Šių metų vasarą Europos Komisija paskelbė Baltijos jūros regiono vystymosi skatinimo strategiją, kurią patvirtinti tikimasi jau šį mėnesį Europos Sąjungos vadovų susitikime. Ar Lietuvos visuomenė žino apie šią makroregioninę iniciatyvą? Ar rengiant šį dokumentą buvo atsižvelgta į mūsų valstybės interesus? Ką padarėme, kad būtume išgirsti? Ar pagrįsti skeptiški strategijos vertinimai? Baltijos jūros regioną sudaro aštuonios ES valstybės ir Rusija, jame gyvena trečdalis Europos Sąjungos gyventojų ir yra sukuriama trečdalis ES bendrojo vidaus produkto. Po ES plėtros 2004 metais Baltijos jūra beveik tapo vidine Sąjungos jūra. Regioną vienija ne tik geografinis artumas, bet ir bendros problemos, o tarp opiausių – Baltijos jūros ekologinės katastrofos grėsme. Taigi Baltijos regiono strategijos iniciatyva gimė grėsmių ir galimybių akivaizdoje, o iniciatyvos lyderystės ėmėsi Švedija. Tęstinė diskusija apie regiono problemas prasidėjo Stokholme, vėliau persikėlė į Gdanską, Kopenhagą, Helsinkį, Rostoką… Bet ne Vilnių, Kauną ar Klaipėdą… Europos Komisijos komunikate teigiama, kad strategijos veiksmų planas parengtas po konsultacijų su valstybių ir regionų valdžios, verslo, nevyriausybinių organizacijų ir mokslo įstaigų atstovais. Ar šiame procese dalyvavo mūsų verslininkai, nevyriausybininkai, mokslininkai ir valdžios atstovai? Šiandien turime dokumentą, kurį sudaro aštuonios dešimtys ekologijos, ekonomikos, transporto ir energetikos bei saugumo užtikrinimo projektų. Pabrėžiant aktualumą Lietuvai, galima paminėti geležinkelio jungtį tarp Varšuvos ir Talino, sudarant galimybę traukiniams judėti 120 kmval greičiu, taip pat Baltijos šalių energetikos tinklų sujungimo planą. Iki 2013 m. vien ES sanglaudos politikai įgyvendinti Baltijos jūros regionui bus skirta per 50 mlrd. eurų, iš jų 27 mlrd. eurų – prieinamumui gerinti, beveik 10 mlrd. eurų – aplinkos apsaugai, 6, 7 mlrd. – konkurencingumui skatinti ir 697 mln. eurų – saugumui užtikrinti. Teigiama, kad Baltijos jūros strategija tapo pirmuoju išsamiu vienam makroregionui skirtu planu Europos Sąjungos istorijoje. Stebina skepticizmas Vertinant diskusijų apie Baltijos jūros strategijos (BJS) kontekstą Lietuvoje, stebina Lietuvos politologų puolimas. Sakoma, kad Baltijos jūros strategija gali apsunkinti partnerių paiešką Pietų Europoje ir netgi įžiebti politinę įtampą ES viduje. Teigiama, kad strategijos įgyvendinimas reikštų nacionalinių interesų pamynimą vardan Šiaurės šalių interesų. Galiausiai rūpinamasi, kad jau veikia daug organizacijų, kurių veikla persidengia su naująja strategija, todėl esą jos naujumas yra abejotinas. Strategija kritikuojama ir dėl to, kad esą dėl ekonominės krizės šalių vyriausybės neturės pinigų jai įgyvendinti. Atsakant į tokią kritiką, pirmiausia reikia paminėti, kad ES sanglaudos politikai įgyvendinti Baltijos jūros regionui bus skirta per 50 mlrd. eurų, todėl šnekos apie ekonominės krizės kliūtis įgyvendinti strategijos projektus yra „iš lubų perskaitytos“. Keista girdėti nuomones, kad strategija pamina nacionalinius interesus, kuomet, net ir Lietuvai nesugebėjus įsitraukti į diskusijas rengiant šį dokumentą, mūsų interesai yra gerai atspindėti. Abejonės, kad strategija dubliuojasi su jau dirbančių organizacijų veikla, rodo specialistų neįsigilinimą į dalyką, nes Europos Komisija pabrėžia, kad strategija nėra naujų institucijų ar teisynų kūrimas, o šalių ir jų piliečių bendradarbiavimas sprendžiant bendras problemas ir išnaudojant galimybes. Mano nuomone, Baltijos jūros regiono vystymosi skatinimo strategija Lietuvai suteikia ne tik galimybę įgyvendinti ekonominius ir socialinius tikslus, gerinant žmonių gyvenimo kokybę, bet ir politinį šansą tapti vienu lyderiaujančių balsų regione. O menkai argumentuota kritika, nepateikiant alternatyvų, gali tik sugadinti Lietuvos santykius su strategijos iniciatoriais ir taip apsunkti mūsų dalyvavimą sprendžiant Baltijos regionui gyvybiškai svarbius klausimus.

Šiandien, rugsėjo 9 dieną, Europos Komisijos Prezidentas M. Barosso Europos socialistų ir demokratų frakcijai pristatė Europos politikos kryptis ateinantiems penkeriems metams. Reikia pažymėti, kad frakcijoje Prezidentas išgirdo daugiau kritikos nei pagyrų. Daugelis paliestų temų yra labai aktualios ir Lietuvai, todėl jaučiu pareigą apie tai informuoti. Visų pirmą frakcija nori matyti dabartinės socialinės politikos vertinimą ir tolimesnį progresą šioje srityje. Kalbant konkrečiai, tai darbo užmokesčio už ta patį darbą visoje ES suvienodinimas, darbo laiko reguliavimo direktyvos pataisymas, veiksmingesnis bankų ir finansų rinkų reguliavimas. Buvo keliamas ir Europos Sąjungos solidarumo klausimas, nes prasidėjus pasaulinei finansų krizei, koordinuoti ES pagalbos veiksmai pirmiausia pasiekė eurozonos valstybes, o šiam klubui nepriklausančios šalys tarsi buvo paliktos nuošaly. Susitikime buvo pasiektas svarbus Barosso pažadas, kad, jeigu jis bus perrinktas Europos Komisijos Prezidentu, vienas svarbiausių jo uždavinių bus tikrasis ES vienijimasis, vietoje atskirų valstybių klubų ar frakcijų formavimosi. Vieningas Europos balsas Lietuvai gyvybiškai svarbus, ypač energetikoje, nes tik veikiant kartu galime įgauti tvirtas derybines pozicijas prieš gamtinių išteklių tiekėjus Rytuose. Frakcijos pirmininkas M. Schultz, pats būdamas didelės valstybės (Vokietijos) atstovas, tiesiai šviesiai patarė Barosso nustoti „šokti pagal“ didžiųjų valstybių dūdelę. Taigi, tokios kolegų pozicijos nuteikia optimistiškai. Norisi tikėti, kad kalbos šiandien artimiausiu metu pavirs realiais sprendimais, kurių teigiamą poveikį pajus ir Lietuva.

Šį kartą noriu pakalbėti apie Europos Parlamentą. Sakysite, skamba nuobodžiai. Na, o kodėl nuobodžiai? Kad ten kažką jie sprendžia, nieko nenusprendžia ginčijasi 700 žmonių, kaip įmanoma susitarti ir panašiai… Iš tiesų ne visai taip. Noriu griauti stereotipą, kad EP yra sustabarėjusi įstaigą paskendusi šūsnyse popierių ir niekaip neprisidedanti prie svarbių sprendimų lemiančių mūsų gyvenimus. Todėl šiame įraše pateiksiu keletą labai įdomių klausimų svarstytų EP. - Europarlamentarai siūlo riboti antibiotikų vartojimą. Įdomu, tiesa? Juk šiandien nuėjus pas gydytojus dažniausiai gauname receptą antibiotikams… EP, pasirodo, skatina kitokius, mažiau kenksmingus gydymo būdus. Atkreipkime dėmesį, kaip įdomiai apibrėžiama pati sveikatos sąvoka: „Sveikata – tai visiškos fizinės, dvasinės ir socialinės gerovės būsena, o ne faktas, kad nesergama ar neturima negalios“. - Koks Jūsų manymu yra ES požiūris į ūkininkavimą? Vėlgi sakysite: „Jie nori visiems išmokėti kompensacijas ir, kad ūkiai greičiau užsidarytų. Priešingai,EP nuomone yra gyvybiškai svarbu skatinti jaunus žmones tapti ūkininkais ir vienas iš žemės ūkio politikos tikslų turėtų būti užtikrinti nuoseklią ūkininkų kartų kaitą. - Kai reikia, EP gali būti ir griežtas: „Už tyčinius veiksmus, dėl kurių rimtai sužalojama aplinka, visoje ES turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė,“ – sakoma ES direktyvoje, kuriai pritarė Parlamentas. - Europos Parlamentas atveria kelią vandenilių automobilių gamybai. EP patvirtinta ataskaita leis ES mastu nustatyti vandeniliu varomų automobilių tipų registravimo tvarką. Ataskaitoje taip pat raginama įsteigti vandenilio degalinių tinklą ES šalyse. Argi ne vaizdas iš fantastinio filmo? Vandenilio degalinės! - ES dėka atpigintas tarptinklinis mobilusis ryšys. Pastebėta, jog naudojimosi mobiliaisiais telefonais užsienyje įkainiai yra nepagrįstai dideli. Europos Parlamento patvirtintas reglamentas visoje ES nustatė didžiausią leistiną kainų ribą mobiliesiems skambučiams ir tekstinėms žinutėms iš kitos ES šalies. Tai tik keletas pavyzdžių iš šimtų temų ir klausimų svarstytų Europos Parlamente. Turime suprasti, kad Europos Parlamentas siekia teigiamo Europos sąjungos valstybių ir visuomenių progreso, o ta per 700 žmonių asamblėja yra tarsi idėjų akumuliavimo ir svarstymo mašina. Todėl labai svarbu, kaip EP narys bendrauja su savo visuomene, kokias temas, idėjas, problemas „išveža“ spręsti ES lygiu.

Atsakymas paprastas – taisai. Deja, to nenori suprasti dabartinė Vyriausybė. Kalbu apie tai, kad pirmąjį ketvirtį buvo surinkta 700 milijonų litų mažiau nei tikėtasi ir laukta. Problemos priežasčių toli ieškoti nereikia: šį neatitikimą didžiąja dalimi nulėmė praėjusių metų pabaigoje įvykdyta žiniasklaidos taikliai praminta „naktine“ mokesčių reforma. Kad krizės metu didinti mokesčius yra nepaprastai pavojinga, sakėm ne tik mes - opozicija, tačiau ir nešališki ekspertai. Vyriausybė neišgirdo… Vėliau sekė smurto proveržis prie Seimo, o šiandien jau galime pakalbėti ir skaičių kalba – minus 700 milijonų į biudžetą. Krizės sąlygomis gyvename mes ne vieni. Didesnes ar mažesnes problemas sprendžia daugelis valstybių ir vyriausybių, todėl šiandien jau galime stebėti ne tik tai, ką daro kiti, bet ir tai, kaip vienas ar kitas krizės įveikimo planas veikia. Imkime Didžiosios Britanijos pavyzdį. Su ekonomikos lėtėjimu jie ryžosi kovoti mokesčių mažinimu, vien PVM buvo sumažintas iki 15 proc. Idėja buvo sutikta nevienareikšmiškai, juk mokesčių sumažinimas, tai ir mažiau pajamų į biudžetą. Tačiau po pusės metų pastebėta, kad biudžeto deficitas ėmė mažėti. Kritikos laikinam, tačiau ženkliam mokesčių sumažinimui, iškart sumažėjo. Mano manymu, mokesčių sumažinimas teigiamai paveiktų ir mūsų šalies ūkį. Kilstelėjus žmonių perkamąją galią ir palengvinus verslo dalią, sukurtume teigiamą impulsą šalies ekonomikai. Žinoma, laikinai į biudžetą surinktume mažiau, tačiau šią problemą galėtume spręsti Tarptautinio valiutos fondo pagalba. Svarbiausia, ką turime padaryti dabar, tai sukurti sąlygas ekonomikos palaikymui, kitu atveju recesija mūsuose užtruks ilgam.