Subanalėję tikėjimas, religija ir dievas.

Vakarų visuomenė šiais laikais išgyvena dideles pasaulėžiūros permainas. Viduramžiais dominavusi krikščioniškoji „diktatūra“ buvo nustumta į privataus gyvenimo sferą, tačiau mūsų urbanistinės visuomenės gyvenimas tebėra persmelktas totalitarinės krikščionybės suformuotų standartų, pradedant nuo monogaminės vyro ir moters šeimos sampratos, darbo dienų ir laisvadienių, politinių partijų, humanitarinių mokslų paradigmų, daugybės stereotipų, mūsų kalbos bei tam tikrų kalbos aspektų (kaip keiksmažodžiai, kai kurių dalykų įvardijimai ir kt…) vertinimą, baigiant paties požiūrio į religiją, tikėjimą, dievą.

Iš tikrųjų dažnas šiuolaikinis žmogus nupurtomas išgirdęs žodį „religija“ arba „dievas“, šios kategorijos asocijuojasi su smegenų plovimu, kryžiaus karais, sektomis, inkvizicijos laužais, lytine diskriminacija, nupušusiais egzorcistais, kvaištelėjusiom davatkom, parareliginiais ekstrasensais, kunigais pedofilais ir kitokiais siaubais baubais. Galų gale šiais laikais žmogus tiek persmelktas informacijos, naujovių, kultūros, jog religijos reikšmė apskritai visiškai nublanksta, visus žmogaus poreikius patenkina kiti dalykai: menas, iškylavimas gamtoje, turizmas…

Tačiau visi šie krikščionybės sferoje pasitaikantys keblumai tikintiems sudaro sąlygas patirti baisias kančias dėl tikėjimo žūties ir tokiu būdu jie keliauja į dieviškąją palaimą, išganymą. Nepaisant kelionės į išganymą jie mėgsta pasidievagoti savo žaizdomis ir pasidalint skausmais. Tokio pobūdžio dievagones galime matyti jau pačios ankstyvosios krikščionybės laikais, kuomet baisus pagonių sąmokslas toleravęs baisiausią politeistinę sektų ir kultų įvairovę sumanė persekioti geranoriškus krikščionis. Krikščionys asmeninių problemų juk niekada neturėjo, net Šventasis Brunonas laisva valia degino svetimų šventybių atvaizdus ir už tai nukeliavo dangun. Šiandien žmonėms jau pasidarė sunku pakelti dievą, prisilaikyti daugybės draudimų ir pseudomoralės normų, galų gale popiežiaus žodžiais tariant Europa (na ir šiaip civilizuotas pasaulis) atkrito į siaubingą ištvirkimo (suprask, kas neatitinka krikščioniškos pseudomokslinės seksologijos sampratos – tai jau yra ištvirkimas), besaikio vartojimo, komercijos ir kitų blogybių pagonybę.

Kame slypi bažnyčios problemų šaknys: globalistai, vartotojai, fašistai, komunistai, ištvirkeliai, karjeristai?

Tačiau pažvelkime į šias tikinčiųjų problemas kitu kampu. Iš tikrųjų tikintieji (šis apibrėžimas pirmiausia taikytinas monoteistinės, arba dar plačiau - monistinės krypties pasaulėžiūroms) yra savo paties aukos, kitaip tariant sadomazochistai (kas ir atsispindi nužudomo ir prisikeliančio dievo vardan aukštesnio tikslo archetipe, kančia suteikia pasitenkinimą, t. Y. išganymą). Visos krikščionių problemos yra jų pačių sukeltos problemos, pradedant nuo jų primygtinai peršamos religijos, tikėjimo sampratos, baigiant dievo samprata. Netgi vartotojiška kultūra, ir ta paskatinta dievo pasakiusio, jog visa gyvūnija ir gamta yra žmogaus valioje.

Religija šiais laikais populiariai suprantama kaip įsipareigojimas, už kurio nesilaikymą ir pažeidimą laukia bausmės. Religija tai tikėjimas dievu (kuris tėra pasaulio kilmės aiškinimo hipotezė, katekizmo žodžiais tariant „apie dievą sužinome ieškodami galutinių daiktų ir reiškinių priežasčių“), religija turi būti organizuota, jai atstovauja religiją išmanantys šventikai, galų gale religija pasidaro tokia sudėtinga, jog už ją reikia brangiai mokėti (aišku pinigai suvokiami kaip auka už utopines neįgyvendinamas idėjas „gėrį ir meilę pasaulyje“). Žmogus beveik nebeturi galimybės pats mąstyti, nes už jį mąsto kiti. Mūsų visuomenė skirstoma į tikinčius, dvejojančius ir netikinčius, taigi žmogus turi galimybę pasirinkti kuriai visuomenės grupei jam labiau patinka priklausyti.

Krikščionys dėl savo kančių mėgsta kaltint Marksą ir marksistus, be kuo jie kalti? Juk Stalinas mokėsi kunigų seminarijoje, o pati komunizmo idėja tokia pati utopinė kaip ir krikščionybės – visuotinas gėris, beklasė visuomenė be išnaudojimo, pačių komunistų metodai įgyvendinti komunizmą tokie patys kaip ir krikščionių viduramžiais, Mazdaistų Graikų-Persų karų laikais, ar musulmonų fundamentalistų. Pats Kristus buvo socialistas. Lygiai taip pat nėra ko kaltinti nacių ir liberalų. Juk krikščionys puikavosi prieš juodąjį žmogų savo tariamai krikščioniškosios kultūros tariamu pranašumu, persekiojo savo krikščioniškojo Dievo išrinktąją tautą žydus už tai kad šie judaistai, kitaip tariant žydai, persekiojo pagonis už tai, kad šie gyvena natūralioje gamtoje nesiekdami jos maksimaliai vartoti ir pajungti, be kultūros dievų garbina chaoso dievus, vadinamąjį „Šėtoną“. Pati krikščionybė po Europą išplito tik kalaviju, o po pasaulį liberalistinio vartotojiško kapitalizmo dėka, įtikindama pagonis esant elgetomis. Kelis šimtus krikščionių kankinių pranoksta ištisos nušluotos kankinių tautos, milijonai.

Palyginus pagonis ir krikščionis.

Bet galbūt atėjo laikas nustoti kankintis ir dievagotis, nuplaukime nuo akių prietarus ir objektyviai atsiribodami nuo savo religinių ideologijų pažvelkime į taip vadinamąsias „necivilizuotas“ kultūras. Šiose niekada nekyla abejonių dėl dievų egzistavimo, nes žmonės kasdien dievus čiupinėja, pastarieji juos tiesiogiai aprūpina, pavyzdžiui Žemė motina atsidėkodama už „patalo paklojimą“ – gerą suarimą ir užsėjimą pagimdo vaisius, kuriais žmogus minta, Deivė Ugnis už tinkamą „patalo paklojimą“ nedegina namų. Galų gale žodžio tikėjimas absurdą atskleidžia pagonių tikėjimas jog vaikus ir meilę atneša gandras. Šiose kultūrose retai kyla problemos dėl savižudybių, abortų, autonazijos, todėl, kad kai žmogaus gyvenimas nebepakeliamas jis neverčiamas per prievartą kęsti agonijos, jis iškeliauja gyventi su dievais, arba tiesiog nėra priežasčių jam sukeliančių agoniją (nutukimo, pinigų, automobilių, idealų troškimo, antžmogiškų dogmų, būtinybės tūrėti vieną meilę). Ten net nekyla problemos gaišti laiką aukojant savo gyvenimą dėl kažkokio visuotino gėrio ir gerų naujienų apie kokį nors labai kietą ir gerą dievą, nes visų rūšių dievai jau esti dievų sistemoje daug tūkstančių metų tik kitais žodžiais išreikšti, vienintelis tikslas lieka pratęsti savo bendruomenę ir sulaukti senatvės. Ten nereikia sukti galvos apie ekologines problemas, nes pati gyvensena labai sveika ir ekologiška, nesiekianti pajungti ir užvaldyti gamtos. Taip pat ten nekyla tikėjimo ar netikėjimo klausimų, nes ten apskritai neegzistuoja tikėjimo tuo ko nematai koncepcija, ir niekas tavęs neverčia to daryti, tačiau visi neįsivaizduoja, jog galėtų egzistuoti pasaulis be dievų ir dvasių. Ir štai misionieriai stebisi kokie tie žmonės pamaldūs, religingi, laimingi, besišypsantys, kad ir patirią skurdą, nepriteklius.

Krikščionys mėgsta kitiems prikaišioti kokie jie geri, protingi, nuovokūs, mat jie garbina suasmenintą pasaulio buvimo priežastį, taip vadinamąjį Dievą, o kiti tik tos priežasties tvarinius, bet gal vertėtu atsimerkti ir pasižiūrėti koks kvailas šis argumentas. Juk tos priežasties niekas niekada nematė ir nečiupinėjo, pats Jėzus gyveno palyginti neseniai, kaip galima būti įsitikinus jo įsitikinimais ar stebuklais kuriuos nežinia kas aprašė, bet patys jų niekada nematėme. Užtai mokslas seniai nustatė, kad blogųjų pagonių išminčiai pasaulio buvimo priežastį įžvelgė danguje ir požemyje – visur už šio pasaulio ribų, lyg ir nekyla ginčas koks tas dievas ir kokiu reikia tikėti. Kadangi pagonys būdami poetiški labiau mėgo glaustas metaforizuotas ir simboliškas pasakas, nei nuobodžias ilgas realistiškas gyvenimo istorijas su pasakų niuansais, jie dangų ir požemį poetiškai personifikavo, nes suvokė, jog gebėjimas personifikuoti teikia daugiau malonumo nei žvelgimas į viską kaip į negyvą negyvos materijos dialektiką. Taigi suasmenintas Dangus šiuo vardu ir pasiliko – Dievas (žinoma lietuvių kalboje siekiant išvengt pasaulėžiūrų maišaties buvo įvestas ir naujas dengiančio, t.y. dangaus terminas, tačiau ne paslaptis, jog šaknis die- esanti ir „dienoje“ seniau buvo siejama tik su dangumi), personifikuotas požemis buvo pramintas Velniu (palyginkime su velėna po kuria Velnias mėgsta slėptis). Bet jokiu būdu Dievas nebuvo geras, o Velnias blogas, abu jie nebuvo nei geri nei blogi, tiesiog veikė savo. Naktį iš požemių ateidavo tamsa (ją taip mėgdavo ir pavadinti – velniai), o dieną šviesa, žinoma naktis pavojingesnė, tačiau ji moko išlikimo ir ištvermės, o ir šiaip tai tylesnis ir kūrybingesnis laikas, didieji šedevrai gimė naktį (užbaigiant darbus paskutinę naktį arba sapnuojant). Pasaulio kūryba buvo aiškinama kaip nesąmoninga veikla – Dievas sugalvojo pailsėti, dėl to paprašė Velnio iš jo karalijos – marių dugno atnešt žemės sėklų. Vėliau Velnias įžeistas Dievo įžūlumo nutarė jį nutįsti mariosna, bet kur šio kojos vilkosi – ten žemė dygo. Prabudęs Dievas įsižeidė ir nutrenkė Velnią į marių dugną. Toks ir yra šis pasaulis, be galo be krašto norime kovoti jog vienas ar kitas neviršytų savo įgaliojimų. Bet kam visa tai, kodėl paprasčiausiai negalime arti savo Motinos Žemės ir nusileisti ant jos iš padangių?

Krikščionybės idėjų kilmė ir raida, sąsajos su pagonybe, kovų dėl utopijų beprasmybė, modernios visuomenės vertybės

Laikui bėgant krikščionių raštuose įsigalėjo vieno šių kovotojų koncepcija – neturėk kitų dievų tik mane, jei neisi su manim, tai būsi prieš mane, aš tave vedu į palaimą. Tik kas dabar supaisys kuris jų čia buvo, ar Velnias ar Dievas, juk dievai buvo vadinami šimtais vardų (Egipte dievų vardų priskaičiuojama beveik daugiau nei žodžių egiptiečių kalboje), galbūt Šėtonas (Ar Liuciferis, ar Baalas) visai nėra Velnias, o Dievas visai nėra Dievas? Krikščionių teologai (ypač egzorcistai) teigia jog Šėtonas pražudo žmogų, o galų gale įtikina savo nebuvimu. Bet juk patys krikščionys nuo pat krikščionybės prievartinio įteisinimo Romos imperijoje ėmė naikinti krikščionybę savo poelgiais. Pati krikščionių dievo, religijos ir tikėjimo koncepcija išgąsdina žmones ir yra uždelsto veikimo bomba. Jeigu pagonys Dievą mato kas dieną ir jis galįs lietumi pamylėti žemės moteris (kaip koks Dzeusas Danają ar koks Jahvė Mariją), ir niekam nekylą abejonių dėl Dievo, t. y. Dangaus buvimo, tai krikščionys pakeičia Dievo koncepciją iki tiek, jog ji pati save susinaikina. Nepaisant to Naujasis Testamentas įveda privalomą pagonišką kančios ir prisikėlimo už aukštesnį tikslą dievą (to paties vieno dievo hipostazę), taigi krikščionys susikuria visiškai naują pasaulį: Tie, kurie teigia, kad Dangaus (arba dievo) nėra - tampa blogiu (Velniu) ir pradedama su juo kovoti, t. Y. Nešti kryžių – gyvybės medį. Tai reiškia, jog visas gyvenimas tampa kančia sukelta kovos prieš Velnią. Bet ar nebūtų geriau gyventi rojuje užuot kentėjus? Krikščionys per 2000 metų perėmė daugybę pagonybės elementų, nuo fetišizmo, kalendorinių švenčių iki pačios Kristaus koncepcijos, tačiau vis dar kenčia ir jų kančios nesibaigia. Ar nebūtų tiesiog geriau perimti visą pagonybę ir taip sugrįžti rojun? Nebereikės kovoti prieš jokį Velnią, nes tai darys Perkūnas (arba koks Archangelas Gabrielius, Elijas, o gal Šventas Jurgis), galų gale nebereikės būti kankiniais, nes už žmones kentės žiemkentys Rugys, nebereikės versti moters lindėt po vyro kojomis, kad ši gimdytų jam vaikus, nes moterys bus už save galinčios pastovėti gimdytojos miškų ir žvėrių dievaitės medeinės – laumės raganos, nereikės įrodinėti rojaus ir pragaro buvimo, nes kiekvienas turės valią pats sau kurti rojų arba pragarą, nebeliks blogio, nes nebus tariamo gėrio, kuris turėtų su juo kovoti. Žmogus jausdamas pareigą atsiprašyti palaužto jauno medelio jaus pareigą ir nežudyti bei sugebės mylėti.

Literatūra:

· Šėtono veikimas čia ir dabar. Pokalbis su egzorcistu kun. V.Vaškeliu. Bernardinai. 2009-09-08

· Kun. uozas Lomanas - QUO VADIS, MODERNIOJI UROPA? (propagandinė krikščioniškoji populiarinimo literatūra) Europos kelias iš pagonybes i katalikišk¹ civilizacij¹ ir atgal i pagonybê. Tragiš-

ka istorija, iliustruota šimtais citatu iš žymiu filosofu ir mokslininku veikalu.

· Mircea Eliade „Amžinojo sugrįžimo mitas“, „Šventybė ir pasaulietiškumas“

· „Michael York“ Pagoniškoji teologija

· Algirdas Julius Greimas „Tautos atminties beieškant“

· G. Beresnevičius „Senovės lietuvių religija ir mitologija“

· N. Vėlius „Mitinės sakmių būtybės“, „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“, „Kaip atsirado žemė – lietuvių etiologinės sakmės“, „Sužeistas vėjas – lietuvių mitologinės sakmės“

· Pranė Dundulienė „Senovės lietuvių religija ir mitologija“

· Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas, Katekizmas

· Nikolajus Kunas „Senovės graikų mitai ir legendos“

· Kvedlinburgo analų ištraukos