Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama šiandien yra, galima sakyti, gyvybinės svarbos, nes nuo jos dydžio ir investicijų kokybės priklauso, ar sugebėsime atsitiesti iš ekonomikos nuosmukio. Ekonomikos gaivinimo finansines injekcijas šiuo metu naudoja daugelis recesijoje atsidūrusių šalių, tokių kaip JAV, Vokietija, Didžioji Britanija. Skirdamos milijardus verslui, vyriausybės stengiasi įpūsti gyvybės į savo šalių ūkius, padidinti sumenkusį vartojimą. Atrodytų logiška, kad Lietuva taip pat turėtų pagal galimybes paskatinti gamybos ir paslaugų rinkas, nes ekonomika ėmė trauktis sparčiau nei prognozuota. Pats asmeniškai tikėjausi, kad Vyriausybė, padariusi klaidą - krizės metu pakeldama mokesčius, nepraleis progos „atsiprašyti“, stengsis šalies ūkį prikelti. Deja, klydau. Pasirodo, kad valdantieji ne tik neieško efektyvių finansinių problemų sprendimų pritraukiant lėšas iš užsienio, tačiau nesugeba pasinaudoti ir „nemokamomis“ ES struktūrinių fondų lėšomis. Statistika yra iš ties iškalbinga: iš 5 milijardų litų numatytų 2009 m. investuoti į šalies ūkį, šiandien, praėjus beveik pusei metų, yra įsisavinta vos 10 proc.! Tokią situaciją pavadinčiau nesugebėjimu tvarkytis makroekonominėje aplinkoje. Matyti, kad didžia dalimi tai nulėmė organizacinis – vadybinis dabartinės Vyriausybės chaosas. Funkcijų perdalijimai, naujos ministerijos įsteigimas, regioninio finansavimo įstrigimas, naikinant apskritis, - paralyžavo krizės kontekste gyvybiškai svarbią ES struktūrinių investicijų sritį. Akivaizdu, kad tokiais tempais dirbant, geriausiu atveju sugebėsime įsisavinti vos 25 proc. mums skirtų lėšų ir neabejoju, kad valdantieji vėl mėgins apkaltinti buvusią valdžią dėl tokios situacijos. Tačiau norėčiau akcentuoti, kad šia savo nuomone nenoriu paskatinti beatodairiškų ir desperatiškų bandymų padidinti lėšų įsisavinimą, nes investicijos turi būti pagrįstos ir kruopščiai suplanuotos, kitu atveju jos neatneš jokios naudos. Tuo tarpu šių metų statistika ir jau spėję į viešumą iškilę faktai Švietimo ir mokslo ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijose, rodo, kad lėšos daug sklandžiau yra įsisavinamos į vadinamąsias „minkštąsias“ sritis, „kaip žmogiškųjų išteklių programos“, kuriose daug lengviau, pabrėžiu, ,,išleisti”, o ne investuoti lėšas. Matant tokią situaciją ES struktūrinių investicijų srityje, kritinės šalies ūkio būklės metu, Vyriausybė turėtų ypatingos skubos tvarka spręsti, kaip paskatinti verslo investicijas į plėtrą. Ir akivaizdu, kad vien norminių teisės aktų, kurie padėtų efektyviau dirbti, čia nepakanka – būtina grąžinti sugriautą verslo pasitikėjimą šalies ekonomine perspektyva ir Vyriausybės mokestine politika.