giliau. Bolonijos deklaracijoje suformuluoti pagrindiniai siekia turėjo būti įgyvendinti iki 2010 metų. Tačiau dabar tampa aišku, kad kai kurie esminiai dalykai liko neįgyvendinti ir vis daugiau abejonių, ar jie apskritai bus įgyvendinti. Nesiekiama analizuoti paties Bolonijos proceso. Mus pirmiausia domina studijų kokybės valdymo klausimas. Įvairūs tyrimai atskleidžia, kad universitetinių studijų kokybė kai kuriose šalyse yra smarkiai smukusi, netgi matuojant pagal pačius minimaliausius kriterijus. Pirmiausia taip yra dėl to, kad daugelis universitetų orientuojasi į paslaugų teikimą. Kaip žinia, paslaugų universitetas nepajėgus užtikrinti reikiamos studijų, o kartu ir teikiamo išsilavinimo kokybės. Masiniai universitetai – masiniam vartojimui. Universitetinis išsilavinimas vis labiau „makdonaldizuojasi“.

Grįžtant prie Bolonijos proceso verta pastebėti, kad kokybės klausimas minėtoje deklaracijoje nėra pagrindinis. Deklaracijoje sakoma, kad svarbus Bolonijos proceso dalyvių bendradarbiavimas siekiant įvertinti kokybę tarpusavyje palyginamų kriterijų ir metodikų pagrindu. Per visą laikotarpį po Bolonijos deklaracijos paskelbimo iš esmės stiprėjo ir negatyvios, oponuojančios idėjos. Tai natūralu nes kiekviena šalis yra savita, ganėtinai skirtingas šalių socialinis-kultūrinis ir politinis-ekonominis kontekstas. Tokiuose skirtinguose kontekstuose egzistuoja sudėtingi funkciniai ryšiai ir įvairūs dėsningumai. Tikėtina, kad tai viena iš priežasčių, kodėl Bolonijos procesas nevyko ir nevyksta taip, kaip buvo tikėtasi. Tiek studentai, tiek dėstytojai reguliariai įvairiomis formomis išreiškia nepasitenkinimą esama situacija. Pavyzdžiui, Lietuvoje dar 2009 metais buvo priimtas naujas mokslo ir studijų įstatymas. Įteisinta nauja mokesčio už studijas sistema – studento krepšelis. Kitaip sakant, stojantieji į valstybines aukštąsias mokyklas, gavę valstybės finansavimą, vadinamąjį studento krepšelį, neturi mokėti jokių kitų su studijomis susijusių įmokų. Lietuvoje 2009 metais į valstybės finansuojamas studijų vietas buvo priimta apie 21 tūkst. pirmakursių: 11 tūkst. – į universitetus, 10 tūkst. – į kolegijas. Vėlesniais metais politinės nuostatos kito. Nuosekliai mažinamas finansuojamų vietų skaičius valstybiniuose universitetuose. Paradoksalu, tačiau naujajame įstatyme preambulėje rašoma, kad „Mokslo ir studijų misija – padėti užtikrinti šalies visuomenės, kultūros ir ūkio klestėjimą“ (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=343430&p_ query=&p_ tr2=). Tačiau šios misijos įgyvendinti neįmanoma visokeriopai nestiprinant universitetų, neskiriant jiems deramo dėmesio. Tai aktualu ne tik Lietuvai, bet ir kitoms mažesnėms Europos valstybėms. Tokių šalių universitetams išties sunku išlikti globalioje ir agresyvioje rinkoje, kur neretai viską lemia pinigai. Tenka konstatuoti, kad neretai kai kurie universitetai savo kontingentą komplektuoja ne pagal stojančiųjų žinias ir gebėjimus, bet pagal jų finansinį pajėgumą. Taigi laukiamas tas studentas, kuris atneša pinigus universitetui. Ir nesvarbu, kokia forma – ar studijų krepšelio, ar kuria nors kita. Svarbu išlikti rinkoje. Taigi šiuo požiūriu studijų kokybė tampa antraeiliu dalyku. Juk savaime suprantama, kad studijų kokybė tiesiogiai priklauso nuo mokslo kokybės. Studijos turėtų būti grindžiamos naujausiais mokslo pasiekimais. Deja, daugeliu atvejų taip nėra. Universitetai tampa paprasčiausiomis mokyklomis, kuriose dirba santykinai neblogi mokytojai, perteikiantys vadovėlines tiesas. Laisvas požiūris į studijas, laisvas paskaitų lankomumas, orientacija tik į studento poreikius (kartais pseudoporeikius) beveik nepalieka vietos fundamentalumui, o jis ir yra gero išsilavinimo pagrindas. Studijų trukmė mažinama, teigiant, kad išsilavinimą galima įgyti per trumpesnį laiką. O kur tos protingumo ir racionalumo ribos? Tai vadybos klausimas. Vienas iš aspektų – studijų kokybės mitologizacija. Juk kai kuriose Europos šalyse, ypač posovietinėse, vis dar gajus stereotipinis mąstymas. Tai pasireiškia įvairiai. Vertinamos studijų programos, perrašomos senos studijų programos, vadinant tai tobulinimu, rengiamos įvairios savianalizės ir ataskaitos, imituojamas tobulinimas ir t. t. Kita vertus, matome, kad praktiškai neskiriama lėšų dėstytojų ir mokslininkų kvalifikacijai kelti, mokslinių tyrimų bazei (įrangai, laboratorijoms ir pan.) atnaujinti. Studentai taip pat labai dažnai pasirenka aukštąjį mokslą vien dėl diplomo, visai nemotyvuoti siekti profesinio tobulėjimo. Daugybę pavyzdžių galima būtų pateikti, tačiau tai nėra šio straipsnio tikslas. Akivaizdu tai, kad išlieka gana plati takoskyra tarp modernių deklaracijų ir esamos praktikos. Sisteminio mąstymo aukštojo mokslo vadybos srityje stoka ne tik reali, bet darosi netgi pavojinga.

Kitas aspektas – rizikos vadyba aukštajame moksle. Studijų kokybė negali būti nagrinėjama atskirai nuo viso universiteto bei kitų jame vykstančių procesų. Sąlygų, procesų ir rezultatų kokybė – universali, glaudžiai susijusi triada. Kita vertus, universiteto veikla specifinė daugeliu atžvilgiu ir čia klasikiniai rizikos vadybos dėsningumai neretai netinka arba neveikia tinkamai. Pavyzdžiui, gana dažnai darbdaviai skundžiasi, kad šiuolaikinis universitetinis parengimas nėra tinkamas, kad universitetus baigę jauni žmonės sunkiai adaptuojasi darbo rinkoje, parengimas itin teoretizuotas, o įmonės ar kitos organizacijos priverstos iš naujo mokyti specialistus jų darbo vietoje. Tam, be abejo, reikalingos papildomos investicijos. Tai rizika konkrečiai įmonei nepasiekti reikiamo produktyvumo dėl nepakankamos darbuotojų kvalifikacijos. Galime kaip norime diskutuoti apie universitetinio išsilavinimo esmę, tačiau faktas akivaizdus – universitetai tebėra atitrūkę nuo šiuolaikinės darbo rinkos. Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Tarkime, Lietuvoje pastaraisiais metais parengiama gana daug teisininkų. Teisės studijų programos yra beveik visuose universitetuose ir kai kuriose kolegijose. Tačiau iškilus rimtesnėms teisinėms problemoms, vyriausybė ieško teisės specialistų už šalies ribų. Ir tokia tendencija stebima ne tik Lietuvoje, bet ir kai kuriose kitose Europos šalyse. Be abejo, egzistuoja daug kitokios rizikos. Todėl svarbu, kad rizikos valdymas užtikrinant studijų kokybę išlieka itin aktualus.

Taigi geras aukštasis išsilavinimas išties kainuoja brangiai ir gana sunkiai pasiekiamas. Paradoksalu, kad jis vis menkiau vertinamas. Universitetų ir darbdavių tarpusavio „traukos jėgą“ keičia universitetų ir darbdavių „atostūmio jėga“. Pastaroji darosi vis stipresnė. Kaip sumažinti šį vis didėjantį dviejų šalių atstumą? Kaip išvengti „broko“ gaminimo už vis didėjančią kainą? Gerų pavyzdžių yra. Kaip suderinti itin skirtingus darbdavių interesus? Neretai universitetai yra kaltinami, parengiantys jaunimą perdėm akademiškai, „knygiškai“, beveik neturintį jokios praktikos. Vidutinio ir smulkiojo verslo sektoriui reikalingesni praktinę patirtį turintys žmonės, be to, tokius darbdavius tenkina pigesnė darbo jėga. Priešingai, stambiojo verslo atstovai reikalauja aukštos kvalifikacijos, didelio teorinio ir kūrybinio pajėgumo darbuotojų, gebančių kurti (generuoti) ir realizuoti idėjas.

Taigi studijų kokybės problematika išlieka raktinė dabarties universitetų veikloje. Suprantama, kad įvairios šalys turi skirtingą patirtį šioj srityje tiek horizontaliąja tiek vertikaliąja prasme. Pati studijų kokybės samprata nepaisant visų pastangų išlieka skirtinga ir daugiareikšmė. Perfrazuojant žinomą sovietinių laikų teiginį („iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“), galima konstatuoti, kad aukštasis išsilavinimas negali būti teikiamas pagal poreikius, o iš absolventų reikalaujama tik pagal jų sugebėjimus ir galimybes. Aukštojo mokslo masifikavimas tiesiogiai negatyviai veikia studijų kokybę (procesas), o kartu ir aukštojo išsilavinimo kokybę (rezultatas). Tai yra esminė rizika universitetų vadyboje.

Vincentas Lamanauskas

"Kai iš pašaukimo ar pagal profesiją esi daug mąstęs apie žmones, kartais imi ilgėtis primatų. Jie bent neturi slaptų minčių." (A.Kamiu)

Gyvename tokiu laiku, kai viską norisi gauti greitai ir dar pageidautina nemokamai. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Nesvarbu, kad nuo makdonaldinio greitmaisčio žmogaus organizmas nykte nyksta. Svarbu, kad greitai ir pigiau. Net TV reklamose pasamdytos namų šeimininkės garsiausiai šaukia „kaip pigu!“, nors tokio maisto net šunys neėstų. Bet čia neketinu plėtoti greitmaisčio temos. Perkelkime šį terminą į švietimo sferą ir pakalbėkime apie „apetitą“ mokymuisi, o ne greitmaisčiui. Taigi, ką mes čia galėtume pamatyti. Iškart galima pasakyti, kad tą patį reiškinį – „greitas“ išsilavinimas, švietimas netenka savo prasmės ir visa tiek bendrojo, tiek aukštojo ar kito lygmens švietimo sistema savotiškai nyksta.

Pradėsiu nuo to, kad išsilavinimas šiandien nuvertinamas. Galima manyti, kad tiesiog toks laikmetis ir išsilavinimo samprata natūraliai keičiasi. Tiesa, kad išsilavinimo samprata visais laikais kito, ši samprata kinta priklausomai nuo visuomenės kultūros, tradicijų ir t.t. Tačiau esminiai išsilavinimo komponentai lieka du – intelektas ir moralė. Taigi išsilavinimas šiandien nuvertinamas kartais net sunkiai protu suvokiamais būdais. Dar daugiau – kai tai daro aukštus postus užimantys ar netgi švietimo politiką formuojantys asmenys,  darosi visai „neskanu“. Neseniai švietimo ir mokslo ministras G. Steponavičius pareiškė, kad tie mokytojai, kurie neturi darbo, puikiausiai gali eiti dirbti ikimokyklinukų auklėtojais ar auklėtojomis. Ikimokyklinis ugdymas buvo nurašytas akimirksniu. Neteko prasmės jokie ikimokyklinio ugdymo reglamentai ar kvalifikacijų aprašai, kuriuos pats ministras ir pasirašė. O juk giliau slypi ta pati senoji idėja – mokyklose ar ikimokyklinėse įstaigose gali dirbti bet kas ir bet kaip. Markas Fabijus Kvintilianas jau prieš du tūkstančius metų išsakė savo norą, kad „auklėtojai būtų pakankamai išsilavinę, arba bent žinotų, kad jie nėra išsilavinę“ („Oratoriaus ugdymas“). Bent kiek išmanančiam istoriją žmogui akivaizdu, kad jau nuo antikos laikų buvo nuolat akcentuojama visuomenės, tėvų atsakomybė už vaikų ugdymą ir jų išsilavinimą. Pagaliau tai ir yra pačios pedagogikos esmė. Į šį graikų kalbos žodį sudėta labai daug – ir išmintis, ir žinios, intelektas ir dorovė.

Neretai pasakoma, kad išsilavinimas proto neprideda. Dalis tiesos tokiame teiginyje yra. Jei kalbame apie bet kaip ir bet kur įgyjamą pseudoišsilavinimą, tuomet taip. Tačiau geras, tinkamas išsilavinimas yra proto išdava. Tai susiję dalykai, vienas kitą sąlygojantys. Niekada nesutiksiu su tokiu paviršutinišku išsilavinimo traktavimu. Dažnokai samprotaujama, kad šiandien viskas greitai keičiasi, neįmanoma, o ir nereikia fundamentalaus išsilavinimo „visam gyvenimui“. Tai yra iliuzija, kuri neleidžia matyti esmės. O jos matyti daug kas ir nesugeba, ir nenori. Kaip namas negali stovėti be gerų pamatų, taip geras žmogaus gyvenimas negalimas be gero išsilavinimo. Tas pats pasakytina ir apie visuomenę kaip visumą. Išsilavinusi visuomenė – valstybės klestėjimo garantas. Žinios, gebėjimai, vertybės ir yra tas tikrasis gero išsilavinimo fundamentas.

Keletas štrichų apie universitetinį išsilavinimą

Nors Lietuvoje kasmet išduodama gana daug diplomų  tiek kolegijose, tiek universitetuose, deja, proto lygis diplomais nematuojamas. Tam tikra sąsaja, be abejo, yra, tačiau ji iš esmės silpna. Įvedus naująją aukštojo mokslo finansavimo sistemą, universitetai ir kolegijos „kariauja ir lenktyniauja“ ne dėl protų, o dėl pinigų. Turi pinigų – ir studijuoji, ir diplomą gauni. Gana lengvai. Visai nejuokinga, kai studentas atvyksta rugsėjo pradžioje tik užsiregistruoti, o po to vadinamosios savarankiškos studijos. Akademinėje bendruomenėje jau senokai galioja nerašyta taisyklė, kad nevalia prastai vertinti studento, nes taip kertama šaka, ant kurios patys sėdime. Nebus studentų – nebus duonos (http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vlamanauskas-studentu-yra–duonos-bus.d?id=23825248). Suprantu, kad savarankiškumas svarbus. Tačiau esmė ne čia. Jei jau studijos universitete tik savarankiškos, tai kokia prasmė išvis eiti į universitetą?! Oponentai būtų patenkinti, nes pateiktų daug pavyzdžių, kai universitetinis išsilavinimas nelemia materialinės asmens gerovės. Pagaliau kiekvienas mes savaip ir savitu lygiu užsiimame savimoka ir savišvieta. Savarankiškai studijuoti galima ir be jokio universiteto ir gana daug žmonių tai praktikuoja. 

Mokslas jau gerokai „nurašytas“, o kai kuriuose Lietuvos universitetuose jis tik imituojamas. Apie tai nemažai rašyta (Lašas, 2011: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/alasas-ministras-pervertino-lietuvos-destytojus.d?id=47634773). Todėl nesigilinant į detales ar smulkmenas galima drąsiai sutikti su A. Lašo išsakytais dalykais. Viena esminių Lietuvos aukštojo mokslo problemų – akademinis personalas. Visiškai sutinku su tais, kurie teigia, kad Lietuvoje yra puikių mokslo korifėjų. Ir tai tiesa. Tokių dar yra. Vėlgi siekdamas būti objektyvus, nekalbėsiu apie gamtos ir technologijos mokslų sritį, nors pastaroji man artima. Kai kuriuos dalykus paanalizuosiu galvoje turėdamas socialinių mokslų kontekstą. Taigi kalbėdamas apie akademinį personalą pirmiausia turiu galvoje mokslininkus „netyčiukus“. Tokių, mano manymu, daugėja. Dar blogiau, kad tokie veikėjai dažniausiai yra itin lojalūs, lankstūs. Jie yra „mylimi“ aukštesnės valdžios, nes dažniausiai nekelia problemų ir yra klusnūs vykdytojai. Tolesnė seka aiški – aplink save buriami tokie patys. Neretai tokie veikėjai rimtu mokslu neužsiima, o tik imituoja. Tai galime lengvai pastebėti pažvelgę į publikacijas – tai prie magistrantų ar doktorantų prisirašo ar naudojasi sena gera sovietine praktika – vadovas automatiškai turi būti pavaldinių publikacijų bendraautoris. Todėl formalioji pusė išlaikoma. Publikacijų yra, atestacijos ir konkursai nesunkiai įveikiami. Profesorių gausėjimas tęsiasi sparčiausiais tempais (Lamanauskas, Bernardinai.lt, 2010-03-10). O kas toliau? O toliau aiški tąsa. Neaukštos profesinės kvalifikacijos personos dirba su studentais, reikalavimai gana menki, išeina abipusis „status quo“. Gana didelę dalį studentų tenkina nereiklūs dėstytojai, nes jiems labiausiai rūpi diplomas, o ne išminties siekis. Savo ruožtu tokiems dėstytojams visai neblogai sekasi, nes studentų reikalavimai menki, jie džiaugiasi vadinamuoju savarankišku darbu. Jokios ekspertų vizitacijos, studijų programų akreditacijos ir panašiai tokių dalykų negali užfiksuoti, nes visos reikiamos ataskaitos „padaromos“ taip, kaip reikia. Mokame prisitaikyti čia ir dabar ir visai nelinkę galvoti apie tai, kad tokia veikla programuojame visai nekokias perspektyvas. Galvojimas ir veikimas pagal principą čia ir dabar, o ne ten ir tuomet kaip tik ir sąlygoja „švietimo makdonalizaciją“. Ten ir tuomet daugumai nerūpi, nes ten ir tuomet suvokimui reikia proto ir išminties. Taigi ar tokiame kontekste galima kalbėti apie rimtą išsilavinimą? Ar gali suteikti tinkamą išsilavinimą dėstytojai, kurie ištisus dešimtmečius nėra išvykę nė į vieną tarptautinę mokslo konferenciją ar simpoziumą, nėra ten pristatę (arba bent paklausę kitų) savo atliktų tyrimų rezultatų, sužinoję tam tikros srities naujausių pasiekimų. Čia nediskutuosiu apie išvykimo sąlygas, kurios Lietuvoje palyginti vis dar yra menkos. Kalbu apie subjektyvius dalykus, sąlygojamus paties mokslininko asmenybės.

Norėčiau keletą žodžių pasakyti jaunosios mokslininkų kartos klausimais. Remtis logiškiausia socialinių mokslų srities patirtimi. Per pastarąjį pusmetį teko stebėti keleto disertacijų gynimą. Drąsiai galima teigti, kad jos nebuvo vertos svarstymo, o pretendentams suteiktas daktaro laipsnis mažiausiai avansu. Ne paslaptis, kad į doktorantūras ateina asmenų, kurie kitur nepritapo. O čia juk garantuotas minimalus finansavimas bent ketveriems metams. Jei ir nebus disertacija per tą laiką parengta (arba kitais būdais gauta), juk nereiks grąžinti gautų lėšų. Tokia situacija gana dažna. Užtektų paanalizuoti statistiką, kiek asmenų per skirtą laiką nesugebėjo parengti disertacijų. Tiesa, tokia statistika iš esmės neprieinama, o galbūt ir nekaupiama. Su tuo susijusi kita viešai slapta problema – doktorantų selekcija. Nesigilinsiu į smulkmenas, bet tik pasakysiu, kad kai kuriems asmenims tai „aukso kasyklos“. Kodėl apie tai kalbama? Todėl, kad visa tai tiesiogiai veikia šiandieninį universitetinį išsilavinimą.

Kitas aspektas – universitetų skaičius Lietuvoje. Tos diskusijos nerimsta, netgi, sakyčiau, dirbtinai eskaluojamos. Neseniai Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis prisidėjo prie šių diskusijų pareikšdamas, kad „universitetų rinka Lietuvoje nėra patraukli siekiantiems aukštojo mokslo ir kol mes nesumažinsime universitetų skaičiaus, ji patrauklesnė netaps“ (Delfi.lt, 2011.08.31). Toks teiginys mažiausiai nelogiškas. Universitetinio išsilavinimo kokybę apsprendžia ne universitetų skaičius, ne jų dydis ir ne jų išsidėstymas šalies teritorijoje. Visų pirma tai pačios valstybės rūpinimasis mokslu, kuo aukštesniu jaunimo ir visos visuomenės išsilavinimu, intelektiniu augimu. Dirbtinai „optimizavus“ universitetus niekas nepasikeis. Nebent finansine prasme. Bet nuo kada išsilavinimas nekainuoja ar turėtų būti pigus. Geras išsilavinimas kainuoja labai daug. Ir tiesioginės, ir kitokios investicijos ne visuomet atsiperka. Toks jau dėsningumas nestabiliose sistemose, koks yra švietimas. Investuoti turime maksimumą, tikėdamiesi minimumo. Žinoma, tai nedera su „oligarchine“ Lietuvos švietimo politikos logika. Prof. V. Daujotis taip pat yra universitetų „optimizavimo“ šalininkas. Bet čia pat jis teigia, kad kokybiškoms studijoms tereikia gerų dėstytojų, gabių studentų ir finansų. Su tuo galima sutikti. Tai tada ir rūpinkimės, kad universitetuose, tegul ir mažuose, dirbtų kuo geriausi dėstytojai, kad jaunimui pasirinkti mokslininko, tyrėjo kelią būtų patrauklu, kad universitetuose vadovaujamas pareigas užimtų ne „savi“ ir „lojalūs“, o aukščiausios kvalifikacijos asmenys, tegul ir „nepatogūs“ saviesiems. Neseniai teko domėtis Čekijos Hradec Kralove universiteto Chemijos katedros vedėjo rinkimais, nes pastarajame universitete neseniai buvo įkurtas Gamtos mokslų fakultetas. Pretendavo keletas to paties universiteto mokslininkų ir vienas jaunas mokslininkas iš kitos institucijos, tačiau turintis nemažą skaičių tarptautinių aukšto lygio publikacijų. Vedėju tapo pastarasis mokslininkas, nes prioritetas buvo atiduotas mokslininko kvalifikacijai, o ne lojalumui. Taigi čia itin svarbus, sakyčiau, esminis dalykas, nes tinkama universiteto vadyba yra raktas į jo pripažinimą. Deja, Lietuvoje to nėra. Beveik viską lemia visagalės pažintys, neretai ir intrigos. Sudarytos naujosios universitetų tarybos tėra tik demokratijos parodija ir jokių esminių pokyčių neįvyks, nebent dar labiau bus žlugdomas šalies mokslas. Nuolat eskaluojamas universitetų skaičiaus, prastos studijų kokybės ir t. t. klausimas neprisideda prie jų įvaizdžio stiprinimo. Visuomenėje stiprėja nuostata, kad Lietuvos universitetai nieko verti, o užsienyje savaime yra geriau. Tai esminė saviapgaulė ir tokiems procesams turėtų būti priešinamasi. Valstybei net neįdomu kiek Lietuvos abiturientų šiais metais išvyko studijuoti svetur. Berods tokia statistika domisi tik pavieniai asmenys.

Su išsilavinimo kokybe susijusi ir studijų trukmė. Čia irgi neretai nepaisoma sveiko proto logikos, o pasiduodama laukinės konkurencijos įtakai. Žinoma, daug kas tiesiog buvo užprogramuota pačiame Bolonijos procese. Norėta kaip geriau, išėjo kaip visada. Kam studijuoti ketvertą ar penketą metų, jei diplomą galima gauti ir greičiau. Diplomą gal ir galima gauti, bet ne išsilavinimą. Todėl tampa juokinga, kai skirtingi universitetai tas pačias studijas ketina vykdyti kur kas trumpiau, ir ne dėl to, kad tai bus koks nors apčiuopiamas kokybės efektas, o tik tam, kad nugalėtų konkurentą. Primena sovietmetį, kai soclenktynėse svarbu buvo greitai padaryti, o nekokybiškoms prekėms paprasčiausiai buvo priklijuojamas kokybės ženklas. Šią „gerąją patirtį“ sėkmingai tęsia Lietuvos verslininkai, tik dabar užrašai kiek kitokie, pvz., „Be jokių E“, „Ekologiškas produktas“ ir t.t. Švietimo sistemoje juk panašiai. Dabar gi universitetuose skubiai diegiamos kokybės vadybos sistemos, nors nei finansavimas, nei studentų kontingentas iš esmės negerėja. Pamenu, kai vienas garbus kolega apie studijų programos vertinimą labai aiškiai pasakė, jog bus pakviesti „savi“ ekspertai, todėl išvados žinomos iš anksto. Tokie dalykai rodo, kaip nedaug pakito dalies Lietuvos žmonių sąmonė. Anksčiau praktiškai neįmanoma buvo nepacituoti marksizmo klasikų ar partijos veikėjų, o dabar tiesiog nepadoru pradėti straipsnio nepakalbėjus apie kūrybinę, nuolat besimokančią ir t. t. visuomenę. „Kūrybinės visuomenės“ situacija neseniai bandė pasidomėti sostinės meras A. Zuokas (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/naktinis-reidas-vilniaus-girdyklose-dvokas-nesvara-ir-rugsejo-1-oji.d?id=49193906). Vaizdelis nekoks.

Diplomas – be žinių ir vertybių?!

Kaip jau minėta, išsilavinimo esmė – žinios, gebėjimai ir vertybės. Tinkamas šių trijų dėmenų derinys laiduoja gerą išsilavinimą. Dar daugiau, būtų puiku, jei šis derinys visiškai ar bent iš dalies integruotųsi į išduodamus diplomus. Deja, dar kartą tenka konstatuoti, kad tik į paslaugų teikimą orientuoti ir besiorientuojantys universitetai tokios integracijos niekada negalės laiduoti. Klausite, kodėl? Atsakyti galima gana paprastai. Pirmiausia todėl, kad šiandieniniai Lietuvos universitetai labai ir labai nutolę nuo dar XIX amžiuje V. Humbolto išsakytos universalios idėjos, kad universitetai savo veiklą privalo skirti tautos dvasiniam ir moraliniam auklėjimui. Šiandien svarbiausia pinigai, „krepšeliai“ ir t. t.  Žinoma, viešai deklaruojama, kad aukštasis išsilavinimas yra visuomenės ir valstybės prioritetas. Praktikoje tai tikrai nėra prioritetas, dar daugiau, aukštasis išsilavinimas negali būti masinis kad ir kaip to norėtume. Tačiau pastaruoju metu visa Lietuvos aukštojo mokslo sistema pasukta kitu keliu. Kaip teisingai pastebėjo prof. A. Samalavičius, universitetai virsta savitais holdingais, kur viską lemia pinigai (Samalavičius A. (2011). Apie globalizuoto aukštojo mokslo paradoksus. Šiaulių universiteto laikraštis, Nr. 4 (2026), 2011-04-21, p. 2. ). Visa tai, anot Samalavičiaus, neliberalios politikos padariniai. Galima tik pridurti, kad kai kurių veiksmų net neįmanoma įvilkti į jokios politikos rūbą, nes jie sunkiai suvokiami sveiku protu.    

Taigi tarptautiniu mastu daugiau ar mažiau sutariama, kad dabartinė visuomenė nėra tinkamai pasirengusi XXI amžiaus iššūkiams. „Greitdiplomis“ iš esmės negarantuoja nieko – nei individualaus, nei visuomenės progreso. Universitetai, besiorientuojantys tik į „greitdiplomių“ išdavimą, pasmerkti. Dar baisiau, kai į tokią būklę juos stumia pati valstybė. Lietuvos universitetai jau tapo viešosiomis įstaigomis. Iki UAB-ų visai nebetoli.

Išsilavinimas – ne žaidimas

Per visą laikotarpį po 1990-ųjų Lietuvos švietime vyko įvairiausių pokyčių. Žinoma, dalis jų neišvengiami ir laikmečio sąlygoti, be to ir būtini. Kur kas didesnė dalis – neapgalvoti ir visai bereikalingi eksperimentai. Pasekmės gana liūdnos. Nugyventas, moraliai ir intelektualiai sugriautas Lietuvos kaimas, ištuštėjusios mokyklos, beraščiai, apleisti ir socialiai atskirti vaikai. Ugdymas 20 metų buvo verčiamas iš esmės žaidimu, kuris pridengtas mistinėmis frazėmis, tokiomis, kaip harmoningas visapusiškos asmenybės ugdymas, besimokančios visuomenės kūrimas ir pan. Beje, kažkodėl neteko girdėti apie atsakingą visuomenę. Išsilavinęs žmogus pirmiausia atsakingas ir jautrus kitiems. Išsilavinimas tik asmeniniam naudojimui nėra išsilavinimas. Tokių „išsilavinusių savimylų“ šiandien gana daug, o kas iš to „vargo bitėms“ – nei šilta, nei šalta. O juk būkime atviri, kad net akademinėse bendruomenėse vyrauja „išdūrinėjimo“ logika, intrigos ir apgaulės. Apie atjautą, savipagalbą pamirškime. Bendruomeniškumas tik graži iliuzija. Kad tai tiesa byloja nesena publikacija Delfi portale „Profesorius pasiuntė į universitetą seklius“ (Delfi.lt, 2011 rugsėjo 2 d.). Jau vien aprašyta situacija yra diagnozė akademinei bendruomenei. Nejau manote, kad panašių situacijų nėra kitose akademinėse bendruomenėse? O juk visa tai stebi ir patiria mūsų jaunimas, jie mokosi ir kaupia patirtį ateičiai.

Žinios, elementarūs gebėjimai ir vertybės tapo kone atgyvena, itin senamadišku dalyku. Ir priešingai, samprata, kad mokymasis ar studijos yra rimta, sunki ir daug pastangų bei atsakomybės reikalaujanti veikla, nuolat buvo stumiama iš apyvartos. Šios sampratos besilaikantys žmonės tėra „dinozaurai“, pasmerkti greitai išnykti. Todėl itin sparčiai „žaidybinės technologijos“ perkeliamos ir į aukštojo mokslo sritį. Žaisti galima bet kada ir bet kaip, o jei nepatinka, galima ir žaidimo taisykles pakeisti. Žinoma, čia kalbu su tam tikra „hiperbolizacijos“ doze, tačiau tiesos, manau, daug. Išsilavinimas, ir ypač aukštasis, neįgyjamas žaidimu. Ir tai ne žaidimas.

Jei jau sutinkame, kad gyvename XXI amžiaus informacinėje visuomenėje, vadinasi, būtent žinios ir žinojimas tampa tikruoju tokios visuomenės pamatu. Tiesa, informacinė visuomenė reikalauja nuolatinio jos narių tobulinimosi, kvalifikacijos kėlimo ir pan. Tačiau tai nepaneigia žinių ir žinojimo esmės. Pastaraisiais metais pasaulis skaičiuoja daugiau kaip 100 mln. asmenų, kurie dalyvauja elektroninio mokymosi programose. Šis skaičius nuolat auga. Ar galima teigti, kad nebereikia žinių ir fundamentalaus išsilavinimo? Tikriausiai ne. Neseniai Didžiosios Britanijos kompanija e-Skills (http://www.e-skills.com/) atlikusi tyrimus nustatė, kad daugiau nei pusė šalies IT specialistų neturi reikiamos profesinės kvalifikacijos ir negali susidoroti su keliamais uždaviniais jų kasdienėje veikloje. Akivaizdu, kad būtinas nuoseklus, sistemingas mokymasis ir mokymas, tobulėjimas. Geras išsilavinimas šiandien pirmiausia reiškia netipinį, nestandartinį mąstymą, aukštą kūrybiškumą ir proto lankstumą. Pateiksiu tik vieną pavyzdį. JAV Masačiūsetso technologijos institutas yra pradėjęs specialią programą, kurios esmė studijų kursų perkėlimas į virtualiąją erdvę su visiškai laisva prieiga visiems. Per maždaug 10 metų laikotarpį numatoma perkelti daugiau kaip 2000 įvairių studijų programų ir kursų. Instituto specialistų skaičiavimu, tokia programa pareikalaus daugiau nei 100 mln. dolerių. Čia įdomus kitas dalykas, kad instituto vadovybė laikosi pozicijos, jog tokios galimybės turi būti nemokamos visiems pageidaujantiems, jie akivaizdžiai oponuoja vadinamajai aukštojo mokslo privatizavimo politikai, kur viskas tik perkama. Minėtas institutas yra pirmasis tarptautiniame reitinge (http://www.webometrics.info/top12000.asp).

Taigi išsilavinimas – ne žaidimas, o universitetai – ne „smėlio dėžės“. Deja, susidaro įspūdis, kad „smėlio dėžių“ daugėja, norinčių jose „žaisti“ gausėja. Išmokyti mus gali kiti, o išsilavinti galime tik patys. Išsilavinęs žmogus – save pažįstantis, savarankiškas ir savarankiškai apsisprendžiantis žmogus. Išsilavinusi tauta – save pažįstanti, savarankiška ir savarankiškai apsisprendžianti tauta. Siekime to visi kartu.

Vincentas Lamanauskas

"Neužtenka tik žinoti, svarbu iki galo įsisąmoninti"

Kazuo Inamori

Kalbėti apie švietimo raidą, o juo labiau apie jo perspektyvas – visai nedėkingas darbas. Jau daug prirašyta ir pasakyta. Tačiau kiekviena nuomonė, pozicija turi savitų niuansų. Juk kai ką galime paryškinti, akcentuoti, kai ką tiesiog nutylėti. Kartais visiškai pagrįstai susidaro įspūdis, kad apie Lietuvos švietimo perspektyvas daugiau nutylima nei pasakoma. Čia nekeliu tikslo išsamiai aptarti švietimo raidą. Tam nepakaktų nustatytų įvadinio straipsnio rėmų. Tačiau atkreipti dėmesį bent į keletą aspektų būtų visai prasminga. Galbūt tai paskatintų ir švietimo bendruomenę aktyviai įsijungti į viešas diskusijas.

Gyvename tokiame pasaulyje, kuriame viskas daugiau ar mažiau dėsninga. Kaip žinia, cikliškumas – universali gamtos savybė. Kaip pavyzdį galima paminėti švietimo kokybės klausimus. Ir kas tik šiandien nekalba apie švietimo kokybę? Kalba daug ir įvairiais „pjūviais“. Diskutuoja mokytojai, dėstytojai, studentai, moksleiviai, politikai ir t. t. Deja, diskusijos neretai neduoda jokių realių pokyčių. Verta prisiminti, kad apie 1970 metus daugelyje išsivysčiusių šalių buvo stebimas švietimo kokybės smukimas. Po gero dešimtmečio, apie 1980 metus dėmesys koncentruotas švietimo kokybės problemoms spręsti, ieškota įvairių efektyvių būdų. Lietuvos švietimas, savaime suprantama, tuo metu buvo kitos politinės sistemos dalis, atitinkamai valdomas ir kontroliuojamas. Žinoma, daug kas tuomečiame švietime tikrai buvo gerai. Norintys mokytis, studijuoti apskritai turėjo nemenkas galimybes, nepaisant visų ideologinių trukdžių, – tenka tai pripažinti.                 

Neakcentuojant nacionalinių ypatumų, daugelyje šalių galima išskirti bendrus švietimo raidos bruožus minėtu laikotarpiu – nuo 1970 m. iki pat XX amžiaus pabaigos. Tai švietimo reikšmės augimas, permanentinės švietimo sistemos formavimasis, materialinės švietimo bazės modernizavimas, ugdymo turinio atnaujinimas, švietimo organizacijų bei jų valdymo demokratizavimas, humanizavimas ir kt. Vienos šalys nuveikė daugiau, kitos mažiau, tai visiškai suprantamas dalykas. Pasaulis gana sparčiai kito. Mokslo ir technikos progresas nesustabdomai žengė į priekį, į švietimo sritį skverbėsi ir tebesiskverbia naujosios technologijos. Deja, tenka pripažinti, kad švietimo institucijas per pastarąjį dešimtmetį pasiekė nemažai negatyvių, grįstų pseudomokslu technologijų. Apie tai kažkodėl menkai kalbama. Kitas svarbus faktorius – konkurencijos tarp daugelio šalių paaštrėjimas. Viena vertus, konkurencija skatina keistis, ieškoti efektyvių ugdymo technologijų ir t. t., kita vertus, sukelia visai nereikalingą įtampą švietimo sektoriuje. Apie tai būtų galima daug kalbėti.

Akivaizdi pastarųjų dviejų dešimtmečių tendencija – daugelio šalių perėjimas nuo elitinio prie masinio švietimo. Noras gražus siekiant realizuoti išsilavinimo visiems idėją. Tačiau masinis išsilavinimas savaime negali būti kokybiškas. Nukenčia aukščiausiojo lygmens specialistų rengimas. Lietuvoje pastaruoju metu tai akivaizdus aukštojo mokslo sektoriaus procesas. Į universitetus dažniausiai ateina studijuoti visi norintys, nebūtinai pajėgiantys. Studijų galimybes lemia pinigai, o ne intelekto potencialas. Nesileidžiant į detalias diskusijas, verta pastebėti, kad vyksta savotiškas dvipusis prisitaikymo procesas: studentų reikalavimai iš esmės menkėja, kartu menkėja ir reikalavimai dėstytojams, mokslo darbuotojams. Kartais susidaro įspūdis, kad į universitetus ateina dirbti anaiptol ne moksliniu darbu susižavėję asmenys, o tie, kurie nepritapo kitur. Tai nemaloni tiesa. Tai vadinamieji mokslininkai „netyčiukai“. Jie pasižymi itin aukštu adaptacijos laipsniu visose aukštojo mokslo sistemos valdymo struktūrose ir lygmenyse, todėl dažniausiai užima vadovaujamas pozicijas. Mokslas taip tik biurokratėja, mokslo ir studijų lygis akivaizdžiai smunka. Moksliniai tyrimai universitetuose vis labiau įgauna taikomąjį pobūdį ir yra finansuojami įvairių firmų ir privačių fondų. Tai nėra blogas dalykas, tačiau turi negatyvų aspektą – neišlaikomas balansas. Pastaruoju metu pasigirsta įvairaus lygmens nuomonių, kad mokslininkai turi patys užsidirbti lėšų, o lėšos, skiriamos studijų procesui (studijų krepšelio forma), negali būti naudojamas mokslui finansuoti. Taip nesielgia tos valstybės, kurios yra suinteresuotos mokslinio, intelektualinio potencialo gausinimu. Jau klasika tapo teiginys, kad pagrindinis mažos šalies resursas – intelektas. O kas gi kurs aukštąsias technologijas Lietuvoje? Galbūt „ateiviai“? Daug gabaus jaunimo masiškai palieka Lietuvą. Tikslių skaičių, deja, mūsų valstybė neturi. O gal nenori turėti? Kai nežinai, ramiau miegi. Mažiau problemų. Nėra žmogaus – nėra problemos. Juk tie aktyvieji nebūtų tylioji visuomenės dalis, jie keltų klausimus, skatintų valdininkiją dirbti, o ne imituoti veiklą tautos labui. Juk paradoksas, kai daugelis šalių randa galimybę iš valstybės lėšų finansuoti aukštąjį mokslą, sudaryti visas įmanomas galimybes gabiam jaunimui likti savo šalyje. Galima paminėti Slovėniją, Vengriją, Kiprą ir t. t. Mažai šaliai, juolab Lietuvai, geopolitiniu požiūriu užimančiai nesaugią padėtį, intelekto praradimas labai žalingas. Turime 50 okupacijos metų patirtį, tik tuomet intelektualinė degradacija buvo sąlygota kitų aplinkybių, dabar gi tai darome savomis rankomis.

Š. m. vasario 12–26 d. teko lankytis ir skaityti paskaitų kursą doktorantams San Paulo universitete Brazilijoje. Visą vizitą finansavo San Paulo universitetas. Diskutuojant su universiteto vadovais, fakultetų dekanais, aiškiai buvo galima suprasti, kad susirūpinimas aukštojo mokslo plėtra yra realus, kad siekiama visomis įmanomomis priemonėmis vystyti aukštojo mokslo sektorių. Tai rodo ir statistinė informacija. Pažvelgę į šalių reitingą (http://www.sci magojr.com) pagal 2009 metų mokslo produkciją, matysime, kad Brazilija yra 13 pozicijoje (H indeksas 239), o Lietuva tik 56 pozicijoje (H indeksas 88). Taigi esame tarp Alžyro ir Maroko. Suprantama, tai tik vieno šaltinio informacija, tačiau ši statistika yra patikima ir tarptautiniu mastu pripažįstama. Koks gi skirtumas tarp Brazilijos ir Lietuvos? Skirtumai, be abejo, yra. Pastarąjį dešimtmetį Brazilijos investicijos į mokslą ženkliai išaugo, jos nuolat palaikomos, ir tai duoda rezultatų.

Svarbus aspektas ir tas, kad neretai nepagrįstai sumenkinamas Lietuvos universitetų prestižas. Gaji nuomonė, kad ten, kažkur Vakaruose, viskas yra geriau. Per pastaruosius 10 metų teko lankytis įvairių šalių universitetuose ir galima drąsiai pasakyti, kad plačiajame pasaulyje yra visko – nuo itin aukštą statusą ir prestižą turinčių iki visiškai menką studijų kokybę laiduojančių universitetų ar koledžų. Kaip pavyzdį galima paminėti JAV, kur populiarūs vadinamieji korporaciniai universitetai. Tokių universitetų veikla ypač suaktyvėjo per pastaruosius 20 metų. Šie universitetai yra įvairaus dydžio ir profilio, tačiau bendras jų bruožas, kad tik nedaugelis siekia akreditacijos ir vykdo mokslo tyrimus, o studijų lygis tikrai abejotinas. Pastaraisiais metais Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė keletas straipsnių, aprašančių iš Lietuvos išvykusio studijuoti svetur jaunimo patirtas problemas (pvz., http://www.15min.lt/naujiena/studentu-zona/karstos-zinios/studentas-stomas-pries-londono-universiteta-234-119743). 2009 metais kilo didelis skandalas Čekijoje, nustačius, kad Pilzeno universiteto Teisės fakultetas dalijo diplomus už pinigus. Tokių pavyzdžių galima rasti ne vienoje šalyje. Drąsiai galima teigti, kad aukštojo mokslo siekiantys žmonės mulkinami įvairiai, pasitelkiant pačias įvairiausias reklamos ir rinkodaros technologijas. Ar galima garantuoti, kad panašių faktų nerastume Lietuvoje? Manau, būtų nelengva. Ne kartą viešai rašyta, kalbėta apie prekybą kursiniais, diplominiais darbais. Šiandien ne problema užsisakyti bet kurio lygmens ar krypties darbą (http://www.diplominiai.lt/ltu/apie.html; http://www.e-referatai.lt/; http://www.speros.lt/). Pasigirsta faktų, kad prekiaujama ir disertacijomis. Tokios „prekybos“ formos labai subtilios – nuo „atsilyginimo“ pagal principą „aš tau – tu man“ iki šeiminių konfliktų. Jei atidžiai peržvelgtume pastarojo dešimtmečio socialinių mokslų srities, ypač edukologijos, disertacijas, pastebėtume smukusį lygį. Dar daugiau, pastaraisiais metais tokių disertacijų gynimo tarybas dažniausiai sudaro tie patys asmenys, neoficialiai vadinami „tais, kurių reikia“. Svarbiau tampa ne tinkamą ir originalią disertaciją parašyti, o „įtikti“ gynimo tarybos nariams ar turėti su jais kitokių ryšių. Fizinių ir biomedicinos mokslų srityse „mokslo darymo“ taisyklės yra gana aiškios, o socialinių mokslų srityje įsigali vadinamoji „diskurso“ prieiga. Norint sukurpti diskursą didelių pastangų nereikia. Pakanka įvaldyti bent keletą taiklių frazių ir įvairių terminų, kaip, pvz., paradigma, fenomenas, reforma, kontekstualizacija, bifurkacija, paralelės, globalizacija, dispozicija, eksplikacija ir t. t. Tokie ir panašūs terminai vis sparčiau ir giliau skverbiasi į ugdymo mokslą. Konkretumo tokiuose diskursuose nerasime, mokslo, ko gero, taip pat. O prisidengti (ar pridengti) nekompetenciją visai lengva. Kaipgi galima prieštarauti laisvam mąstymui?! Įvairiuose šaltiniuose rasime įdomių, susimąstyti verčiančių mokslininkų samprotavimų, išreiškiančių nuogąstavimus dėl tokios prieigos taikymo (Медведев Л.Н. (2003). За границей реальности. Новосибирск: изд-во СО РАН). Apie įvairius negatyvius reiškinius buvo rašyta ir autoriaus (Lamanauskas V. (2008). Švietimo politika modernios liberalios švietimo koncepcijos požiūriu. Lietuvos Aidas, 2008-10-29, Nr. 245, p. 1, 3).

Tai dar ne visi paradoksai. Problemine sritimi išlieka mokslo produkcijos ir mokslinės veiklos apskritai vertinimas. Apie tai taip pat daug rašyta (Lamanauskas V. (2010). Mokslinės veiklos vertinimas: tarp kokybės ir mokslo imitavimo. Interneto dienraštis Bernardinai.lt (Visuomenė: Švietimas ir ugdymas; Gamta ir mokslas: Mokslas) (2010-12-08). Kažkodėl nenorima, kad mokslas būtų vertinamas pagal visuotinai pripažintus tarptautinius standartus, vis bandoma surasti „nacionalinių ypatumų“. Neseniai paskelbta, kad vėl kuriama nauja mokslinės veiklos vertinimo metodika. Kaip nesusipratimą galima būtų paminėti tai, kad Lietuvos mokslo taryba 2010 m. birželio 21 d. savo nutarimu Nr. VII–41 (Žin., 2010, Nr. 86-4578) Tarybos 2005 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. VI-24 „Dėl Tarptautinių duomenų bazių“ ir 2006 m. balandžio 24 d. nutarimą Nr. VI-30 „Dėl Tarptautinių duomenų bazių sąrašo papildymo“ pripažino netekusiais galios. Kitaip sakant, nebereikalaujama, kad mokslo žurnalai būtų įtraukti į mokslinės informacijos duomenų bazes. Toks nutarimas akivaizdžiai keistas, nes būtent mokslinės informacijos viešumas, prieinamumas yra svarbiausi dalykai, dėl kurių sutaria tarptautinė mokslo bendruomenė. Daugelyje šalių reikalavimai dėl duomenų bazių yra ganėtinai griežti, tuo keliu neseniai pasuko ir kaimynė Latvija. Prie panašių standartų suka Ukraina, kuri ilgus metus tais klausimais beveik nesidomėjo. Taigi Lietuvos mokslo biurokratų sprendimas mažų mažiausiai prieštaringas.

Ne mažiau problemų yra ir bendrojo lavinimo sektoriuje. Neseniai Seimo priimtose Švietimo įstatymo pataisose numatyta, kad nuo 2015 metų nebeliks vidurinių bendrojo lavinimo mokyklų. Rimtų argumentų neteko girdėti. Aiškėja, kad vaikas per visus bendrojo lavinimo metus privalės pakeisti ugdymo įstaigą keletą kartų. Nemanau, kad jam bus itin naudinga. Nesileidžiant į detales verta akcentuoti, kad kaimo vietovės tikriausiai dar labiau „nusmuks“ švietimo prasme. Straipsnio pradžioje minėjau vizitą Brazilijoje. San Paule teko matyti ir ne vieną favelą (varguolių gyvenamas kvartalas, lūšnynas). Kaip bebūtų gaila, bet nemažai Lietuvos kaimų, mažų gyvenviečių vis labiau primena „favelas“.

Žinoma, gerai, kad Švietimo įstatyme padarytos ir svarbios pataisos. Visų pirma tai platesnio mokymo lietuvių kalba galimybės. Tai pirmiausia susiję su tautinių mažumų mokyklomis. Nors tam nuolatos nepagrįstai priešinamasi, tačiau tokios pataisos ypač reikalingos. Nebent reikia apgailestauti dėl to, kad jos priimtos tik po 20 nepriklausomybės metų. Daug laiko prarasta Lietuvoje atkuriant Lietuvą.

Bent užsiminti verta ir apie patyčių mokykloje problemą. Manau, kad ši problema gerokai „išpūsta“. Patyčių, tik kitaip vadinamų, reiškinys egzistavo visada, sovietmečiu taip pat. Iš esmės niekas nepasikeitė. Keičiasi formos ir metodai, informacijos apie tą reiškinį pobūdis. Kažkodėl kalbama tik apie patyčias mokykloje. O kaip su patyčiomis universitetuose? Manote nėra? Yra, tik formos ir metodai kiti, daug rafinuotesni, akademiniai. Ši sritis reikalautų atskiros diskusijos. O kaip su mokytojų patyčiomis? Juk dažnai nuo vadinamųjų patyčių kenčia ir mokytojai. Kur mokytojų teisės? Ar mokytojai beteisės būtybės, nevertos dėmesio? Kaip beteisis mokytojas gebės kurti tinkamą mokymo(si) aplinką, kaip jis ugdys kūrybingą asmenybę? Neišvengiamas vadinamasis mokytojų išsekimas, nualinimas. Belieka tiesiog prisitaikyti. Nemanykime, kad tai tik Lietuvos problema. Būtent nuo vadinamojo „laisvojo ir demokratinio“ ugdymo jau pavargo ir JAV mokytojai, apie tai vis daugiau diskutuojama (Boyer A., Wolf Hamil B. (2008). Problems Facing American Education. Focus on Colleges, Universities, and Schools, Vol. 2, No. 1, p. 1–9). Matote, kiek skambių žodžių jau pavartojau prieš tai. Juk taip lengva pasiduoti žodžių žaismui. Dabar madinga bet kokį rašinį pradėti skambiais žodžiais apie kūrybinę visuomenę, apie kūrybiškos ir visapusiškos asmenybės ugdymą ir t. t. O kaip tai daryti, kai iš kitos pusės čia ir dabar teigiama, kad Lietuvoje per daug mokyklų, per daug universitetų, kai mokslinis darbas Lietuvoje bene menkiausiai apmokamas iš visų Europos šalių, pagaliau jis praktiškai nevertinamas? Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad mokytojo darbas ir autoritetas ne tik menkas, jis ir toliau kryptingai smukdomas. Aukštieji politikai „svaigsta“ apie informacinės visuomenės plėtrą, tuo tarpu iniciatyviausieji, drąsiausieji jauni žmonės kasdien šimtais palieka Lietuvą.  

Taigi belieka tik pakartoti, kad švietimas vienas svarbiausių žmogaus socialinės raidos aspektų. Jokios besimokančios, informacinės, kūrybingos ir kitokios visuomenės neįmanoma sukurti, jei nebus konkrečiais darbais plėtojamas ir palaikomas šalies švietimas ir mokslas. Intelektualinis potencialas – pats svarbiausias mažos šalies turtas, laiduojantis ekonominę, socialinę, politinę raidą, pagaliau tai yra valstybingumo įtvirtinimo ir išlaikymo garantas. Dar daugiau, neginčijama tiesa, kad visuomenės stabilumas tiesiogiai priklauso nuo švietimo sistemų stabilumo. Neleistini jokie veiksmai, griaunantys švietimo sistemos stabilumą plačiąja prasme.

Vincentas Lamanauskas

Mes skęstame informacijos sraute ir alkstame išminties

Ruterfordas D. Rodžersas

Vietoj įvado

Mokslinės veiklos vertinimas kaip niekada tampa aktualus ir netgi itin aštrus klausimas, sukeliantis įvairių diskusijų. Gal ir nebūtų tokių aštrių diskusijų, jei tai nebūtų tiesiogiai susiję su mokslo ir studijų institucijų finansavimu. Kur pinigai, ten ir problemos. Jau esu rašęs apie mokslinės produkcijos vertinimą, trumpai aptaręs kitų šalių patirtį („Bernardinai.lt“, 2010–01–26).

Problema, ko gero, dažniausiai yra ta, kad be diskusijų toliau nelabai kas ir vyksta. Tenka konstatuoti, kad kas kartą pasigendama pačios diskusijų kultūros, kitų oponuojančių nuomonių padoraus išklausymo. Toks įspūdis itin sustiprėjo po eilinės diskusijos š. m. spalio 11 d., kurią organizavo Lietuvos mokslo tarybos Mokslinės veiklos vertinimo komisija. Paradoksalu jau vien tai, kad diskutuota buvo „post factum“ principu. Patikslinu – vykusios diskusijos objektas buvo mokslo ir studijų institucijų mokslo (meno) darbų vertinimo metodika, kuri buvo oficialiai patvirtinta švietimo ir mokslo ministro 2010 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-1128. Minėta diskusija tarsi buvo skirta metodikai aptarti. Aptarimas ir negalėjo būti vaisingas vien jau dėl to, kad dokumentas patvirtintas ir prasmės diskutuoti kaip ir nėra. Kita vertus, joks dokumentas nėra „šventa karvė“, kuris negalėtų būti taisomas bei tobulinamas. Belieka tikėtis, kad įvykusi diskusija bent kiek inicijavo būtinus pokyčius bei privertė susimąstyti minėto dokumento rengėjus.

Metodikos spragos

Kaip žinoma, nėra tobulų dokumentų. Sunku parengti juos tokius, kad pastarieji tenkintų visas suinteresuotas grupes. Kita vertus, reikia stengtis parengti maksimaliai protingą dokumentą. Įvairios mokslinės veiklos vertinimo problemos, kurios faktiškai „integruotos“ į patvirtintą metodiką, ne kartą viešai aptartos. Gana išsamiai pagrindines problemas aptarė R. Norvaiša ir A. Račkauskas (2007). Ypatingas dėmesys skirtas formaliojo vertinimo problematikai. Dar kartą reikėtų akcentuoti, kad mokslų klasifikavimas į grupes patvirtintoje metodikoje yra itin dirbtinis ir biurokratiškas. Jau vien tai, jog socialiniai ir humanitariniai mokslai yra sujungti į vieną grupę, o vadinasi ir šių mokslo sričių darbai praktiškai bus vertinami vienodai, yra nelogiška. Juk absoliučiai akivaizdu, kad ekonomikos ir filologijos darbų vertinimas iš esmės skirtingas. Daug specifinių dalykų rastume, jei paanalizuotume kitas mokslų kryptis. 

Nekeliant tikslo aptarti visus metodikos niuansus, paminėsime tik keletą jų. Visų pirma nėra teisinga į vieną dokumentą sujungti mokslą ir meną, kad ir kaip šiuolaikiškai tai atrodytų. Meno darbų (meninės veiklos) vertinimas yra specifinis, ir jis galėtų būti aptartas atskirame dokumente. Tai jokiu būdu nesumenkintų meno reikšmės visuomenės gyvenime.

Kitas dalykas – metodikoje vartojamos ir aptartos kai kurios sąvokos. Viena vertus, jos yra neišsamios, kita vertus, kai kurios kelia pagrįstų abejonių – yra neaiškios, dviprasmiškos. Pavyzdžiui, sąvoka „kultūros ir profesiniai leidiniai“. Paaiškinama, kad tai yra leidiniai, skirti humanitarinių ir socialinių mokslų profesinei auditorijai. Visų pirma nėra aišku, kas yra ta profesinė auditorija. Antras dalykas – galima įžvelgti savotišką diskriminaciją. Juk gamtos mokslų srityje taip pat gausu įvairių profesinių leidinių, pavyzdžiui, „Fizikų žinios“ (fizikos populiarinimo žurnalas Lietuvoje, leidžia Lietuvos fizikų draugija), „Žaliasis pasaulis“ (savaitraštis gamtininkams), „Mokslas ir gyvenimas“ (mokslo populiarinimo ir mokslo istorijos mėnesinis žurnalas) ir daugybė kitų. Galima manyti, kad tai smulkmena, tačiau tai rodo, jog dokumento rengėjai reikiamai neįvertino visų niuansų. Pagaliau, jei kalbame apie mokslo vertinimą, tai minėti leidiniai praktiškai su tuo nesusiję, t. y. negali būti vertinami kaip moksliniai leidiniai.

Kitas abejonių keliantis terminas – „konferencijos darbų leidinys“. Metodikoje teigiama, kad tai „vienkartinis leidinys ar serijinio leidinio tomas, kuriame spausdinami mokslo konferencijos pranešimų turinį atitinkantys tekstai, nepraėję recenzuojamiems leidiniams įprastos recenzavimo procedūros“. Tokia definicija kelia pagrįstų abejonių. Visų pirma čia kalbama tik apie konferencijas. Tačiau mokslo pasaulyje žinomos ir kitos mokslo renginių formos, tokios kaip, pavyzdžiui, simpoziumai ar mokslo kongresai. Ir dažniausiai rimtuose tarptautiniuose simpoziumuose ar kongresuose pristatomi itin reikšmingi mokslo pasiekimai, vykdoma greita mokslo rezultatų sklaida, keičiamasi idėjomis, buriamasi į tarptautines mokslines komandas ir t. t. Mokslo pasaulyje tokie renginiai gana aukštai vertinami, dažnai į juos patekti gana sunku, jau nekalbant apie finansinius klausimus. Štai š. m. birželio 13–18 d. Slovėnijoje vyko XIV tarptautinis simpoziumas „Sociokultūrinės ir žmogiškosios vertybės gamtamoksliniame ir technologiniame ugdyme“ (angl. Socio-cultural and Human Values in Science and Technology Education). Šį simpoziumą organizavo IOSTE – tarptautinė gamtamokslinio ir technologinio ugdymo organizacija, vienijanti mokslininkus iš viso pasaulio. Tai aukštą reitingą mokslo pasaulyje turinti organizacija. Nekalbant apie simpoziumo detales, reikia pasakyti, kad simpoziumui buvo pateikti 426 darbai (angl. proposals). Tik 351 buvo priimtas, 75 buvo atmesti (angl. rejected). Kiekvieną pateiktą darbą vertino du nepriklausomi recenzentai. Pateiktų darbų koregavimas, tobulinimas pagal recenzentų pastabas vyko net dviem etapais. Pagaliau išleistus simpoziumo darbus buvo galima papildomai taisyti, kad vėliau jie būtų pateikti tarptautinei mokslinės informacijos duomenų bazei Thomson Reuters. Tokių pavyzdžių būtų galima pateikti daug. Akivaizdu, jog konferencijų, simpoziumų ar kongresų darbai dažniausiai yra recenzuojami, taikant įprastą tarptautinę praktiką (angl. peer-review). Vadinasi, šiuo požiūriu lietuviškoje metodikoje vartojama sąvoka ir konferencijos darbų traktavimas yra daugiau nei vienpusiškas.

Metodikoje yra ir daugiau įvairių netikslumų ir netobulumo. Tarkime, apskritai neaišku, koks skirtumas tarp „mokslo straipsnio“ ir „akademinės publikacijos“. Aptarta sąvoka „aukštosios mokyklos vadovėlis“. Tačiau kaip tai siejama su mokslu? Vadovėlis yra didaktinis, bet ne mokslinis darbas. Visiškai nesuprantama sąvoka „Tarptautiniu mastu pripažinta mokslo leidykla“. Metodikoje teigiama, kad tai turi būti leidykla, kuri nuolat publikuoja daugelio šalių mokslininkų darbus ir daugelyje šalių platinanti produkciją. Pagal šį nusakymą ne viena Lietuvos leidykla ar kokia nors asociacija užsiimanti leidyba galėtų pretenduoti į tokį rangą. Ypač ta, kuri leidžia bent vieną tarptautinį mokslo žurnalą. Metodikoje aptariamos santrumpos ISBN, ISSN ir kitos, tačiau visiškai eliminuota santrumpa ISMN, nors metodika skirta ir meno darbams vertinti.

Niekaip nesuprantamas mokslo darbų išskyrimas į du lygmenis. Kodėl tuomet ne į tris ar keturis?! Tarptautinėje praktikoje yra įprasta išskirti bent tris lygmenis: vietinį, nacionalinį ir tarptautinį. Tai visai kita logika pagrįstas skirstymas, kuris parodo, kokios apimties yra konkretus mokslo darbas. Metodikoje numatyta, kad institucija pati savo nuožiūra tuos darbus suskirsto pagal lygmenis. Praktika rodo, kad neretai tokį skirstymą atlieka institucijų padalinių administratoriai ar kiti aptarnaujančio personalo asmenys. Tokio skirstymo rezultatus nesunku įsivaizduoti. Beje, vadinamojo pirmojo lygmens darbams numatytas ekspertinis vertinimas, o antrojo lygmens – tik formalusis vertinimas, grindžiamas bibliometriniais kriterijais. Va čia ir slypi didžiausias absurdas. Tarkime, mokslo straipsnis publikuotas tarptautiniame mokslo žurnale, pvz., „The International Journal of Science Education“. Toks straipsnis iki publikavimo recenzuojamas mažiausiai dviejų nepriklausomų tarptautinių ekspertų, pereina keletą įvairių tikrinimo procedūrų, kol galiausiai priimamas publikavimui. Minėto žurnalo reitingas itin aukštas, tai vienas lyderiaujančių gamtamokslinio ugdymo srities žurnalų. Kyla klausimas, kokia prasmė dar kartą Lietuvoje jį vertinti ekspertiniu būdu? Maža to, drįstu teigti, kad beveik nebus įmanoma surasti ir ekspertų, galinčių kvalifikuotai tokį straipsnį vertinti. Dėl dviejų esminių priežasčių. Pirma, Lietuvoje tik keletas asmenų dirba šioje srityje tarptautiniu lygiu, antra – ne paslaptis, kad neretai vadinamieji nacionaliniai ekspertai prastai moka (arba išvis nemoka) anglų kalbą. Tad apie kokį vertinimą galima kalbėti? Eilinis „pinigų švaistymas“, veiklos ir mokslo vertinimo imitavimas. Kažkas organizuos, planuos, aptarnaus ekspertų darbą ir pan. Karuselė suksis, viskas atrodys labai gražiai. Tik kokia iš to nauda? Drįsiu paminėti dar ir tai, kad ekspertais neretai kviečiami „savi“ žmonės, jų kvalifikacija nėra prioritetas.

Ganėtinai keistų vertinimų yra buvę ankstesniais metais, kai tarptautiniame mokslo simpoziumo leidinyje publikuotas mokslo darbas Lietuvos „ekspertų“ buvo įvertintas kaip nereikšmingas, menkesnę vertę turintis nei vietiniame leidinyje paskelbtas.  

Neverta turbūt išsamiai gilintis į šia metodiką, nes daugybė įvairių racionalių pasiūlymų ir minčių buvo viešai išsakytos. Galima prisiminti, kad Lietuvos mokslininkų sąjunga 2010 m. liepos 7 d. išplatino pareiškimą „Dėl mokslo ir studijų institucijų mokslo darbų vertinimo“, kuriame gana išsamiai atskleistos pagrindinės problemos. Ne su visais LMS pasiūlymais galima sutikti, tačiau jie verti dėmesio. Tokia jautri sritis kaip mokslo vertinimas negali būti reguliuojama skubotai ir paviršutiniškai, periodiškai kaitaliojant metodikas. Pagaliau toks vertinimas susijęs ne tik su finansavimo paskirstymu tarp mokslo ir studijų institucijų, bet ir su mokslininkų kvalifikacijos vertinimu.

Jau pastebima tendencija, kad moksliniai vardai ir pareigos dalijamos ne pagal realius nuopelnus, indėlį į mokslo aruodą, bet pagal lojalumą ar kitus pseudokriterijus. Lietuvoje net atsiranda terminas „daryti profesorių“. Skamba keistai ir tragikomiškai. Kokia jo esmė? Besidomintis bent kiek mokslo sfera žmogus žino, kad pastaraisiais metais Lietuvos mokslo ir studijų institucijose atsirado gana daug naujų profesorių. Apie tai jau esu rašęs straipsnyje „Profesorių gausėjimo metas“ („Bernardinai.lt“, 2010–03–10). Viena vertus, tai natūralu, vyksta kartų kaita, atsinaujinimas ir panašiai. Kita vertus, nemažai atvejų, kai tokios pozicijos ir titulai suteikiami už vietinės reikšmės darbelius. Niekaip negaliu suprasti, kad pretendentui į profesorius nebūtinas tarptautiškumas, jog visiškai pakanka kelių formalių publikacijų vietiniuose žurnaluose bei žurnaliukuose ir t. t. Ypač tai būdinga socialinių ir humanitarinių mokslų atstovams.

Galima prisiminti, kad pirmuosiuose mokslo personalo atestacijos dokumentuose (2002 metais) buvo reikalavimas būti paskelbus mokslo straipsnių tarptautinių mokslo organizacijų (pvz., ATEE – Europos mokytojų rengimo asociacija; IVLA – tarptautinė vizualinio raštingumo asociacija ir kt.) leidiniuose, tuo laiku vadintuose TMO leidiniuose. Nors tokiu būdu buvo laiduojamas šioks toks tarptautiškumas, nes iš pretendentų į profesoriaus pareigas buvo reikalaujama tokių publikacijų. Dabartinė metodika leidžia ir vadinamuosius antrojo lygmens darbus tam tikrais atvejais traktuoti kaip pirmojo lygmens, t. y. turinčius aukščiausią reitingą. Kas tokį įvertinimą atliks? Pati institucija? Taip, pasitikėti institucijų kompetencija reikėtų, tačiau visi mes puikiai žinome lietuvišką praktiką. Pagaliau įvertinus, kad publikavimo galimybės pastaruoju metu yra didelės, surinkti reikiamą straipsnių skaičių visai nesunku.

Habilitacijos procedūra panaikinta (visai be reikalo), nebeliko jokio, net minimalaus, filtro vertinant pretendentų į profesorius kvalifikaciją. Svarbiausia – lojalumas. Mokslinės apykaitos Lietuvos mokslo institucijose iš esmės nėra arba ji labai minimali. Jau prieš keletą metų tarptautiniai ekspertai tokią situaciją taikliai pavadino „kraujomaiša“. Mokslo ir studijų institucijų bendruomenės šia prasme tampa uždaros. Maža to 2010 m. birželio 21 d. Lietuvos mokslo tarybos sprendimu pripažintas negaliojančiu tarptautinių duomenų bazių sąrašas. Tai reiškia, jog nebūtina, kad mokslo darbai būtų įtraukti į pripažintas mokslinės informacijos duomenų bazes, kas savaime garantuoja rezultatų sklaidą, skaidrumą, pagaliau panaudojamumą. Kiek teko domėtis, daugelyje užsienio šalių vienas iš svarbiausių žurnalo vertinimo kriterijų yra tai, ar jis yra įtrauktas į duomenų bazes, ar jis prieinamas mokslo bendruomenei. Pagaliau mokslininkai patys gali įtraukti atskirus straipsnius į tam tikras „online“ sistemas ir tokiu būdu gauti greitą grįžtamąjį ryšį: komentarų, nuomonių, vertinimų. Tai tarptautinė praktika. Toks LMT sprendimas daugiau nei nesuprantamas. Prieš keletą metų praėjo vadinamasis duomenų bazių vajus, vėliau viskas atšaukta. O kiek pastangų įdėta? Kam visa tai? Kodėl toks blaškymasis? Beje, tenka pabrėžti, kad LMT nepateikė jokių racionalių argumentų šiuo klausimu. Taigi vėl tęsiasi sena ir gyvybinga tradicija – publikuoti paskubomis sukurptus darbelius tik iš reikalo, tai yra tiek, kiek reikia vienam ar kitam postui užimti. O jei tų darbelių nėra arba nesugebama parašyti, belieka rasti prie ko „prisirašyti“, t. y. pasidalyti tariama bendraautoryste. O kadangi šiame nuostabiame pasaulyje niekas nieko už dyką nedaro, galima tik įsivaizduoti visus kitus niuansus. Taip ir „verdama savo sultyse“. Žinoma, belieka nulenkti galvą prieš tuos, kurie sąžiningai ir iš pašaukimo vykdo mokslinius tyrimus, yra nuolatiniame ieškojimų kelyje, nes tokia jų prigimtis ir pašaukimas. Kiek tokių beliko Lietuvoje?

Tačiau gyvenimas tęsiasi. Juk nieko čia tokio. Bus sukurpta ir kita metodika, bus sudarytos darbo grupės, beje, gerai apmokamos. Neretai per diskusijas „išmetamas“ klasika tapęs argumentas – „o ką jūs siūlote?“ Žinoma, žodžių ekvilibristika. Sudaroma darbo grupė dokumentui rengti, dažniausiai iš lojalių personų, o po to renkamos idėjos, organizuojamas idėjų turgus, tik pamirštama elementari tiesa, kad idėjos, ypač geros, kainuoja. Ir niekas jų taip paprastai nedalija, bent jau tie, kurie tai supranta. Juk darbo grupė ir sudaroma tam, kad kvalifikuotai parengtų vieną ar kitą dokumentą, pagaliau jos nariams sumokama už darbą. Tai ir norisi pasakyti, būkite malonūs, ponai ir ponios, atlikite pavestą darbą sąžiningai ir kvalifikuotai, tada nereiks jokių postdiskusijų ar „brainštormingų“ idėjoms rinkti.

Klasika

Nedrįsčiau imtis vertinti, kas yra ir kas nėra mokslas, nors turiu savo asmeninę nuomonę. Tačiau drįstu pateikti keletą apibendrinimų, kurie padaryti ne tik lankantis užsienio mokslo institucijose, bet ir pastaraisiais metais intensyviai domintis mokslo vertinimu. Viena tiesa akivaizdi, šalys, teikiančios prioritetą mokslui, jo vertinimą atlieka pagal tarptautinius, praktiškai visuotinai pripažintus kriterijus. Tiesa, nėra jie pastovūs, nėra universalūs, tačiau ašiniai dalykai išlieka tie patys. Juk viskas kinta, ne išimtis ir mokslinės produkcijos vertinimas. Diskutuojama, ieškoma naujų, veiksmingesnių būdų, įvedami nauji formalieji vertinimo kriterijai. Įvertinus įvairias išimtis, sąlygiškai galima teigti, kad mokslo produkcija yra laikoma: monografijos, mokslo straipsniai pripažintuose mokslo žurnaluose (angl. journal, e-journal, journal proceeding), mokslinių tyrimų knygos/studijos (angl. research book), skyrius mokslo knygoje (angl. Chapter in research book), mokslo straipsnių rinkiniai (angl. Proceeding), konferencijų pranešimai (žodiniai ir stendiniai) (angl. conference presentation /oral and poster/), patentai (angl. patent). Iš esmės tai ir viskas. Žinoma, visa ši produkcija skirstoma pagal visuotinai pripažintus lygmenis – nacionalinį ir tarptautinį. Savaime suprantama, didesnėms šalims galimas ir regioninis ar kitoks lygmuo. Lietuvos atveju nacionalinio ir tarptautinio lygmens mokslinės produkcijos išskyrimas būtų visiškai pakankamas ir logiškas. Visa kita, pvz., universitetiniai vadovėliai, studijų moduliai, programos, vertimai, populiaraus žanro akademinės knygos, multimedija medžiaga, paskaitų konspektai ir t. t. yra publikacijos, susijusios su mokymu/dėstymu (angl. publications related to teaching). Tai nėra mokslinė produkcija. Taip, ji svarbi ir turi būti vertinama, ypač vertinant mokslininkų pedagoginę kvalifikaciją. Bet daryti „mikso“ tikrai nereikėtų. Vertinant mokslininko kvalifikaciją, jo indėlį į studijų ar mokymo procesą, visos kitos (ne mokslo) publikacijos yra svarbios. Kaip ir tyrimams gauti grantai ar kitos lėšos iš įvairių šaltinių. Negalima būtų nuvertinti ir mokslo populiarinimui skirtų publikacijų. Juk neužtenka tik „daryti mokslą“, jį dar reikia pristatyti ir visuomenei, vykdyti nuolatinę sklaidą. Tai šviečiamoji mokslo funkcija.

Ką darai, daryk gerai

Senolių išmintis šiuo atveju kaip niekada tinka. Šiandienis gyvenimas kupinas paviršutiniškumo ir nuolatinio skubėjimo nežinia kur. Tai liečia ir mokslinio vertinimo sritį. Pirmiausia tuos, kurie buvo tiesiogiai atsakingi už mokslo produkcijos vertinimo metodikos parengimą. Pagaliau reikia suprasti, kad metodika gali būti taikoma turint skirtingus tikslus. Vienas dalykas, kai norima protingai paskirstyti ir taip menkas mokslui skirtas lėšas tarp institucijų. Manyčiau, kad finansų paskirstymui galėtų būti sugalvotas paprastesnis ir skaidresnis mechanizmas. Juk susidaro savotiškas užburtas ratas – mažai skiriama lėšų, mažai ir mokslinės produkcijos. Pastaruoju metu, esant didžiulei tarptautinei konkurencijai, Lietuvos mokslininkams „prasimušti į plačiuosius vandenis“ yra nelengva, kartais ir neįmanoma. Pripažinkime, visuomet į mus bus žvelgiama su tam tikru nepasitikėjimu. Kitas tikslas, tai pagal esamą mokslo produkciją įvertinti mokslininko kvalifikaciją, jo atitikimą vienoms ar kitoms pareigoms, ir t. t. Tai svarbu profesinės karjeros prasme, ir ne tik. Ypač turėtų būti skatinami ir aukštai vertinami įvairūs tarptautiniai mokslo projektai, bendros su užsienio šalių tyrėjais mokslo publikacijos, ko neretai pasigendama, ypač socialinių ir humanitarinių mokslų srityje. Pasaulinė tendencija gana aiški – aktyvinti sinergetinį mokslo potencialą tarp įvairių organizacijų ar institucijų kuriant tyrimų (mokslo) tinklus. Mokslininkų vienišių era (nepaisant tam tikrų išimčių), atrodo, jau istorija. Kita vertus, negalima orientuotis vien į mokslą (mokslinius tyrimus), nešantį (uždirbantį) pinigus. Toks pragmatiškas visuomenės požiūris absoliučiai suprantamas, bet tarptautinė praktika sako, kad būtina siekti rasti (išlaikyti) balansą tarp institucinio finansavimo (siekis išlaikyti ir skatinti laisvąjį mokslą, angl. free research) ir projektinio finansavimo, kurį sąlygoja visuomenės keliami tikslai. Mokslo plėtra vien siekiant pragmatinių tikslų veda tik į aklavietę. Mokslas – pirmiausia pažinimas, žinių kūrimas. Vadinasi, mokslo institucijose neišvengiamai būtina išlaikyti ir plėtoti mokslą dėl pažinimo, o ne tik dėl pinigų.

Vincentas Lamanauskas
 „Kai gamta palieka kam nors proto spragą, paprastai užtepa ją storu pasitenkinimo savimi sluoksniu“ 

 H.V.Longfelas
       
Vietoj įvado

  Lietuva jau tokia šalis. Ne tik maža, palyginus su kitomis, bet ir savita daugeliu atžvilgiu. Neretai gebame nustebinti pasaulį. Šį kartą norisi pasidalinti kai kuriomis mintimis apie naujuosius mokslo ir pedagoginių darbuotojų atestavimo nuostatus ir reikalavimus. Pats šio straipsnio pavadinimas kiek pretenzingas. Reikėtų, atrodo, tik džiaugtis, kad kažkas kažkur gausėja. Nes kone kasdien girdime apie „mažėjimą“, „tuštėjimą“ ir panašiai. Vieni „tuštėjimai“ buvo priverstiniai Lietuvai, kurių vargu ar galima buvo išvengti. Gražiai tokią situaciją atskleidė J.Avyžius romane „Sodybų tuštėjimo metas“. Tokių priverstinių, ne nuo mūsų tautos valios priklausančių „tuštėjimų“ buvo ne vienas. Kur kas baisiau, kai šiandieniniai „tuštėjimai“ yra daromi mūsų pačių rankomis, nepagrįstais valdžios sprendimais. Nyksta kaimai, jaunimas bėga iš ten arba į miestus, arba į kitas šalis laimės ieškoti. Ir ne paslaptis, didžioji dalis randa. Bent jau materialine prasme. Nors svetur neretai dirbamas vadinamasis „juodas“ darbas, jis apmokamas kur kas geriau nei Lietuvoje. „Tuštėjimo“ metas neaplenkia ir mokslo pasaulio. Gabus jaunimas ne tik nenoriai renkasi mokslininko, tyrėjo karjerą, bet ir siekia išvykti iš Lietuvos. Garsioji protų nutekėjimo stabdymo programa kol kas atrodo neduoda laukiamų rezultatų. Šiame kontekste vien žodžio „gausėjimas“ paminėjimas automatiškai sukelia teigiamus pojūčius. Todėl norisi aptarti naujuosius nuostatus. Lietuvos mokslo taryba 2009 m. spalio 12 d. priėmė nutarimą Nr. VII-20 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų pareigybių reikalavimų aprašo patvirtinimo“. Kaip žinia, minimalūs kvalifikaciniai pareigybių reikalavimai parengti vadovaujantis naujuoju 2009 m. balandžio 30 d. priimtu Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymu (Nr. XI-242). Visiškai akivaizdu, kad minėtasis įstatymas yra itin liberalus. Žinoma, kad savaime tai nėra jokia vertybė.

 Kur problema?
Problema iš pirmo žvilgsnio yra nematoma. Pastaraisiais metais daug diskutuojama apie studijų kokybę ir apskritai apie švietimo kokybę. Nesinorėtų čia gilintis į kokybės menedžmento klausimus apskritai. Čia aptariama problematika susijusi su aukštųjų mokyklų – universitetų ir kolegijų – studijų ir mokslo kokybe. Kaip žinia, studijų kokybė priklauso ne tik nuo to kiek motyvuoti ar gabūs yra studentai, kiek tinkamai išplėtota įstaigų infrastruktūra ir t.t. Ko gero, dar daugiau, studijų kokybė priklauso nuo mokslinio pedagoginio personalo, kuris tiesiogiai ir lemia būsimo studento pasirengimą. Netgi tenka sugriauti mitą, kad provincijos universitetai yra blogesni savaime, nes jie yra toli nuo sostinės. Naujausi tarptautiniai reitingai, o jais galima pasitikėti, parodė, kad ne įstaigos vieta yra pagrindinis dalykas. Šiais informatizacijos laikais praktiškai nesvarbu kur institucija yra fizine prasme. Pagrindinis dalykas – mokslo ir pedagoginių darbuotojų kvalifikacija. Tačiau, tos kvalifikacijos neįmanoma dirbtinai nei padidinti, nei užauginti, nei išplėsti. Tai priklauso nuo daugybės dalykų. Atrodo, Lietuvos mokslo politiką formuojantieji pasirinko lengvesnį kelią – sumažino ir taip jau mažus kvalifikacinius reikalavimus. Pabandykime paanalizuoti. Žinoma, tradiciškai čia išlieka esminiai skirtumai tarp fizinių, biomedicinos, technologijos ir humanitarinių bei socialinių sričių mokslininkų. Pirmiesiems yra visiškai suprantama, kad mokslo rezultatai turi būti skelbiami tarptautiniuose, aukštą mokslo reitingą turinčiuose leidiniuose. Tai tarsi savaime žinoma tiesa. Natūralu, kad ir vadinamieji minimalūs reikalavimai šių sričių mokslininkams yra gerokai aukštesni lyginant su kitų mokslo sričių atstovais. Humanitarinių ir socialinių mokslų srityse dirbantiesiems reikalavimai itin sumenkinti. Drįstu teigti, kad tai veda prie mokslo profanacijos tiesiogine prasme. Praktiškai visa Europa savo šalių moksliškumą skaičiuoja pagal Mokslinės informacijos instituto (ISI, Thomson Reuters) paskelbtų publikacijų skaičių milijonui gyventojų. Tai nėra vienintelis kriterijus ar mokslo lygio konkrečioje šalyje įrodymas. Bet tai visuotinai priimtina mokslo pasaulyje. Lietuva gi, vis bando pasirodyti „gudresnė“ ir daryti priešingai, nei daro kitos šalys. Nenoriu čia gilintis į subtilybes. Bet, pavyzdžiui, norint užimti profesoriaus pareigas biomedicinos ar fizinių mokslų srityje keliami tokie reikalavimai (vienose institucijose jie šiek tiek didesni, kitose mažesni): paskelbti ne mažiau kaip 15 mokslo straipsnių recenzuojamuose leidiniuose, iš jų ne mažiau kaip 5 tarptautiniuose mokslo leidiniuose arba paskelbti ne mažiau kaip 10 mokslo straipsnių recenzuojamuose leidiniuose  ir ne disertacijos pagrindu parengti ir išleisti mokslo monografiją arba vadovėlį aukštajai mokyklai. Pats minimaliausias reikalavimas yra paskelbti ne mažiau kaip 3 mokslo straipsnius tarptautiniuose mokslo leidiniuose ir vadovauti sėkmingai apgintai mokslų daktaro disertacijai. Kandidatas į profesorius turi atitikti bent vieną iš šių reikalavimų. Jei anksčiau galiojusioje tvarkoje buvo aiškiau nusakyta kas tai yra mokslo straipsnis, tai naujausiuose reikalavimuose to neliko. Pasakyta labai bendrai, kad tai yra straipsnis, paskelbtas mokslinėje spaudoje arba (ir) turintis konkrečioje mokslo kryptyje įprastą mokslinį aparatą. Tarsi ir suprantama. Jei palygintume analogiškus reikalavimus humanitarinių ir socialinių sričių mokslininkams, tai jie gerokai sumenkinti. Pavyzdžiui, paskelbė ne mažiau kaip 10 mokslo straipsnių recenzuojamuose leidiniuose ir ne disertacijos pagrindu parengė ir išleido mokslo monografiją arba mokslo studiją ar mokslo šaltinių publikaciją; paskelbė ne mažiau kaip 10 mokslo straipsnių recenzuojamuose leidiniuose ir vadovėlį aukštajai mokyklai; paskelbė ne mažiau kaip 15 mokslo straipsnių recenzuojamuose leidiniuose. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų viskas neblogai. Tačiau nebėra reikalavimo, kad minėtos publikacijos būtų paskelbtos leidiniuose, įtrauktuose į visuotinai, tarptautiniu mastu pripažintas mokslinės informacijos duomenų bazes. Nėra jokios užuominos apie tarptautinius leidinius. Žinoma, yra mokslo krypčių ir šakų, kurių rezultatai beveik nedomina skaitytojų užsienio šalyse, tačiau tokie rezultatai svarbūs Lietuvai, pvz., lituanistikos, kultūros ir kitų sričių darbai. Tačiau mokslo ir mokslininkų misija yra siekti mokslo žinias įtraukti į pasaulio mokslo lobyną, į mokslo apyvartą, o ne stengtis pabėgti nuo to, viską neigiant. Tai nėra paprasti dalykai. Už viso to slypi konkrečių asmenų mokslinė ir profesinė karjera ir visi kiti su tuo susiję dalykai. Lietuviai tradiciškai mėgsta įvairius formalius laispnius, vardus, pozicijas ir t.t. Neretai tų pozicijų formaliai ir siekiama. 

Taigi, nenoriu čia detaliai aptarinėti neesminių dalykų. Esminė problema, mano galva, yra ta, kad iš kai kurių mokslo sričių išgujamas tarptautiškumas. Nesįsivaizduoju, kad mokslininkas, nežinomas bent kiek tarptautinėje erdvėje, galėtų užimti profesoriaus pareigas. Tačiau Lietuvoje tai buvo įmanoma iki šiol, o įsigaliojus institucijose naujiesiems nuostatams, profesoriai pradės dygti kaip grybai po lietaus. Juk ką reiškia, pvz., recenzuojamas leidinys. Bet kokį vietinės reikšmės leidinį galima padaryti recenzuojamu. Puikiai žinome, kokia yra susiklosčiusi recenzavimo kultūra Lietuvos akademiniame pasaulyje. Praktiškai galioja principas – „tu man - aš tau“. Kalbėti apie vadinamąjį slaptą recenzavimą (peer-review) net neverta. Žinoma, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tokių leidinių yra. Tie Lietuvos mokslo žurnalai, kurie vykdo tarptautinius standartus atitikantį recenzavimą, jau seniai įtraukti į prestižines mokslo duomenų bazes, tarp jų ir į Thomson Reuters ISI.  Publikacijos mokslo leidiniuose, kurie registruoti ir turi citavimo indeksą „ISI Web of Science“ duomenų bazėje, yra aukštai vertinamos. Dar daugiau, šiuo kriterijumi remiasi Europos Sąjungos mokslo statistikos sistema. Pabandykime įsivaizduoti, kaip minimalių pastangų dėka, galima būtų užimti profesoriaus pareigas. Na juk vaizduotė dar neuždrausta, todėl galima laisvai pasamprotauti. Turint galvoje lietuvišką praktiką, sukurpti keliolika menkos reikšmės straipsnių yra visai nesunku. Beje, nieko nepasakyta apie bendraautorius. Vadinasi, galima prirašyti ir prie kitų ir kartu paskelbti keletą publikacijų. Rimti reikalavimai straipsniams, ypač humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, iš esmės nebekeliami. Netgi nebūtina vargti ir atlikti solidžius tyrimus. Tikėtina, kad visai pakaks straipsnių, kuriuose pateikiamos apžvalgos ar vadinamieji „diskursai“. Kitaip sakant, kalbėjimas moderniais žodžiais ir sąvokomis apie bet ką. Vyresnės kartos mokslininkai puikiai pamena, kaip priverstinai buvo būtina paminėti sovietų komunistų partijos plenumus, suvažiavimus, vadinamuosius Lenino raštus ir t.t. Vien nuo tokių paminėjimų jau būdavo pusė straipsnio. O kas dabar? Manote, kas nors pasikeitė iš esmės? Dabar neretai elgiamasi taip pat. Kadangi tenka tiesiogiai dirbti su straipsnių recenzavimu ir vertinimu, turiu sukaupęs gana didelę patirtį. Dažname straipsnyje rasime bendrus samprotavimus apie subalansuotą plėtrą, mokymąsi visą gyvenimą, paradigmų ir fenomenų kaitą ir t.t. Edukacijos praktikoje įsivyravo kai kurių Vakarų autorių nuolatinis paminėjimas (čia neminėsiu jų pavardžių), tarsi pastarieji būtų aukščiausi tiesos nešėjai. Taip nėra, tačiau madinga. Kartais juokaujame su studentais, kad gerai įvaldžius bent keletą sąvokų tokių kaip globalizacija, modernizacija, kompetencija, paradigminiai poslinkiai, mokymasis visą gyvenimą ir panašiai, jau galima sukurpti nemenką straipsniuką. O per keletą metų ir keliolika. Tiesa, dar reikia gerai pažinoti leidinio redaktorių ir būti jam lojaliu. Tikėtina, kad tokie „šedevrai“ bus nesunkiai priimti ir paskelbti. Pastebėti reiktų ir tai, kad pastaruoju metu net besiginantys disertacijas yra nemažai publikavę. Tiesa, pareigoms užimti skaičiuojami tik po daktaro disertacijos gynimo paskelbti darbai. Bet juk yra visokių būdų. Neretai disertaciją apgynęs žmogus dar kurį laiką publikuoja disertacijos pagrindu parengtus straipsnius, tiksliau pasakius tą pačią medžiagą. Bet tuo jau nebesidomima dėl įvairių priežasčių. Realybė ir ta, kad informacijos priemonių skaičius sparčiai auga, įskaitant ir elektroninius išteklius. Jų gausa paprasčiausiai sudaro galimybes greitai publikuoti ir tokiu būdu sukaupti reikiamą straipsnių skaičių. Šiuo požiūriu aritmetinis pasiekimų vertinimas yra absurdiškas. O sukaupus reikiamą kiekį publikacijų, belieka tik tinkamai parengti dosjė ir įteikti atestacijos ir konkursų komisijai – noriu būti profesoriumi! Žinoma, egzistuoja ir kitokie barjerai, bet jie nėra esminiai. Prisiminkime, kad per Lietuvą nuvilnijusi habilitacijos procedūra sudarė terpę nebūtinai to vertiems tapti profesoriais ir užimti atitinkamas pareigas. Kaip pastebi kolega T.Butvilas, habilitacinių procedūrų banga šalies mokslo padangėje į viešumą iškėlė negirdėtų ir nematytų atskirų mokslo grupių atstovų pavardžių (Butvilas T. Apie invalidizuotas hierarchines mokslinio potencialo sistemas: vanitas vanitatum. Lietuvos rytas, 2009-10-01). Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad ši procedūra nebuvo bloga, ją buvo galima tobulinti, tačiau buvo būtina išlaikyti tam tikrą filtrą. Tačiau ši tvarka įsigaliojus naujajam įstatymui buvo atšaukta. Praktiškai nebeliko kliūčių daryti staigią karjerą. Nesu prieš staigią karjerą. Esu prieš nesąžiningą ir nepelnytą karjerą.

Taigi, galima daug ir ilgai kalbėti šia tema. Išties reiktų išsakyti pagarbą kolegoms, kurie dirba atsakingai ir sąžiningai. Tačiau tokių - esančių mokslininkais iš pašaukimo - ne taip jau daug ir yra. Daugėja mokslininkų iš pareigos ir dėl karjeros. Galima oponuoti, teigiant, kad esamomis sąlygomis kitaip ir neįmanoma. Noriu pasakyti tik vieną dalyką, kad žmogus pretenduojantis į aukščiausias akademines pareigas, turi būti ne tik Lietuvos masto mokslininkas. Jis turi būti žinomas ir tarptautiniame mokslo pasaulyje. Ar iš tiesų taip yra? Pažvelkime bent akies krašteliu į kitų šalių patirtį.

  O kaip yra kitur?
Žinoma, mūsų pasaulis platus ir įvairus. Tačiau kalbėdamas apie tarptautinę patirtį, iškart prisimenu vieną prieš keletą metų turėtą patirtį. Į mūsų žurnalo „Journal of Baltic Science Education“ redakciją buvo atsiūstas paklausimas iš vieno Afrikoje esančio universiteto. Kiek pamenu tai buvo iš Pietų Afrikoje esančio Venda universiteto. Paklausimas buvo labai tiesus ir aiškus, ar minėtas žurnalas yra įtrauktas į Thomson Reuters ISI duomenų bazes. Pamenu, tada, prieš keletą metų, mums kėlė nuostabą, kad Afrikos universitetai taip aukštai kartelę iškėlę laiko. Ir dar, minėtame laiške buvo pasakyta, kad tai yra universiteto politika, ir kad jų universitetas nelinkęs finansuoti straipsnių publikavimą kito lygmens žurnaluose. Tuo metu minėtas JBSE žurnalas dar nebuvo įtrauktas į minėtas bazes. Nesureikšminkime šio fakto. Kita vertus, jis iškalbingas, nes parodo, kad stengiamasi palaikyti įmanomai aukštesnį mokslo lygį. Taigi, kaip yra kitur. Štai Čekija. Čia profesoriaus vardus teikia šalies prezidentas. Dažniausiai du kartus per metus suteikiama apie 40 profesorių vardų pagal visas mokslo šakas. Tai galioja visiems šalies universitetams. Panaši tvarka galioja Slovakijoje ir tai suprantama, nes abi šalys turi bendrą istoriją. Profesoriaus pareigų užėmimas čia nėra lengvas dalykas. Visų pirma tai yra ilgas procesas. Pirmiausia kandidatas turi būti mokslų daktaras (vadinamasis Ph.D arba pagal jų sistemą CSc.). Kitas reikalavimas yra būti docentu (kitaip vadinama asocijuotu profesoriumi). Trečias reikalavimas atlikti habilitaciją. Rašomas habilitacinis darbas arba išleidžiama monografija. Būtina skaityti vadinamąjį habiltacinį pranešimą universiteto ar fakulteto mokslinei tarybai. Taip pat reikalaujama ir kitų svarbių darbų – publikacijų, dalyvavimo tarptautiniuose ir nacionaliniuose projektuose ir t.t. Įdomu tai, kad reikalaujama pateikti ne mažiau dvi rekomendacijas iš tarptautiniu mastu pripažintų mokslininkų, o taip pat asmens mokslinio darbo įvertinimus-recenzijas. Turiu ir nedidelę asmeninę patirtį. Teko atlikti vadinamuosius mokslinio portfolio nepriklausomus vertinimus mokslininkų iš Kipro, Maltos, JAV, Čekijos. Taigi, praėjus visas paminėtas ir nepaminėtas procedūras universiteto rektorius teikia dosjė atitinkamai ministerijai, o ministerija, išnagrinėjusi dokumentus teikia pasiūlymą Respublikos Prezidentui. Svarbu ir tai, kad ne kiekvienas universitetas gali tokią procedūrą vykdyti. Universitetas turi turėti specialią akreditaciją profesūros proceso vykdymui. Galiu paminėti Hradec Kralove universitetą, su kuriuo bendradarbiauju jau ilgą laiką. Šis universitetas tokią teisę turi tik dviejose mokslo šakose. 

 Pažvelkime į kitą šalį. Australija, Melburno universitetas. Reikalavimai užimti profesoriaus pareigas yra aukšti. Kandidatas turi būti pasiekęs reikšmingų mokslinių laimėjimų savo srityje ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygiu. Jis turi vykdyti originalius ir inovatyvius mokslinius tyrimus, įskaitant išradimus, o taip pat įnešti reikšmingą indėlį savo institucijos plėtotei. Prieš metus teko asmeniškai bendrauti su šio universiteto profesoriais ir išsamiai diskutuoti šiais klausimais. Panašūs kriterijai yra Kipre. Ši maža sala - valstybė kelia itin aukštus reikalavimus mokslininkams. Profesoriaus pareigoms užimti reikia publikuoti ne mažiau 30-40 straipsnių tarptautiniuose leidiniuose, vykdyti projektinę veiklą ir t.t. Griežti reikalavimai keliami Taivanyje, kuriame teko lankytis 2009 metų rudenį. Netgi nebūtina žiūrėti taip toli. Štai mūsų kaimyninė šalis Lenkija yra išlaikiusi vadinamąjį antrąjį mokslo laipsnį – habilitaciją. Ir, atrodo, nežada jo atsisakyti. Habilitacijos reikalaujama Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje. Aukštesnio lygmens daktaro laipsnis teikiamas Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje. Čia pravartu akcentuoti, kad Vokietijoje, Prancūzijoje ir Austrijoje griežtas aukšto lygio habilitacijos reikalavimas turi didelės įtakos tolesnei mokslininko karjerai. Kitose šalyse yra kiek kitaip. Pavyzdžiui, Bulgarijoje taip pat reikalavimai yra griežti. Tarkime, norint tapti profesoriumi fizinių mokslų srityje reikia turėti antrą mokslo laipsnį (DSc), daugiau nei 50 straipsnių mokslo žurnaluose, iš kurių ne mažiau kaip 25 turi būti leidiniuose su Impact Factor. Netgi būtina, kad darbai būtų cituoti mokslinėje literatūroje kitų autorių ne mažiau 50 kartų. Be to, galutinį sprendimą priima vadinamasis VAK`as (Vyriausioji atestacinė komisija). Pastaruoju metu Bulgarijos parlamente svarstomas naujas Akademinės karjeros įstatymas, kuriame reikalavimai iš esmės sušvelninti, pvz., numatytas PhD laipsnis, vadovavimas doktorantams, originalus įnašas į universiteto plėtrą, atsisakoma VAK`o ir t.t. Tačiau akademinė bendruomenė itin priešinasi tokiam reikalavimų sumenkinimui. Bendra tai, kad siekiama išlaikyti pakankamai aukštus, tačiau lanksčius reikalavimus. Tarptautinė praktika nėra vienalytė. Lemia tiek nusistovėjusios tradicijos, tiek kiti veiksniai. Bet Lietuvai netinka tik formalus požiūris.
Mūsų politikai vis mėgsta kaip pavyzdį rodyti JAV, kur antrojo mokslo laipsnio nėra. Bet koks noras lygiuotis į JAV yra ydingas. Kas įmanoma didelėje šalyje, tas neįmanoma Lietuvoje. Be to, tai nereiškia, kad dėl to sumenkinamas JAV mokslo potencialas. Tiesa ir ta, kad tapti tikru profesoriumi (full professor) JAV yra išties sudėtinga ir net nėra ko lyginti su mūsiške buvusia habilitacijos procedūra. Oponentai kritikavo Lietuvoje galiojusią habilitacijos procedūrą, neva mokslininkas turi gaišti, rašydamas habilitacinį darbą. Tačiau oponavo dažniausiai tie, kurie nelabai ką turėtų pasakyti moksle, kurių indėlis į mokslą yra labai abejotinas. Kur kas paprasčiau pateikti publikacijų sąrašą, kur tas indėlis labai jau sunkiai įžiūrimas. Ne paslaptis, kad įsivyravo paprasta aritmetika, o ne mokslo rezultatyvumo vertinimas. Ir tai pripažįsta Lietuvos akademinė bendruomenė. Taip, kam lipti aukštais laiptais, turinčiais daug laiptelių. Ir sunku, ir rizika nepasiekti tikslo. Kas belieka? Ardyti tuos laiptelius, kad vienu šoktelėjimu būtų galima atsidurti viršuje.

  Mokslininkų „gamybos konvejeris“
Taigi, formuojama politika akademinių pareigų užėmimo srityje, atrodo, prasilenkia su tarptautine praktika. Vėlgi nesileidžiant į smulkmenas ir tam tikrus savitumus, atsisakymas reikalauti, kad tyrėjai turėtų siekti dirbti tarptautiniame kontekste, yra ydingas. Galiojantys reikalavimai savaime nėra nei blogi, nei geri. Reiktų nepamiršti ir Lietuvoje susiklosčiusių mokslinės etikos normų, neretai leidžiančių bet kokių reikalavimų nesilaikyti ar juos apeiti tam tikrais būdais. Taip galime sėkmingai „prigaminti“ tiek daktarų ir profesorių, kad statistiniu požiūriu atrodysime labai gražiai. Bet ar tai bus atspindys tikrojo mokslo lygio ir objektyvios mokslinės kompetencijos? Vargu. Nesu nepagrįstai konservatyvus ir visiškai suprantu, kad šiuolaikinis mokslas yra tinklinis, sakome „plokštuminis“. Kažkokios dirbtinės pakopos ar reikalavimai tik trukdytų mokslo plėtotei. Tačiau noras, kad būtų vertinami konkretūs mokslo pasiekimai, kad pareigas užimtų to verti asmenys, manau yra visiškai logiškas. Lietuvoje ir taip daug neteisybės, melo, apgaudinėjimo ir profanavimo. Mokslas kažkuria prasme turi stiprų imunitetą, bet jis pastaraisiais metais sparčiai silpninamas – tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Žinoma, belieka tikėti, kad universitetai supras, kad jie ir tik jie pirmiausia pašaukti saugoti ir stiprinti tiek veiklos kokybę, tiek autoritetą, bei vystyti tikrąjį, o ne parodomąjį mokslą. Europai jau seniai „skauda galvą“, kaip atlaikyti vis stiprėjančią konkurenciją su tokiais regionais kaip Šiaurės Amerika (ypač JAV), Pietryčių Azija ir t.t. Lietuva, dirbtinai didindama mokslininkų skaičių, nepagerins paties mokslo. Statistikos požiūriu atrodysime geriau, bet tai tik dar labiau stabdys bet kokią mokslo plėtrą šalyje. O gal Lietuvos visuomenei mokslas nelabai ir reikalingas? Pagyvensim, pamatysim.

Vincentas Lamanauskas

 Vietoj įvado

Lietuvoje vykdoma mokslo ir studijų reforma pagrįstai kelia tam tikrų abejonių. Neteisinga būtų teigti, kad reforma kaip tokia nereikalinga. Kita vertus, bet kokios skubotos, prastai parengtos reformos neduoda laukiamų rezultatų. Neretai praranda laiko, neatliekami kiti svarbūs darbai. Neefektyviai panaudojami ir kiti resursai, pvz., žmogiškasis potencialas. Neretai galima stebėti, kad mokslo potencialas, pirmiausia žmonės, nukreipiami vykdyti antraeiliams darbams, kurių naudingumas kelia abejonių. Kaip pavyzdį galima paminėti aukštojo mokslo ir studijų institucijų vidinį studijų programų vertinimą. Neretai tai daroma tam, kad reikia (kažkas reikalauja), ir taip, kaip reikia. Net Studijų kokybės vertinimo centras (SKVC) pastebėjo, kad silpnos institucijos paprastai savianalizes pateikia labai „gražias“, kur tikrovė praktiškai „užpudruojama“ storu pasitenkinimo sluoksniu („pas mus viskas ir taip gerai“). Tuo tarpu stipresnės institucijos, priešingai, kur kas kritiškesnės ir savianalizėse nurodo daug daugiau spręstinų problemų. Viena iš svarbių mokslo vertinimo sričių yra mokslinės publikacijos. Per visą laikotarpį po 1990 metų Lietuvoje taip ir nenusistovėjo bent kiek aiškesnė ir skaidresnė sistema. Nors drąsiai galima teigti, kad daug švietimo srities modelių tiesiog aklai kopijuojama iš vadinamųjų Vakarų, net gerai neįsigilinus. Be to, kam gaišti laiką ir gilintis. Ne tokiu lygmeniu daug kas daroma paviršutiniškai. Juk peržengėme 2010 m. slenkstį. Šie metai svarbūs ta prasme, kad baigiasi dar 2000 m. Lisabonos strategijoje nustatytas terminas įvairiems uždaviniams įgyvendinti. Minėtoje strategijoje buvo iškeltas ambicingas siekis iki 2010 metų Europą paversti konkurencingiausiu pasaulio regionu. Moksliniams tyrimams buvo numatyta skirti net 3 proc. Europos bendrojo vidaus produkto. Jau dabar aišku, kad šie tikslai nebus pasiekti, ir apskritai, neaišku kada bus pasiekti.

Keistos metodikos, dar keistesnis vertinimas

2009 vasarą Lietuvos aukštojo mokslo institucijos gavo naują mokslinės produkcijos vertinimo metodiką. Tiksliau, naujoji metodika buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2009 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. ISAK-1321. Čia neverta kalbėti apie administravimo keistenybes: naujoji metodika aukštąsias mokyklas pasiekė tik liepos pabaigoje, kai dauguma atostogavo. Tai buvo eilinis valdininkų pasityčiojimas, nes praktiškai mokslininkai buvo priversti pagal naująją metodiką įvertinti (o gal įsivertinti) savo mokslinę produkciją už 2008 metus. Negalima sakyti, kad visa metodika yra netinkama. Yra ir gerų dalykų, tačiau daug kas kelia nuostabą. Nekalbėsiu apie fizinių, biomedicinos ir technologijos mokslo sričių mokslo darbų vertinimą, tačiau ir čia yra panašių problemų. Tradiciškai šių sričių mokslo produkcijos vertinimas yra kur kas aiškesnis, turi daugiau skaidrumo ir pan. Tuo tarpu humanitarinių ir socialinių mokslo sričių mokslo darbų vertinimas kur kas labiau abejotinas. Visų pirma tai susiję su pačiu šios srities darbų publikavimu. Ne paslaptis, kad prirašoma ir straipsnių dėl vadinamojo „pliusiuko“, nes to reikalauja pedagoginių ir mokslo darbuotojų atestacijos procedūra. Dauguma šios srities darbų publikuojami vietinėje rinkoje ir nepasiekia platesnio vartotojų rato. Kitas dalykas, kad didžioji dalis šių publikacijų yra lietuvių kalba. Taip, tai taip pat svarbu plėtojant Lietuvos mokslą, ypač humanitarinius mokslus. Bet ir čia galioja paprasta taisyklė – mokslas nėra nacionalinis, jis yra ir turi būti tarptautinis. Manau, kad būtina skatinti Lietuvos mokslininkus ir tyrėjus įmanomai daugiau savo darbų publikuoti tarptautiniuose leidiniuose, nebūtinai pačiuose prestižiškiausiuose. Taip įgyjama svarbių kompetencijų, vyksta normali idėjų ir informacijos apykaita. Ypač tai aktualu humanitarinių ir socialinių mokslų srityje. Tokios publikacijos turėtų būti atitinkamai vertinamos.

Minėtoje metodikoje skiriami pirmojo ir antrojo lygmens mokslo darbai. Pirmojo lygmens mokslo darbais, anot metodikos, laikomi tie aukščiausio lygio mokslinių tyrimų ir eksperimentiniai darbai, kuriuos tokiais pripažįsta pačios institucijos ir kokybės požiūriu įvertina LMT ekspertai. Gerokai keista logika. Pati institucija vargu ar gali skaidriai atlikti tokį vertinimą. Juk tiesa ta, kad aukštosios mokyklos finansavimas nemaža dalimi priklauso nuo mokslinės produkcijos kiekio. Natūralu, kad kiekvienas institucija suinteresuota „geriau“ įvertinti savo darbus, kad galėtų tikėtis didesnio finansavimo. Dar keisčiau yra tai, kad pirmojo lygmens (vadinasi, aukščiausiojo) darbams gali būti priskiriami taikomosios, šviečiamosios ir pan. paskirties mokslo darbai, kurie nefigūruoja kaip publikacijos. Pagaliau vertinimo kokybė tiesiogiai priklauso nuo esamos akademinės kultūros lygmens, susiformavusių akademinės etikos normų ir t. t. Nėra tikslinga čia išsamiai analizuoti pačios metodikos niuansų. Kaip viena iš esminių tokių vertinimo pokyčių priežasčių nurodoma, kad kai kurios institucijos ėmė orientuotis ne į paties aukščiausio lygio mokslinę produkciją, o tokios produkcijos gausa ėmė stelbti kitų institucijų tikrai gero lygio darbus. Nemanau, kad toks argumentas tinkamas. Tarptautiniu mastu vertinimo kriterijai yra gana aiškūs. Juos šiek tiek aptarsime vėliau. Kita priežastis - nepasitelkus ekspertų neįmanoma pagal formalius kriterijus nustatyti produkcijos vieneto reikšmingumo. Iš dalies su tuo galima sutikti. Pati publikacija, ypač jei mokslo darbas išleistas Lietuvoje, savaime dar nerodo moksliškumo. Kodėl? Priežasčių daug. Vienas dalykas, kad Lietuva yra maža šalis, nėra daug mokslininkų, dirbančių toje pačioje srityje. Jei parengiami mokslo straipsniai lietuvių kalba, juos recenzuoja neretai vadinamieji „savi“ žmonės. Užtenka peržiūrėti kai kurių žurnalų paskutinių kelių metų numerių turinius ir aiškiai bus matyti, kad autorių „ratas“ iš esmės siauras, vyrauja tos pačios pavardės. Taip, galima oponuoti, kad yra mažai vienos ar kitos srities mokslininkų ir tai yra natūralu. Bet, tiesa yra ta, kad dar neturime Lietuvoje etiško ir tikrai slapto, profesionalaus recenzavimo. Neigiamos ar ypač kritiškos recenzijos, kaip ir patys tokie recenzentai, tiesiog nepageidaujami. Galioja taisyklė „tu man, aš tau“. Pvz., galima nesunkiai rasti mokslo straipsnių, (pvz., genetikos srities) kur šalia autorių profesionalų rasime ir edukologų! Kyla klausimas, ar edukologai gali taip sau imti ir staiga tapti genetikais. Aišku, mokslo tarpdiscipliniškumas sveikintinas dalykas, bet šiuo atveju akivaizdūs privatūs interesai (savų prirašinėjimo praktika). Taigi giliau neplėtojant šios minties, akivaizdu, kad šiuo atveju ekspertinis nepriklausomas vertinimas tikrai sveikintinas dalykas. Bet problema – tų pačių ekspertų nešališkumas, juk vieni kitus puikiai pažįsta, nereikia net žinoti, kas yra straipsnio ar knygos autorius(-iai). Pagal rašymo, kalbos stilių galima nesunkiai nuspėti. Tai irgi akivaizdžiai sumažina vertinimo skaidrumą. Kita vertus, aukštojo mokslo institucijose įsivyravę siauri grupiniai interesai, konkurencija tarp kurių neretai įgauna pačias keisčiausias formas. 

 Įdomu ir tai, kad B lygio produkciją, jei jos yra labai daug, palyginus su A lygio produkcija, siūloma įskaityti ne visą. Įskaitymo sąlygos priklauso nuo mokslo srities. Taip teigia metodika. Kyla pagrįstas klausimas, kam dirbti, jei nevertinama? Juk savaime negalima teigti, kad tokia produkcija yra prastesnė, mažiau kokybiška ir pan. Priešingai, aukščiausi šalies vadovai kalbėdami apie švietimą teigia, kad reikia daugiau dirbti visuomenės ugdymo srityje. Tokio darbo reikšmingumu ir svarba niekas turbūt nedrįstu abejoti. Vadinasi, pvz., mokslininkas edukologas, skiriantis nemažai laiko pedagoginei (mokytojų) bendruomenei, rizikuoja būti neįvertintas, nes jo metodinės publikacijos geriausiu atveju bus priskirtos B lygio produkcijai, ir tai ne visos. Manyčiau, kad kiekvienas darbas turėtų būti atitinkamai įvertintas. Kiekvienas darbas turi savo paskirtį. Pavyzdžiui, jei mokslo straipsnis publikuojamas prestižinės tarptautinės IOSTE organizacijos pasaulinio simpoziumo leidinyje, jis kur kas prasčiau vertinamas nei daug kuklesnis straipsnis nacionaline kalba, publikuotas, tarkime, vietinės reikšmės moksliniame žurnale. Kyla klausimas, kuriuo atveju mokslinės informacijos sklaida didesnė ir reikšmingesnė tikėtina įtaka. O juk minėto simpoziumo mokslo darbus vertino solidus tarptautinis mokslinis komitetas. Panašių pavyzdžių galima pateikti gana daug. Nors ir sakoma, kad svarbiau dirbti mokslui, o ne taisyklėms ((Stumbrys E. (2008). Dirbti ne taisyklėms, bet mokslui. Mokslo Lietuva, 2008 m. rugsėjo 4 d. Nr. 15 (393)), iš esmės yra priešingai. Apskritai pakartotinis mokslo publikacijų vertinimas neretai yra nepagrįstas. Noriu paaiškinti šiek tiek plačiau. Pirma, jei mokslo darbas yra publikuotas rimtame tarptautiniame (arba ir nacionaliniame) mokslo leidinyje, jis savaime yra vertingas. Belieka susitarti dėl formaliojo vertinimo procedūros, bet ekspertinis vertinimas visiškai nereikalingas. Juk, pavyzdžiui, pateikus parengtą straipsnio rankraštį mokslo žurnalo redakcijai, jį vertina mažiausiai du nepriklausomi recenzentai. Kokia prasmė atlikti ekspertinį vertinimą dar kartą? Nemažiau svarbus dalykas – elektroninių šaltinių (publikacijų) vertinimas. Vis daugiau mokslinės metodinės informacijos skelbiama internetinėje erdvėje ir nebūtinai pagal tas pačias taisykles ir normas, kurios jau įprastos tradicinei (spausdintinei) informacijos pateikimo formai. Ir tokios informacijos tik gausės. Daug kur jau naudojamasi universaliais vertinimo instrumentais, kurie nėra tiesiogiai skirti mokslinei informacijai vertinti, bet galėtų būti nesunkiai adaptuoti. Vienas iš tokių instrumentų yra Google Page Rank Checker. Google Page Rank gali būti sėkmingai taikomas ne tik santykinai vertinti interneto puslapius, bet ir mokslines publikacijas.

Jau ne kartą spaudoje diskutuotas ir kitas nepagrįstas dalykas, tai socialinių ir humanitarinių mokslų sujungimas į vieną grupę. Tai reiškia, kad abiems sritims bus taikomos tos pačios metodikos nuostatos. Klausimas, kaip pagal tą pačią metodiką palyginti, tarkime, ekonomikos ir kalbotyros darbus?

 Taigi galima drąsiai teigti, kad tokia metodika nėra aiški ir skaidri. Mokslo kokybės vertinimas Lietuvoje neretai susijęs su kraštutiniu subjektyvumu. Užtenka paminėti, kaip vyksta kokybinis vertinimas ginant magistro darbus, disertacijas ar kitus kvalifikacinius darbus. Pastebėsime ydingą „savų“ tendenciją. Panašiai yra ir teikiant „ekspertuoti“ (vertinti) įvairius mokslo projektus ir t. t. Juk neretai iš anksto žinoma, kas laimės vieną ar kitą projektą. Tad kokia prasmė stengtis? Kur kas lengviau gauti finansavimą iš tarptautinių institucijų ar partnerių.

 Ir dar. Elementari logika sako, kad pirma reikia sudaryti palankias sąlygas mokslinei veiklai plačiąja prasme, o tik po to vertinti rezultatus. Mažų mažiausiai neetiška vertinti mokslinę produkciją pagal tarptautinius standartus, kai mokslo finansavimas labai toli nuo tų visuotinai priimtų standartų. Paprastas pavyzdys. Norint paskelbti mokslo straipsnį rimtame tarptautiniame leidinyje reikia turėti nemažai lėšų vien jau tam straipsniui parengti anglų kalba, nekalbant apie visas kitas, tiesiogiai su tyrimu susijusias išlaidas. Pravartu priminti ir tai, kad nemaža dalis rimtų mokslo leidinių nustato ir gana didelį mokestį už publikacijos parengimą spaudai ir jos paskelbimą. Lietuvoje iki šiol gaji nuomonė, ypač valdininkų, kad socialinių ir humanitarinių mokslų srityje dirbantiems tyrėjams jokių ypatingų finansinių išteklių nereikia.

 Keletas štrichų apie tarptautinę praktiką

 Turbūt sutiksime, kad pagrindinis mokslo informacijos šaltinis yra moksliniai žurnalai. Visiems gerai žinoma (mokslininkams pirmiausia), kad mokslo žurnalų sistema sudaryta iš dviejų lygmenų. Pirmajam lygmeniui yra priskirti vadinamieji prestižiniai mokslo žurnalai (angl. primary research journals). Žurnalai, kuriuose pirmojo lygmens darbai indeksuojami ar skelbiamos santraukos, sudaro antrąjį lygmenį (angl. secondary journals). Pastaruoju metu priskaičiuojama daugiau kaip 75 000 pirmojo lygmens žurnalų. Apie 10% kontroliuoja vadinamasis mokslinės informacijos institutas (Thomson Reuters). Kaip pastebi mokslininkai, žurnalai, kurie nepatenka į šią sistemą, laikomi antraeiliais, marginaliniais (angl. marginal editions), ir, žinoma, mažiau reikšmingais ((Toshev B. (2008). Macrostability and Microinstabilities in the Scientific Process. Bulgarian Journal of Science and Education Policy (BJSEP), Vol. 2, No. 1, p. 5–12)). Kitas svarbus mokslo vertinimo rodiklis (mokslometrinis parametras) dėl kurio beveik visuotinai sutariama, – vadinamasis svorio faktorius (angl. Impact Factor). Priminsime, kad IF įvedė E. Garfield ((Garfield E. (1972). Citation analysis as a tool in journal evaluation. Science, 178, p. 471–479)). Žinoma, tai nėra vienintelis parametras. Tarptautiniu mastu plačiai taikomi ir kiti parametrai, nes pripažįstama, kad mokslinė veikla, mokslinis kūrybiškumas yra kumuliatyvus reiškinys. Todėl greta IF atsiranda tokie parametrai kaip efektyvumo parametras (angl. efficiency factor), produktyvumo parametras (angl. factor of productivity), naudingumo parametras (angl. factor of utility). Itin svarbus vadinamasis citavimo indeksas (angl. Science Citation Index – SCI). Nepaisant jo svarbos ir reikšmingumo, net ir šis parametras susilaukė daug pagrįstos kritikos. Tyrėjai pastebi, kad tik kompleksinis požiūris laiduoja mokslo proceso stabilumą, patvarumą. O tai be galo svarbu darniai mokslo plėtrai. Šiuo požiūriu gal ir Lietuvos mokslo administratoriams vertėtų pagalvoti apie nacionalinės mokslinių darbų citavimo sistemos sukūrimą. Juk, pavyzdžiui, Rusija tokią sistemą turi kaip tam tikrą atsvarą užsienio sistemoms (rus.: Российский индекс научного цитирования). Tokios nacionalinės sistemos sukūrimas būtų naudingas pirmiausia pačiai Lietuvai, nes tik patikslintų bendrą mokslo lygmens vaizdą, juolab, kad pats vertinimas didesne dalimi susijęs su finansinių išteklių paskirstymu mokslo ir studijų institucijoms.

Kitas esminis dalykas – slaptas, nešališkas mokslo darbų vertinimas (recenzavimas). Kitaip jis vadinamas anoniminiu recenzavimu (angl. peer review). Paprastai, prestižiniai mokslo žurnalai itin saugo savo reputaciją ir yra suinteresuoti skaidriu vertinimu. Dažniausiai vieną mokslo kūrinį vertina du nepriklausomi vertintojai (angl. peers). Praktikuojamas vadinamasis vienpusis aklasis mokslinis recenzavimas, kai tik recenzentas žino autoriaus tapatybę ir dvipusis aklasis mokslinis recenzavimas kai ir recenzentai, ir autoriai vieni kitiems lieka nežinomi. Abi prieigos turi savų pranašumų ir trūkumų. Taikoma ir trečioji prieiga, kai autorius žino, kas yra jo darbo vertintojas. Tiesa ta, kad vadinamuoju mikrolygmeniu neišvengiamai egzistuoja prieštaravimai tarp autorių, vertintojų ir leidinių redaktorių. Tačiau įvairių vertinimo prieigų taikymas ir derinimas laiduoja maksimaliai galimą vertinimo skaidrumą.

Bet kuriuo atveju tarptautinė praktika yra įvairi ir gausi. Bet koks mokslo darbų vertinimas, kaip ir jų rengimas glaudžiai susijęs tiek su bendrąja, tiek su mokslo etika.

 Vietoj epilogo

 Kad ir kaip nepatiktų mokslo produkcijos vertinimas, jis yra neišvengiamas ir būtinas. Valstybė, skirdama kad ir menkus finansinius išteklius mokslui, turi žinoti, ar tos lėšos racionaliai panaudojamos. Kita vertus, tarptautiniu mastu egzistuoja pripažintos mokslo darbų vertinimo, ekspertavimo, indeksavimo, naudojimo ir t. t. normos (tarptautiniai standartai). Natūralu, kad kiekviena šalis turi savitumų, kurie nebūtinai tiesiogiai dera su tarptautine praktika. Tačiau Lietuvos mokslas siekia integruotis į tarptautinę mokslo erdvę. Dėl to neišvengiamai teks protingai harmonizuoti nacionalinę mokslo darbų vertinimo praktiką su tarptautine. Kito kelio paprasčiausiai nėra. Nors neretai ir pasakoma, kad Lietuvoje kuriamos šios srities metodikos remiasi tarptautine praktika, realybėje to dažnai trūksta. Tarptautinės praktikos analizės atliekamos paviršutiniškai ir fragmentiškai. Mokslo produkcijos vertinimas svarbus ne tik harmonizavimo prasme. Vertinimas apskritai sudėtinga teorinė ir praktinė mokslotyros problema. Bet kokios šios srities vertinimo metodikos kūrimas reikalauja didelės atsakomybės. Juk vertinimas turi ne tik finansinių-biurokratinių pasekmių. Vertinimas veikia tiek mokslinių kolektyvų, tiek atskirų mokslininkų darbą, santykius, motyvaciją ir t. t.

Kaip pastebi Zuleyma Tang-Martinez (Zuleyma Tang-Martinez (2002). Higher Education and the Corporate Paradigm: the Students are the Losers. Workplace: a Journal for Academic Labor, prieiga per internetą: http://louisville.edu/journal/workplace/wp42.html (žiūrėta 2009-12-22)), aukštojo mokslo institucijos tiek JAV, tiek kitose šalyse sparčiai diegia vadinamąjį korporacinį modelį, kur viskas matuojama sąvokomis „klientai“, „vartotojai“, „pirkėjai“, „pelnas“ ir t. t. Korporacinės mašinos (vadinamieji universitetai, nes anot tyrėjos, vargu ar tokias institucijas galima vadinti universitetais) sukasi. Vadinasi, pelnas svarbiausia. Nesinorėtų, kad Lietuvos aukštasis mokslas būtų matuojamas tik pelno kategorijomis. 

Vincentas Lamanauskas

Besidominčiam neįprastais fenomenais žmogui pastarosiomis dienomis Lietuvoje išties yra ką veikti. Vargu ar galima suspėti juos bent kiek išsamiau pažinti, nes jie neabejotinai unikalūs. Dar daugiau, kasdien atsiranda nauji, tarsi greitai kintantys filmo kadrai. Vienas iš naujausiųjų – premjero A.Kubiliaus ir jo aplinkos idėja pakviesti į koaliciją „darbiečius“. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) valdančiąją koaliciją bando lipdyti įvairiausiais būdais. Ko tik nepadarysi dėl valdžios „kąsnio“. Tai ne tik paprastas „obuoliavimas su velniu“, tai praktiškai „paskutiniai pietūs“ kažkada buvusiai įtakingai politinei jėgai. Net koktu klausytis aukščiausių konservatorių šulų postringaujant apie rūpestį valstybe, apie susitelkimą ir panašiai. Seimo pirmininkė Irena Degutienė prieš keletą dienų viešai dėstė, kad čia nėra nieko blogo, viskas daroma tik tautos labui. Tačiau Lietuvos žmonės nėra tik „runkeliai“ nežinia kokiuose laukuose augantys. Žmonės dar turi sveiko proto ir aiškiai mato, kas, kaip ir su kuo. Politinė partija laužanti savo principines ideologines nuostatas anksčiau ar vėliau pasmerkta žlugti. Viskam juk egzistuoja optimalaus veikimo ribos. Tiesa, praktiškai visų dabar Lietuvoje veikiančių politinių jėgų pažiūros ir ideologijos gerokai išskydę. Ir toks „mixas“ anaiptol nedidina piliečių pasitikėjimo politinėmis partijomis.  TS-LKD ideologija jau seniai nebeatitinka šio politinio darinio nei veiklos turinio, nei tos veiklos metodų. Premjeras ir toliau sėkmingai vaidina bendradarbiavimą su socialiniais partneriais, kuris ištiesų beveik nevyksta, o jei ir taip, tai tik menkos apimties ir selektyvus (su vienais galima kalbėtis, kiti – nepageidaujami). Vienoje pusėje „laukinis kapitalizmas“ („moderniųjų“ Lietuvos oligarchų ir jų į valdžios struktūras deleguotų asmenų pavidalu), kitoje – nevykęs liberalizmas (viskas galima ir įmanoma, kaip norim taip ir gyvenam, o pirmumo teisę ir privilegijas teturi tik stipriausieji). Aiškiausias nežaboto liberalizmo pavyzdys – aukštojo mokslo sistemos pertvarka. Net aukščiausi šalies pareigūnai tokią pseudopertvarką įvardyja kaip itin sėkmingą ir radikalią reformą. Vargu ar akademinė visuomenė išdrįs męsti iššūkį plaukimui pasroviui ir pataikavimui valdžiai. Pagaliau ar sistemos griovimą ir jaunimo „išvarymą“ iš Lietuvos galima vadinti reforma? Drįstu abejoti. 

Keletą pastarųjų metų Lietuvos politinis gyvenimas kaip niekada eklektiškas. Nebeaišku nei kur dešinė, nei kur kairė, nei vidurys. Nors kartais bandoma to vidurio ieškoti įvairiomis formomis, formuojant centro dešiniąsias ar centro kairiąsias politines jėgas. Poslinkiai milžiniški, praktiškai pagamintas neskanus politinis kokteilis, nuo kurio tautai „pilvukus suka“. Neretai tai mėgstama pavadinti demokratija. Vargu, ar tai galima vadinti demokratija, kai net ekonominių sunkumų sąlygomis parlamentarai siekia iškilti virš tautos. Mėgstama kopijuoti garbinamus Vakarus, net nepaisant, kad tie išsvajoti Vakarai yra gana skirtingi. Amerikietiškoji demokratija, turinti gilias tradicijas, taip pat negalėtų būti perkeliama į Lietuvą. Skirtumas esminis – amerikietiškoji demokratija ne tik pasižymi senomis tradicijomis, bet ir nuolat stiprėjančia socialine baze, kas reiškia, jog „vidutiniokų“ luomas ganėtinai gausus. Lietuvoje gi, stebime priešingą vaizdą. Oligarchinės grupuotės vis stipriau vairuoja Lietuvos politinį-ekonominį gyvenimą. Vidutinis gyventojų sluoksnis ne tik, kad nestiprėja, bet galima įžvelgti silpnėjimo tendenciją. Sparčiai daugėja skurstančiųjų gretos. Taip, visame pasaulyje nelengva situacija, daugelis šalių išgyvena vadinamąją „krizę‘. Viena vertus, tai jokia naujena. Kita vertus, nemaža dalimi krizę sukėlė tų pačių oligarchų nepasotinamas apetitas dar daugiau pralobti, nepaisant net pačių elementariausių padorumo normų. Vargu ar didžiojo dvidešimtuko (G20) finansų ministrų neseniai pademonstruotas bendras siekis apriboti bankininkų apetitus esmingai pakeis situaciją.

Gamtininkas pasakytų – potvynių ir atoslūgių kaita. Visuomenės dėsniai veikia panašiai. Nuolatinis ekonominis augimas ir klestėjimas iš principo neįmanomas. Vadinasi, tokias ekonomines duobes būtina numatyti. Ir net vadinamosios globalizacijos sąlygomis valstybė daugiau turėtų mąstyti savo galva ir pirmiausia rūpintis savo piliečių gerove. Savo ruožtu ir patiems piliečiams turėtų kur kas labiau rūpėti valstybė. Negalima tylėti, kai taip svarbu pasakyti teisybę, nes tik tuomet “aklieji praregi, raišieji vaikščioja,… kurtieji girdi..”(Lk 7, 21-35). Nemažos dalies Lietuvos piliečių abejingumas yra labai pavojingas. Nepagrįstai mažina atlyginimus – tylim, išvaro iš darbo – tylim, paprasčiausiai tyčiojasi iš mūsų – tylim, prievartauja mūsų vaikus – taip pat tylim. Netylinčiųjų – mažuma. O tai reiškia paprastą tiesą – nesame laisvi. Tapti laisvais reiškia sukilti prieš absurdą.   

Akivaizdu, negalima gyventi ir elgtis bet kaip. Tautos interesai ir teisėti lūkesčiai negali būti paminti ar kitaip paniekinti. Nereikėtų tikėtis moderniųjų „mesijų“, išgelbėsiančių tautą, atėjimo ar jų supermagiškų galių tai padaryti. Tai neveda niekur, nebent į diktatūrą. Tokių ženklų Lietuvos gyvenime galima nesunkiai įžvelgti. Lietuva išgyveno daug baisesnių sunkmečių. Akivaizdu, kad negalime susikoncentruoti tik į tai, kas blogai. Sutelkę dėmesį tik į tai kas blogai, nepastebėsime to, kas yra gerai. Ir visokie samprotavimai apie tai, kad šalies Seimas yra tik paprasčiausias tautos atspindys, mažų mažiausiai yra nepagrįsti ir nelogiški. Tautos lyderiai turi stovėti aukščiau, matyti aiškiau nei kiti ir tapti tikrais, sektinais pavyzdžiais tautai. Kitaip tauta netenka vieno iš svarbiausių jos raidos „variklių“ – lyderių. Tačiau, anot K.Inamori, „tarp valdininkų, kuriems žmonės pavedė vadovauti ir kuriems atlyginimai mokami iš žmonių mokesčių, yra ir tokių, kurie kemša savo pilvus pasinaudodami savo pranašesne padėtimi“ (Inamori K. Gyvenimo filosofija. Vilnius, 2006). Galima drąsiai teigti, kad tokių pastaruoju metu Lietuvoje yra nemažai. Ir neabejotinai čia lyderiauja LR Seimo nariai. Valdžia ir gebėjimas valdyti valstybę skirtingi dalykai. Taip, daug ko galima nemokėti, nežinoti, ar paprasčiausiai nesuprasti. Bet tiesa yra ta, kad daug ko galima išmokti, jei to norima ir siekiama. Dvigubų ar trigubų standartų taikymas tapo įprastas Lietuvoje. Praktiškai visais visuomenės gyvenimo lygmenimis. Galima vienaip kalbėti, kitaip elgtis. Partijų deklaruotos idėjos jau seniai guli tik pageltusiame popieriuje. Jos negyvybingos, jų net nesistengiama deramai pristatyti visuomenei. Įsivyravo kraštutinis pragmatizmas. Vardan jo galima ir pateisinama viskas. Netgi priešingas ideologijas atstovaujančių politinių jėgų „vaisingas“ bendradarbiavimas. Ar tik čia neslypi primityvus išlikimo instinktas? Pagyvensim – pamatysim.

Vincentas Lamanauskas

Kasdien kartojamas žodis „krizė“ atrodo visai nepakeitė kai kurių švietimo įstaigų įpročių. Turiu galvoje bendrojo lavinimo mokyklas, ir ne tik jas. Žinoma, nesirengiu čia kalbėti apie visas. Tačiau vadinamasis rinkliavų fenomenas tęsiasi, praktiškai be sutrikimų. Nuo vaikų darželio iki gimnazijos. Jau prabėgo šių mokslo metų pirmasis mėnuo. Atrodytų, mokyklos išties turi kuo rūpintis. Tai ir ugdymo proceso organizavimas, ir mokytojų kvalifikacijos, aprūpinimo mokymo literatūra bei kitoks svarbus ir būtinas mokyklų veiklos organizavimas ir vykdymas. Deja, be šių svarbių darbų vykdomos ir įvairios rinkliavos iš moksleivių, žinoma, piniginės. Kadangi pastarieji paprasčiausiai jų neturi, visos išlaidos tenka tėvams ar globėjams. Taigi, įdomu, kiek šis rugsėjis pareikalavo tokių išlaidų. Tai yra visiškas nesusipratimas vykdyti tokias rinkliavas, organizuojant įvairius, taip vadinamus, klasių ar grupių fondus. Kas paneigs galimybę, kad egzistuoja ir kitos pinigų „išmušinėjimo“ formos? Ką daryti vaikui, kuris puikiai supranta, kad jo tėvų finansinė padėtis, tarkime, šiuo metu nėra itin gera? Ir apskritai, elementari logika reikalauja žinoti, kam ir už ką mokama. Kadangi pačiam tenka susidurti su šiuo dalyku tiesiogiai (dvi atžalos lanko mokyklą), tai drąsiai galima teigti, kad tokios rinkliavos niekuo nepagrįstos. Štai prieš keletą dienų vienos mokyklos mokytoja pasigyrė, kaip ji susirinko vadinamąjį „klasės fondą“ ir pasinaudojus jo lėšomis įsirengė klasėje žaliuzes. Anot mokytojos, ji negalėjusi dirbti konfortiškai, t.y. reguliuoti apšvietimo. Iš moksleivių buvo reikalauta atnešti po 100 litų tokio fondo reikmėms. Tiesa, minėta mokytoja atstovavo vieną iš prestižinių, viename Lietuvos didmiestyje veikiančių, gimnazijų. Turint galvoje, kad tokiose gimnazijose daugiausiai mokosi vaikai iš vadinamųjų pasiturinčiųjų šeimų, galbūt tos lėšos nieko vertos ir galima būtų nekreipti dėmesio. Bet juk tuo rinkliavos nesibaigia. Tarkime, šimtadieniai, vadinamosios išleistuvės ir kiti įvairūs renginiai. Šių metų pavasarį net ir spaudoje buvo minimos sumos, svyruojančios nuo 100 iki kelių šimtų litų. Nepasikuklinta kai kur surinkti ir po penketą šimtų litų. Juk jokios oficialios informacijos nėra ir negali būti.

Tačiau čia ne tik finansinė pusė. Pirmiausia tai teisinė problema, kiek tokios rinkliavos apskritai leidžiamos ir galimos. Tikriausiai ne. Žinoma, niekas negali uždrausti teikti paramą mokyklai ar kitai švietimo įstaigai. Priešingai, tai reiktų skatinti. Tačiau tai neturėtų būti prievartinė ir visuotinė akcija. Tai visai kas kita. Šiuo atveju, viskas pridengiama kažkokiomis itin svarbiomis mokyklos reikmėmis, tarsi be to mokykla būtų neįgali funkcionuoti. Pagaliau moralinė šio reiškinio pusė. Bendrasis lavinimas Lietuvos Respublikoje yra nemokamas. Tai garantuoja LR Konstitucija. Pagaliau, mokyklų steigėjai privalo užtikrinti, kad skiriamų lėšų jų funkcionavimui pakaktų. Kita vertus, negalima pasakyti, kad mokyklos šiandien stokoja lėšų. Taip, jų biudžetai apkarpyti vardan vadinamojo solidaraus taupymo. Bet tai nėra kritinė riba, kur keliamas klausimas – būti ar nebūti. Pagaliau tiesa ta, kad Lietuvos gyventojai moka mokesčius valstybei. Dalis sumokėtų mokesčių nukreipiama švietimo reikmėms. Egzistuoja ir visokie kiti atskaitymai. Klausimas paprastas, kodėl tokių, išties nemažų lėšų nepakanka? Juk čia nekalbama apie papildomąjį, neformalųjį ugdymą. Už tai tėvai moka atskirai, jei pageidauja, kad jų vaikai lankytų dailės, muzikos ar kitą mokyklą. Galima oponuoti, kad tokių lėšų rinkliavas kaip taisyklė organizuoja klasių mokinių tėvų komitetai ar kitos panašios neformalios struktūros. Neretai jos suburiamos iš „aktyviausių“ ir „įtakingiausių“ atstovų. Taip paprasčiausiai primetama mažumos neteisėta valia. Visai kas kita būtų, jei tokie komitetai ieškotų ryšių su įvairiomis verslo organizacijomis, nacionaliniais ir tarptautiniais fondais ir pan, siekdami pritraukti teisėtų lėšų konkrečiai ugdymo įstaigai. Tokia praktika egzistuoja daugelyje Europos šalių. Netgi priešingai, tokiu būdu sukauptos lėšos neretai panaudojamos nepasiturintiems moksleiviams remti, skiriant jiems įvairias išmokas, premijas, stipendijas ir t.t.

Kad kai kurios švietimo įstaigos visai nelinkę lėšų racionaliai panaudoti, rodo tai, kad pedagogų kvalifikacijos kėlimui ir tobulinimui skirtos lėšos keletą metų intensyviai buvo naudojamos pedagogų ir administratorių kelionėms po užsienio šalis, pridengiant tokius „vojažus“ skambiomis edukacinėmis frazėmis – tobulinimasis, patirties sklaida, mainai, patirties perėmimas ar pan. Tenka rimtai suabejoti, ar tokios kelionės ženkliai padidino ugdymo kokybę. Drįstu teigti, kad ne. Įsigali ir kita neigiama praktika – vadinamasis kultūrinis, pažintinis, projektinis darbas. Bendrojo lavinimo mokyklų mokymo planuose numatoma tokiai veiklai per mokslo metus skirti ne mažiau 10 dienų. Pedagogai priversti konkuruoti, nes juk neišvengiamai tenka kovoti už „vietą po Saule“. Ko tik nepadarysi vardan darbo vietos. Ir tai suprantama. Dar nespėjus įsibėgėti rugsėjui, ne viena mokykla suskato organizuoti ekskursijas. Būtų galima pateisinti, jei tos ekskursijos apsiribotų tik Lietuvos teritorija. Juk vis dar menkai pažįstame savo gimtają šalį. Tokiam teiginiui patvirtinti net nereikia jokių tyrimų, pakanka pasižiūrėti TV laidą „Klausimėlis“. Bet vis dažniau tai laikoma neprestižiniu dalyku. Mokytojas (-a), negebanti surengti ekskursijos už Lietuvos ribų neretai laikoma, švelniai tariant, atsilikusia. Tad ir prasideda vajus – kas toliau ir brangiau. Sutikite, koktu tampa sužinojus, kad mokykla suplanuoja vienos dienos išvyką į Estijos sostinę Taliną. Įskaitant kelionėje sugaištą laiką, vienos dienos išvyka praktiškai tampa pasivažinėjimu autobusu. Gal išties tai modernus mokymo (-si) metodas? Pagaliau net ne tai svarbiausia. Esminis klausimas – ar jau bendrojo lavinimo mokyklos tapo turistinių kelionių agentūromis? Lyg ir neteko girdėti, nors švietimo klausimais stengiuosi domėtis. Klausimas paprastas – ar besistengdami būti moderniais neperlenkėme lazdos ir neužkrovėme mokykloms tų funkcijų, kurių jos neturėtų vykdyti. Nemanau, kad tai efektyviausias ugdymo būdas.

Čia paminėtos rinkliavos bet kuriuo atveju yra neteisėtos ir neoficialios. Žinoma, norisi tikėti mokytojų sąžiningumu. Nemanau, kad tos surinktos lėšos panaudojamos asmeninėms reikmėms, nors tokių nuomonių tenka išgirsti. Yra ir oficialus kelias. Kaip žinia dirbantys Lietuvos Respublikos gyventojai turi teisę skirti 2 proc nuo sumokėtų pajamų mokesčių ir bendrojo lavinimo mokykloms. Pritariu, kad ši sistema yra gera, kai gyventojas turi bent minimalią įtaką mokesčių paskirstyme ir tiksliai žino, ką ir kaip remia. Negaliu pritarti kitam dalykui – kai ši parama skiriama biudžetinėms įstaigoms, kurios finansavimą gauna iš valstybės ar savivaldybių biudžetų. Suprantu, kad papildomos lėšos nėra blogai. Tačiau tokia parama pirmiausia turėtų būti skiriama nevyriausybinėms organizacijoms, kurios ir taip sunkiai verčiasi negaudamos praktiškai jokios paramos iš biudžeto. Tokios lėšos itin reikalingos įvairioms draugijoms, labdaros fondams, organizacijoms, besirūpinančioms neįgaliaisiais ir t.t. Išimčių visuomet yra, tačiau nepaneigsime, kad būtent nevyriausybinės organizacijos atlieka itin svarbų ir prasmingą darbą visai visuomenei. Vėlgi, kalbėdamas apie mokyklas, turiu pasakyti, kad tokia parama neretai skiriama gerokai „paspaudus“ moksleivių tėvus. Pasidomėjus giliau akivaizdu, kad neretai mokyklų administracijos įvairiausiais būdais stengiasi įtikinti, kad tėvai privalo teikti 2 proc paramą būtent mokyklai, jei jų vaikai pastarąją lanko. Tokiam vajui pasitelkiami klasių vadovai, mokytojai, mokyklų tarybų nariai ir t.t. Taip, pagal galiojančius įstatymus, mokyklos šiandien turi tokią teisę. Kiek ji pagrįsta, kitas klausimas. Negalėtume prieštarauti, kai tai daroma korektiškai. O kiek atvejų, kai tai tampa tikrų tikriausiu „išmušinėjimu? Kas nors domėjosi? Abejoju. Taigi, rinkliavos ne tik nemažėja, bet kartais ir didėja. Gal tuo siekiama sumažinti mokyklų biudžeto deficitą? Vargu. Toks pinigų „išmušinėjimas“ neretai vyksta ir vadinamųjų turtingesnių tėvų iniciatyva. Juk šaunu pasipuikuoti, parodyti savo galimybes. Ką daryti kitiems? Išeitį sugalvojo kai kurios įstaigos – praktinius darbus. Siūloma padirbėti mokyklos labui atliekant įvairius darbus, pvz., skalbti užuolaidas, perdažyti langus, suolus ar atlikti kitus įvairius darbus. Belieka grįžti apskritai prie natūrinių mainų už švietimo paslaugas ir tokius mainus įteisinti įstatymu. Juk ne kartą jau priimti abejotinos vertės ir paskirties įstatymai. Būtų galima pasiūlyti, ypač kaimo mokyklų moksleiviams ir jų tėvams, mokyklas remti maisto produktais (kiaušiniai, pieno produktai, bulvės ir kopūstai kaip tik būtų tinkami dalykai tokiems mainams), kaip kažkada Lietuvoje, kai atkūrus valstybingumą 1918 išties buvo sudėtinga organizuoti gyventojų švietimą. 

  Moralinė šio reiškinio pusė kur kas svarbesnė. Vaikai nuo pat mažens mato, kad pinigai yra visagaliai, kad galima paprasčiausiai vieną sakyti, kitą galvoti, o trečią daryti. Dvilypė ar trilypė moralė praktiškai formuojama ten, kur to iš principo neturėtų būti. Vėliau stebimės, kad tiek aplink korupcijos ar kitų negatyvių apraiškų. Kad korupcija neaplenkia ir švietimo sistemos daugiau nei aišku. Vėliau jaunimas įgytus finansinius gebėjimus pritaiko ir kitose srityse, pavyzdžiui, studijuodami aukštosiose mokyklose. Juk jie puikiai supranta, kad galioja dvigubi standartai, kad ir čia daug ką galima įsigyti už pinigus. Kas galima ekspremjerui G.Kirkilui, tas ko gero neįmanoma eiliniam piliečiui. Tariamas aukštojo mokslo „pseudodiplomas“ prilyginamas normalaus universiteto bakalauro diplomui ir ekspremjeras nesunkiai tampa šiuolaikiniu vadybos magistru. Puiku. Galvojate taip paprastai? Deja, ne. Niekas neįmanoma už dyką. Už viską reikia mokėti – klausimas tik kiek ir kada? Juk ne veltui ponas Julius Niedvaras tampa Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos vadovu. Pagaliau ir Vilniaus prekyba vienaip ar kitaip tuose procesuose dalyvauja. Ranka ranką plauna. Graudu tik tai, kad Vilniaus universitetas „nusirita“ iki tokio lygmens, kai visai nesunku peržengti ribą, kuomet teikiamas ne išsilavinimas, o pardavinėjami diplomai. 

Akivaizdu, kad ir kaip bekalbėtume apie rinkliavas, tai giliai įsišaknijęs reiškinys. Ir valdininkai, privalėtų rimtai tuo susirūpinti, o ne visapusiškai skatinti tokius dalykus. Pastaruosius 10 metų tapo koktu dalyvauti rugsėjo pirmosios šventėse. Pirmiausia todėl, kad kiekvienas rugsėjis prasideda kalbomis apie pinigus ir kiek jų būtina surinkti. Vadinamoji žinių diena paverčiama pinigų diena. Nenorėčiau kaltinti mokytojų. Neretai jie verčiami taip elgtis ir tampa paprasčiausiai iškreiptos švietimo sistemos įkaitais. O jei kas ir bando apie tai kalbėti, tai yra šauksmas tyruose. Tarsi Damoklo kardas pedagogų bendruomenei ketinimas mažinti jų atlyginimus. Tarsi jie perdaug uždirba. Įvertinant jų darbo sąlygas ir svarbą toks atlygis daugiau nei kuklus. Nė iš tolo negali lygintis su pono R. Šarkino darbo užmokesčiu, kurį pastarasis, beje, laiko itin kukliu. Kažin ar dabartinė LR Vyriausybė ieško teisingo solidarumo. To nė iš tolo nematyti. O jei bus pasukta tokiu keliu, tai rinkliavos mokyklose neabejotinai suklestės. Juk gero „kyšio“ turi būti daug.