REKLAMA

Žmonijos kultūros istorija dar visai neseniai buvo neatsiejama nuo kulto, žodis kultūra kaip tik ir žymi tai kas susiję su kultu. Tačiau šiandien kultas paliko sau, o kultūra sau. Kokios mūsų kultūros ir pasaulėžiūros tendencijos? Kame kultūros šaknys, kokia kultūra šiandien ir prie ko ji gali privesti? Pasamprotausime pasiremdami bendru išprusimu ir garsiais pasaulio religijotyrininkais: Mircea Eliade bei Michael York’u.

    Viduramžių priespaudos baigtis.

Šiuolaikinis žmogus netikįs teologų Dievu. 2000 metų per prievartą skiepijamas dangiškas transcendentinis dievas taip ir pasiliko kažkur aukštai, toli nuo žmonių. 2000 metų skiepyta vieno visagalio ir didingo dievo idėja, prieš kurią žmogus esąs vargšas, atgailaujantis ir paklusnus žlugo kartu su feodaline santvarka, kurioje vienam feodalui paklūsta minia atgailaujančių valstiečių. Transcendentinio dangiško dievo-vyro totalitarizmas buvo nustelbtas feministinio Žemės Motinos kulto. Tai reiškia jog žmogus išsižadėjo dangiškojo asketizmo ir nusileido ant žemės, į materialųjį visais pojūčiais patiriamą ir apčiuopiamą pasaulį. Dažnas mūsų ko gero retai susimąsto, jog mes vėl gyvename toje pačioje santvarkoje ir pasaulėžiūroje, kuri egzistavo iki didžiųjų totalitarinių monoteistinių religijų išplitimo. Viduramžiais visiems buvo privaloma viena tiesa, vienas požiūris, vienas pasaulio supratimas, vienas dievas - tie kurie viso šito neprisilaikė buvo baudžiami: periami rykštėmis, ištepami karšta derva ir lupinėjami, ritinėjami užkaltose statinėse, deginami ant laužų, išbadytomis akimis.

    Daug nuomonių, daug tiesų, daug dievų.

Šiuolaikinė demokratija kilusi politeistinėje Antikos kultūroje, kurioje valdė ne vienas totalitarinis monarchas, bet senatorių susirinkimas išrinktas tautos, panaši santvarka, vadinamoji "paprotinė lauko demokratija" egzistavo ir senovės baltų žemdirbiškoje visuomenėje. Ši žmonių socialinė santvarka - gamtos dievų olimpo projekcija. Žmonijos sukurti visuomenės modeliai buvo nusižiūrėti nuo dieviškos gamtos kurioje veikia daugybė veiksnių, elementų: Žemė, Vanduo, Vėjas, Griaustinis, Saulė, Tamsa, Gyvybė, Mirtis… Šiandien visi žmonės lygiaverčiai, lygiateisiai, kiekvieno nuomonė svarbi, kiekvienas laisvas pasirinkti sau tinkamą likimą - t.y. kiekvienas laisvas turėti savą dievybę. Vienovės esmė šiandien vėl, kaip ir kadaise glūdi įvairovėje - skirtingai nuo atgyvenusio požiūrio, jog vienovė įsigalės tik tuomet, kuomet visi noromis nenoromis bus suvienyti vieno absoliuto. Jei viduramžiais politeizmas buvo suvokiamas kaip praeitis ar kaimiečių-pagonių erezija, tai šiandien jis tapo visuotina norma, susikeitė su monoteizmu vietomis.

    Dievas mirė.

Tačiau be abejonės šiuolaikinis žmogus skiriasi nuo pirmykščio politeisto tuom, jog jam dievybė mirusi. Dievybės mirtis yra tarsi atsakas totalitarinio dievo priespaudai. Tam kad iš jos išsivaduoti reikėjo nužudyti dievybę. Šiuolaikinis žmogus nors ir gyvena politeistinėje santvarkoje, tačiau senieji dievai nuo jo yra taip pat toli kaip ir dangiškasis superdievas kūrėjas. Archajinis žmogus - panteistas į supančią naturalią gamtą - kosmosą žvelgia labai poetiškai, kaip į gyvą daugybės suasmenintų jėgų sąveiką, kupiną šventybės, sakralumo, paslapties, mistikos, kartais čia pasireiškia net antgamtiškumas prieštaraujantis bet kokiems gamtos dieviškiesiems dėsniams. Gamtos dievai yra tiek pat priklausomi nuo žmogaus ir jo veiklos kiek ir pats žmogus nuo jų. Žmogus galįs blogas kamuojančias dievybes įkalinti materialiame kūne - stabe ir jį sunaikindamas išsivaduoti (mes dar pernai tai darėme kaime valkiodami Bluką ar degindami Morę), tačiau taip pat jis priklausomas nuo Dangaus teikiamo lietaus, Motinos Žemės teikiamų vaisių. Archajinis žmogus apdovanotas palaima patirti nuolatinį dievų artumą. Jei naujosiose monoteistinėse religijose dievo apvaizda ir palaima buvo prieinama tik išrinktajam ir apie tai žinoma iš per tūkstantmečius perrašinėtų rankraščių, tai archajinis panteistas dievų apsireiškimą patiria nuolat: vaikščiodamas basas Žeme, įbrisdamas į Vandenis, pažvelgdamas į Saulę, prausiamas lietaus ir klausydamasis Perkūno. Panteistas apdovanotas išskirtine dovana gyventi su dievais dar būdamas gyvas. Panteistas gyvena stebėdamas nuolatinę ciklišką požemio ir dangaus dievų kovą kuri pasireiškia gamtos virsmais, žmogus stoja tai vienų tai kitų pusėn kiekviename žingsnyje susidurdamas su šventybe ir palaima, o modernusis žmogus tiesiog gyvena savo kasdienėje desakralizuotoje rutinoje, gamta lieka sau.

    Pereinamasis etapas?

Tačiau ar nebus šis moderniojo žmogaus būvis laikinas? Juk modernusis žmogus pajuto mirties kvapą, netausojamo pasaulio ištekliai senka, keičiasi klimatas, nyksta miškai ir gyvūnų rūšys. Šie pavojaus signalai paskatino ekologinius judėjimus skatinančius atsigręžti į Motiną Žemę, žmogus susirūpino savo elgsena, pajuto jog Žemė kurioje jis gyvena yra vienintelė ir šventa. Žmogus pasijuto vienišas, ištroškęs kažko dieviško ir švento, jam reikia pabėgti nuo nuobodžios kasdienybės chaoso, amorfiško vartotojiško pasaulio. Visame vakarų pasaulyje galime pastebėti nepaprastus reiškinius - senųjų ikikrikščioniškų religijų atgimimą, taip pat joms artimais principais beisvadovajaunčių naujų religijų gimimą, vis labiau populiarėja rytų religijomis pagrįsti ezoteriniai judėjimai, new age, mistika, egzotiškos religijos, visas šis dvasingumas formuoja naują dvasinį pliuralizmą, kultų įvairovę, visa tai darosi panašų į senąja politeistinę santvarką ikikrikščioniškoje Romos imperijoje. Tačiau ši santvarka primena chaoso atsinaujinimą po kurio seka mitinis naujo sakralaus pasaulio atkūrimas.

    Ką šiame chaose davė monoteizmas ir rašto kultūra?

Monoteistinė rašto kultūra ir religija šiuolaikinėje kultūroje įtvirtino istorijos reikšmę ir svarbą, modernusis žmogus vėl iš naujo atrasdamas sakralumą politeistinėje gyvensenoje žinodamas istorija pasiekia savo protėvių kultūrą. Be dievų ir šventybės troškimo jis pradeda trokšti ryšio su savo protėviais, o šis ryšys realizuojamas tik per tradiciją, paprotį. Būtent vietinės tradicijos papročiai žmogui gali padėti užmegsti tvirčiausią ryšį su vietiniu supančiu pasauliu, jo protėviais ir įleisti šaknis į savo Žemę. Taigi iš svetur atėjęs dvasinis universalus dvasinis pliuralizmas save atranda vietinėje kiek prigesusioje protėvių kultūroje. Taigi ateities žmogus - visiškai pažinęs savo protėvių dvasinius turtus ir iš naujo atkūręs sugriautą šventą protėvių pasaulį. Subrendęs žmogus įsisavina visą kolektyvinę pasąmonę, vėlei įsilieja į amžiną šventą dieviškos gamtos ciklą ir užmezgą ryšį su protėviais. Imperijų, monoteizmo paskleisto globalizmo esmė tampa lokališkai paskirstyta įvairove, atgimusi senųjų vietinių dvasinių kultūrų įvairovė.

PERŽIŪRĖTI ARCHYVĄ
Vasaris 2012
P A T K P Š S
   12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
272829  
DRAUGŲ BLOGAI