Kad ją kur tą Europos kapitalo kultūrą, kaip netyčia visai galvotai sušnekėjo Mis Lietuva. Kol kas palikime Vilnių ir persikelkime maždaug pusantro tūkstančio kilometrų į pietvakarius nuo Lietuvos sostinės, į Lincą. Šio triskart už Vilnių mažesnio Austrijos miesto kultūrinis paveldas toks, kokį turėdami kiti miestai veikiausiai nė nemėgintų pretenduoti į Europos kultūros sostinės statusą. Dublinas turi Džeimsą Džoisą, Amsterdamas - į kanalus įaugusius architektūros perlus, Liverpulis - "The Beatles", o Lincas - fiurerį. Ironija slypi tame, jog Lince užaugęs Adolfas Hitleris ketino jį paversti Trečiojo Reicho kultūrine sostine - įkurti didžiausią pasaulyje meno galeriją ir nutiesti naujus bulvarus. Artėjant atomazgai, į savo bunkerį jis perkėlė šio miesto maketą. Be kita ko, šiemet sukanka 120 metų nuo Adolfo Hitlerio gimimo. Lygiai prieš 70 metų jis panardino pasaulį į karą. Iki šiol iš Linco nusigauti į vos už 25 kilometrų esančią Mauthauzeno koncentracijos stovyklą visuomeniniu transportu nebuvo galimybės. Kuo Lincas pradės metus truksiančią kultūrinę kampaniją? Ekspozicija "Lincas - fiurerio kultūrinė sostinė" (nors veikiau taiklesnis vertimas būtų "Fiurerio kultūrinis kapitalas"). Peržvelgiau numatomą programą, paskaičiau, ko Linco valdžia siekia šių renginių virtine ir niekaip neatsistebiu. Miesto meras nesvaigsta ir puikiai suvokia, jog Austrija taipogi turi Vieną bei Zalcburgą. Anot jo, jei per šiuos metus pavyks pritraukti 300 kilometrų spinduliu gyvenančius kaimynus iš Čekijos, Slovakijos, Vokietijos ar Slovėnijos, tikslas bus pasiektas. Mūsuose kiek kitaip. Viena vertus, Vakarų Europoje Vilnius išties nėra toks žinomas kaip Praha ar Krokuva, todėl nemanau, jog priekaištai esą reikėjo išrinkti mažesnį Lietuvos miestą, yra pagrįsti. Europiečiams ne kartą turėjau pasakoti, kuo Vilnius skiriasi nuo Rygos, ką jau ten, jei reiktų aiškinti, kur yra Klaipėda. Pirma Europos žemėlapyje išryškinkime sostinę, o vėliau galėsime kibti prie kitų miestų. Britų The Independent vakar pasirodė rašinys, klausiantis, ar Liverpulis pešė ką iš pernai metų Europos kultūros sostinės statuso. Išvardinti teigiami bei neigiami aspektai ne kartą aidėjo kalbant apie Vilnių 2009. Kita vertus, atkreipkite dėmesį, kad, tarkim, 1990 Europos kultūros sostine tapęs Glazgo miestas dabar kasmet sulaukia apie 4 mln turistų, palyginus su keliais šimtais tūkstančių 1990-aisiais. Vilniaus pasirengimą 2009-iesiems stebėjau būdama Airijoje ir Olandijoje, galbūt pavyks atvykti ir sudalyvauti keliuose re(n)giniuose. Ir Petriukui aišku, jog pasirengimas Vilniaus inauguravimui Europos kultūros sostine vyko ne be grieko. Puikiai suprantu, kad pusė milijono litų, skirti Londono simfoninio orkestro koncertui su meno vadovu Valerijumi Gergijevu, galėtų būti skirti naujoms muzikos mokykloms ir instrumentams. Kita vertus, LSO už mažiau veikiausiai negrotų. Tai, jog Vladimiro Putino dukros krikštatėvis Gergijevas dalyvavo propagandiniame koncerte Cchinvalyje ir dėkojo Rusijai už tvarkos įvedimą Pietų Osetijoje, o vėliau su orkestru atliko Šostakovičiaus Septintąją simfoniją, tapusią rusų pasipriešinimo naciams simboliu, neištrina Gergijevo talento. Tiesa, veikiausiai galėjome susisukti ir su savais orkestrais bei dirigentais ir paieškoti naujų Lietuvos talentų (užsieniečiams tai greičiausiai būtų ne ką mažiau įdomu). Europos Komisija teigia, jog Europos kultūros sostinės statusu turėtų būti siekiama atskleisti žemyno kultūrų įvairovę bei tai, kas mus sieja kaip europiečius. Skaitydama apie Naujamečio šviesos šou Katedros aikštėje bei peržvelgdma komentarus pastebėjau keletą kartų pasikartojusį godojimą neva Gertas Hofas nepakankamai pristatė Lietuvą savo nepigiame šviesos spektaklyje. Neišpaišė Vilniaus padangėje jis nei Trispalvės, anei Lietuvos vaizdų. Gedimino prospektą galima išdažyti geltonai žaliai raudonai, išvitražuoti Traukų pilį ant naujų Vilniaus oro uosto stiklų ir nuolat sukti spalvotų vaizdo klipų apie mūsus kaleidoskopą per CNN ir BBC Worldwide. Tačiau muilo burbulų europiečiams į akis nepripūsime. Galbūt kadangi Lincas nėra sostinė, austrų strategija yra kiek nuosaikesnė - bent toks įspūdis man peršasi. Tačiau sušlavus šiukšles po Naujųjų sutikimo Vilniaus aikštėse ir išsisklaidžius G. Hofo efektams, mane kamuoja klausimas, o kas bus 2010? Paniurnėjimai apie lėšų švaistymą, padejavimai, jog galima buvo ir geriau, burbtelėjimai apie Vilniaus eksmero tūkstantmečio projektą? Artūras Zuokas - ne šventa karvė. Projektas - ne šedevras. Galima buvo ir geriau. Visuomet galima. Vis dėlto dairants po internetą du niuansai vis bado akis stebint, ką mes (vilniečiai ir lietuviai) manome apie Vilnių 2009. Temdo jie ir fejerverkus, ir kitus numatomus re(n)ginius - tai nacionalizmas ir negatyvumas. Jei pastarasis iš dalies yra mūsų tautinis bruožas, tai lietuviškasis nacionalizmas (gal paprasčiau - eltėbambizmas) lyg rūdys ėda tai, kas Vilniuje yra gražiausia. Neseniai vienoje paskaitoje Utrechto universitete (Olandija) Vilniaus bažnyčių architektūrinė specifika buvo paminėta kaip šio miesto daugiakultūriškumo reliktas. Gimiau Vilniuje, jį labai myliu ir kalbėdama kitataučiams apie Lietuvos sostinę vis kartoju, jog Vilniuje iki šiol sugyvenusi kultūrų (lenkų, rusų, lietuvių, žydų) įvairovė yra didžiausias šio miesto pasiekimas. Tuo miestai ir skiriasi nuo kaimų. Gyvenimas kaime sukasi apie bendruomenę. Miestas yra katilas, kuriame susipina įvairios bendruomenės. San Franciskas, Niujorkas, Londonas ar Amsterdamas. Ten (su)gyvena pankai, skvoteriai, queer, juodaodžiai ir lesbietės. Šiose vietose visuomet gebėsi rasti savo erdvę. Naujųjų išvakarėse į Lincą atvykę oficialūs asmenys vakarienės buvo pakviesti ne į prašmatnų priėmimą, o į vietos gyventojų namus. Šiandien dar tik antra diena, kai Vilnius tapo Europos kulūros sostine, o mes jau atliekame requiem šiam projektui. O jei į mano namus pilkose Justiniškėse užsuktų svečias - kokį aš palikčiau Vilniaus ir vilniečių įspūdį? Jei visi pradėtume nuo šio klausimo, galbūt taptų daug aiškiau, kas yra Vilnius, Europa ir kultūra.