Dėl pasaulio ekonomikos nuosmukio nepavydėtinoje padėtyje atsidūrė Europos pienininkai. Per pastaruosius metus žaliavinio pieno supirkimo kainos krito taip, kad šiandien daugelis ūkininkų priversti parduoti pieną pigiau nei jo savikaina. Krizė kirto per pieno produktų paklausą, o gamyba JAV, Argentinoje, Australijoje ir kitose šalyse augo ir tai dar labiau sumažino pasaulines pieno žaliavos kainas. Nerimą kelią ir kita tendencija, kad pieno supirkimo kainai nukritus apie 40 proc., produkcijos kainos padidėjo 14 proc.! Parlamentas siūlo Komisijai skubiai nustatyti priemones situacijai pieno rinkoje stabilizuoti: - Sukurti 600 mln. eurų pieno gamintojų rėmimo fondą, kuris padėtų pieno gamintojų organizacijoms ir kooperatyvams remti investicijas į ūkius, padėtų modernizuoti, kurti sąlygas gaminti įvairesnę produkciją, remtų smulkius ir jaunuosius ūkininkus. - Pratęsti lengvatinių kainų sviestui ir pieno milteliams galiojimą. - Ieškoti skaidrumo maisto tiekimo grandinėje, kadangi produkcijos kaina vartotojams išlieka aukšta, nepaisant sumažėjusių pieno supirkimo kainų. Aš pats asmeniškai atkreipiau dėmesį į tai, kad EK klydo prognozuodama, jog pieno supirkimo kainos išaugs, todėl šiandien turėtų ne tik imtis skubių veiksmų esamai situacijai gelbėti, bet tuo pačiu ir kurti mechanizmą, kad pieno sektorius galėtų saugiai ir efektyviai funkcionuoti ilguoju laikotarpiu. Pieno sektorius yra labai svarbus ne tik Lietuvos, bet daug šalių narių ūkių, todėl užsitęsus krizei jame, dar labiau nukentėtų ir taip šiuo metu trapi ES ekonomika.

Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama šiandien yra, galima sakyti, gyvybinės svarbos, nes nuo jos dydžio ir investicijų kokybės priklauso, ar sugebėsime atsitiesti iš ekonomikos nuosmukio. Ekonomikos gaivinimo finansines injekcijas šiuo metu naudoja daugelis recesijoje atsidūrusių šalių, tokių kaip JAV, Vokietija, Didžioji Britanija. Skirdamos milijardus verslui, vyriausybės stengiasi įpūsti gyvybės į savo šalių ūkius, padidinti sumenkusį vartojimą. Atrodytų logiška, kad Lietuva taip pat turėtų pagal galimybes paskatinti gamybos ir paslaugų rinkas, nes ekonomika ėmė trauktis sparčiau nei prognozuota. Pats asmeniškai tikėjausi, kad Vyriausybė, padariusi klaidą - krizės metu pakeldama mokesčius, nepraleis progos „atsiprašyti“, stengsis šalies ūkį prikelti. Deja, klydau. Pasirodo, kad valdantieji ne tik neieško efektyvių finansinių problemų sprendimų pritraukiant lėšas iš užsienio, tačiau nesugeba pasinaudoti ir „nemokamomis“ ES struktūrinių fondų lėšomis. Statistika yra iš ties iškalbinga: iš 5 milijardų litų numatytų 2009 m. investuoti į šalies ūkį, šiandien, praėjus beveik pusei metų, yra įsisavinta vos 10 proc.! Tokią situaciją pavadinčiau nesugebėjimu tvarkytis makroekonominėje aplinkoje. Matyti, kad didžia dalimi tai nulėmė organizacinis – vadybinis dabartinės Vyriausybės chaosas. Funkcijų perdalijimai, naujos ministerijos įsteigimas, regioninio finansavimo įstrigimas, naikinant apskritis, - paralyžavo krizės kontekste gyvybiškai svarbią ES struktūrinių investicijų sritį. Akivaizdu, kad tokiais tempais dirbant, geriausiu atveju sugebėsime įsisavinti vos 25 proc. mums skirtų lėšų ir neabejoju, kad valdantieji vėl mėgins apkaltinti buvusią valdžią dėl tokios situacijos. Tačiau norėčiau akcentuoti, kad šia savo nuomone nenoriu paskatinti beatodairiškų ir desperatiškų bandymų padidinti lėšų įsisavinimą, nes investicijos turi būti pagrįstos ir kruopščiai suplanuotos, kitu atveju jos neatneš jokios naudos. Tuo tarpu šių metų statistika ir jau spėję į viešumą iškilę faktai Švietimo ir mokslo ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijose, rodo, kad lėšos daug sklandžiau yra įsisavinamos į vadinamąsias „minkštąsias“ sritis, „kaip žmogiškųjų išteklių programos“, kuriose daug lengviau, pabrėžiu, ,,išleisti”, o ne investuoti lėšas. Matant tokią situaciją ES struktūrinių investicijų srityje, kritinės šalies ūkio būklės metu, Vyriausybė turėtų ypatingos skubos tvarka spręsti, kaip paskatinti verslo investicijas į plėtrą. Ir akivaizdu, kad vien norminių teisės aktų, kurie padėtų efektyviau dirbti, čia nepakanka – būtina grąžinti sugriautą verslo pasitikėjimą šalies ekonomine perspektyva ir Vyriausybės mokestine politika.

1999-2009 metais Baltijos regionas buvo vienas sparčiausiai augančių visame pasaulyje. Vis tik 10 ar net 15 proc. siekiantis metinis bendrojo vidaus produkto augimas neapsiėjo be neigiamų priežasčių: išaugo infliacija, padaugėjo vadinamųjų „blogų” paskolų, žmonės ėmė nepamatuotai vartoti ar investuoti į nekilnojamąjį turtą. Praėjusiais metais prasidėjusi pasaulinė finansų krizė Lietuvą, Latviją ir Estiją iš planuoto „minkštojo“ nusileidimo režimo pastūmėjo į skaudų ir staigų ekonomikos nuopuolį šiemet. Viena didžiausių problemų su kuria susiduria verslas ir vyriausybės, tai apyvartinių lėšų trūkumas. Tokiomis ekonominėmis sąlygomis bankai skolina daug atsargiau ir griežčiau, todėl atsiskaitymų vėlavimas tapo užburtu ratu iš kurio išbristi nėra paprasta. Vis tik dėl šios problemos klaidinga būtų kaltinti vien tik bankus, kurie saugodami savo aktyvus, atsargiau skolina, permeta pinigus į saugesnes rinkas ir pan. Tokia skandinaviškų bankų politika ir pats faktas, kad daugelis didžiųjų šalyje veikiančių bankų yra skandinaviško kapitalo mums yra ir didesnio stabilumo garantija, ir didesnio užsienio investuotojų pasitikėjimo šaltinis. Žinoma, nereikia manyti, kad Šiaurės šalių bankai, tai „pinigų maišai“, iš kurių semdami galėsime pergyventi sunkmetį. Dėl Baltijos šalių ekonomikų nuosmukio stipriai nukentėjo ir čia investavę bankai, jie taip pat šiuo metu sprendžia nuostolių ir „blogų“ paskolų problemą. Tačiau optimizmo teikia Šiaurės šalių vyriausybių politinė valia nepalikti Baltijos kaimynių likimo valiai. Vertinant ilguoju laikotarpiu Baltijos regiono laukia geros perspektyvos, nes mes vis labiau integruojamės į Europos Sąjungą, esame apsaugotas NATO sutartimi politiškai stabilus regionas. Tai reiškia, kad investicijos į Baltijos šalis ilguoju laikotarpiu yra visiškai saugios. Kitas optimizmo šaltinis yra geri žmonių išslavinimo rodikliai, kvalifikuotos darbo jėgos resursai ir apskritai orientacija į žinių ekonomiką. Vienas sudėtingiausių klausimų, kurį Baltijos šalių vyriausybės ir verslas turi išspręsti nedelsiant yra vartojimo didinimas, gamybos ir eksporto gaivinimas ir nekilnojamo turto rinkos gelbėjimas. Deja, politinės valios ne visada pakanka arba priimami sprendimai būna klaidingi. Šiandieninis jau milijardą litų siekiantis Lietuvos valstybės biudžeto deficitas yra ne tik ekonomikos nuosmukio sąlygotas, bet, deja reikia pripažinti, pastūmėtas ir „naktinės“ mokesčių reformos. Mokesčių pakėlimas sunkmečio sąlygomis, ne tik sumažino žmonių pajamas, akimirksniu smogė vartojimui ir smulkiajam verslui, bet ir stipriai pakenkė žmonių pasitikėjimui. O būtent nuo žmonių pasitikėjimo sugrąžinimo yra ir buvo sprendžiamos didžiausios pasaulį krėtusios krizės. Šiandieninę optimistiškesnę Vyriausybės retoriką, galime laikyti kaip savo klaidos pripažinimu. Vis tik reikia tikėtis, kad ES investicijos, spartėjanti Šiaurės šalių ekonomikų normalizacija ir dėl vėl pradėjusių augti žaliavų kainų atsigaunanti Rusijos ekonomika, padės Baltijos šalims kopėčias iš recesijos į ekonomikos augimo laikotarpį.