Šia tema buvo ir yra dažnai diskutuojama ir Seime, ir viešojoje erdvėje, tačiau progresinių mokesčių modelis Lietuvoje vis lieka neįgyvendintas. Kodėl? Pradžioje buvo argumentuojama, kad žmonėms „reikia duoti užsidirbt“, kad būtų paskatintas ekonomikos augimas… Vėliau, pradėjus eiti šia linkme, - priėmus sprendimą dėl neapmokestinamo minimumo, keitėsi valdžios ir progresinių mokesčių horizontas vėl liko nepasiektas. Šią savaitę Seimo socialdemokratai grįžo prie progresinių mokesčių klausimo. Juk šiuo metu gyvename ekonominės krizės ir milžiniško biudžeto deficito sąlygomis. Valdančioji dauguma nevengia didinti mokesčių rizikuodama dar labiau sumažinti ir taip menką vartojimą. „Naktinė“ mokesčių reforma nesirinkdama kirto kultūros darbuotojams, smulkiesiems verslininkams, biudžeto išlaidų mažinimas skaudžiai paliečia statutinius tarnautojus, tai yra tuos žmones, kurie niekada negalėjo pasigirti solidžiais atlyginimais. Tad kodėl nepadidinus mokesčių daugiausiai uždirbantiems? Tuo keliu šiuo metu nuėjo net Didžiosios Britanijos Vyriausybė, kuri savo darbuotojams, per metus uždirbantiems 100 tūkst. svarų ir daugiau, progresinių mokesčių tarifą padidino net iki 50 %. Mūsų nuomone, progresinių mokesčių įvedimas krizės metu padėtų be socialinės įtampos kėlimo, padidinti įplaukas į biudžetą. Kadangi mažėtų pajamos daugiausiai uždirbančių, poveikis vartojimui taip pat nebūtų stipriai juntamas. Mus stebina ir nuožmi A. Kubiliaus pozicija prieš progresinius mokesčius, kada nevengiama didinti kitų mokesčių. Kalbos, kad progresinių mokesčių sistema jau veikia, yra mažai pagrįstos, nes reformuota gyventojų pajamų mokesčių sistema neatnešė naudos mažas ir vidutines pajamas uždirbantiems. Nesuprantama, kodėl Vyriausybė stoja ginti kelių procentų Lietuvos gyventojų interesus, aukodama žmonių viltį gyventi socialiai teisingesnėje visuomenėje?

Praėjusią savaitę Seime valdančiųjų taupymo kardas šienavo mokslą, kultūrą, miškus, neįgaliuosius ir visus dirbančiuosius. Būdami opozicijoje vos spėjome prašyti Prezidento veto, nes padrikai ir nuožmiai vykdomos reformos panašu vėl kartoją „naktinės“ mokesčių reformos klaidas. Ką reiškia aukštojo mokslo reforma? Ar ji iš tiesų padidins studijų kokybę? Mūsų universitetų tarptautinį konkurencingumą? Kalbant apie šią reformą reikia atskirti deklaratyviąją pusę, kuri kalba apie „sveiką“ konkurenciją, aukštesnę kokybę ir pakalbėti apie tikrąją šios reformos esmę ir reikšmę. Visų pirma ja yra pažeidžiama Konstutucija, nes nebėra garantuojamas nemokamas mokslas. Kitas šalutinis šios reformos efektas – tai „nekomercinių“ studijų naikinimas. Natūralu, kad vadybininko specialybė yra pelningesnė, nei tarkime istorijos, kultūros ar biologijos studijos. Tačiau, ar tai reiškia, kad nuo šiol Lietuvai reikės tik teisininkų ir vadybininkų? Kokia šalies ateitį mes programuojame su tokiomis užmačiomis? Į taupymo girnas praėjusią savaitę papuolė ir garsusis daugiatautis „Taurakalnio kultūros centras“. Unikalus visuomeninis darinys turės verstis su 45 proc. mažesniu finansavimu. Kyla klausimas, kaip sumokėti atlyginimus meno kolektyvų vadovams? Kita valdančiųjų idėja turėtų papiktinti visus dirbančiuosius bei sąžiningai mokančius mokesčius, nes nuspręsta žmonėms atleistiems iš darbo ligos pašalpą mokėti tik 5 dienas. Gerbiamieji, ar tai reiškia, kad socialinis draudimas nuo šiol Lietuvoje galios tik 5 kalendorines dienas? O paskui verskis, kaip nori… Viskam yra ribos, tačiau ne taupymo vajui. Neįgaliųjų organizacijoms finansavimą ketinama sumažinti vidutiniškai 17,3 proc., o kai kurioms sritims net – 27 proc. Likimo ir taip nuskriausti žmonės, niekada negalėjo pasigirti pakankamu finansavimu, bet buvo stengiamasi asignavimus jiems nuolat po truputį didinti. Dabar nuspręsta žengti didelį žingsnį atgal. Nebėra, ką ir pridurti…

Būtent taip dažniausiai su skaitytojais pasisveikina pradedantieji tinklaraštininkai, taip su jumis sveikinuosi ir aš – Zigmantas Balčytis. Nemėgstu vardyti ilgų pareigų ir pasiekimų titulų, todėl prisistatau paprastai: save laikau valstybės vadybos profesionalu. Taigi, technologijų progresas įtraukė ir mane, tačiau rašyti tinklaraštį traukia ne naujovės spindesys ar savotiška mada svarbių asmenų aplinkoje, o galimybė betarpiškai transliuoti savo mintis žmonėms, kuriems mano veikla yra įdomi. Nors gyvename spaudos laisvės klestėjimo metu, tačiau didesnės savo nuomonės raiškos laisvės nei suteikia internetas, pasaulis dar nebuvo patyręs. Galima pajuokauti, kad jei spauda tampa laisva išsivadavus nuo valstybės kišimosi į jos veiklą, tai argi negali tinklaraštis išvaduoti viešą asmenį nuo pareigos gerai atrodyti laikraščių puslapiuose. Žinoma, žiniasklaida visuomet liks visuomenės informavimo priemone Nr. 1, tačiau tinklaraštis, tikiu, visada suteiks alternatyvą transliuoti žinutę be tarpininkų. Zigmantas Balčytis